Jungtinės Karalystės teatras, dar žinomas kaip Didžiosios Britanijos teatras, turi gilias šaknis, siekiančias pagoniškas apeigas. Šiame straipsnyje apžvelgsime Anglijos teatrų istoriją, raidą ir svarbiausius aspektus, ypatingą dėmesį skirdami Pietų Anglijos teatrinėms tradicijoms.
Teatro Pradžia ir Raida Anglijoje
Prieš atsirandant Londono teatrams, populiarios pramogos būdavo lokio arba buliaus pjudymas. Šunys, kurstomi žiūrovų riksmų, erzindavo prie stulpo pririštą gyvulį. Tai vykdavo apvaliose arenose su sėdimųjų vietų galerijomis; tas arenas vėliau pakeitė teatras. Pirmieji teatro elementai atsirado pagoniškose apeigose, o apeiginiai žaidimai išliko iki pat XIX amžiaus. Nuo XI amžiaus dvasininkai, o nuo XIII amžiaus ir amatininkai, rengė liturginius vaidinimus.
XIV-XV amžiais amatininkų cechai miestų aikštėse ir gatvėse per šventes bei muges statė moralitė, misterijas, miraklius ir interliudus, kuriuose buvo komiškų elementų. Vaidinimai vykdavo ant pakylų arba padžentuose - vežimuose įrengtose mobiliose scenose. Tačiau 1548 m. religinio pobūdžio vaidinimai pradėti persekioti, o 1581 m. - uždrausti. XVI amžiuje atsirado skrajojamųjų trupių, kurios statė pasaulietinę dramaturgiją; vaidinimai daugiausia vykdavo viešbučių kiemuose. Trupes sudarydavo iki 10 žmonių, jos paprastai vadindavosi įtakingo globėjo vardu. Žymiausios buvo Chamberlain’s Men (įkurta 1594 m., nuo 1603 m. - King’s Men; jai priklausė W. Shakespeare’as) ir Admiral’s Men.
Pirmieji Londono Teatrai ir Karališkoji Globa
1576 m. Londone J. Burbage’as (1530-97) pastatė pirmąjį teatrą; netrukus jų atsirado ir daugiau (Curtain Theatre, įkurtas 1577 m., Globe Theatre, įkurtas 1599 m.). Teatrų pastatai neturėjo stogų, juose vaidinta be dekoracijų. Itin populiarus buvo mokyklinis teatras, kuris nunyko XVII amžiaus pradžioje. Karaliaus rūmų vaidinimai pasižymėjo ištaigingumu, puošniais kostiumais, populiarūs buvo kaukių vaidinimai; pradėta naudoti dekoracijas (jų sukūrė architektas I. Jonesas). Statytos W. Shakespeare’o, Chr. Marlowe, B. Jonsono, J. Lyly pjesės. Žymesni aktoriai (moterys nevaidino) buvo R. Burbage’as ir E. Alleynas. Paskui vaidinimai išpopuliarėjo ir visame Londone ėmė kurtis nauji teatrai. Kasdien juose apsilankydavo tūkstančiai žiūrovų.
Merai mėgino uždrausti vaidinimus teigdami, jog jie bedieviški ir nepadorūs. Darbdaviai skundėsi, esą vaidinimai, prasidėdavę antrą valandą po pietų, atitraukia darbininkus nuo darbo. Bet teatrus rėmė jų globėja karalienė Elžbieta I. Tam pritarė ir jos Slaptoji taryba, norėdama užtikrinti, kad patyrę aktoriai galėtų linksminti ją.
Viljamo Šekspyro „Globe“ Teatras: Istorija ir Atgimimas
Teatras „Globe“, buvę Viljamo Šekspyro vaidinimų namai, atstatytas netoli ankstesnės savo vietos Sadarke, pietiniame Londono upės Temzės krante. Tais metais, kai buvo atidarytas pirmasis „Globe“ teatras, Šekspyras parašė dramą „Henrikas V“.
Atkūrimas ir Šiuolaikinė Patirtis
Šiuolaikinio „Globe“ teatro korpusas padarytas iš ąžuolo. Ši mediena buvo lengvai prieinama, kai 1987 metų spalį praūžęs uraganas išvertė su šaknimis tūkstančius medžių. Sunkiausia buvo rasti 13 metrų siją scenos pastogės fasadui. Kad nekiltų gaisras, stogas virš sėdimųjų vietų apdorotas cheminėmis medžiagomis. Papildomai apsaugo ugniai atspari scena ir priešgaisrinė sistema. Kolonos, laikančios pastogę, atrodo lyg iš marmuro.
