Pietų Amerika - tai žemynas, pasižymintis turtinga istorija, įvairialype kultūra ir sudėtinga politine struktūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime Pietų Amerikos politinį žemėlapį, atkreipdami dėmesį į valstybių pavadinimus, jų istoriją, kultūrą ir dabartinę politinę situaciją, ypatingą dėmesį skiriant toms šalims, kurios ribojasi su dviem didžiausiomis žemyno valstybėmis - Brazilija ir Kolumbija.
Šis geografinis aspektas lemia įvairius politinius, ekonominius ir socialinius ryšius tarp šių valstybių.
Trumpas įvadas į Pietų Amerikos istoriją
Pietų Amerikos istorija yra ilga ir sudėtinga, apimanti laikotarpį nuo senovės civilizacijų iki šių dienų. Prieš atvykstant europiečiams, čia klestėjo tokios civilizacijos kaip inkai, majai ir actekai. XVI amžiuje prasidėjo europiečių kolonizacija, kuri iš esmės pakeitė žemyno politinį ir kultūrinį kraštovaizdį. Ispanija ir Portugalija pasidalijo didžiąją dalį Pietų Amerikos teritorijos, įvesdamos savo kalbas, religiją ir valdymo sistemas. Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau - Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos - 1637 m.
XIX amžiuje Pietų Amerikos šalys išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos ir Portugalijos. Tačiau nepriklausomybės karai buvo kruvini ir chaotiški, o naujai susikūrusios valstybės susidūrė su daugybe iššūkių, įskaitant politinį nestabilumą, ekonominius sunkumus ir socialinius konfliktus.
Šiuolaikinis Pietų Amerikos politinis žemėlapis
Šiandien Pietų Amerikoje yra 12 nepriklausomų valstybių:
- Argentina: Tai antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė, garsėjanti savo tango kultūra, didingais Andų kalnais ir derlingomis pampomis. Argentinos istorija paženklinta karinių diktatūrų ir ekonominių krizių, tačiau šalis pamažu stabilizavosi ir tapo svarbiu regioniniu žaidėju.
- Bolivija: Tai valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, pasižyminti dideliu etniniu ir kultūriniu įvairumu. Bolivija yra viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių, tačiau ji turi didelius gamtos išteklius, įskaitant dujas ir mineralus.
- Brazilija: Tai didžiausia Pietų Amerikos valstybė, garsėjanti savo Amazonės atogrąžų miškais, spalvingu karnavalu ir futbolo kultūra. Brazilija yra svarbi ekonominė galia, tačiau ji susiduria su dideliais socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
- Čilė: Tai ilga ir siaura valstybė, įsikūrusi tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno. Čilė yra viena stabiliausių ir ekonomiškai sėkmingiausių Pietų Amerikos valstybių, garsėjanti savo vynuogininkyste ir vario gavyba.
- Kolumbija: Tai valstybė, turinti priėjimą prie Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno, pasižyminti dideliu biologiniu įvairumu. Kolumbija ilgą laiką kentėjo nuo narkotikų kartelių ir ginkluotų konfliktų, tačiau šalis pamažu stabilizavosi ir tapo patrauklia turizmo kryptimi.
- Ekvadoras: Tai valstybė, įsikūrusi ant pusiaujo, garsėjanti savo Galapagų salomis ir Andų kalnų kraštovaizdžiu. Ekvadoras yra svarbus naftos eksportuotojas, tačiau jis susiduria su socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
- Gajana: Tai anglakalbė valstybė, įsikūrusi šiaurės rytų Pietų Amerikoje. Gajana yra viena skurdžiausių žemyno valstybių, tačiau ji turi didelius gamtos išteklius, įskaitant auksą ir boksitą.
- Paragvajus: Tai valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, įsikūrusi Pietų Amerikos centre. Paragvajus yra viena skurdžiausių žemyno valstybių, tačiau ji turi didelius vandens išteklius ir potencialą žemės ūkio sektoriuje.
