Indija, garsėjanti savo kultūrų ir religijų įvairove, vis dar susiduria su giliai įsišaknijusiomis socialinėmis problemomis, kurių viena opiausių - kastų sistema. Ši hierarchinė visuomenės struktūra, gyvuojanti šimtmečius, lemia žmonių socialinę padėtį, galimybes ir netgi kasdienį gyvenimą. Nors oficialiai kastų diskriminacija yra uždrausta, jos atgarsiai vis dar jaučiami, ypač žemiausioje socialinės piramidės pakopoje - tarp dalitų, dar vadinamų „neliečiamaisiais“.
Kastų sistemos ištakos ir esmė
Kastų sistema - tai visuomenės susiskirstymas į uždaras grupes, paremtas gimimu ir paveldimu statusu. Ši sistema, įsišaknijusi hinduizme, tradiciškai skirstė žmones į keturias pagrindines varnas (luomus): brahmanus (šventikai), kšatrijus (kariai), vaišijus (pirkliai ir žemdirbiai) ir šudras (tarnai). Už šių varnų ribų egzistuoja dalitai, kurie istoriškai buvo laikomi „neliečiamaisiais“ ir atliekantys nešvariausius darbus. Pagal induistų tikėjimą reinkarnacija (atgimimu kitame kūne) kasta priklauso nuo to, kaip žmogus elgėsi ankstesniame savo gyvenime. Pakilti į aukštesnę kastą galima tik kitame gyvenime, jei gyveni dorai.
Pasak mitų, iš aukojamo pirmžmogio Purušos kūno dalių sukuriamas visas pasaulis, taip pat - visuomenės luomai: iš burnos - šventikai (brahmanai), iš rankų - kariai, iš šlaunų - prekybininkai (vaišijai), iš pėdų - žemdirbiai ir tarnai (šudros). Į šiuos luomus neįeinantys žmonės vadinami neliečiamaisiais, tai gali būti mišrių šeimų vaikai, visi gyvenantys ne Indijoje (užsieniečiai, negimę šioje kastų sistemoje). Indijos kastų sistema buvo tokia griežta ir išvystyta, ir tiek ilgai išsilaikiusi, kad jau daug vėliau tapo tiesiog pačios kastos sąvokos sinonimu. Be šitų buvo dar viena bekastė kasta - tai tie atstumtieji. Atstumtųjų kasta arba kastos neturintys, vadinosi dalitai. Šitos atstumtųjų kastos buvimo tikslas buvo paprastas: kad visi, kas tik pabandys pažeisti kastų taisykles, būtų pasmerkti.
Kastų sistema ilgai buvo laikoma viena griežčiausių visuomenės sluoksniavimo formų pasaulyje ir yra būdinga Indijai bei jai artimiems kraštams, kuriuose paplitęs hinduizmas. Tokie įsitikinimai Indijoje susiformavo per daugelį metų. Kilme, papročiais, darbu ar verslu susijusiose uždarose žmonių grupėse ėmė galioti normos ir taisyklės, kurių buvo griežtai laikomasi, o už jų nepaisymą - baudžiama. Pavyzdžiui, už santuoką su kitos kastos atstovu žmogus galėdavo būti pašalintas iš kastos. Visos šitos kastos-varnos dar dalinosi į begalę subkastų, vadinamų džati. Tos džati kastos buvo mažesnės ir specializuotos, ir irgi smarkiai viena nuo kitos atskirtos, kažkuo primenančios netgi viduramžių cechus. Pavyzdžiui, viena kasta galėjo užsiimdinėti audinių audimu, kita - ožkų auginimu, trečia - žvejyba, ketvirta - puodų žiedimu. Ir tos kastos irgi būdavo apribotos, negalinčios tarpusavy tuoktis ir maišytis, netgi jei būdavo vienos didesnės kastos dalimis.
