Pietų Brazilija yra regionas, dažnai vadinamas „kita Brazilija“. Čia gausu smėlio, vandenynų, kurortų ir karščio, nors žiemomis vietiniams jau būna vėsu. Tačiau didžiausias skirtumas - daug mažiau skurdo, lūšnynų ir nusikaltimų. Ši Brazilijos pietų pakrantė išsiskiria savo savitumu ir siūlo keliautojams unikalų patirčių derinį.
Pakrantės grožis: nuo ramių salų iki dangoraižių didmiesčių
Jei norite pamatyti Brazilijos pietų pakrantę, bet neturite daug laiko ar noro blaškytis, keliaukite į Santa Katarinos salą. Čia „europietiški“ žvejų kaimeliai atrodo tarsi „teleportuoti“ iš Kanarų ar Azorų. Turbūt unikaliausia vieta saloje - jos vidury tyvuliuojantis milžiniškas Konseisao ežeras. Kai žvelgi į jį nuo aplinkinių kalvų, atrodo, kad tai turėtų būti jūros įlanka, nes sunku patikėti, kaip toks ežeras gali tilpti tokioje saloje.
Vis dėlto, pietų Brazilijos turizmo sostine vadinama ne Santa Katarinos sala, o tikra jos priešingybė - Balneario Kamboriu. Šis miestas pravardžiuojamas „Brazilijos Dubajumi“ ar „Brazilijos Manhetenu“. 2021 metų duomenimis, jame stovi keturi aukščiausi Brazilijos pastatai ir 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų. Tai - ~8 km ilgio paplūdimys-įlanka, įrėmintas dangoraižiais ir molais, primenantis Rio de Žaneirą, tik pastatai daug aukštesni.
„Lonely Planet“ knyga praminė Balneario Kamboriu „vargšų Rio“, turėdama omenyje tai, kad aplinkiniai kalnai nėra tokie aukšti, kaip „tikrame Rio“, o juos karūnuojanti Šviesos Kristaus statula yra gana kičinė ir neprilygstanti Rio Kristui atpirkėjui, kuris sukinėja žibintą, o jo papėdėje - diskotekiniais šviestuvais nutviekstas restoranas. Vis dėlto, Balneario Kamboriu gausu restoranų ir kitų pramogų. Gamta čia yra „pakinkyta“ turizmui. Rytiniame gale yra išlikęs Atlanto miško fragmentas, kadaise didis tarsi Amazonė, užėmęs visą rytų Braziliją. Jis pasiekiamas lynų keltuvu, o be kelių asfaltuotų pasivaikščiojimo takų ten yra įvairūs atrakcionai, pavyzdžiui, vasaros rogutės. Anapus miško keltuvas leidžia į kitą, atokesnį paplūdimį. Mėgaujantis Balneario Kamboriu panorama pro buto langą ar stebint poras, statančias palapines Santa Katarinos paplūdimyje, aiškėja šio regiono patrauklumas.
Europos slėnis: vokiškas paveldas ir tautų įvairovė
Tik nepriklausomybę gavusi Brazilija XIX amžiuje ėmė įsisavinti šias žemes. Tam pakvietė imigrantus iš Europos, dalindama jiems „niekieno žemes“. Atsiliepė šimtai tūkstančių vokiečių, italų, austrų, lenkų ir ukrainiečių, kurie įsteigė savo miestus. Iš Europos kultūros liko ne vien odos spalva. Net ir po šimto metų daugybės imigrantų palikuonys saugo savo kultūrą, kalba savo kalbomis.
Labiausiai tapatybę išlaikęs regionas vadinamas Europos slėniu (Vale Europeu). Jų sostinė - Kauno dydžio Blumenau miestas, kurio alaus Oktoberfestas vadinamas „Antru pagal dydį po Miuncheno Oktoberfestu“ ir „Antra po Rio karnavalo Brazilijos švente“. Nežinia, ar tai visai tiesa, bet Blumenau Germanijos parke net ir ne spalio mėnesį išties jaučiasi tarsi patekus į tokią „sudisnėjintą“ Vokietiją ar Europą. Tarp vokiškų tautinių rūbų suvenyrinėse kažkodėl parduodamos ir matrioškos, kurios taip pat laikomos Europos dalimi. Tarp vokiškų pastatų galima rasti ir rotušę, nors dabar ten veikia „Havan“ universalinė parduotuvė.
„Havan“ tinklas yra dar vienas „europietiškai kičinio“ regiono veidas, pastebimas jau pirmą dieną. Kiekviena parduotuvė pastatyta senovės Graikijos stiliumi, o pagrindinius parkingus puošia milžiniškos Niujorko Laisvės statulos kopijos.
Dar vokiškesnis yra Pomerodės miestelis, įkurtas dar 1861 metais. Sakoma, kad jame vokiškai tebekalba 70% žmonių. Matant gausybę blondinų vaikų ir Vokietijos vėliavomis puoštų restoranų, sunku tuo nepatikėti.
