Azijos kultūrų ir gamtos grožis: nuo Pietų Azijos kalbų iki desertų žavesio

Azija - tai ne tik seniausių pasaulio civilizacijų lopšys ir didžiausias gyventojų skaičiumi žemynas, bet ir pasaulio ekonomikos variklis, strateginis geopolitinis taškas bei moderniosios kultūros avangardas. Šiame straipsnyje aptarsime Pietų Azijos kultūrų tyrimų ypatumus, atkreipiant dėmesį į mitybos, kalbos, istorijos ir kitus svarbius aspektus, leidžiančius pajusti šio žemyno nepaprastą grožį ir įvairovę.

Azijos studijų raida: nuo tradicijos iki kasdienės tikrovės

Azijos studijų atsiradimą lėmė įvairūs veiksniai, kurių istoriją ir dabartį glaustai apžvelgsime. Kokios priežastys skatino Vakarų šalių žvilgsnį į Azijos kultūras? Koks vaidmuo tenka krikščionių misionieriams, pavyzdžiui, lietuviui Andriui Rudaminai (XVI-XVII a.), formuojant orientalistikos mokslą? Kokie kolonijiniai stereotipai apie Aziją vis dar gyvi mūsų laikais ir kokie nauji žinių prioritetai vyrauja šiuo metu? Kuo reikšmingas perėjimas nuo „kalbos ir teksto“ tyrimų prie „kasdienės žmonių tikrovės“ pažinimo? Šie klausimai atspindi nuolatinį Azijos pažinimo gilėjimą ir perspektyvų plėtrą.

Azijos žemėlapio apžvalga

Pietų Azijos kalbų lobynas: Indijos kalbų įvairovė ir hindi kalba

Pietų Azija, ypač Indija, pasižymi religijų ir kultūrų įvairove. Kalbos yra svarbiausias raktas į nepažintus kultūrų klodus. Aptarsime Indijos kalbų įvairovę ir įsigilinsime į regione dominuojančią hindi kalbą, jos istoriją bei rašto sistemą. Šiame regione kalbos - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir gyvas kultūrinis paveldas, atspindintis tūkstantmetes tradicijas ir unikalų mąstymo būdą.

Kalbų įvairovė

Įspūdingi Azijos civilizacijų palikimai: nuo Kinijos iki Tailando

Azijos civilizacijos visai kitokios nei Europos. Ir nors romėnų, graikų, ar egiptiečių griuvėsius puikiai žino kiekvienas europietis, tik nedaugelis žino, kas įspūdingo iš laikų prieš 1000 ar 2000 metų išliko tolimojoje Azijoje. Šie senovės stebuklai ir šiandien stebina savo grožiu ir mastu.

Didžioji Kinijos siena: tūkstančių kilometrų istorija

Tai ilgiausias žmogaus statinys: Kinų siena rangosi 21000 km per visą šiaurinę Kiniją. Kur beaplankytum kinų sieną, pamatysi tik nedidelį jos fragmentą. Ir jie labai skirsis. Vienur siena atstatyta ir suremontuota, kitur - apleista. Pirmąsyk lankiau Badalingą, turistams iščiustytą Kinų sienos atkarpą prie Pekino. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Džiajuguano fortas - Kinų sienos pabaiga. Priekyje matosi patranka, skirta turistams - gali šaudyti į taikinį. Netoliese - galimybė dykuma pasivėžinti keturračiais motociklais.

Didžiosios Kinijos sienos Badalingo atkarpa

Terakotinė armija: sustingęs imperatoriaus sargas

1974 m. atkasts vieno žymiausių Kinijos imperatorių Ši Huangdi įkapės - 8000 terakotinių statulų eilės - iš karto tapo viena svarbiausių senovės pasaulio vietų, langas į 2000 metų senumo Kiniją. Tai - tarsi staiga suakmenėjusi tikra ano laimečio armija: kiekvieno kario veidas - skirtingas, matosi ano laikmečio ginklai, drabužiai. Kiekviena statula stulbina ir pavieniui (daugelis jų nė neįskilusios!), bet dar labiau - kaip dalis mūšiui išrikiuotos formuotės, paskirstytos po kelias kasinėjimų duobes. Ši Huangdi kape, manoma, yra ir daugiau skulptūrų, bet jis specialiai nekasinėjamas: mat išvilkus Terakotinę armiją į dienos šviesą, bemat nunyko žmogaus dydžio kareivių dažai.

