Gyvatės nuo seno kelia žmogui pagarbą, smalsumą ir baimę. Nors dauguma pasaulyje gyvenančių gyvačių yra nepavojingos, nuodinga gyvatė išsiskiria nuodingumu ir gebėjimu sukelti rimtą pavojų tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Pietų Amerika pasižymi didele biologine įvairove, todėl čia galima rasti įvairių nuodingų gyvačių rūšių.
Nuodingiausios Pietų Amerikos gyvatės
Šiame straipsnyje aptarsime nuodingiausias Pietų Amerikos gyvates, jų ypatybes, nuodus ir galimą pavojų.
Koralinės gyvatės (Micrurus)
Koralinės gyvatės (Micrurus) - tai aspidinių (Elapidae) šeimos gyvačių gentis, apimanti apie 50 rūšių. Šios gyvatės paplitusios Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Koralinės gyvatės pasižymi ryškiu spalvų deriniu - jų kūnas išmargintas juodais, raudonais ir geltonais žiedais. Kūnas siekia iki 1,5 m ilgio, galva maža, uodega trumpa. Viršutiniame žandikaulyje turi du nuodinguosius dantis.
Mityba ir elgsena
Koralinės gyvatės minta įvairiais smulkiais ropliais. Jos yra kiaušinėdės. Šios gyvatės yra labai nuodingos, joms įkandus miršta apie 10 % žmonių. Brazilijoje dažna paprastoji koralinė gyvatė (Micrurus corallinus), kurios kūnas apie 60 cm ilgio. Ji gyvena miškuose ir yra aktyvi naktį. Panašaus dydžio Pietų Amerikoje paplitusi kobrinė gyvatė (Micrurus frontalis). Amazonės baseine gyvena didžioji koralinė gyvatė (Micrurus spixi).
Nuodingumas
Koralinių gyvačių nuodai yra neurotoksinai, kurie veikia nervų sistemą, sukeldami paralyžių ir kvėpavimo sutrikimus. Įkandimas gali būti mirtinas, jei laiku nesuteikiama medicininė pagalba.
Žararaka (Bothrops jararaca)
Žararakà (Bothrops jararaca), dar vadinama paprastąja žararaka, priklauso botropsų (Bothrops) genties duobagalvių gyvačių rūšiai.
Išvaizda ir gyvenimo būdas
Žararakos kūnas siekia iki 1,5 m ilgio, yra gelsvai rusvas. Liemens šonuose išsidėsčiusios 2 eilės S raidės pavidalo dėmių. Nuodingieji dantys, palyginti su kūno ilgiu, yra labai dideli - 2 cm ilgio. Žararaka gyvena žolėmis ir krūmais apaugusioje savanoje ir retmiškiuose. Dieną šildosi saulėje, naktį tyko įvairių rūšių graužikų ir paukščių.
Nuodų panaudojimas
Žararakos yra gaudomos nuodams gauti. Iš vienos žararakos gaunama apie 34 mg sausų nuodų. Šių gyvačių nuoduose yra batroksobinas - fermentas, skatinantis kraujo krešėjimą.
Batroksobinas: nuo nuodų iki vaistų
Batroksobinas - gyvačių nuodų fermentas, skatina kraujo krešėjimą. Tiesą sakant, tai yra vienas iš būdų kaip kaisakos žudo savo aukas - jų kraujas tiesiog stingsta venose. Mokslininkai sugalvojo, kaip panaudoti tokią efektyvią medžiagą - ji gali padėti stabdyti kraujavimą. Batroksobinas chirurgijoje naudojamas jau kurį laiką.
Prieš kelerius metus mokslininkai sumaišė šį fermentą su nanopluošto hidrogeliu, taip sukurdami švirkštu įleidžiamą tvarstį. Ir tai - nuostabi technologija, leidžianti greitai ir saugiai stabdyti kraujavimą chirurginės operacijos metu. Tačiau dabar tarptautinė mokslininkų komanda sukūrė šį tą, ką ateityje galbūt išvysime pirmos pagalbos vaistinėlėse. Jie įterpė batroksobiną į modifikuotą želatiną, sukurdami medžiagą, kurią jie patys pavadino kraujavimą stabdančiais superklijais.
Iš esmės, tai - gelis, kuris apšviestas tampa labai lipniu. Jis skatina krešėjimą ir tuo pačiu uždaro žaizdą. Naudotojui reikėtų išspausti gelį iš tūtelės tiesiai ant žaizdos ir ją apšviesti žibintuvėliu (galima įsivaizduoti, kad tam dažniausiai būtų naudojamas žibintuvėlis). Gelis taptų lipnus kaip klijai ir būtų nenuplaunamas krauju. Mokslininkai savo klijus išbandė su žiurkėmis. Jie efektyviai stabdė labai gilius odos įpjovimus, plyšusias aortas ir inkstų sužeidimus. Klijai suveikdavo per 45 sekundes ir sumažindavo kraujavimą net 78 %.
