Pietų Amerika - tai žemynas, pasižymintis turtinga istorija, įvairialype kultūra ir sudėtinga politine struktūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime Pietų Amerikos politinį žemėlapį, atkreipdami dėmesį į valstybių pavadinimus, jų istoriją, kultūrą ir dabartinę politinę situaciją.
Pietų Amerikos istorijos apžvalga
Pietų Amerikos istorija yra ilga ir sudėtinga, apimanti laikotarpį nuo senovės civilizacijų iki šių dienų. Prieš atvykstant europiečiams, čia klestėjo tokios civilizacijos kaip inkai, majai ir actekai. XVI amžiuje prasidėjo europiečių kolonizacija, kuri iš esmės pakeitė žemyno politinį ir kultūrinį kraštovaizdį. Ispanija ir Portugalija pasidalijo didžiąją dalį Pietų Amerikos teritorijos, įvesdamos savo kalbas, religiją ir valdymo sistemas.
XIX amžiuje Pietų Amerikos šalys išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos ir Portugalijos. Tačiau nepriklausomybės karai buvo kruvini ir chaotiški, o naujai susikūrusios valstybės susidūrė su daugybe iššūkių, įskaitant politinį nestabilumą, ekonominius sunkumus ir socialinius konfliktus.
Pietų Amerikos valstybės ir jų ypatybės
Šiandien Pietų Amerikoje yra 12 nepriklausomų valstybių:
Argentina
Tai antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė, garsėjanti savo tango kultūra, didingais Andų kalnais ir derlingomis pampomis. Argentinos istorija paženklinta karinių diktatūrų ir ekonominių krizių, tačiau šalis pamažu stabilizavosi ir tapo svarbiu regioniniu žaidėju.
Bolivija
Tai valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, pasižyminti dideliu etniniu ir kultūriniu įvairumu. Bolivija yra viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių, tačiau ji turi didelius gamtos išteklius, įskaitant dujas ir mineralus.
Brazilija
Tai didžiausia Pietų Amerikos valstybė, garsėjanti savo Amazonės atogrąžų miškais, spalvingu karnavalu ir futbolo kultūra. Brazilija yra svarbi ekonominė galia, tačiau ji susiduria su dideliais socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
Čilė
Tai ilga ir siaura valstybė, įsikūrusi tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno. Čilė yra viena stabiliausių ir ekonomiškai sėkmingiausių Pietų Amerikos valstybių, garsėjanti savo vynuogininkyste ir vario gavyba.
Kolumbija
Tai valstybė, turinti priėjimą prie Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno, pasižyminti dideliu biologiniu įvairumu. Kolumbija ilgą laiką kentėjo nuo narkotikų kartelių ir ginkluotų konfliktų, tačiau šalis pamažu stabilizavosi ir tapo patrauklia turizmo kryptimi.
Ekvadoras
Tai valstybė, įsikūrusi ant pusiaujo, garsėjanti savo Galapagų salomis ir Andų kalnų kraštovaizdžiu. Ekvadoras yra svarbus naftos eksportuotojas, tačiau jis susiduria su socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
Gajana
Tai anglakalbė valstybė, įsikūrusi šiaurės rytų Pietų Amerikoje. Gajana yra viena skurdžiausių žemyno valstybių, tačiau ji turi didelius gamtos išteklius, įskaitant auksą ir boksitą.
Paragvajus
Tai valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, įsikūrusi Pietų Amerikos centre. Paragvajus yra viena skurdžiausių žemyno valstybių, tačiau ji turi didelius vandens išteklius ir potencialą žemės ūkio sektoriuje.
Peru
Tai valstybė, garsėjanti savo senovės inkų civilizacija ir didingu Maču Pikču. Peru yra svarbus mineralų eksportuotojas, tačiau ji susiduria su socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
Surinamas
Tai mažiausia Pietų Amerikos valstybė, įsikūrusi šiaurės rytų žemyne. Surinamas yra viena rečiausiai apgyvendintų pasaulio valstybių, pasižyminti dideliais atogrąžų miškais ir biologiniu įvairumu.
Urugvajus
Tai maža ir stabili valstybė, įsikūrusi tarp Argentinos ir Brazilijos. Urugvajus yra viena labiausiai išsivysčiusių Pietų Amerikos valstybių, garsėjanti savo socialine gerove ir liberaliomis pažiūromis.
Venesuela
Tai valstybė, turinti didelius naftos išteklius, tačiau pastaraisiais metais išgyvenanti didelę ekonominę ir politinę krizę.