Terakotinės armijos karių detalė</tagplot><h3>Indonezijos budistų ir hinduistų šventyklos: Borobudūras ir Prambananas</h3><p>Nors šiandieninė Indonezija - musulmoniška, svarbiausios istorinės jos vietos - budistų ir hinduistų šventyklos. Pats žymiausias - IX a. Borobudūras. Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras - tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Stupos netoli Borobudūro viršūnės. Vienintelį kartą pavyko užfiksuoti vaizdą be žmonių, kiekvieno turisto-fotografo svajonę. Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Borobudūras - populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. „Apeiti minias“ galima įsigijus „saulėtekio bilietą“. Tiesa, tai kainuoja - jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus - rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Netoli Borobudūro - jau hinduistų šventykla, Prambananas. Jos širdis - šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui - šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas - šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus). Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį - tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo - šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane „paaiškintos“ aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse).</p><tagimg>Borobudūro stupos saulėtekio metu

Tailando senosios sostinės: Ajutaja ir Sukhotajus

Ajutaja yra senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Šiaurės Tailande turistai prasisklaido, gali būti beveik vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima pagrindines šventyklas, tvenkinius. Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant kalno šventyklos, nuo kurios - ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai - tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną.

Ajutajos istorinio parko griuvėsiai

Kinijos ir Japonijos kultūros bruožai: nuo virtuvės iki mitybos filosofijos

Kinijos kultūros ir virtuvės įvairovė

Kinija stebina didžiuliais kultūriniais skirtumais ir kontrastais. Tai šalis, kurioje dera senovės tradicijos ir modernumas. Kinijos virtuvė, kalba, medicina, kovos menai, tradiciniai menai (kaligrafija, tapyba, sodai) ir žmonių bendravimo būdai atspindi unikalų kultūrinį paveldą. Nors kinai dažnai vadinami „kopijuotojais“, jie yra išradinga tauta, stebinanti pasaulį savo išradimais.

Nors mitybos principai visoje Kinijoje panašūs, tradiciniai patiekalai skiriasi priklausomai nuo regiono. Šiaurinėje šalies dalyje vartojama daugiau grūdinių kultūrų, vakarinėje - aviena, o rytinėje - lengvas ir saldus maistas. Kinai didžiuojasi savo virtuve, kurios pagrindinis produktas yra ryžiai.

Tradicinės kinų virtuvės patiekalai

Japonijos gyvenimo būdas ir mitybos ypatumai

Japonija - tai šalis, kurioje tradicijos harmoningai dera su modernumu. Japonų kalbos mokėjimo testas (JLPT) yra standartizuotas testas, skirtas įvertinti japonų kalbos mokėjimą asmenims, kuriems ji nėra gimtoji.

Japonai yra pasiturinti tauta, kurios vartojimo išlaidos vienam gyventojui yra didesnės nei Lietuvoje. Nuo 1970 m. šalyje padidėjo mėsos ir pieno produktų vartojimas, o sumažėjo ryžių, žuvies ir daržovių. Japonai domisi maisto produktų kokybe ir teikia pirmenybę skoniui bei maistinėms savybėms. Japonų šeimos paprastai valgo tris kartus per dieną. Pusryčiams dažniausiai patiekiami ryžiai, sojų sriuba, kepta žuvis ir jūros dumbliai. Pietums japonai valgo iš anksto paruoštus užkandžius arba perka paruošto maisto rinkinius. Vakarienė yra vienas svarbiausių valgių, kurį sudaro mėsa, žuvis, daržovės ir ryžiai. Japonijos virtuvėje vartojama palyginti mažai mėsos, o ją pakeičia jūros produktai. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti vartojamos žalios, keptos, virtos ar džiovintos. Japonų virtuvė išsiskiria savo prieskoniais, tokiais kaip sojų padažas, sojų pasta, ryžių actas, sakė ir vasabiai.

Japonijos sveikos mitybos piramidė ir 80/20 taisyklė

Japoniška sveikos mitybos piramidė, įtraukta į mitybos edukacijos programą (shokuiku), skatina fizinį aktyvumą ir didelį vandens ar arbatos vartojimą. Didžiausią mitybos dalį turėtų sudaryti ryžiai, duona, makaronai ir daržovės, o mažiausią - pieno produktai ir vaisiai. Okinavos gyventojai laikosi 80/20 taisyklės, kuri reiškia, kad per kiekvieną valgymą pasisotinama tik 80 proc. Valgant lėtai, skrandis spėja pranešti smegenims, kad yra sotus, taip išvengiant persivalgymo.