- Peru: Tai valstybė, garsėjanti savo senovės inkų civilizacija ir didingu Maču Pikču. Peru yra svarbus mineralų eksportuotojas, tačiau ji susiduria su socialiniais ir aplinkosaugos iššūkiais.
- Surinamas: Tai mažiausia Pietų Amerikos valstybė, įsikūrusi šiaurės rytų žemyne. Surinamas yra viena rečiausiai apgyvendintų pasaulio valstybių, pasižyminti dideliais atogrąžų miškais ir biologiniu įvairumu.
- Urugvajus: Tai maža ir stabili valstybė, įsikūrusi tarp Argentinos ir Brazilijos. Urugvajus yra viena labiausiai išsivysčiusių Pietų Amerikos valstybių, garsėjanti savo socialine gerove ir liberaliomis pažiūromis.
- Venesuela: Tai valstybė, turinti didelius naftos išteklius, tačiau pastaraisiais metais išgyvenanti didelę ekonominę ir politinę krizę.
Kitos teritorijos
- Prancūzijos Gviana: Tai Prancūzijos užjūrio departamentas, įsikūręs šiaurės rytų Pietų Amerikoje. Prancūzijos Gviana garsėja savo kosmodromu ir atogrąžų miškais.
- Folklando (Malvinų) salos: Tai ginčytina teritorija, priklausanti Jungtinei Karalystei, tačiau į kurią pretenduoja Argentina. Folklando salos yra svarbi strateginė vieta Pietų Atlante.
- Pietų Džordžija ir Pietų Sandvičo salos: Tai Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, esanti Pietų Atlante. Šios salos yra negyvenamos, tačiau svarbios dėl savo biologinės įvairovės ir žvejybos išteklių.
Brazilija: milžinė žemyne ir jos regionai
Brazilija - didžiausia Pietų Amerikos valstybė, užimanti beveik pusę viso žemyno teritorijos. Pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių, Brazilija yra pusė visos Pietų Amerikos. Brazilija turi vieną didžiausių sienų tinklų pasaulyje - ji ribojasi net su 10 Pietų Amerikos valstybių. Brazilijos dydis ir geografinė padėtis suteikia itin daug galimybių keliautojams. Dėl ilgos sienos su daugeliu valstybių, Brazilija yra puikus starto taškas kelionėms po Pietų Ameriką. Jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją.
Nors Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis), tačiau net ir mažiau žinomi regionai atskleidžia šalies įvairovę.
Resifė ir Olinda: dvi istorijos viename mieste
Resifė ir Olinda - iš tikro vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją - ir Resifę - dar XVI a. pradėjo formuoti europiečiai. Šis miestelis - ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis - kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Gražiausi Olindos pastatai - bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus. Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija - jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas - ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ - milžiniškų žmonių formos.
Resifė - tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. Resifės „pats centras“ - Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę - atrodo, mėgina imituoti Olindą - irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta - tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės. Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina - „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitaip, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai - juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai.
Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalyje ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas - tai - kiekvienos savaitės poilsio dalis. Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Paplūdimys ir karšta karšta jūra (vandens temperatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertybė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros - skiriasi. Vienur - favelos ir skurdūs rajonai - ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur - aukšti daugiabučiai ir tai labiau - tų daugiabučių gyventojų zona.
Valstybės, besiribojančios su Brazilija ir Kolumbija
Brazilija ir Kolumbija yra dvi didžiausios Pietų Amerikos valstybės, turinčios įtakos visam regionui. Valstybės, besiribojančios su abiem šiomis šalimis, patiria tiek teigiamą, tiek neigiamą šių kaimynių poveikį. Tai apima prekybą, migraciją, kultūrinį mainą ir, deja, kartais ir problemas, susijusias su narkotikų prekyba bei nusikalstamumu.