Prieš eidami žiūrėti trijų valandų vaidinimo, žvilgtelime į debesis tikėdamiesi, kad nelis, nes į teatrą neštis skėčius draudžiama, o centrinė aikštelė yra po atviru dangumi. Scenos priekyje - 30 metrų pločio ratas, kurį juosia trijų aukštų galerijos su sėdimomis vietomis 1000-iui žmonių. Bet mes esame tarp 500 žiūrovų, perkančių bilietus stačiomis žiūrėti vaidinimą centrinėje aikštelėje. Pirmajame teatre sutilpdavo 3000 žmonių ir būdavo labai ankšta. Apačioje stovintiems žiūrovams leidžiama vaikščioti aplinkui ir net remtis rankomis į scenos kraštą. Prieš keturis šimtus metų nesuvaldomos minios per vaidinimus valgydavo bei gerdavo ir jų tarpe dažnai kildavo peštynės. Kritiškai nusiteikusios, jos beatodairiškai pertraukdavo veiksmą švilpesiu ar plojimais.
Dabar visos vietos užimtos. Vieni žiūrovai susigrūdę aplink sceną, kiti - atsirėmę į medines arenos sienas. Pasigirdus muzikai, klegesys pamažu tyla. Muzikai garsėjant, energingai mušdami į taktą ilgomis lazdelėmis scenoje pasirodo aktoriai. Apačioje stovintys žiūrovai taip pat ima trepsėti. Staiga lazdelių garsai nutyla. Į sceną išėjęs vienas aktorius sako trumpą prologą. Vyrauja nekantraus laukimo nuotaika. Netikėtai atsiranda du raudonomis sutanomis vilkintys personažai - Kenterberio arkivyskupas ir Elio vyskupas. Netrukus pastatomas karališkasis sostas ir štai - karalius Henrikas kalbasi su trimis savo dvariškiais. Kai monarcho pareigūnai atsistoja scenoje, vėl gėrimės jų autentiškais viduramžių kostiumais. Tačiau aktoriai kažkuo neįprasti, ir mes negalime suprasti, kuo. Pasižiūrime į savo programas. Tikrai, visi atlikėjai vyrai! Karalienės Elžbietos laikų dramose moterys nevaidindavo. Visuomenės istorikas Dž. M. Treveljanas sako, kad berniukai „nuo vaikystės buvo griežtai mokomi atlikti moterų vaidmenis kilniai, linksmai ir sumaniai“.
Plojimai baigiasi ir mes išeiname. Paskutinį kartą pažvelgiame į „Globe“ teatrą, jo auksu spindintį šiaudinį stogą, pilkšvas ąžuolo sijas. Paskui mes apžiūrime Šekspyro „Globe“ teatro ekspoziciją. Visur yra Šekspyro vardas. Prisimindami tai, ką matėme, pasvarstykime: ‛Kas gi iš tiesų buvo tas dramaturgas Viljamas Šekspyras?’
Viljamas Šekspyras – didžiausio pasaulio rašytojo laikas ir gyvenimas | Nemokama dokumentinė istorija
Teatro Raida Po Puritanų Draudimo
1642 m. visi vaidinimai puritonų buvo uždrausti (keletą muzikinių pjesių O. Cromwellio rūmuose pastatė W. Davenantas, 1606-68). 1660 m. draudimą panaikinus, statytos herojinės pjesės, klasicistinės tragedijos, papročių komedijos. Spektakliuose naudotos pieštinės dekoracijos. Tuo metu pradėjo vaidinti moterys (N. Gwynn, 1650-87, E. Barry, 1658-1713, A. Bracegirdle, apie 1673-1748), garsėjo aktorius T. Bettertonas.
