Pietų Amerika - pasaulio dalis, žemynas, didžiąja dalimi esantis pietiniame Žemės pusrutulyje, kertamas pusiaujo, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų. Palei vakarinį žemyno pakraštį driekiasi santykinai jauna ir seismiškai aktyvi Andų kalnų grandinė.
XVI a. 4-ame dešimtmetyje Pietų Amerikos gyventojus pavergė užkariautojai iš Europos, iš pradžių iš Ispanijos, vėliau ir iš Portugalijos, kurie žemyną padalino į kolonijas.
Pietų Amerika jungiasi su Šiaurės Amerika siaura Panamos sąsmauka, o nuo kitų žemynų atskirta vandenynais. Didžioji Pietų Amerikos dalis yra Pietų pusrutulyje.
Didžiausios salos žemyninės, iškilusios šalia žemyno: Ugnies Žemė, Čilės salynas, Falklando (Malvinų) salos, toliau nutolusios vulkaninės Galapagų salos ir Chuano Fernandeso salos.
Pietų Amerika išsidėsčiusi abipus pusiaujo, tačiau gerokai didesnė jos dalis yra Pietų pusrutulyje. Beveik visa žemyno dalis gauna didelį Saulės suminės radiacijos kiekį - 140-160 kcal/cm², tik pačiuose pietuose radiacijos kiekis sumažėja iki 80 kcal/cm².
Didelę įtaką žemyno klimatui daro jo orografija. Praktiškai visa Atlanto vandenyno pakrantė yra atvira oro masėms, todėl šios gali nukeliauti toli gilyn į žemyną. Klimatą smarkiai veikia ir jūrų srovės.
Pietų Amerika anksti atsiskyrė nuo senojo planetos žemyno, po to ilgai neturėjo ryšio su kitais žemynais, todėl joje susiformavo savita augalija ir gyvūnija.
Didžioji, rytinė žemyno dalis sudaro platformą, šiaurėje ir vakaruose ji pereina į geosinklinų sritį. Pietų Amerikos platformos pagrindas daugiausia yra prekambrinio periodo (Gvianos-Brazilijos platforma), o pietuose - hercininio (Patagonijos platforma).
Prekambriniai orogeniniai ciklai užėmė didelę Pietų Amerikos dalį. Didžioji platformos dalis buvo suformuota dar archėjuje. Didžiausios jo liekanos - Gvianos ir Brazilijos skydai, sudaryti iš archėjaus laikotarpio uolienų.
Vėliau prie jų prisijungė proterozojaus periodo dariniai, sudarantys rytinę Brazilijos skydo dalį. Prekambrinių ciklų metu Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje.
Kambre susidarė žymus sprūdis dabartinės Amazonės žemumos vietoje. Tuo metu ši teritorija priklausė Paragvajaus ir La Platos baseinams.
Plačioms sineklizėms buvo įsiterpusios Brazilijos iškyšulyje, tarp Rytų ir Vakarų Brazilijos skydų. Jūra užėmė didelius platformos plotus devono periodu, tačiau karbono laikotarpiu jos plotas gerokai sumažėjo.
Pietinėje žemyno dalyje (įpiečiau 37° p. pl.) paleozojaus pradžioje egzistavo geosinklinio tipo lūžis, kalnodara ten vyko hercininio ciklo metu, kuomet ir susidarė Patagonijos platforma.
Hercininė orogenezė pasireiškė Andų geosinklinėje, kur kalnodara prasidėjo rytinėje dalyje, besiglaudžiančioje prie platformos. Viso paleozojaus metu milžiniškas pietų žemynas Gondvana vis dar egzistavo kaip bendras darinys.
Karbono pabaigoje ir perme Gondvanoje įvyko žemyninis apledėjimas. Triase susidarė lūžis dabartinio Pietų Atlanto vandenyno vietoje ir Gondvana pradėjo skilti. Tačiau Brazilijos plokščiakalnis nuo Afrikos atsiskyrė tik paleogeno pradžioje.
Mezozojaus laikotarpiu platformoje prasidėjo seniau susidariusių kalnų erozija. Dėl to susidarė daug kontinentinių nuosėdų, kurios pradėjo kauptis įdubų ir lūžių vietose ir dėl to sausumos plotai plėtėsi.
Kreidoje prasidėjo Andų geosinklinos vakarinės dalies orogenezė, lydima smarkių vulkaninių reiškinių. Kainozojuje kalnodara persimetė ir į rytinę geosinklinos dalį, o pliocene iškilo Pakrantės Kordiljeros ir galutinai susijungė Amerikų žemynai.