Kitoms tautoms sekasi prasčiau nei vokiečiams. Itališkas Novo Trentas bent jau turi vyninių ir Italijos vėliavų spalvomis padažytus apšvietimo stulpus. Nova Trento italų miestelio širdis - čia gyvenusiai imigrantei iš Austrijos, šventajai Paulinai, dedikuota bažnyčia, kurią lanko piligrimai.
Iš lietuvių, deja, neliko visai nieko. Gal 1000 jų irgi dalyvavo XIX-XX amžių sandūros Brazilijos pietų kolonizacijoje, bet tiek buvo gerokai per mažai: per vieną ar dvi kartas jie susimaišė su kitataučiais ir pranyko tame tautų katile.
Autentiška gamta ir ramūs pakrantės miesteliai
Tikroji Pietų pakrantės dvasia slypi kaimuose, miesteliuose ir kurortuose. 70 kilometrų į rytus nuo Kuritibos, nusileidus nuo kalvų, rasite seną Morretes miestuką, garsėjantį restoranais ir į jį vedančiu turistiniu kalnų geležinkeliu. Dar už 10 kilometrų - sena Antoninos aikštė, bažnytėlė, namai ir pakrantė. Šis miestelis pasirodė dar gražesnis, nors ir ne taip „turizmo gidų apdainuotas“.
Na, o 100 kilometrų nuo Kuritibos jau prasideda savaitgaliais sklidinų kurortų eilė. Ir jos gale - Ilha Do Mel sala, tiesiog pertekusi autentiška atmosfera, vienas autentiškiausių Pietų Brazilijos kurortų. Ten galima plaukti tik laivu, nėra jokių automobilių. Poilsiaujama miškuose paskendusiame Nova Brasilia kaime arba kiek didesniame Enkantadas. Vaikštoma tik paplūdimiais ar smėlėtais takais iki švyturio su nuostabiu vaizdu, pakrantės olų ar XVIII amžiaus portugalų tvirtovės. Čia galima sutikti įvairių gyvūnų, pavyzdžiui, gyvačių ir daug šikšnosparnių.
Bet visgi tai Brazilija: net ir tokiose atokiose vietose pilna linksmybių ir gyvos muzikos kokiame bare, kurio per medžius iš toliau nė nesimato.
MELIA Costa del Sol Malaga – ar verta rinktis šį viešbutį?
Didmiesčių ritmas: Florianopolis ir Kuritiba
Didžiuosiuose miestuose Brazilijos pietų pakrantės miražas kiek pranyksta. Gal dėl romantiškos vietos aplink sąsiaurį, kertamą gražaus tilto, apie Florianopolį nesunku paskaityti daug gražaus. Ir visgi, kaip kiekviename Brazilijos didmiestyje, rasi čia ir nemažai elgetų, ir narkomanų, o išlikusius pavienius gražius pastatus stelbia XX amžiaus statiniai. Daugelis Brazilijos didmiesčių atrodo gražesni žiūrint į juos iš aukštai arba iš toli.
Bent jau kiek geriau už Kuritibą (Paranos valstijos sostinę), kur teko nakvoti pakeliui į Pietų pakrantę iš San Paulo. Temstant visame centre skubiai uždarė parduotuves ir restoranus, o policininkai bergždžiai vaikė kažkur „kaifo pasaulyje“ klajojančius narkomanus, kad šie bent jau negulėtų greta autobusų stoties (matyt, kenkia įvaizdžiui).
Nors mieste gyvena 2 milijonai žmonių, turbūt vienintelė tikrai žymi vieta - Oskaro Nijemerio muziejus, suprojektuotas paties Oskaro Nijemerio, kuriame, be pačiam architektui skirtos salės, rengiamos įvairios laikinos meno parodos. Įdomesni pasirodė „tautiniai“ muziejai, kuriuos puoselėja Kuritibą kūrusių Europos imigrantų tautos: lenkų kaimelis ir ypač ukrainiečių muziejus, įkurdintas specialiai pastatytoje autentiško stiliaus cerkvėje.
Keliaujant po Braziliją, supranti, kad grožis - ne viskas. Nors prisiminimai apie apiplėšimą Rio de Žaneire ar kišenvagystę Manause gali atbaidyti, Pietų Brazilija dažnai nustebina teigiamai. Atostogaujantys brazilai šią pakrantę mėgsta, tačiau turistų iš užsienio daugelyje regiono kurortų yra mažai. Tiesa, brazilų akimis žiūrint, turizmo sezonas Pietų Brazilijos kurortuose - ne amžinas. Brazilijoje hamakai yra įprasti visur: tai ir įprastas būdas miegoti plaukiant laivu Amazone, ir ilsėtis prieangyje, ir net ne viename bute daugiaaukščiuose galima pamatyti kabančius hamakus, skirtus poilsiui.
tags: #pietu #brazilijos #miestas #asisas