Japoniškos mitybos piramidės schema

Pietryčių Azijos desertų grožis: saldžios kelionės skoniai

Įvairūs tortai, bandelės, keksiukai, pudingai, ledai, pyragai, sausainiai - tai desertai, kuriuos galime atrasti kone ant kiekvieno iš mūsų šventinio stalo. Vis dėlto, šį kartą norime papasakoti apie kiek kitokius saldumynus, kurių, daugelis iš jūsų, tikriausiai, net nesate ragavę. Tai desertai, kurie itin populiarūs Pietryčių Azijos šalyse, stebinantys savo skonių ir tekstūrų grožiu.

Khao Niaow Ma Muang - atrodo, liežuvį nusilauši, kol ištarsi šio deserto pavadinimą. Visgi, galime įvardinti ir paprasčiau - tai Tailande itin populiarus lipnių ryžių ir mangų desertas. Jeigu buvote Tailande, tikriausiai šio deserto jau ragavote, mat patys tajai jį taip mėgsta, jog siūlo kone kiekvienoje kavinukėje. Desertas gaminamas labai paprastai. Prinokę mangai supjaustomi skiltelėmis ir atšaldomi. Šalia jų patiekiami dar garuojantys lipnūs ryžiai ir visa tai apipilama kokosų pienu, kuris prieš tai paverdamas su žiupsneliu druskos ir cukrumi. Viskas - desertas pagamintas.

Chè - itin populiarus desertas Vietname, kuris, kaip nekeista, turi galybę skirtingų variacijų. Desertas gaminamas iš vaisių, želė gabalėlių, kokosų pieno, pupelių, lipnių ryžių, skirtingų sėklų - žmonėms dažniausiai siūloma išsirinkti jiems patinkančius priedus patiems. Kartais desertas patiekiamas kokteilių taurėse, o kartais - paprastuose indeliuose ir mūsų akiai gali pasirodyti lyg „marmalas“.

Desertas, apie kurį papasakosime jums dabar, labiau, nei prieš tai aptartieji, primena europietiškus desertus. Paprastai tariant, Leche flan - tai filipinietiška karamelinio pudingo versija. Desertas gaminamas iš pieno, cukraus, kiaušinių, vanilės, kondensuoto pieno. Iškepamas lengvos konsistencijos karamelinis pyragas/pudingas, kuris patiekiamas atvėsintas.

Martabak Manis - tai Indonezijos gyventojų itin mėgstamas desertas, kurį galėtume įvardinti kaip vietinę saldžių, storų ir purių blynelių versiją su skirtingais įdarais. Patys blyneliai gaminami iš miltų, kiaušinių, cukraus, kepimo sodos, vandens ir kokosų pieno. Bene populiariausias įdaras - šokoladas ir sūris. Ant blynelių viršaus daug kur pilamas ir kondensuotas pienas.

Vėl grįžkime į Filipinus: šioje šalyje itin populiarus ir dar vienas desertas, kurio pavadinimas - turon. Jam pagaminti reikia vos kelių ingredientų - plantano (arba banano), stambiojo duonmedžio vaisiaus, rudojo cukraus ir kvietinės tešlos. Vaisiai kiek pasmulkinami ir apvoliojami cukruje. Tada - suvyniojami į kvietinę tešlą, kuri įprastai naudojama pavasarinių suktinukų (spring rolls) gamyboje. Paskui - viskas kepama aliejuje. Išorė - sūroka, vidus - saldus.

Jau pasakojome apie Tailande itin populiarų lipnių ryžių ir mangų desertą. Tačiau lipnūs ryžiai, šioje šalyje, naudojami ir plačiau. Iš ryžių, raudonųjų pupelių, cukraus, kokoso drožlių ir kokosų pieno padaroma vientisa masė. Ji dedama į specialiai paruoštas bambukų lazdeles ir lėtai garinama, kol pavirsta į pudingo konsistencijos desertą.

Kas gali būti geriau už ledus karštą vasaros dieną? Ne veltui, šiame Pietryčių Azijos šalių desertų sąraše puikuojasi Halo-Halo - Filipinuose itin populiarus ledų desertas. Beje, Halo-Halo, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „sumaišyti, sumaišyti“.