Kitos nuodingos gyvūnų rūšys
Svarbu paminėti, kad nuodingumas būdingas ne tik gyvatėms. Kai kurie kiti Pietų Amerikos gyvūnai taip pat gali būti pavojingi.
Medlaipinės varlės
Medlaipinės varlės, priklausančios Dentrobatidae šeimai ir gyvenančios Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, yra vieni nuodingiausių gyvūnų pasaulyje. Nuodingiausia iš jų yra siaubingoji lapalaipė (lot. Phyllobates terribilis). Jos išskiriami nuodai yra tokie stiprūs, jog suaugusiam žmogui nužudyti užtenka vos 2 mikrogramų (0,000002 g).
Įdomu tai, kad šios varlės nėra savaime nuodingos. Perkėlus gyvūnus iš jų natūralios buveinės, jie taptų paprastomis varlėmis. Mat šios varlės minta nuodingais vabzdžiais, kurie savo ruožtu nuodus gauna iš augalų.
Pavojingiausių gyvūnų nustatymo iššūkiai
Nustatyti, kuris nuodingas gyvūnas yra pats pavojingiausias žmonėms, nėra lengva. Viskas priklauso nuo apibrėžimo ir to, kas mus domina: pavyzdžiui, jei nagrinėjame gyvates, ar norime sužinoti, kurios gyvatės įkandimas nužudo daugiausiai žmonių, ar kuriai gyvatei įkandus yra mažiausiai šansų išgyventi? Bandant atsakyti tiek į pirmąjį, tiek į antrąjį klausimą susiduriame su keliomis problemomis.
Gyventojų tankis ir socialiniai įpročiai neabejotinai daro įtaką žmonių, mirusių nuo nuodingo gyvūno įgėlimo, skaičiui. Galimybė greitai gauti pirmąją pagalbą ir tinkamą priešnuodį žymiai padidina šansus išgyventi. Taip pat reikėtų turėti mintyje tai, jog kai kurios nuodingos rūšys yra gerokai agresyvesnės už kitas.
Nuodų toksiškumo matavimas
Nuodų toksiškumą mokslininkai matuoja pasitelkę „Mirtina dozė 50 proc.” (Lethal Dose 50%, LD50) testą. Šis testas parodo, kokią toksino dozę panaudojus žūtų pusė tiriamos populiacijos. Žinoma, tokia metodologija turi savų minusų. Šie laboratoriniai gyvūnai paprastai dauginasi tarpusavyję, tad gimę individai mažai primena laukinius gyvūnus. Be to, gyvūnai nuo žmonių fiziologiškai smarkiai skiriasi: tai, kas gali sukelti gyvūno mirtį, nebūtinai sukels tokią pačią reakciją ir žmonėms (galimas ir atvirkštinis variantas). Puikus to pavyzdys yra šokoladas: nors nuodingas šunims, papūgoms ir kitiems gyvūnams, kurie negali įsisavinti šokolade esančios medžiagos teobromino, šokoladas žmonėms nekenkia.
Taip pat labai svarbu, kokiu būdu (intraveniniu, poodiniu, į raumenis ar kitu) toksinas patenka į kūną. Nuo to priklauso organizmo reakcija į nuodingą medžiagą, be to mažiausia mirtina dozė gali būti šimtus kartų didesnė, kai nuodas patenka per odą negu kai yra suleidžiamas tiesiai į kraujotakos sistemą. Dėl šių priežasčių laboratorijoje gautų rezultatų pritaikymą realioms situacijoms reikėtų vertinti kritiškai.
Pirmosios pagalbos svarba
Svarbu žinoti, kad daugumai įgėlimų atrasti priešnuodžiai. Laiku suteikta medicininė pagalba gali išgelbėti gyvybę.
Genetiniai tyrimai ir įdomūs faktai apie Pietų Amerikos gyventojus
Žmogus - nuostabus gamtos kūrinys, o genetika atskleidžia, kaip genų pagalba gamta atsiskleidžia mūsų pasaulyje. Straipsnyje apžvelgsime retus genetinius kraujo bruožus, kitus įdomius genetinius aspektus ir naujausius Pietų Amerikos gyventojų genetinius tyrimus.
Reti genetiniai bruožai
Genetika lemia įvairius žmogaus bruožus, kai kurie iš jų yra itin reti. Aptarsime keletą tokių retų savybių, susijusių su krauju, akimis, plaukais ir kaulais.
- "Auksinis kraujas" (Rhnull): Tik apie 40 žmonių pasaulyje turi šį itin retą kraujo tipą, kuriame visiškai nėra Rh antigenų.
- Papildomas šonkaulis: Dauguma žmonių turi 12 porų šonkaulių, tačiau retais atvejais pasitaiko 25 šonkauliai.
- Skirtingų spalvų akys (Heterochromija): Ši būklė, kai vienos akies spalva skiriasi nuo kitos, dažniausiai yra genetinė, bet gali atsirasti ir dėl medicininių sindromų ar akių traumų. JAV heterochromiją turi mažiau nei 200 tūkst. žmonių.
- Rusvi plaukai: Tik 2 % pasaulio gyventojų natūraliai turi rusvus plaukus.