Yra nuomonių, kad kastų sistema ir jos skirtumai labai išryškėjo britų valdymo laikotarpiu. Bandydami administruoti savo naująsias teritorijas britai pradėjo surašymus, kuriuose buvo prašoma nurodyti ir savo kastą. Taip visuomenė buvo dar labiau struktūruota. Be to, geresnius administracinius darbus britai duodavo aukštesnioms kastoms. Taigi, jau per pirmus keliasdešimt britų valdymo metų kastų sistema gerokai suhierarchėjo ir susmulkėjo. Vietoje keturių bazinių kastų (varnų) ir kelių dešimčių kažkiek specializuotų ėmė rastis šimtai, o paskui - netgi ir tūkstančiai kastų. 1931 metais buvo sudarytas paskutinis kastų sąrašas - jame kastų jau buvo 3000. Europiečiai, Britų Imperijos dėka buvo suvokiami kaip superkasta, turinti teises būti aukščiau visų kastų - kaip brahmanai ir kšatrijai vienu metu, ir dar ir neprarandantys savo kastos teisių, netgi jei pažeidžia kastų taisykles.
Dalitų padėtis: istorinė diskriminacija ir dabarties iššūkiai
Dalitai, kurių Indijoje gyvena apie 200 milijonų, yra viena skurdžiausių ir labiausiai marginalizuotų grupių. Maždaug 160 mln. Indijos dalitų anksčiau buvo laikomi „neliečiamaisiais“ ir dirbdavo patį juodžiausią darbą. Istoriškai jie buvo atstumti nuo visuomenės, jiems draudžiama naudotis bendruomenių šuliniais, dalyvauti religinėse ceremonijose, o jų prisilietimas buvo laikomas suteršiančiu. Ši diskriminacija lėmė jų socialinę ir ekonominę atskirtį, ribodama galimybes gauti išsilavinimą, darbą ir teisingą atlygį.
Daugelis jų jaučiasi diskriminuojami iki šiol, jiems draudžiama naudotis bendruomenių šuliniais, neleidžiama dalyvauti jų renginiuose, nors Indija yra priėmusi tokį diskriminavimą draudžiančius įstatymus. Kai kuriuose Indijos regionuose manoma, kad žmogų suteršia net ir ant jo kritęs neliečiamojo šešėlis.
Šiuolaikinės apklausos rodo, kad diskriminacija vis dar išlieka aktuali:
| Religinė grupė | Procentas, teigiantis, kad neleistų neliečiamiesiems įžengti į savo namų virtuvę ar naudotis tais pačiais įrankiais |
|---|---|
| Indai | 30% |
| Indijos sikhai | 23% |
| Musulmonai | 18% |
| Krikščionys | 5% |
Didžioji dalis surinkėjų, padedančių sutvarkyti apie 40 proc. plastiko atliekų, Indijoje vadinami „neliečiamaisiais“. „Neliečiamieji“ gyvena itin vargingai ir dirba nežmoniškomis sąlygomis, be to, neturi jokios atlygio garantijos. Ilgą laiką atliekų surinkėjai neturėjo nė asmens dokumentų ir dėl to nuolatos buvo persekiojami policijos.
Kova su kastų diskriminacija: įstatymai ir pozityviosios diskriminacijos politika
Indijai paskelbus nepriklausomybę 1947 m., kastų diskriminacija buvo pripažinta nusikaltimu, o neliečiamybės praktika uždrausta. Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją neliečiamybės pagrindu, bet ne kastų sistemą. Diskriminacija taip pat yra draudžiama įstatymo. Siekiant kompensuoti istorinę nelygybę, įgyvendinama pozityviosios diskriminacijos politika, rezervuojant tam tikrą skaičių vietų valstybinėse institucijose ir universitetuose ekonomiškai atsiliekančioms grupėms, įskaitant dalitus.