Štai valstybės, kurios turi bendras sienas tiek su Brazilija, tiek su Kolumbija:
- Venesuela: Ši šalis yra šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje ir ribojasi su Brazilija pietuose ir Kolumbija vakaruose. Venesuela patiria didelę įtaką iš abiejų šių šalių, ypač ekonomikos ir migracijos srityse. Pastaraisiais metais, dėl politinės ir ekonominės krizės Venesueloje, daugybė venesueliečių emigravo į Braziliją ir Kolumbiją, sukeldami socialinius iššūkius šiose šalyse.
- Peru: Peru yra vakarinėje Pietų Amerikos dalyje ir ribojasi su Brazilija rytuose ir Kolumbija šiaurėje. Peru yra svarbus prekybos partneris tiek Brazilijai, tiek Kolumbijai, ir turi sudėtingus santykius su abiem šalimis, įskaitant bendradarbiavimą kovojant su narkotikų prekyba.
Valstybės, besiribojančios su Brazilija ir Kolumbija, yra įtrauktos į įvairius regioninius prekybos susitarimus. Brazilija, būdama didžiausia Pietų Amerikos ekonomika, yra svarbus prekybos partneris visoms savo kaimynėms. Kolumbija taip pat yra svarbi ekonominė jėga regione, ypač Andų šalių bendrijoje. Deja, narkotikų prekyba yra rimta problema regione. Kolumbija yra viena didžiausių kokaino gamintojų pasaulyje, o narkotikai dažnai keliauja per Braziliją ir kitas kaimynines šalis į kitas pasaulio dalis. Šios valstybės bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, siekdamos kovoti su narkotikų prekyba ir organizuotu nusikalstamumu. Nepaisant iššūkių, valstybės, besiribojančios su Brazilija ir Kolumbija, taip pat patiria kultūrinį mainą.
Ekvadoras: pusiaujo žemės Andų širdyje
Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis - bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys tokios didžiulės. Tačiau Ekvadoras turi ką pasiūlyti ir yra vertas dėmesio.
Ekvadoro regionai
Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų:
- Amazonijos džiunglės: Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai.
- Andų kalnai: Aukščiausiojo - Čimborazo - aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose - gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių.
- Ramiojo vandenyno pakrantė: Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias - 2 mln. gyventojų Gvajakilis.
- Galapagų salos: Unikali ekosistema, garsėjanti savo retomis gyvūnų rūšimis.
Nereikia turėti iliuzijų pamatyti visą Ekvadorą per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių.
Kitas: sostinė Andų kalnuose
Ekvadoro sostinę Kitą 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais.
Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą - jūros kiaulytę - valgantį Jėzų.
Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.), tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodamas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių. Nustebino, kokie modernūs kai kurie jo rajonai: nors Ekvadoras viena skurdesnių Lotynų Amerikos šalių, žibantys Kito prekybos centrai ir Lietuvoje gėdos nepadarytų, nemažai žmonių moka angliškai.
Jau nepriklausomas Ekvadoras prieš gerą šimtmetį pastatė ir Nacionalinės priesaikos baziliką: visa tauta jai rinko pinigus, ir ji primena didžiąsias Prancūzijos katedras. Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų - slėnyje - tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių - TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Pats Kitas - 2850 m aukštyje.
Jis - šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai - tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis - ~+21, naktimis - ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje - dar apie 6 laipsniais šalčiau.
Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama.
Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore - pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Greta - privatus Inti Nan muziejus, kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje - visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! Tradicinė nuotrauka aplink “kitą iš pusiaujų” Kito šiaurėje - Inti Nan muziejuje.
Andų gamta ir kultūra
Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Vienas gražiausių nusukimų - Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Na o Kilotoa kilpos pažiba - Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo.
Kitas geras nusukimas - į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų - vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Krioklių kelio pradžia - nykokas Banjos miestelis - garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje. Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai - kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius.
Kuenka: Ekvadoro Andų pietuose
Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose - tarsi Kito veidrodinis atspindys. Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą - klimatas. Ji - 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Netoli Kuenkos ir Ingapirka - didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. praktikavo vietinės gentys.
Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai - garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai - nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai - pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Didžiausias vairavimo iššūkis - nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas - iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia - debesys. Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus - kitokių nebūna.