Kalnodara vyko ir platformos pakraštyje, dėl to prie Andų sistemos prisijungė prekambriniai ir paleozojiniai dariniai. Neogeno pabaigoje ir kvartero pradžioje visa Andų sistema buvo apimta vertikalių judėjimų ir vulkaninių reiškinių.
Šiandieniniai Andai sudaro tik rytinę dalį kažkada buvusios raukšlinės zonos. Vakarinė Andų dalis dėl plokščių sandūros nugrimzdo į Ramųjį vandenyną ir dabar sudaro gilų lovį.
Kvartero periodu Andus apgaubė apledėjimas, taip at ledynai uždengė Ugnies Žemę ir Patagoniją.
Brazilijos plokščiakalnis - sudarytas iš archėjaus ir proterozojaus uolienų, masyvo dalis palei Atlanto vandenyną pati aukščiausia, iškyla į 2000 m aukštį.
Gvianos plokščiakalnis - aukščiausia ir ryškiausia dalis yra Orinoko-Esekibo tarpupyje, masyvai viršija 2500 m aukštį. Rytinė dalis - kalvotos kristalinės aukštumos. Vakaruose Pardaoso masyvu siejasi su Andais.
Amazonės žemuma - didžiausia Žemės žemuma, plytinti Amazonijoje.
Orinoko žemuma - plyti tarp Andų ir Gvianos plokščiakalnio, Orinoko upės slėnyje.
Andų kalnai - užima vakarinę ir šiaurinę žemyno dalį. Tai tektoniškai jauna kalnų sistema, kurioje tęsiasi kalnodaros procesai. Aktyviausios sritys yra šiaurėje (Ekvadore, Kolumbijoje), bei pietų Čilėje.
Šiaurinė kalnų dalis skiriasi į du kalnagūbrius, tarp kurių plyti arba dar vienas kalnagūbris (Centrinė Kordiljera Kolumbijoje, Ekvadore), arba tarpukalnių plynaukštė (Altiplanas). Toliau pietuose kalnai driekiasi viena grandine, o nuo jų atsišakoja atskiri masyvai (Pampų kalnagūbriai).
Pietų Amerikos žemyne gausu naudingų iškasenų. Dar konkistadorų laikais žemyne buvo ieškoma Eldorado, sidabro šalies.
Didžiausia naudingų iškasenų gausa yra Anduose. Čia išgaunamas varis, alavas, auksas, sidabras, švinas, geležis, uranas, platina.
Brazilijos plokščiakalnis pasižymi brangakmenių, deimantų telkiniais, taip pat gausu geležies, aliuminio, urano.
Gvianos plokščiakalnyje gausu aukso, deimantų, aliuminio.
Palei Karibų jūros pakrantę slūgso dideli naftos telkiniai. Naftos taip pat yra Amazonijoje, Patagonijoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Andų pašlaitėse, Brazilijoje yra nemažai akmens anglies. Atakamos dykumoje aptinkami vieninteliai planetoje natūralios salietros telkiniai.
Pietų Amerika yra daugelio kultūrinių augalų tėvynė. Iš jos yra kilę ananasai, žemės riešutai, pomidorai, medvilnė, bulvės, kukurūzai.
Gajana, Surinamas ir Prancūzijos Gviana įsikūrę Pietų Amerikos Šiaurėje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Kitaip nei daugelis žemyno šalių, jos nebuvo užkariautos ispanų, todėl žmonės čia nekalba ispaniškai.
Trys sesės atskalūnės neturi didelių kalnų, rojaus paplūdimių ar kitų traukos centrų, todėl dažniausiai nepatenka į turistų maršrutus.
Gajana - senas indėnų pavadinimas, reiškiantis „vandens žemė“.
Medine architektūra papuoštą miestą, kuris labiau primena didelį kaimą nei šalies sostinę, vagoja daugybė kanalų, sklidinų vandens.
Didžiausias galvos skausmas, kuris neduoda ramybės žmonėms Gajanose, kyla dėl vandenyno - kaip apsaugoti savo laukus ir namus nuo nuolat tykančio vandens.
Vandenynas ne tik kasdien dovanoja potvynių ir atoslūgių, bet ir kasmet keičia savo krantus.
Už suteiktus rūpesčius vanduo atsilygina Gajanoms. Dešimtys sraunių upių, kelis kartus didesnių už Nemuną, tekėdamos į Atlantą maitina laukines, nesugadintas šių kraštų džiungles.
Nesuskaičiuojamos Gajanų upės slepia ir labiau žmonių vertinamus turtus - jose randama aukso.
Dėl šio brangiojo metalo kertasi kaimyninių šalių interesai. Visos trys Gajanos ginčijasi dėl sienų.
Bandant išgauti keliasdešimt gramų aukso, per specialius įrenginius perkošiama tonos Gajanų upių vandens, kertami prie upių augantys medžiai, o aukso dulkės, išsiskaidžiusios vandenyje, į vieną gumulėlį surenkamos gyvsidabriu.