Beje, šitas reiškinys (pozityvioji diskriminacija) vis dar gyvas ir moderniojoje Indijoje. Neliečiamieji ir žemesniosios kastos turi kvotas. Neliečiamiesiems rezervuojamas tam tikras kiekis vietų universitete, samdomuose darbuose, pavyzdžiui, policijoje ir panašiai. Apie 1920 metus britai pradėjo naują politiką ir žemesnes kastas pradėjo paskirti į aukštesnius postus (pozityvioji diskriminacija). Tačiau, pasak Vytauto Didžiojo universiteto doktorantės ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorės Kristinos Garalytės, rezervacijų politika Indijoje vertinama labai daugiaprasmiškai. Be abejo, ji reikalinga socialiai pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip buvę neliečiamieji arba gentinėms bendruomenėms, nes šių žmonių socialinė ir ekonominė pažanga be valstybės įsikišimo sunkiai įsivaizduojama ir, ko gero, beveik neįmanoma. Tačiau atlikti tyrimai ir besitęsiantys įvairūs protestai liudija, kad kvotų sistema sąmoningai neįgyvendinama iki galo. Pavyzdžiui, daugelis socialiai pažeidžiamoms grupėms rezervuotų vietų yra neužpildomos sistemingai ir sąmoningai, bandant išlaikyti aukštesnių kastų dominavimą.
Indijos kastų sistema: ką reiškia būti dalitų moterimi? – BBC News
„Rezervacijų įstatymai, dėl kurių dabar ir vyksta protestai Harijanos valstijoje, yra viena iš kertinių priežasčių, palaikančių kastų gyvybingumą. Kadangi tam tikrai žmonių grupei suteikiamos privilegijos kastinės tapatybės pagrindu, žmonės suinteresuoti palaikyti kastinę tapatybę.“
Pokyčiai ir iššūkiai: kastų sistemos transformacija šiuolaikinėje Indijoje
Nors kastų sistema oficialiai panaikinta, jos įtaka vis dar jaučiama, ypač kaimo vietovėse ir tarp žemiausio visuomenės sluoksnio. Tačiau, globalizacija, urbanizacija ir švietimas skatina pokyčius, mažindami kastų skirtumus ir suteikdami galimybių dalitams kilti socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Šiuolaikinėje Indijoje gimimas žemesnėje kastoje, vis dėl to, nereiškia, kad negali gyvenime siekti aukštesnių pozicijų. Indijos vyriausybė imasi įvairių priemonių gerindama socioekonomines neliečiamųjų sąlygas.
Jau daugiau nei dvylika metų į Indiją keliaujanti Eglė Kauneckienė, Ajurvedos centro „SPA Shanti“ vadovė, teigia, kad šiandien ribos tarp kastų didmiesčiuose beveik išsitrynusios, tačiau provincijose arba tarp žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių dar galima pastebėti šios sistemos „likučių“. „Nemažai Indijos piliečių vis dar laikosi nuostatos, kad gimęs šlavėju, šventiku netapsi. Viskas nulemta kastos. Tiesa, pažįstu ir nemažai indų, kurie vadovaujasi vedomis - šventaisiais raštais, kuriuose teigiama, kad ne kasta lemia žmogaus likimą, o prigimtinės savybės“, - pasakoja E. Kauneckienė.
Nemenka išlikusi diskriminacija verčia neliečiamuosius ieškoti išeičių, kaip savo statusą pakeisti. Dalis jų keičia religiją tikėdamiesi, kad islamo, budizmo ar krikščioniška bendruomenė juos priims kaip lygius. Ilgainiui prarado tą atstumtumo ženklą. Ypatingai kastų sistemą žlugdė krikščionybė: bet kuris indas, persivertęs į krikščionį, automatiškai būdavo išskiriamas iš kastų sistemos, nes krikščionybėje visi yra lygūs. O ir islamas su ta kastų sistema kad ir nesipjaudavo, bet kastų sistemą irgi laikė neislamiška, tai nelabai tinkama, juoba ir pagoniška, todėl netgi atstumtasis, jei tik atsivertęs į islamą, tapdavo aukščiau bet kokio brahmano ar kšatrijos. Kelias savaites neliečiamųjų ramnamių bendruomenėje gyvenusi K. Garalytė pastebi, kad į neliečiamųjų pastangas pakeisti savo statusą reaguojama labai įvairiai.