- Pilkos akys: Mažiau nei 1 % žmonių populiacijos turi pilkas akis, kurias lemia mažas melanino kiekis rainelėje.
- Skylutė prie ausies: Nedidelė dalis (0,1 - 0,9 %) kūdikių JAV ir Didžiojoje Britanijoje gimsta su maža duobute prie ausies.
- Tetrachromatija: Tik kai kurios moterys turi šią retą savybę, leidžiančią suvokti daugiau spalvų. Jos gali matyti iki 100 mln. spalvų.
- Akių albinizmas: Tai reta savybė, turinti įtakos akims. Akių albinizmą gali turėti 1 iš 20 tūkst. arba 1 iš 50 tūkst.
- Išsišokusi bamba: Tik 4 iš visų žmonių turi išsišokusią bambą.
- "Nelūžtantys" kaulai: Žmonės, turintys LRP5 geno mutaciją, pasižymi dideliu kaulų tankiu ir jiems negresia osteoporozė.
- Protinių dantų nebuvimas: Kai kuriems žmonėms protiniai dantys nesivysto.
Naujausi Pietų Amerikos gyventojų genetiniai tyrimai
Naujausi genetiniai tyrimai atskleidžia įdomių faktų apie Pietų Amerikos gyventojų kilmę ir prisitaikymą prie aplinkos.
Pietų Amerikos čiabuvių genetikos tyrimai
J. F. J. J. Gusarevos teigimu, nauji genetiniai duomenys rodo, jog šios čiabuvių grupės buvo izoliuotos dėl natūralių kliūčių, tokių kaip Amazonės atogrąžų miškai ir Andų kalnų grandinė. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad čiabuvių grupės turi savitų genetinių bruožų, kurie galėjo išsivystyti dėl jų prisitaikymo prie ekstremalių sąlygų ir ilgalaikės izoliacijos nuo kitų grupių. EPAS1 geno mutacijos skatina naujų kraujagyslių formavimąsi ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Hie Lim Kim teigimu, naujasis tyrimas atskleidė daugiau kaip 70 genų variacijų, kurios gali lemti didesnį žmonių pažeidžiamumą naujoms infekcinėms ligoms.
Pirmieji žmonės Amerikoje
Nauju tyrimu nustatyta, kad pirmieji žmonės į Ameriką iš dabartinės Rusijos atsikraustė maždaug prieš 20 000-30 000 metų. Gegužės 15 d. J. Mokslininkė paminėjo „skubų atvejį“, susijusį su Patagonijoje gyvenančia kaveskarų tauta, kurios populiacijai ir 6000 metų senumo kultūros paveldui gresia išnykimas. J. Jie palygino milijonus mažyčių šiuolaikinių čiabuvių genų variacijų su senovine pirmųjų į Ameriką atvykusių tautų atstovų DNR ir sukūrė žmonių, kurie iki šiol buvo nepakankamai atstovaujami protėvių moksle, genominių duomenų rinkinį. „Mūsų atlikta vietinių gyventojų grupių genetinė analizė yra labai svarbi, nes jų genomai suteikia unikalių žinių apie ankstyviausią regione gyvenusių žmonių istoriją“, - sakė J. Palyginę genetinių duomenų rinkinius mokslininkai teigė, kad jiems pavyko nustatyti, jog artimiausi Šiaurės Amerikos čiabuvių giminaičiai yra vakarų Beringijos gyventojų grupės, pavyzdžiui, inuitai, koriakai ir luoravetlanai.
Genų terapija ir ateities perspektyvos
Vilniaus universiteto (VU) Biotechnologijos instituto mokslininkas dr. Giedrius Gasiūnas pasakoja apie naują Lietuvos mokslininkų atradimą, vertą Nobelio premijos. Prof. Virginijaus Šikšnio vadovaujama Lietuvos biochemikų grupė, apie penkerius metus eksperimentuodama ir tirdama bakterijų apsisaugojimo nuo virusų mechanizmus, atrado baltymą Cas9, kuris tarsi žirklės sukarpo viruso DNR.
Genų žirklės (CRISPR-Cas9) technologija
Šią technologiją pritaikius tikslingai, t. y. „Visiems žinoma, kad DNR molekulę sudaro dvi spirale susisukusios grandinės. Perkirpus DNR, abi grandinės nutrūksta. Taip nutinka dažnai, pavyzdžiui, deginantis saulėje UV spinduliai lemia DNR pažaidas mūsų odos ląstelėse. Bet jos turi mechanizmą, kaip sukarpytą DNR atkurti. Deja, ne visada tą trūkį užtaiso tinkamai, todėl atsiranda mutacijų. Turint metodą, kaip reikiamoje vietoje perkirpti DNR, galima užtaisyti tą trūkį, įvedant sveiką geno kopiją. Ši technologija, sulaukusi pripažinimo tarptautinėje erdvėje, kol kas tik tiriama, tačiau jau po penkerių dešimties metų leis ne tik paveldimas ligas gydyti, bet ir kurti naujas gyvybes ar net gelbėti žmoniją nuo bado“, - sako G. Pasak mokslininko, šiuo metu daug atliekama bandymų su gyvūnais, kuriais siekiama ištirti, kaip, pritaikius genų žirkles, būtų galima gydyti tam tikras ligas, pavyzdžiui, raumenų distrofiją. Dirbtinio apvaisinimo metu buvo perkirpta sergančios pelės DNR ir įvestas sveikas genas - gimę jaunikliai buvo visiškai sveiki.