XVIII-XIX Amžiai: Pokyčiai ir Cenzūra
1737 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė įvedė teatro cenzūrą, kuri buvo panaikinta tik 1968 m. Buvo statomos R. Cumberlando sentimentalios komedijos, H. Fieldingo, O. Goldsmitho, R. B. Sheridano pjesėse išliko socialinės kritikos. XVIII amžiaus pradžioje-XIX amžiaus viduryje Londone dramos kūrinių statymo monopolį turėjo teatrai Drury Lane (įkurtas 1662 m.) ir Covent Garden (įkurtas 1732 m.). Juose vaidino žymiausi XVIII amžiaus aktoriai C. Cibberis (1671-1757), B. Boothas (1681-1733), A. Oldfield (1683-1730), J. Quinas (1693-1766), C. MacKlinas, K. Clive (1711-85), P. M. Woffington (apie 1718-60), J. Ph. Kemble’is, S. Siddons, XIX amžiaus pradžios garsiausias romantikas E. Keanas.
1843 m. panaikinus dramos kūrinių statymo monopolį, išgarsėjo mažesni Londono teatrai (Olympic Theatre, Lyceum Theatre), kurie spektakliuose siekė ansambliškumo ir istorinio tikslumo. 1879 m. Stratford-upon-Avone įkurtas Memorialinis Shakespeare’o teatras. Žymesni XIX amžiaus aktoriai: W. C. Macready (1793-1873), C. J. Keanas, H. Irvingas, E. A. Sothernas.
XX-XXI Amžiai: Atsinaujinimas ir Šiuolaikinės Tendencijos Pietų Anglijoje
XX amžiaus 2 dešimtmečio pabaigoje-3 ir 4 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje kūrė rusų režisieriai M. Čechovas ir F. Komissarževskis, jie pastatė N. Gogolio, A. Čechovo, I. Turgenevo, L. Tolstojaus kūrinių. Prie modernizmo raidos prisidėjo režisieriaus E. G. Craigo kūryba ir jo teoriniai straipsniai. Pastatyta T. S. Elioto, M. Maeterlincko, W. S. Maughamo, A. Strindbergo, O. Wilde’o kūrinių. Vienas reikšmingiausių 3-4 dešimtmečio teatrų buvo režisieriaus L. M. Baylis (1874-1937) vadovaujamas (1912-37) Old Vic. Jame vyravo W. Shakespeare’o dramaturgija, kūrė garsiausi režisieriai ir aktoriai.
Po II pasaulinio karo Didžiosios Britanijos teatruose pastatyta anglų ir užsienio dramaturgų (J. Joyce’o, L. Pirandello, J. B. Priestley) pjesių. 1945 m. Mančesteryje režisierė J. Littlewood įkūrė trupę Theatre Workshop (1953 m. persikėlė į Londoną), su kuria statė socialinės tematikos, kairiųjų ideologiją atspindinčius spektaklius.
XX amžiaus 6 dešimtmetyje prasidėjo Didžiosios Britanijos teatro atsinaujinimas. Eksperimentiniais spektakliais garsėjo 1956 m. Royal Court Theatre įkurta trupė English Stage Company. 1956 m. režisierius L. G. Andersonas Royal Court Theatre pastatė J. Osborne’o pjesę Atsigręžk rūstybėje, kuria prasidėjo „Įpykusių jaunuolių“ judėjimas. 1961 m. režisierius P. Hallas pertvarkė Memorialinį Shakespeare’o teatrą į Karališkąjį Shakespeare’o teatrą, subūrė jame naują trupę. 1963 m. teatro Old Vic patalpose pradėjo veikti aktoriaus ir režisieriaus L. Olivier vadovaujamas Nacionalinis teatras (1976 m. persikėlė į naują pastatą, nuo 1988 m. - Karališkasis nacionalinis teatras). 6-7 dešimtmetyje Londone dirbo žymiausias XX amžiaus anglų režisierius P. Brookas. Jis statė klasikų ir šiuolaikinių autorių kūrinius, spektakliuose taikė A. Artaud žiaurumo teatro teorijos principus.
XX amžiaus viduryje Didžiosios Britanijos teatrą pasiekė B. Brechto epinio teatro, absurdo teatro idėjos. Pastatyta A. Ayckbourno, J. Ardeno, S. Becketto, E. Bondo, B. Brechto, M. Frayno, E. Ionesco, H. Pinterio, P. L. Shafferio, T. Stoppardo pjesių. 9 dešimtmetyje išpopuliarėjo miuziklai (žymiausi kūrėjai - A. Lloydas Webberis ir T. Rice’as). Plito maži kamerinio pobūdžio teatrai. 1986 m. Stratford-upon-Avone prie Karališkojo Shakespeare’o teatro įkurtas Swan Theatre eksperimentiniams spektakliams. Gate Theatre Londone garsėjo spektakliais pagal Rytų Europos dramaturgų pjeses. Iškilo Renaissance Theatre Company (veikė 1987-92 m. Londone), vadovaujama režisieriaus ir aktoriaus K. Branagh.