Drumzlinos Gajanų upės atlieka dar vieną svarbią paskirtį - yra svarbiausios vietinių gyventojų susisiekimo magistralės.
Daugelis aukštutinės Surinamo upės, esančios to paties pavadinimo valstybėje, pakrantėse esančių kaimų taip pat pasiekiami tik valtimis.
Pietų Amerikos pakrantėje.
Vienas iš įdomiausių faktų apie Pietų Ameriką - tai, kad ji yra daugelio kultūrinių augalų tėvynė.
Surinamas - šalis Pietų Amerikos šiaurės rytų pakrantėje, mažiausia žemyno šalis, kurios 97 proc. teritorijos užima džiunglės, tankūs miškai ir mangroviniai sąžalynai.
Tai yra miškingiausia šalis pasaulyje.
Šioje šalyje nėra metų laikų kaitos, būna tik sausros laikotarpis, kai praktiškai nuolatos šviečia saulė, ir liūčių sezonas, kuris gali trukti gana ilgai.
Ekonominė situacija ir aukso gavyba.
Surinamas yra viena skurdžiausių P.Amerikos šalių su silpnai išvystyta ekonomika, gana žemu gyvenimo lygiu, nors šalis turi didžiulių naftos ir aukso telkinių, kurie galėtų ją praturtinti.
Tai lemia politinės, socialinės ir ekonominės priežastys ir tai, kad valstybė sunkiai kontroliuoja aukso gavybos rajonus, esančius tradiciškai čiabuviams (maronams) priklausančiose teritorijose.
Istorija ir kultūra.
Surinamas kadaise buvo Nyderlandų kolonija, žinoma Olandijos Gvianos pavadinimu, bet 1975 m. šalis tapo nepriklausoma.
Nors Surinamo gyventojų etninė sudėtis yra itin marga, su Nyderlandais šią šalį sieja tamprūs kultūriniai ir šeimyniniai ryšiai.
Oficiali šalies kalba taip pat yra olandų, bet daugelis kalba vietos kreolų kalba, susiformavusia anglų kalbos pagrindu, kuri yra labiausiai paplitusi kasdieninio bendravimo, šnekamoji kalba.
Didelė Surinamo gyventojų dalis gyvena Atlanto pakrantėje.
Dėl didelio miškų ploto šalyje yra mažai asfaltuotų kelių, jų bendras ilgis sudaro vos tūkstantį kilometrų.
Vienintelė, vos daugiau kaip šimto kilometrų ilgio geležinkelio atšaka, nutiesta, kai šalis buvo olandų kolonija, seniai yra apleista.
Labai marga Surinamo gyventojų tautinė sudėtis sąlygoja jo įvairialypę kultūrą, šalyje visus metus vyksta daugybė pasaulietinių ir religinių švenčių, ceremonijų ir festivalių.
Minas Žeraisas: pirmoji pasaulio aukso karštinė Brazilijoje.
Minas Žeraisas - valstija Brazilijoje, kurioje gyvena apie 20 milijonų žmonių, daugiausia miesteliuose.
Būtent čia vyko pirmoji pasaulio aukso karštinė.
Istoriniai aukso kasybos miesteliai.
Be gražios architektūros, Minas Žeraiso „kasyklų miestelius“ vienija itin stačios gatvės.
Vietomis atrodo, kad automobilis nebeužvažiuos - bet užvažiuoja.
Žymiausias Minas Žeraiso miestelis - Oro Pretas (Ouro Preto; „juodas auksas“), kadaise buvęs valstijos sostine, o XVIII a. turėjęs daugiau gyventojų nei Niujorkas ir Rio de Žaneiras.
15 km nuo Oro Preto - Mariana.
Marianą ir Oro Pretą, sakoma, jungia požeminis kasyklų tunelis, o iš miestų pusiaukelės ten galima nusileisti senesniu nei šimtmetis dardančiu anglišku vagonėliu (Minas de Passagem).
Pasiklausėme pasakojimų, kaip kasyklose dirbę vergai vogdavo auksą tam, kad išsipirktų sau laisvę.
Kongonjas miestelis garsėja vieninteliu pastatų ansambliu - užtat kokiu.
Man ne mažiau įdomi pasirodė votų salė.
San Žoan del Rei miestelyje jau tik viena senamiesčio gatvė ir kelios bažnyčios įspūdingos.
San Žoan Del Rei priešingybė - gretimas Tiradentesas.
Belo Horizontė: modernus miestas.
Žlugus Brazilijos monarchijai (1889 m.) Minas Žeraiso valstija apsisprendė statyti naują sostinę.
