Pietų Amerika - žemynas, kupinas paslapčių, gamtos stebuklų ir turtingos istorijos. Nuo senovinių civilizacijų iki europiečių kolonizacijos, nuo nepriklausomybės kovų iki šiuolaikinio gyvenimo - šis žemynas patyrė daugybę transformacijų. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Pietų Amerikos istorijos įvykius, pradedant žemyno atradimu ir baigiant jo kolonizacija.
Pirmieji europiečių žingsniai Pietų Amerikoje
Europos susidomėjimas Pietų Amerika prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. 1498 m. K. Kolumbas atrado Trinidadą ir Pietų Amerikos krantą ties Orinoko žiotimis. Tai buvo pirmasis europiečių žvilgsnis į šį didžiulį žemyną.
Netrukus po to, 1499-1501 m., Pedro Alonso Niño ir R. Bastido (Ispanija) vadovaujamos ekspedicijos apiplaukė visą Pietų Amerikos šiaurinį krantą, atverdamos naujas galimybes tyrinėjimams.
1500 m. V. Y. Pinzónas, Diego de Lepe (Ispanija) ir P. Á. Cabralis (Portugalija) kiekvienas atskirai atrado Pietų Amerikos rytinį krantą. Šie atradimai paskatino Portugaliją ir Ispaniją varžytis dėl įtakos naujame žemyne.
1501-03 m. portugalų ekspedicija, kurioje dalyvavo A. Vespucci, ištyrė rytinį krantą nuo 5° 25′ iki 25° pietų platumos ir įrodė, kad Pietų Amerika yra žemynas.
1516 m. J. Díazas de Solísas (Ispanija) atrado La Platos žiotis ir Urugvajaus bei Paranos žemupius. Tai buvo svarbus žingsnis į žemyno gilumos tyrinėjimą.
Vakariniai krantai ištirti 1522-58 m. (P. de Andagoya, Francisco Pizzaro, D. de Almagro, P. de Valdivia; Ispanija), atveriant kelius tolimesnei ekspansijai.
Ekspedicijos į žemyno gilumą
Po krantų tyrinėjimų prasidėjo ekspedicijos į Pietų Amerikos gilumą.
1529-46 m. D. de Orsaras, Pedro de Heredia, G. Jiménezas de Quesada, S. M. Belalcázaras (Ispanija), A. Ehingeris, Nikolausas Federmannas, G. Hohermutas, F. Huttenas (Vokietija) atrado ir apkeliavo Šiaurės vakarinius Andus, Orinoco žemumą, didžiuosius Orinoco kairiuosius intakus.
1535-37 m. D. de Almagro perėjo Centrinius Andus, Atakamos dykumą ir Čilę (iki 35° pietų platumos). Tai buvo vienas pirmųjų bandymų įveikti sudėtingą Andų kalnų grandinę.
1541 m. G. Pizarro (Ispanija) nuplaukė Napo upe į Amazonės žemumą. Atsiskyręs nuo jų būrio, F. de Orellana nuplaukė Amazone žemyn iki žiočių, atverdamas šią didžiulę upę europiečiams.
Kiti svarbūs atradimai ir tyrinėjimai
XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje vyko kiti svarbūs atradimai, kurie padėjo geriau pažinti Pietų Amerikos geografiją.
1578 m. F. Drake’as (Anglija) aptiko, kad Ugnies Žemė yra salynas.
1592 m. D. Davisas (Anglija) atrado Falklando salas.
1616 m. J. Le Lemaire’as ir W. C. Schautenas (Olandija) atrado ir apiplaukė Horno kyšulį, leisdami aplenkti Magelano sąsiaurį.
Amazonės intakų žemupius 1637-39 m. atrado Pedro Teixeiros ir B. Acostos (Portugalija) vadovaujama ekspedicija. Ši ekspedicija padėjo geriau pažinti Amazonės upės sistemą.
Moksliniai tyrimai ir žemyno pažinimas
XVIII amžiuje prasidėjo pirmieji moksliniai Pietų Amerikos tyrimai.
1736-44 m. dienovidinį matavę prancūzų ir italų ekspedicijos dalyviai atliko svarbius geografinius matavimus.
1781-1801 m. F. Asara (Ispanija) tyrė La Platos baseiną.
1799-1802 m. A. von Humboldtas (Vokietija) ir Aimé Jacquesʼas Alexandreʼas Bonpland’as (Prancūzija) kompleksiškai tyrė Orinoco baseiną, Šiaurės vakarų Andus, Ramiojo vandenyno sroves ties Peru.
XIX amžiuje intensyviai tęsėsi žemyno tyrinėjimai:
- Nuo 1809 m. W. Eschwege (Vokietija)
- 1816-22 m. É. Geoffroy Saint-Hilaire’as (Prancūzija)
- 1817-20 m. Carlas Friedrichas Philippas Martius, J. B. Spixas, J. E. Pohlis, I. Natereris (Austrijos-Bavarijos ekspedicija)
- 1822-29 m. G. H. Langsdorfas, N. Rudnevas, L. Riedelis (Rusija)
- 1843-59 m. F. de Castelnau (Prancūzija)
- 1848-52 m. A. R. Wallace’as
- 1848-59 m. Henry Walteris Batesas
- 1862-69 m. W. Chandlessas
- 1868-84 m. J. Wellsas (Anglija)
- 1884-88 m. K. Steinas (Vokietija)
- 1895-98 m. Henris Anatolis Coudreau (Prancūzija)
Žymesni Šiaurės ir Centrinių Andų tyrinėtojai:
- J. B. Boussingaul (1822-28; Prancūzija)
- A. D. d’Orbigny (1826-33; Prancūzija)
- E. Poepigas (1827-32; Vokietija)
- A. Raimondi (1851-69; Italija)
- V. Reissas ir A. Stubelis (1868-74; Vokietija)
- A. Hetneris (1883-84 ir 1888-89; Vokietija)
- V. Sieversas (1884-85 ir 1892-93; visi Vokietija)
Argentinos ir Čilės krantus, Patagoniją, Ugnies Žemę, Čilės salyną, Galapagų salas 1826-30 m. tyrė F. P. Kingas, 1826-30 ir 1832-34 m. R. Fitzroy, 1832-34 m. Ch. R. Darwinas (visi Anglija).
Vidurinę ir Šiaurės Čilę 1838-84 m. tyrė I. Domeika, nuo 1848 m. - P. J. A. Pissis (Prancūzija), nuo 1853 m. - R. A. Philippi (Vokietija).
1869-70 m. J. K. Mastersas (Anglija) perėjo Patagoniją (iš pietų į šiaurę).
Lietuvių indėlis į Pietų Amerikos pažinimą
Lietuviai taip pat prisidėjo prie Pietų Amerikos pažinimo.
1931 m. lietuvių keliautojas Kazys Aris ir zoologas Tadas Ivanauskas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Braziliją ir tyrė šalies fauną.
1996 m. Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas įkopė į aukščiausią žemyno viršūnę - Akonkagvą.
2002 m. jis surengė Ignacy Domeyko gimimo metinėms skirtą ekspediciją į Čilę.
2011-2012 m. žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus keliavo automobiliais po įvairias Pietų Amerikos įžymias vietas, o kelionių reportažai buvo rodomi TV3 dokumentikos laidose.
tags: #pietu #amerikos #uzkariavimas