Chichester Festival Theatre
Šis teatras yra vienas žymiausių kultūros objektų pietinėje Anglijoje, garsėjantis aukštos kokybės spektakliais ir tarptautinio lygio produkcijomis. Festivalio sezonas vyksta nuo gegužės iki rugsėjo, todėl verta planuoti apsilankymą šiuo laikotarpiu. Bilietus patartina įsigyti iš anksto oficialiame puslapyje dėl didelio populiarumo. Teatras yra miesto centre, pasiekiamas pėstute ar vietiniu transportu.
Teatro Erdvės ir Jų Įtaka Spektaklio Patirčiai
Nors į kiekvieną spektaklį galima žiūrėti kaip į savarankišką meno kūrinį, niekaip nesusijusį su savo aplinka, šis požiūris pastarąjį šimtmetį vis mažiau įtakingas. Praėjusio amžiaus teatro meno ir jo žiūrovų tyrimai atskleidė, kad spektaklio reikšmę kuria ne tik pats spektaklis: įtakos turi viskas, nuo to, ar žiūrovas ir aktorius gerai išsimiegojo, iki to, ką planuoja veikti po spektaklio, nuo salės dydžio iki mokslo pažangos ir naujausių techninių galimybių. Reikšminga yra ir vieta, kurioje spektaklis kuriamas bei rodomas.
Atviros Erdvės Teatras
Ekskursiją po spektaklių vaidinimo vietas norisi pradėti nuo teatro atviroje erdvėje, kuris perkelia į Europos teatro istorijos pradžią - antikinę Graikiją. Amfiteatrai čia dažniausiai būdavo pritaikomi prie natūralaus reljefo, o gamtovaizdis atlikdavo ir scenografijos funkciją. Tokiame didelei bendruomenei skirtame teatre atviroje erdvėje buvo svarbu, kad žiūrovai kuo geriau girdėtų ir gautų kuo aiškesnius vizualius ženklus apie tai, kas vyksta. Toks teatras turi atitikmenų ir šiuolaikinėje teatro kultūroje.
Žvelgiant į teatro istoriją akivaizdu, kad yra ir kita vaidinimo lauke tradicija, nei kilusi iš amfiteatrų. Tai gatvės, turgaus aikštės spektakliai įvairias laikais, tai priartėdavę, tai nutoldavę nuo antikinėje Graikijoje svarbios religinės teatro funkcijos. Bene reikšmingiausi vaidinimai gatvėje buvo V-XV a., kai Europoje įsitvirtinus krikščionybei draustas teatras, nebuvo galima suteikti sakramentų aktoriams. Daugybė iš to laiko likusių dokumentuotų draudimų ir bausmių atskleidžia, kad teatrinė veikla visą šį laikotarpį nenutrūko. Priešingai - tokių teatro formų kaip commedia dell‘arte įtaka augo ir vystėsi taip, kad ilgainiui į teatro kūrimą ir rodymą įsitraukė ir pati jį uždraudusi krikščionių bažnyčia.
Uždaros Teatrų Erdvės
Viduramžiais išplitęs viešose miestų erdvėse, ilgą laiką rodytas tiesiog gatvėje arba laikinose struktūrose, teatras ilgainiui įsitvirtino ir po stogu. Vieni pirmųjų pastatų, kuriuose vaidinta, buvo bažnyčios. Čia pradėti rengti Velykų vaidinimai, kuriuose rodyta Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. Tačiau bažnyčios talpino ne visus norinčius, tad religinis teatras ėmė keltis iš bažnyčios vidaus į miestą.
Persikėlęs po stogu teatras pateko į dvi skirtingas erdves: privačią ir viešą. Privatūs karalių, princų ir didikų teatrai, dabar daugiausia likę istorijos knygose arba veikiantys kaip muziejai, buvo įrengiami rūmuose ir dvaruose. XVII a. tokie teatrai pradėjo atsiverti: veikti kaip nuomojamos vaidybos aikštelės arba tiesiog pardavinėti bilietus jau ne tik rinktinei publikai. Taip įsijungė į kelis šimtmečius Europoje pamažu besikūrusį miestiečiams atvirų teatrų tinklą.