Klepon - tai desertas, kuris kilęs iš Indonezijai priklausančios Javos salos. Desertas gaminamas iš palmių cukraus ir virtų ryžių. Suformuojami nedideli rutuliukai, kurie nudažomi pandano lapų ekstraktu, tam, jog įgytų žalią spalvą. Tiesa, viešint Indonezijoje galime atrasti ir patobulintų šio deserto variantų. Dažnai rutuliukai gardinami įvairias įdarais: šokoladu, džemais ar pan. O kokoso drožlės keičiamos į čederio ar kitą sūrį. Skamba keistokai, tiesa?

Drąsiai galime teigti, jog Filipinai - šalis, kurioje desertai išties labai mėgstami. Pyrago tešla gaminama gana įprastai. Jai reikalingi tokie ingredientai kaip miltai, cukrus, kiaušinio tryniai, druska, vanduo, citrinų sultys arba actas. Įdaras - kiek labiau intriguojantis. Jis ruošiamas iš kokosų pieno, karvės pieno, cukraus, smulkinto kokoso bei kukurūzų krakmolo. Rezultatas - pasakiško skonio.

Straipsnio pabaigoje norime papasakoti apie desertą-gėrimą, kuris itin mėgstamas Indonezijos gyventojų karštą vasaros dieną. Jis gaminamas išties paprastai: nedideliais gabalėliais supjaustomas avokadas, duonmedžio vaisius ir kokosas ir sudedami į taurę. Taip pat į ją dedamas pandano lapų minkštimas, želė gabaliukai, cukrus ir žiupsnelis druskos. Viskas užpilama atvėsintu kokosų pienu bei kondensuotu pienu. Beje, būtent šis gėrimas yra laikomas nacionaliniu Indonezijos gėrimu.

Kalbų įvairovė

Štai lentelė, apibendrinanti populiariausius Pietryčių Azijos desertus:

Deserto pavadinimas Šalis Pagrindiniai ingredientai Aprašymas
Khao Niaow Ma Muang Tailandas Lipnūs ryžiai, mangai, kokosų pienas Populiarus mangų ir lipnių ryžių desertas su kokosų pienu.
Chè Vietnamas Vaisiai, želė, kokosų pienas, pupelės, ryžiai, sėklos Įvairių variacijų desertas, patiekiamas su skirtingais priedais.
Leche flan Filipinai Pienas, cukrus, kiaušiniai, vanilė, kondensuotas pienas Filipinietiška karamelinio pudingo versija.
Martabak Manis Indonezija Miltai, kiaušiniai, cukrus, soda, vanduo, kokosų pienas Saldūs, purūs blyneliai su įvairiais įdarais, pvz., šokoladu ir sūriu.
Turon Filipinai Plantanas/bananas, duonmedžio vaisius, rudasis cukrus, tešla Vaisiai apvoliojami cukruje, suvyniojami į tešlą ir kepami aliejuje.
Lipnūs ryžiai bambuke Tailandas Ryžiai, raudonosios pupelės, cukrus, kokoso drožlės, kokosų pienas Vienalytė masė garinama bambuko lazdelėse iki pudingo konsistencijos.
Halo-Halo Filipinai Ledai, vaisiai, želė, saldintos pupelės, kondensuotas pienas Ledų desertas, reiškiantis „sumaišyti, sumaišyti“.
Klepon Indonezija Palmių cukrus, virti ryžiai, pandano lapų ekstraktas Žalios spalvos ryžių rutuliukai su palmių cukraus įdaru, apibarstyti kokoso drožlėmis.
Buko pie Filipinai Miltai, cukrus, kiaušinio tryniai, kokosų pienas, kukurūzų krakmolas Pyragas su kreminiu kokosų įdaru.
Es Campur Indonezija Avokadas, duonmedžio vaisius, kokosas, pandano minkštimas, želė, cukrus, kokosų pienas Nacionalinis Indonezijos gėrimas-desertas, ypač populiarus karštą dieną.

Azijos kultūrų pažinimo svarba: Vilniaus universiteto indėlis

Azijos kultūrų tyrimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti šių regionų istoriją, tradicijas, vertybes ir šiuolaikinę visuomenę. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas vykdo projektą „Atraskime Aziją!“, skirtą supažindinti su įvairiomis Azijos kultūromis. Projekto metu organizuojamos pamokos apie Azijos valstybių ir regionų kultūrinius fenomenus. Šis projektas siūlo devynias 45 minučių trukmės pamokas, kurias veda VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytojai.

tags: #pietu #azijos #grazuoles

© 2013 BFO. Visos teisės saugomos.