Genų žirklių panaudojimo galimybės
„Tačiau ši technologija galėtų pasitarnauti ir organų transplantacijai. Pasaulio mokslininkai bando pritaikyti kiaules, kad jų organai tiktų persodinti žmonėms“, - sako G. Vienas iš genetinių žirklių panaudojimo būdų - paveldimų ligų gydymas. Tačiau G. „Pirmiausia dėl to, kad žmogus turi nesuskaičiuojamą daugybę ląstelių. Norint išgydyti ligą, reikia daugumą jų pakeisti. Kaip tai padaryti? Na, viena iš sričių, kuriose pirmiausia suaugusiajam gali būti pritaikytos genų žirklės, yra kraujo ligos. Todėl kol kas ši technologija geriausiai pritaikoma vaisiaus genams redaguoti, taip apsaugant jį nuo paveldimų ligų. G. Gasiūnas sako, kad „dėl to kyla daug diskusijų. Mat ši sritis - ne vien genetikos, bet jau ir bioetikos klausimas.
Genų žirklės ir ŽIV gydymas
„Kol kas ši technologija geriausiai pritaikyta ŽIV gydyti. Pasirodo, kai kurie žmonės yra atsparūs ŽIV arba AIDS. Jie turi vieną mutaciją, kuri išjungia baltymą, prie kurio tvirtinasi ŽIV virusas, bet ši mutacija nesukelia jokios ligos. Išjungus tą geną, žmogus tampa atsparus šiam virusui, o sergantis pagyja, nes virusas nebegali daugintis. Pernai šiuo vadinamuoju ex vivo metodu išgydyta apie 70 žmonių“, - teigė G.
Genų žirklės augalininkystėje
Tą patį molekulinių genų žirklių metodą galima pritaikyti ir augalininkystėje. „Šiuo metu daug cheminių medžiagų ir trąšų naudojama maistui užauginti bei pagaminti. Pritaikius genų žirkles, augalus galima būtų padaryti, pavyzdžiui, atsparesnius sausrai, geriau augančius ir pan. Ateityje galima išspręsti daugelį problemų, tarkim, maisto trūkumo“, - įsitikinęs G. Jo nuomone, „ilgą laiką buvo išvedinėjamos naujos augalų rūšys, mutacijas sukeliant cheminėmis medžiagomis bei radiacija ir po to kryžminant, todėl augalai labai nutolo nuo savo laukinių giminaičių, kurie puikiai prisitaiko prie aplinkos ir gerai auga.
Genų žirklių saugumas
Paklaustas apie šalutinį šio metodo poveikį mokslininkas nusišypso: „Jei tiksliai kerpama ten, kur reikia, jo nėra. Todėl tos žirklės turi būti preciziškai tikslios. G. Gasiūnas sako, kad genetikos srityje - labai didelė konkurencija, „nepakanka vien atradimo, reikia dar greitai apie tai pranešti moksliniame straipsnyje. Genetines žirkles atradome ir straipsnį atidavėm pirmieji, tačiau amerikiečių mokslininkų grupė iš Berklio universiteto straipsnį šia tema išspausdino pirmesni.
Kitos medicininės procedūros ir tyrimai
Kolonoskopija
Kolonoskopija yra medicininė procedūra, kurios metu apžiūrima storoji žarna. Jos metu galima įvertinti gleivinę, aptikti pakitimus ir, esant būtinybei, atlikti biopsiją ar gydomąsias intervencijas.
Pasiruošimas kolonoskopijai
Prieš kolonoskopiją svarbu tinkamai pasiruošti:
- Dieną prieš tyrimą pacientui duodama specifinių, žarnyno išvalymui skirtų, vidurius liuosuojančių vaistų - (Eziclen, Pikoprep, Fortrans, Moviprep), kuriuos nurodo gydytojas. Šie vaistai negali būti skiriami esant dehidratacijai (organizmui netekus daug skysčių), sunkaus laipsnio širdies veiklos nepakankamumui bei žarnų nepraeinamumui. Rekomenduojama gerti daug vandens.
- Dvi dienas prieš procedūrą nevalgyti sunkaus maisto, sėklų, grūdų, riešutų. Dieną prieš tyrimą pacientas vartoja tik skysčius.
- Būtinai informuokite gydytoją, jei vartojate varfariną, aspiriną ar kitus kraujo krešėjimą mažinančius vaistus, nes šie medikamentai padidina kraujavimo pavojų.