Gvajakilis: uostamiestis prie Ramiojo vandenyno
Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Gvajakilis - didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. gyventojų. Kitas ir Gvajakilis - visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas - kalnuose, o Gvajakilis - uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas - religijos ir tradicijų, o Gvajakilis - darbo ir poilsio miestas. Kitas - politinis šalies centras, Gvajakilis - ekonominis.
Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras - modernus. Jo naujoji širdis - 1999 m. Bolivaras susitinka su San Martinu (paminklas Malecon 2000). Senoji širdis - Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje - uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas - viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Kitur lynų vagonai statomi pakėlimui į kalnus, o čia - tiesiog, kad viešasis transportas nestrigtų kamščiuose.
Galapagų salos
Svarsčiau keliauti į Galapagų salas, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). Gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs.
Skrydžiai į Ekvadorą iš Europos - brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“.
Regioniniai iššūkiai ir perspektyvos
Pietų Amerika susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant:
- Politinis nestabilumas: Daugelis Pietų Amerikos valstybių kenčia nuo politinio nestabilumo, korupcijos ir socialinių konfliktų.
- Ekonominiai sunkumai: Daugelis Pietų Amerikos valstybių susiduria su ekonominiais sunkumais, dideliu skurdu, nelygybe ir priklausomybe nuo gamtos išteklių eksporto.
- Socialiniai iššūkiai: Daugelis Pietų Amerikos valstybių susiduria su socialiniais iššūkiais, įskaitant nusikalstamumą, smurtą, narkotikų prekybą ir diskriminaciją.
- Aplinkosaugos problemos: Pietų Amerika susiduria su didelėmis aplinkosaugos problemomis, įskaitant miškų kirtimą, biologinės įvairovės nykimą, taršą ir klimato kaitą.
Nepaisant šių iššūkių, Pietų Amerika turi didelį potencialą ateičiai. Žemynas turi didelius gamtos išteklius, jauną ir energingą populiaciją, turtingą kultūrą ir augantį susidomėjimą turizmu. Norint pasiekti tvarų vystymąsi ir gerovę, Pietų Amerikos valstybės turi įveikti politinį nestabilumą, korupciją ir nelygybę, investuoti į švietimą, technologijas ir infrastruktūrą, bei užtikrinti aplinkosaugos apsaugą.
Apibendrinanti šalių apžvalga
Apibendrinant pagrindines Pietų Amerikos valstybes ir jų kaimynes:
| Šalis | Svarbiausi bruožai | Kaimynystė su Brazilija/Kolumbija |
|---|---|---|
| Brazilija | Didžiausia žemyno valstybė, Amazonė, karnavalas, didelė ekonomika, paplūdimiai (pvz., Resifė, Olinda). | Ribojasi su 10 Pietų Amerikos valstybių, svarbiausia regiono jėga. |
| Kolumbija | Prieiga prie Karibų ir Ramiojo vandenyno, didelis biologinis įvairumas, svarbi Andų šalių bendrijoje. | Ribojasi su Brazilija ir Ekvadoru, svarbi ekonominė jėga. |
| Venesuela | Šiaurinė Pietų Amerikos dalis, dideli naftos ištekliai, patiria ekonominę ir politinę krizę, didelė migracija. | Ribojasi su Brazilija (pietuose) ir Kolumbija (vakaruose). |
| Peru | Vakarinė Pietų Amerikos dalis, Inkų civilizacija, Maču Pikču, mineralų eksportas. | Ribojasi su Brazilija (rytuose) ir Kolumbija (šiaurėje). |
| Ekvadoras | Prie pusiaujo, Andų kalnai, Amazonija, pakrantė, Galapagų salos, sostinė Kitas, uostamiestis Gvajakilis. | Tiesioginė Kolumbijos kaimynė. Netiesiogiai susijusi su Brazilija per Peru. |
tags: #pietu #amerikos #valstybe #brazilijos #ir #kolumbijos