Vis dėlto, nors dažniausiai kalbama apie kastos pakeitimą, pasak K. Garalytės, pasigirsta kalbų ir apie visišką jų panaikinimą: „Apie būtinybę panaikinti kastas kalbama jau labai seniai, dar kolonijiniu laikotarpiu krikščionių misionieriai kritikavo kastų sistemą ir laikė ją viena pagrindinių Indijos atsilikimo ir indų moralinės degradacijos priežasčių. Yra žmonių, kurie visomis išgalėmis siekia kastinės santvarkos panaikinimo. Tai buvę neliečiamieji, kitaip - dalitai.“
Verslo indėlis į socialinę integraciją
Atsivėrus „neliečiamųjų“ problemoms, iniciatyvą prisidėti prie pokyčių užtikrinant stabilesnį gyvenimą ir sąžiningą atlygį, rodo ir verslo atstovai. Pavyzdžiui, pasaulinė grožio kompanija „The Body Shop“ pradeda naują bendruomenių plastiko prekybos projektą kartu su organizacija „Plastic For Change“. Šios organizacijos surinktą plastiką pradės naudoti plaukų priežiūros priemonių buteliukų gamyboje. Remiantis kompanijos inicijuota bendruomenių prekybos programa bus nupirkta 900 tonų plastiko ir pagerintos daugiau nei 2500 atliekų rinkėjų darbo sąlygos. Laiku sumokamas sąžiningas atlygis, suteikiamos galimybės gauti švietimo, sveikatos priežiūros bei finansines paslaugas.
Politinis atstovavimas: naujas prezidentas - naujos galimybės?
Nemažai neliečiamųjų yra žinoma ir tarp valdančiųjų, pvz. prezidentas K. R. Narayanan (1997-2002) buvo iš žemesnės kastos. 2017 m. Indijos prezidentu išrinktas Ramas Nathas Kovindas, žemiausios kastos atstovas. Jo išrinkimas buvo vertinamas kaip simbolinis žingsnis į priekį, galintis sustiprinti dalitų įgalinimą ir socialinę integraciją. Tikėtinas laimėtojas, 71 metų Ramas Nathas Kovindas, yra buvęs rytinės Biharo valstijos gubernatorius, seniai priklausantis hinduistų grupei „Rashtriya Swayamsevak Sangh“ („Nacionalinis savanorių korpusas“), kuri kaltinta neapykantos musulmonams kurstymu. R. N. Kovindas taip pat yra žemiausios Indijos kastos atstovas.
Lietuvių patirtys Indijoje: „MAGIS“ misija ir kasdienė realybė
Misijas į Indiją organizuoja jėzuitų sielovados programos MAGIS nariai. Jų koordinatorius Lietuvoje Danas Viluckas rugpjūčio mėnesį kartu su kitais savanoriais lankėsi viename Indijos regione. Čia jis mokė žemiausios kastos atstovus anglų kalbos, stengėsi suteikti krepšinio pagrindų ir aplankė ne vieną indų šeimą. Anot D. Vilucko, MAGIS yra lotyniškas žodis, kuris reiškia „Daugiau, labiau“. Jie kviečia 18 - 35 metų žmones į įvairius sielovados renginius, kur jaunimas gali išeiti iš įprastos kasdienybės rėmų, išbandyti save kitokiose situacijose ir aplinkybėse, bet tai daryti komandoje su palaikymu, dvasiniu impulsu ir vadovu.