- Pasakykite gydytojui ar anksčiau jums buvo atlikti endoskopiniai tyrimai, ar kilo komplikacijų, alerginių reakcijų nuo vaistų. Būtinai informuokite, jei vartojate nesteroidinius priešuždegiminius vaistus (diklofenakas, nimezilis ir kt.), insuliną, gliukokortikoidus, apie esamą nėštumą, lėtines ligas, kuriomis sergate (epilepsija, hemofilija, bronchinė astma ir kt.).
- Prieš tyrimą nusiimkite akinius, išsiimkite kontaktines linzes, papuošalus, įvertus į liežuvį ir lūpas bei dantų protezus, kad bendrinės nejautros metu nepatektų į kvėpavimo takus.
Prieš procedūrą med. personalas Jus paguldys ant kairio šono. Į veną, įvedus intraveninį kateterį, bus leidžiami vaistai, kurie sukels bendrinę nejautrą (Jus užmigdys).
Daktaras, atliekantis procedūrą, per išeinamąją žarną įstums endoskopą į storąją žarną, kuri apžiūros metu bus pripildyta oro, kad galima būtų apžiūrėti jos vidinį paviršių. Oras po procedūros gali sukelti pilnumo ir tempimo jausmą pilve, bet stipraus skausmo tai nesukelia, nes oras išsiurbiamas traukinėjant kolonoskopą. Baigiant procedūrą, endoskopas ištraukiamas.
Kadangi procedūra atliekama bendrinėje nejautroje, pacientas 2 valandas po procedūros dar negali valgyti, (galima atsigerti vandens), 6 valandas negalima vairuoti. Jei gydytojas nenurodo, vėliau apribojimų nėra. Pacientas grįžta prie įprastinės dienotvarkės.
Galimos kolonoskopijos komplikacijos
- Storosios žarnos sienelės sužalojimas. Jeigu sužaloti ne visi sienelės sluoksniai, gydymas būna konservatyvus (nereikia operuoti). Jeigu yra perforacija (sienelės plyšimas) - reikalingas skubus chirurginis gydymas, o bakterinės komplikacijos gali sukelti pavojų gyvybei. Kai kurios ligos - susiaurėjimai, vėžys, opos - padidina perforacijos (plyšimo) pavojų.
- Kraujavimas iš biopsijos ar kitokios endoskopinės manipuliacijos srities. Paprastai kraujavimas būna negausus ir jį pavyksta sustabdyti endoskopinėmis priemonėmis. Tik išimtinai retais atvejais ligonį tenka operuoti.
- Plaučių infekcija dėl stemplės ar skrandžio turinio patekimo į kvėpavimo takus (tai bendrinės nejautros komplikacija).
- Atipinės reakcijos į nejautrą sukeliančius vaistus. Tokios komplikacijos dažnesnės sergantiems lėtinėmis plaučių ir širdies ligomis.
- Vyresnio amžiaus žmones procedūros eigoje gali ištikti širdies ritmo sutrikimas, miokardo infarktas ar insultas.
Pietų Amerikos civilizacijų istorija ir kolonizacija
Manoma, kad Pietų Amerika pirmiausia buvo apgyvendinta žmonių atvykusių į Ameriką per Beringo sąsiaurio vietoje buvusią sausumą. Per ilgą laiko tarpą žmonės pasklido po visą žemyną. Nors dauguma archeologų seniausia žmonių kultūra Amerikoje laiko Clovis kultūrą paplitusią prieš 13 000 metų, kai kurie tyrinėtojai tuo abejoja. Taip Tom Dillehay radinius iš Čilės kapinyno Monte Verde datuoja mažiausiai 14 000 metų. Jis spėja, kad į Pietų Ameriką pirmieji gyventojai galėjo patekti jūrų keliu. Tai galėjo vykti iš Sibiro per Ramiojo vandenyno šiaurinę dalį į šiaurės Ameriką arba per Polineziją į Pietų Ameriką. Kai kuriose teorijose minima ir europiečių persikėlimo į Ameriką galimybė. Šios teorijos nėra įrodytos.
Pietų Amerikoje pirmieji patikrinti gyventojų pėdsakai atsiranda maždaug 8000 m. pr. m. e. Tuo laikotarpiu datuojami akmeniniai įrankiai. Iš panašaus laikotarpio yra ir olų tapyba šalia Ajakučo miesto Peru bei Laurikočios olos šalia Maranjono ištakų. Seniausia keramika randama Ekvadore. Ji priskiriama Valdivijos kultūrai ir datuojama 4 tūkst. pr. m. e. 1996 m. atrastas Karalio miestas, kuris yra seniausias žinomas miestas Amerikos žemyne. Laiptuotoji piramidė 2001 m. buvo datuotos 2627 m. pr. m. e. Rasti namai mažiausiai 3000 žmonių, amfiteatrai ir šventyklos. Dirbtinė drėkinimo sistema palaikė dykumų apsuptos žemės derlingumą.