Vietoje anų nepatogių kalvotų gatvių nutiestos tiesios ir lygios - ir šitie stačiakampių ir trikampių formos kvartalai 1897 m. tapo Belo Horizontės miesto (5 mln. gyv.) centru.
Šiandien jame iš tų laikų mažai kas telikę: gražūs art nouveau stiliaus pastatai išgriauti, pakeisti dangoraižiais.
Neseniai valstijos valdžia iš centro išsikėlė į priemiesčius, o buvę didingi jos pastatai užleisti nemokamiems muziejams.
Madingą Pampuljos rajoną suprojektavo Oskaras Nimejeris, samdytas Žusilino Kubičeko - tarsi Brazilijos miestą.
Bene garsiausias Pampuljos pastatas - Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.).
Pampuljoje - ir Belo Horizontės futbolo stadionas.
Minas Žeraiso unikalumas.
Minas Žeraisas turi savo veidą, savo kultūrą.
Netgi savo virtuvę (comida mineiro).
Jeigu Minas Žeraisas būtų atskira šalis, jos romantiški miestukai neabejotinai turėtų savo fanų, kaip Alpių miesteliai Europoje.
Bet dabar juos užgožia dar didesnės, dar įspūdingesnės Brazilijos grožybės kitose valstijose, kurios ne tiesiog žavios, bet neturinčios lygių visame pasaulyje: Amazonė, Igvasu kriokliai, Rio de Žaneiro pakrantė.
Pietų Amerikos aukso gavybos apžvalga.
Nors Pietų Amerika pasižymi dideliais gamtos turtais, įskaitant auksą, svarbu pažymėti, kad aukso gavyba regione turi ir neigiamų pasekmių.
Nelegali gavyba niokoja gamtinius išteklius, o tai ypač aktualu Peru.
Vis dėlto, Pietų Amerika išlieka svarbiu aukso gavybos regionu pasaulyje.
Pasaulinė aukso gavybos situacija.
2023 m. pasaulyje buvo išgauta apie 3000 tonų aukso.
Didžiausios aukso gavybos šalys yra Kinija, Rusija, Australija, Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
Aukso gavyba turi ilgą istoriją, siekiančią senovės Egiptą, o suintensyvėjo 15-16 a.
Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai.
Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai.
Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai.
Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta.
Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai.
O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą.
Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose.
Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu.
Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai.
Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė.
~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku.
Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius.
Paplūdimiuose verda gyvenimas.
Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas.
Tyra didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą.
Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį - vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi.
O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, atveriančios ne mažiau nuostabius vaizdus.
Šalimais - ir Botanikos sodas su didingom palmių alėjom, ir Parque Lago su rūmais ir vaizdu į Kristų.
Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai, o ypač - per Karnavalą.
Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos - Bara de Tižuka [Barra de Tijuca].
Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai.
Cukraus kalno vaizdas nuo Flamengo paplūdimio.
Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje - kryžių.
Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai.
Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai.
Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų.
Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis.
Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai.
Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis.
Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose).
Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes.
Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas).
Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių).
Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis).
Policijos pacifikuota - aišku, nusikaltėliai niekur nedingo.
Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems.
Viena tokių vietų - Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus - pasigėrėti nemokamais vaizdais.
Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai - į Ipanemą ir į favelą.
Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių.
Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gėrėtis Rio priemiesčių vaizdais.
Deja - 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams - nutrauktas finansavimas.
Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba - Vidigalis.
Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai - labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu - hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas - favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas.
Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau - bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi - nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela.
Apsistoti Vidigalyje - vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga.
Bet favelų Rio de Žaneire - šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau.
Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis.
Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“).
Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau.
O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose.
Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės vakarus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse - atgal.
Į tuos šiaurės vakarus jau neužsuka jokie turistai, nėra ko.
“Sveiki atvykę į Rio!” - pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius.
Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto.
Galvojo, kad ta įlanka - upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“).
Tenai iki šiol - Rio de Žaneiro centras.
Kaip ir visur Brazilijoje, centras nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a.
Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų.
Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a.
Tarp gražiausių pastatų - Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv.
Kiek pasakojo vietiniai, Rio centras jau daug dešimtmečių lėtoje agonijoje.
Pirmasis smūgis buvo 1960 m. įvykęs sostinės perkėlimas į Brazilijos miestą: Rio centrą paliko Brazilijos valdžia.
Pamažu “nukraujuoja” ir verslas: kas kyla į prabangesnius pajūrio rajonus, kas - į ekonominę sostinę San Paulą.
Mažėjant darbuotojų, mažėja ir verslas.
Pietų Amerika - žemynas, turtingas ne tik gamtos ištekliais, bet ir paslaptinga istorija bei įspūdingais kraštovaizdžiais.