Kitos teritorijos
Be nepriklausomų valstybių, Pietų Amerikos žemėlapyje taip pat yra ir kitų teritorijų:
- Prancūzijos Gviana: Tai Prancūzijos užjūrio departamentas, įsikūręs šiaurės rytų Pietų Amerikoje. Prancūzijos Gviana garsėja savo kosmodromu ir atogrąžų miškais.
- Folklando (Malvinų) salos: Tai ginčytina teritorija, priklausanti Jungtinei Karalystei, tačiau į kurią pretenduoja Argentina. Folklando salos yra svarbi strateginė vieta Pietų Atlante.
- Pietų Džordžija ir Pietų Sandvičo salos: Tai Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, esanti Pietų Atlante. Šios salos yra negyvenamos, tačiau svarbios dėl savo biologinės įvairovės ir žvejybos išteklių.
PIETŲ AMERIKOS SOSTINĖS – sužinokite Pietų Amerikos šalis ir sostines su vėliavomis
Kultūrinis įvairumas ir bendrumai
Pietų Amerika pasižymi dideliu kultūriniu įvairumu, kurį lemia istorija, geografija ir etninė sudėtis. Kiekviena valstybė turi savo unikalias tradicijas, papročius, muziką, šokius ir virtuvę. Tačiau egzistuoja ir bendrų bruožų, vienijančių Pietų Amerikos žmones:
- Kalba: Daugumoje Pietų Amerikos valstybių kalbama ispanų kalba, išskyrus Braziliją, kur kalbama portugalų kalba, ir kelias mažesnes valstybes, kur kalbama anglų, prancūzų ar olandų kalbomis.
- Religija: Dauguma Pietų Amerikos gyventojų yra katalikai, tačiau pastaraisiais metais sparčiai plinta ir kitos krikščionių denominacijos bei vietiniai tikėjimai.
- Šeimos vertybės: Pietų Amerikoje labai svarbios šeimos vertybės, stiprūs giminystės ryšiai ir pagarba vyresniesiems.
- Muzika ir šokiai: Pietų Amerika garsėja savo ritminga ir aistringa muzika bei šokiais, tokiais kaip tango, samba, salsa, kumbija ir kt.
- Futbolas: Futbolas yra populiariausia sporto šaka Pietų Amerikoje, vienijanti žmones nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar politinių pažiūrų.
Iššūkiai ir perspektyvos
Pietų Amerika susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant:
- Politinis nestabilumas: Daugelis Pietų Amerikos valstybių kenčia nuo politinio nestabilumo, korupcijos ir socialinių konfliktų.
- Ekonominiai sunkumai: Daugelis Pietų Amerikos valstybių susiduria su ekonominiais sunkumais, dideliu skurdu, nelygybe ir priklausomybe nuo gamtos išteklių eksporto.
- Socialiniai iššūkiai: Daugelis Pietų Amerikos valstybių susiduria su socialiniais iššūkiais, įskaitant nusikalstamumą, smurtą, narkotikų prekybą ir diskriminaciją.
- Aplinkosaugos problemos: Pietų Amerika susiduria su didelėmis aplinkosaugos problemomis, įskaitant miškų kirtimą, biologinės įvairovės nykimą, taršą ir klimato kaitą.
Nepaisant šių iššūkių, Pietų Amerika turi didelį potencialą ateičiai. Žemynas turi didelius gamtos išteklius, jauną ir energingą populiaciją, turtingą kultūrą ir augantį susidomėjimą turizmu. Norint pasiekti tvarų vystymąsi ir gerovę, Pietų Amerikos valstybės turi įveikti politinį nestabilumą, korupciją ir nelygybę, investuoti į švietimą, technologijas ir infrastruktūrą, bei užtikrinti aplinkosaugos apsaugą.
JAV Pietų fenomenas: istorinės paralelės ir skirtumai
Įdomu pažvelgti į JAV Pietų regioną ir jo istoriją vergovės kontekste, lyginant jį su Pietų Amerika. Nors šie regionai yra skirtingi geografiškai ir kultūriškai, jie turi tam tikrų istorinių paralelių, ypač susijusių su vergovės institucija ir jos pasekmėmis.
JAV Pietūs, kaip ir daugelis Pietų Amerikos regionų, buvo ekonomiškai priklausomi nuo žemės ūkio, o vergovė vaidino svarbų vaidmenį plantacijų ūkiuose. Analogiškai, Pietų Amerikoje vergovė buvo paplitusi, ypač Brazilijoje, kur vergai buvo naudojami cukraus plantacijose ir kasyklose. Vergovė abiejuose regionuose buvo pagrįsta rasizmu ir prievarta, o vergai buvo laikomi nuosavybe, neturinčia jokių teisių ar laisvių.