Kai kurios indėnų grupės statėsi nuolatines gyvenvietes. Tarp jų buvo čibčai ir taironai. Nuo 2 tūkstantmečio pr. m. e. visoje Pietų Amerikoje išsivystė atskiros vietinės kultūros. Ekvadoro pakrantėje apie 1600 m.pr.m.e. Vėlesnė Čoreros kultūra apie 1200-500 m.pr.m.e. gamino žmogaus ir gyvūnų pavidalo keramiką. Jų namai buvo grupuojami apie didelę aikštę. Tarp 1000 ir 500 m.pr.m.e. aaravakai migravo palei Orinoką, kol apsigyveno šios upės deltoje. Keramikos jie nežinojo, tačiau naudojosi kanojomis ir gyveno iš žvejybos, medžioklės ir kukurūzų, pupų, saldžiųjų bulvių ir manijoko auginimo. Taip pat buvo žinomi Žemės riešutai, pipirai, ananasai, tabakas ir medvilnė.
Apie 900 m. pr. m. e., pagal kai kuriuose archeologinius radinius ir vertinimus, prekybos kelius sukūrė ir žemės ūkį išvystė rašto neturėjusi Čavino kultūra. Šios kultūros archeologiniai paminklai rasti dabartinėje Peru, Čavino vietovėje 3177 m aukštyje. ir 300 m.e.m. Iki šiol išlikę šios kultūros griuvėsiai šiaurės Peru yra gausiai turistų lankomi objektai. Panašiu laikotarpiu gyvavo Parakaso kultūra Peru sostinės Limos apylinkėse. Kolumbijoje 4-2 tūkstantmetyje pr. m. e. Nuo 4 tūkstantmečio pr. m. e. randami San Agustino kultūros kapinynai. Šios kultūros šaknys siekia 7 tūkstantmetį pr. m. e. Aplink Titikakos ežerą nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstanmečio m.e. vystėsi Tiahuanako kultūra. Ar iš tikro buvo Tiahuanako imperija nėra aišku, tačiau šios kultūros pėdsakų galima rasti Peru, Bolivijoje ir Čilės šiaurėje. Tarp 300 m.pr.m.e. ir 600 m.e.m. gyvavo Naskos kultūra, kuri sukūrė paslaptingas linijas pakrantės lygumose ir mokėjo kasti drėkinimo kanalus.
Tarp 5 ir 7 milijonų žmonių gyveno Amazonės regione, kurį galima skirstyti į sąlyginai tankiai apgyvendintas pakrantės gyvenvietes ir pusiaukelį keliaujančius vidinių sričių gyventojus. Kalbinės čibčų bendruomenės buvo gausiausios, labiausiai teritoriškai paplitusios ir labaiusiai socioekonomiškai išsivysčiusios iš visų Kolumbijos kultūrų prieš ispanus. III amžiuje čibčai sukūrė savo civilizaciją Andų šiaurėje. Vienu metu čibčams priklausė ir dabartinė Panama ir rytinės Kolumbijos Sieros aukštikalnės. Jų apgyvendintos teritorijos buvo Santandero (Pietų ir Šiaurės), Bojakos ir Kundinamarkos departamentai. Tai dabar yra turtingiausias Kolumbijos regionas, kuriame buvo įkurtos pirmosios fermos ir pirmoji pramonė, jame gimė ir nepriklausomybės judėjimas. Čibčai užėmė labaiusiai apgyvendintą zoną tarp Meksikos ir Inkų imperijos.
Nuo I a. šiaurėje egzistavo Močikos kultūra, kuri gyvavo šiaurinėje Peru pakrantėje, prieš 2000-1500 metų. Ramiojo vandenyno pakrantės dykuminėje zonoje šios kultūros žmonės kūrė sudėtingas drėkinimo sistemas. Moche palikimas mus pasiekia per neseniai atrastus sudėtingus kapus. Moche buvo geri amatininkai, prekiavę su tolimomis tautomis, pvz., majais. Beveik viskas ką mes žinome apie Moche yra iš jų keramikos su kasdienio gyvenimo piešiniais. Iš jų mes žinome, kad jie praktikavo žmonių aukas, kraujo gėrimo ritualus ir, kad jų religijoje buvo nereproduktyvių seksualinių praktikų (pvz., felacija). Šalia aukso ir sidabro buvo apdirbamas ir varis. Po to, tarp 1000 ir 1470 m. išsivystė Čimu kultūra su sostine Čančanu Truchilijo (Trujillo) miesto apylinkėse, Peru. Jų sugebėjimai gaminti meniškus dirbinius nebuvo tokie tobuli kaip močikų.
Gyveno Čačapojo gentys. Apie juos žinoma labai nedaug. Šios karingos tautos atstovai buvo aukšti, šviesios odos ir plaukų. Jų kultūros likučiai yra visiškai netipiški Pietų Amerikos Andų tautoms. XVI a. Inkų civilizacija su centru Kuske dominavo Andų regione tarp 1200 ir 1532 m. Kečujų kalba vadinta Tawantin suyu arba „keturių regionų žemė“, inkų civilizacija buvo gerai išsivysčiusi ir savita. Inkų valdžioje buvo apie 100 kalbinių ir etninių bendrijų, 9-14 mln. žmonių apgyvendinta teritorija sujungta 25 000 km inkų kelių sistema. Miestai buvo statomi iš akmens, keliais lygmenimis kalnuotose vietovėse. Žemės ūkis buvo vystomas terasose. Inkų civilizacijos lygį rodo sėkmingų smegenų operacijų pavyzdžiai.