Apie savo apsilankymą dalitų kaimuose, D. Viluckas pasakojo: „Mūsų komanda vyko į kaimus, dalitų, vadinamųjų neliečiamųjų, kaimus. Tai pati žemiausia žmonių kasta, taip, Indijoje kastų sistema yra labai stipri. Yra manoma, kad tu susitepi, jeigu bendrauji su jais, būdamas iš aukštesnių klasių. Iš tiesų, Indijoje socialinė ir ekonominė atskirtis yra labai ryški ir stipri, labiausiai šokiravo to mastas ir kiek mažai galimybių turi žmonės, gimę dalitais, nors jie yra lygiai tokie patys žmonės kaip mes.“
Misijos tikslas buvo mokyti anglų kalbos: „Nors anglų kalba yra viena iš pagrindinių darbo ir karjerų kalbų, bet ten dalitai nėra mokami anglų kalbos. Pagal visus nusistatymus, dalitai neturėtų siekti karjeros aukštumų ir geresnių sąlygų, jie turėtų vergauti. Indijoje jėzuitai yra sukūrę visą mokymo sistemą - darželius, mokyklas, universitetus, todėl mes norėjome padėti mokyti vaikus mokyklose.“
D. Vilucko teigimu, dalitų kaimuose situacija yra sudėtinga: „Vykdavome į skirtingus kaimus. Pas dalitus niekas neatvyksta iš aukštesnių klasių, galite tik įsivaizduoti, kokie jie laimingi buvo, kai užsukdavome mes. Jiems tai sukeldavo labai daug emocijų, lankydavomės ir jų namuose. Tokie žmonės neturi daug, tačiau jų širdys yra begalinės.“ Ypatingai sunki situacija stebima alkoholio vartojimo paveiktuose kaimuose: „Lankėmės kaime, kuriame visi žmonės geria - ten buvo sunkiausia ir mažiausia vilties. Gatvėse trylikamečiai vaikšto apsvaigę, jų akių obuoliai pageltę, nes jie naudoja prastą, pigų alkoholį.“
Indijoje taip pat išlieka itin sudėtinga moterų padėtis: „Indijoje yra pati blogiausia moterų padėtis visame pasaulyje. Tarkime, jeigu pas dalitus yra berniukas ir mergaitė, juos išleisti į mokslus yra labai sunku, todėl tėvai renkasi vieną vaiką. Žinoma, tėvai dažniausiai pasirenka berniuką, nes jis turės išlaikyti šeimą, o mergaitė eina tuomet dirbti į laukus ir visai nesvarbu, kad ji gabi ir gal taptų mokytoja, mokslininke ar kitos srities puikia specialiste. Yra net tokia programa, kuri skatina berniukus sakyti, kad šeimoje ir sesuo gali mokytis, nes tik edukacija gali suteikti galimybes ateityje.“
Apie žemiausią Indijos visuomenės sluoksnį lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ pasakoja ir JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Už indo ištekėjusi ir keletą metų Indijoje gyvenusi JAV žurnalistė atskleidžia vieno iš tūkstančio Mumbajaus lūšnynų - Anavadžio - žmonių kasdienybę, jų viltis ir likimus. K. Boo knygoje atskleidžiama, kad nors kastų sistemos normos vis dar gajos, jaunoji karta Indijos didmiesčiuose jau vertina tai kaip atgyveną, o tai leidžia skirtingų kastų atstovams susidraugauti ir bendrauti.
Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje rašoma ir apie rinkimus, kuriuose kandidatūras buvo leista kelti tik žemutinės kastos atstovams, siekiant padidinti istoriškai atskirtų žmonių atstovavimą valdžioje. Tačiau tai lėmė ir apgaules: „Nors Subašas Savantas nebuvo kilęs iš žemos kastos, jis tiesiog suklastojo naują kastos pažymėjimą, naują gimtinę, naujus protėvius, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą. Tą patį padarė dar bent dešimt kandidatų kitose miesto rinkimų apylinkėse.“ Tokios apgavystės, anot E. Kauneckienės, Indijoje nestebina, nes politinis gyvenimas yra tikras šou.
tags: #pietu #indijoje #zemiausios #kastos #atstovas