Tačiau yra ir svarbių skirtumų tarp JAV Pietų ir Pietų Amerikos. JAV Pilietinis karas (1861-1865 m.) baigėsi vergovės panaikinimu, o Rekonstrukcijos laikotarpis buvo skirtas integruoti išlaisvintus vergus į visuomenę. Tačiau šis procesas buvo lėtas ir sudėtingas, o rasinė segregacija ir diskriminacija išliko JAV Pietuose dar ilgai.
Pietų Amerikoje vergovės panaikinimas įvyko skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Brazilija buvo paskutinė valstybė Amerikoje, panaikinusi vergovę 1888 m. Po vergovės panaikinimo Pietų Amerikos valstybės taip pat susidūrė su iššūkiais integruojant išlaisvintus vergus į visuomenę ir užtikrinant jiems lygias galimybes.
Šiandien tiek JAV Pietūs, tiek Pietų Amerika susiduria su vergovės palikimu, įskaitant rasinę nelygybę, ekonominius skirtumus ir socialinę atskirtį. Norint įveikti šias problemas, būtina pripažinti ir suprasti istoriją, skatinti dialogą ir bendradarbiavimą, bei siekti teisingumo ir lygybės visiems.
Kelionių patirtis: Ekvadoro ir Brazilijos įžvalgos
Kelionės po Pietų Ameriką suteikia unikalią galimybę patirti šių regionų istoriją, kultūrą ir dabartinę situaciją.
Ekvadoras: kontrastų šalis
Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis - bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys tokios didžiulės. Nereikia turėti iliuzijų pamatyti visą Ekvadorą per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių.
Amazonijos džiunglės
Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai.
Andų kalnai
Aukščiausiojo - Čimborazo - aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose - gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių. Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai - kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius.
Ramiojo vandenyno pakrantė
Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias - 2 mln. gyventojų Gvajakilis.
Galapagų salos
Svarsčiau ten keliauti į Galapagų salas, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos - brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių).
PIETŲ AMERIKOS SOSTINĖS – sužinokite Pietų Amerikos šalis ir sostines su vėliavomis
Kitas: sostinė Anduose
Kitas: sostinė Anduose. Jį 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais.
Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą - jūros kiaulytę - valgantį Jėzų. Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių.
Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų - slėnyje - tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių - TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Pats Kitas - 2850 m aukštyje. Jis - šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai - tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis - ~+21, naktimis - ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje - dar apie 6 laipsniais šalčiau.
Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore - pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos.
Kelionės Andų apylinkėse
Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Vienas gražiausių nusukimų - Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Na o Kilotoa kilpos pažiba - Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo.
Kitas geras nusukimas - į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų - vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Krioklių kelio pradžia - nykokas Banjos miestelis - garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje.
Kuenka: Andų kultūros perlas
Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose - tarsi Kito veidrodinis atspindys. Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą - klimatas. Ji - 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Netoli Kuenkos ir Ingapirka - didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore.
Keliai per Andus
Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai - garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai - nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai - pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Didžiausias vairavimo iššūkis - nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas - iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia - debesys. Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus - kitokių nebūna.
Gvajakilis: Ekvadoro ekonominė širdis
Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Kitas ir Gvajakilis - visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas - kalnuose, o Gvajakilis - uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus).
Pasak ekvadoriečių, Kitas - religijos ir tradicijų, o Gvajakilis - darbo ir poilsio miestas. Kitas - politinis šalies centras, Gvajakilis - ekonominis. Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras - modernus. Jo naujoji širdis - 1999 m. Bolivaras susitinka su San Martinu (paminklas Malecon 2000). Senoji širdis - Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje - uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas - viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Kitur lynų vagonai statomi pakėlimui į kalnus, o čia - tiesiog, kad viešasis transportas nestrigtų kamščiuose.
Brazilija: daugiau nei karnavalas
Iš tiesų, jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją. Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Iš tikro Resifė ir Olinda - vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją - ir Resifę - dar XVI a. pradėjo formuoti kolonizatoriai. Šis miestelis - ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis - kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Gražiausi Olindos pastatai - bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus.
Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija - jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas - ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ - milžiniškų žmonių formos. Resifė - tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten u...