Jau 1494 m. Trodesiljo sutartimi popiežius Aleksandras VI-asis padalino Pietų Ameriką tarp Ispanijos ir Portugalijos. Rytinė dalis, t.y. didžioji dabartinės Brazilijos dalis buvo pažadėta Portugalijai. Likusi žemyno dalis turėjo atitekti Ispanijai. Ispanai užkariavimą vykdė iš Centrinės Amerikos ir Karibų jūros regiono, skatinami legendinės aukso šalies Eldorado paieškų. Apie portugalų dalies istoriją ir apgyvendinimą žr. Pirmosios ispanų užkariautojų gyvenvietės jau apie 1520 m. atsirado dabartinėje Venesueloje, Kolumbijoje ir Argentinoje.
Francisco Pizarro paskelbė Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę Ispanijos karalystės valda ir ieškodamas turtų per Panamą patraukė į pietus. 1526 m. jis pasiekė Ekvadorą ir Peru. 1532-1533 m. jam pavyko išnaudoti tarpusavio kovas tarp inkų Huáscar ir Atahualpa ir pavergti milžinišką Inkų imperiją. Prie to prisidėjo ir jo kariuomenės atsineštos ligos, kurios vietiniams gyventojams turėjo katastrofišką poveikį. Apie tai kaip turi būti elgiamasi su indėnais kilo net ideologinis ginčas tarp Bartolomé de Las Casas, laikyto indėnų gynėju ir Juán Ginés de Sepúlveda, kuris indėnus laikė nepilnaverčiais žmonėmis. Dėl šio ginčo 1542 m. buvo išleisti „Naujieji įstatymai“, kurie iš dalies gynė indėnus, tačiau daugeliu atvejų buvo neveiksmingi ir vėliau dalinai atšaukti. Vėlesnės ispanijos karūnos pastangos sukurti indėnus ginančius įstatymus dėl kolonijinių visuomenių nenoro juos įgyvendinti ir orientacijos į pelningumą ir išnaudojimą. Liūdnos šlovės susilaukė Potosi sidabro kasyklos, kuriose kolonializmo laikais gausybė indėnų dirbo nepakeliamomis sąlygomis ir daugiau nei milijonas mirė. Indėnai buvo laikomi žemiausia ir silpniausia kolonijinės kastų visuomenės dalimi, jų kultūra buvo naikinama religijos ir civilizacijos vardu. Ypatingai žiauriai indėnai persekioti tose teritorijose, kurias europiečiai užkariavo XIX a., pvz., užkariaujant Patagoniją.
1575 m. Maždaug iki 1500 m. vyriausiuoju Naujojo pasaulio valdytoju buvo Kristupas Kolumbas. Tik stabilizavusis milžiniškai imperijai ir įkūrus Naujosios Ispanijos vicekaralystę (Meksika ir Venesuela) bei Peru vicekaralystę (Panama ir Ispanijos Pietų Amerikos dalis) 1543 m. žemyne atsirado du karaliaus atstovai. Peru vicekaralius dėl sidabro pajamų iš Potosi kasyklų laikytas viršesniu. Europoje užjūrio teritorijoms valdyti buvo sukurtos atskiros institucijos. Jos ruošė įstatymus ir atliko politines užduotis. Svarbiausia kolonizacijos priemone buvo miestų kūrimas. Miestai taip pat tarnavo ir kaip teritorinių pretenzijų įtvirtinimas, tiek indėnų, tiek kitų Europos šalių atžvilgiu. Kiekvienas naujo miesto kūrimas buvo tiksliai kontroliuojamas. Miestai buvo valdomi miesto tarybos, į kurią įėjo du miesto teisėjai ir tarybos nariai.
1717 m. Ekvadoras, Kolumbija ir Venesuela buvo atskirtos nuo Peru vicekaralystės ir sudarė naują Naujosios Granados vicekaralystę. Tokiu pačiu principu 1776 m. Inkų griežtai organizuota infrastruktūra leido ispanams per trumpą laiką užvaldyti milžinišką imperiją ir performuoti santykius pagal savo interesus. Mažesnės kultūros, kurios rėmėsi gimininiais ryšiai, pvz., pietų Čilėje ir Argentinoje, dėl nesamos centralizuotos politinės organizacijos niekada nepateko kolonijinio režimo kontrolei. Amazonės baseine dėl reto teritorijos apgyvendinimo kontaktai su užkariautojais apsiribojo tik prekyba bei misijų steigimu. Paragvajaus, šiaurės Argentinos ir rytų Bolivijos medžiotojų ir rinkėjų gentys dažniausiai nebuvo didesnės nei 100 žmonių.