Pirmasis viešas teatras Europoje buvo XIV a. pabaigoje grupės miestiečių Paryžiuje atidarytas specialiai pasijų - Kristaus kančios ir mirties - vaidinimui pastatytas teatras. Šis ir vėliau steigti panašūs vieši teatrai Renesanse steigėsi už miestų centrų, o neretai net ir už miestų teritorijų. Ypač tai buvo ryšku Prancūzijoje ir Anglijoje, kur gana ilgai buvo priešinamasi bet kokioms konstrukcijoms, kuriose galėtų įsikurti artistai. Pavyzdžiui, Londone, nesulaukus karališkojo užtarimo, pirmieji vieši teatrai pastatyti iškart už miesto ribos. Vadinasi, jų žiūrovai turėjo pasirinkti eiti į teatrą ir dėl jo išeiti iš miesto. Šie Renesanso epochoje nuo miestų centro nutolę teatrai, kuriuose buvo aiški žiūrovų vietų hierarchija, vis dėlto pritraukdavo daugiausia miestiečių luomą ir ilgainiui, miestams augant atsidūrė centrinėje jų dalyje.
Šiuolaikinis teatras kuriamas ne tik istorinę reikšmę turinčiuose pastatuose ar istoriškai susiformavusiuose teatrų kvartaluose. Viena svarbiausių teatro architektūros krypčių XX-XXI a. yra daugiafunkciai pastatai, kuriuose be vaidybai tinkamos juodosios scenos dėžutės gali būti ir galerijų, biurų, erdvių edukacijai, kavinių, koncertų ar kino salių. Tokie pastatai statomi tuščiuose žemės sklypuose arba rekonstruojant buvusią industrinę paskirtį praradusius statinius. Pavyzdžiui, Vilniaus centre rekonstravus apleistą spaustuvės pastatą įkurta „Menų spaustuvė“, o Klaipėdoje perdarius cigarečių ir tabako fabriką nuo 2015 m. veikia „Kultūros fabrikas“.
Svarbiausi įvykiai Anglijos teatro istorijoje
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Apie 1576 m. | J. Burbage’as Londone pastatė pirmąjį nuolatinį teatrą. |
| 1599 m. | Įkurtas pirmasis „Globe“ teatras. |
| 1642 m. | Puritonų valdžia uždraudė visus vaidinimus. |
| 1660 m. | Draudimas panaikintas, atgimė profesionalus teatras. |
| 1737 m. | Įvedama teatro cenzūra (galiojo iki 1968 m.). |
| 1843 m. | Panaikintas dramos kūrinių statymo monopolį. |
| 1879 m. | Stratford-upon-Avone įkurtas Memorialinis Shakespeare’o teatras. |
| 1956 m. | Prasidėjo Didžiosios Britanijos teatro atsinaujinimas, „Įpykusių jaunuolių“ judėjimas. |
| 1963 m. | Įkurtas Nacionalinis teatras (vadovavo L. Olivier). |
| 1986 m. | Prie Karališkojo Shakespeare’o teatro įkurtas Swan Theatre eksperimentiniams spektakliams. |
| 1987 m. | Pradėtas atstatyti šiuolaikinis „Globe“ teatras. |
Teatro Švietimas ir Kritika Anglijoje
Didžiojoje Britanijoje veikia Karališkoji dramos meno akademija (įkurta 1904 m.), Centrinė dikcijos ir vaidybos mokykla (įkurta 1906 m., abi Londone), Birminghamo dikcijos ir dramos meno mokykla. 1950 m. Škotijos karališkojoje muzikos akademijoje Glazge įsteigtas Dramos meno koledžas (nuo 1968 m. - Škotijos karališkoji muzikos ir dramos akademija). Žymesni aktoriai ir režisieriai: S. Berkoffas (g. 1937), T. Courtenay, G. Devine, J. Dexteris, R. Eyre’is, A. Finney, W. Gaskillis, T. Richardsonas, P. Scofieldas; teatro kritikai: J. Elsomas (g. 1934), B. Nightingale’as (g. 1939), K. Tynanas (1927-80).