Norte Chico ir Peru ikikeramika
Imigracija ir kultūrinė įvairovė Pietų Amerikoje
Vieno didžiausių Pietų Amerikos lūšnynų gyventojai susivienijo sukurti meninę instaliaciją iš vietinių gyventojų portretų. „Kasdien esame su nuostabia bendruomene ir matome šiuos veidus. Visada sakiau, kad esame palaiminti. Pažiūrėkite, ten mano draugės portretas, mano kaimynės. Tikimasi, kad vaikai ir paaugliai, dalyvaudami panašiuose projektuose, bus atitraukti nuo rajone įsivyravusio smurto. Vietinė gyventoja Silvana Aguirre sako: „Pasaulis pamatys mūsų bendruomenės veidus. Mūsų vaikus, senolius, jaunimą. Juodi ir balti portretai - prancūzų gatvės menininko Žano Renė sumanymo, įgyvendinamo visame pasaulyje, dalis.
Šimtmečiais abi Amerikos, Šiaurės ir Pietų, buvo prieglobsčio vieta žmonėms, dėl įvairių priežasčių bėgantiems iš Senojo pasaulio. Ten buvo nemažai galimybių pradėti naują gyvenimą toli nuo Europoje galiojančių taisyklių ir apribojimų. Kaip žinia, Amerikos žemynus Europai atrado keliautojas Kristupas Kolumbas. 1492 metų spalio 12 dieną Kolumbas išsilaipino vienoje iš Bahamų salų, išskleidė Ispanijos vėliavą ir užėmė šią teritoriją karaliaus Ferdinando ir karalienės Izabelės vardu. Tais pačiais metais Ispanijos monarchija paskelbė, kad visi šalies judėjai, sefardai, turi atsiversti (arba būti jėga atversti) į krikščionybę. Siekiant apkrikštyti buvo naudojami įvairūs būdai - kaip įkaitai grobiami vaikai, apribojama teisė naudotis turtu, grasinama tremtimi. Tikėtina, kad nemaža dalis į Ameriką imigravusių žmonių buvo Ispanijos konversai, "naujieji krikščionys", kurie verčiami atsisakė judaizmo, tačiau norėjo kuo toliau atsidurti nuo inkvizicijos teroro. (Beje, yra versija, kad ir pats Kolumbas buvo kilęs iš vadinamųjų maranų, persikrikštijusių žydų).
Pagrindinis srautas emigrantų prasidėjo Ispanijai ėmus kurti Naujajame pasaulyje savo kolonijinę imperiją. Pagal Ispanijos įstatymus naujiesiems atsivertėliams buvo draudžiama emigruoti į naujas imperijos valdas (buvo abejojama jų lojalumu), tačiau to ne visad buvo laikomasi. Nors vis dar skirtingai vertinama, kiek šių "naujųjų krikščionių" perplaukė vandenyną, prieš keletą metų moksliniame žurnale "Nature Communications" paskelbtame tyrime pateikiama išsami Lotynų Amerikos gyventojų genetinės istorijos analizė ir tvirtinama, kad beveik ketvirtadalis (23 proc.) jų turi reikšmingų genetinių šaknų, siejančių jų šeimą su pietų ir rytų Viduržemio jūros baseinu, įskaitant Ispanijos žydus. Tyrimo autoriai teigia, kad tai daug labiau paplitęs reiškinys, nei manyta anksčiau, ir pažymi, kad konvertitų palikuonių genetinis paplitimas Lotynų Amerikoje yra dar ryškesnis nei Ispanijoje ir Portugalijoje. Apytikslis Pietų Amerikos gyventojų skaičiaus įvertinimas, kurį 2016 m. atliko Jungtinės Tautos, parodė, kad ten gyvena daugiau kaip 650 mln. žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjus maždaug 55 mln. lotynų amerikiečių, gyvenančių JAV, taip pat ankstesnių genetinių tyrimų duomenis, rodančius, kad apie 20 % iš dabartinių 60 mln. gyventojų Pirėnų pusiasalyje turi žydų protėvių, statistika tampa stulbinanti. Gali būti, kad šiuo metu pasaulyje yra net 200 milijonų Ispanijos ir Portugalijos žydų bendruomenių palikuonių.
Kiek yra žinoma apie giminystę su žydų tauta ar domimasi ja? Organizacija "Reconectar", padedanti Ispanijos ir Portugalijos žydų bendruomenių palikuonims atkurti ryšį su žydų pasauliu, atliko keletą tyrimų, kuriuose tyrė dešimčių tūkstančių sefardų palikuonių požiūrį į savo protėvius. Organizacija nustatė, kad net 30 proc. susimąsto apie savo galimai žydišką kilmę, o 14 proc. norėtų kokiu nors būdu susitapatinti su žydų tauta. Tai reiškia, kad dešimtys milijonų žmonių, nepriklausančių įprastoms žydų bendruomenėms, ieško būdų, kaip atkurti ryšį su žydiškumu ir su savo paveldu, pradedant paprasčiausiu protėvių šaknų tyrinėjimu ir baigiant aktyviais bandymais grįžti į žydų tautą ir net alija.
tags: #pietu #amerikieciu #kraujas