Šiame straipsnyje mes ne tik pasinersime į Nijolės Baranauskaitės tortų receptų pasaulį, bet ir apžvelgsime kulinarinius įkvėpimus, kurie gali praturtinti jūsų kepimo patirtį. Nors konkrečių Nijolės Baranauskaitės receptų neturime, pasitelksime Lietuvos kulinarinį kontekstą ir kitus šaltinius, kad sukurtume įdomų ir naudingą straipsnį. Taip pat apžvelgsime Nijolės Baranauskaitės veiklą, neapsiribojant vien tik kulinariniais receptais. Nors tortų receptų čia nerasite, susipažinsite su šios menininkės indėliu į muzikos pasaulį.
Nijolė Baranauskaitė - pianistė ir koncertų dalyvė
Nijolė Baranauskaitė yra pianistė, dalyvaujanti įvairiuose muzikiniuose projektuose. Vienas iš jų - koncertų ciklas „Gruodžio susitikimai". Šis ciklas, vykstantis Vilniaus paveikslų galerijoje ir Palangos gintaro muziejuose, antrus metus iš eilės papildo gruodžio renginių kalendorių. „Gruodžio susitikimai" siūlo jaukias erdves, užpildytas elegantiška muzika ir jai atsidavusiais menininkais.
„Gruodžio susitikimai": muzikinė programa
Šis koncertų ciklas pristato tiek gerai žinomus muzikantus, tiek jaunosios kartos atlikėjus. Kiekvienas „Gruodžio susitikimas" yra unikalus, išskleidžiantis savo muzikinę poemą. Didikų laikų persmelktose menėse skamba maloni, populiari, tačiau ne lėkšta muzika, publikai parinkta net keturių šimtmečių epochų kūrinių.
Nijolės Baranauskaitės pasirodymas Vilniuje
Koncertų ciklo „Gruodžio susitikimai" renginiai Vilniaus paveikslų galerijoje prasidėjo gruodžio 28 d. Programą pavadinimu „Šventiniame sūkuryje" pristatė sopranas Rasa Dzimidaitė, Kasparas Damulis (tenoras) ir Nijolė Baranauskaitė (fortepijonas).
Kiti "Gruodžio susitikimų" dalyviai
Instrumentinės muzikos miniatiūras gruodžio 29 d. atliko užsienyje profesinių aukštumų siekiantys pianistė Onutė Gražinytė ir Augustas Gocentas (violončelė).
Tortų kepimas: Kūrybiškumas ir įkvėpimai
Tortai - tai šventės simbolis, kulinarinis šedevras, kuris džiugina ne tik skoniu, bet ir estetiniu vaizdu. Lietuvoje tortų kepimo tradicijos yra gilios ir turtingos, o kiekvienas kepėjas įneša į jas savo individualumą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip galima įkvėpti save kuriant tortus, kokie ingredientai ir technikos yra svarbūs, ir kaip pritaikyti receptus pagal savo skonį.
Įkvėpimo šaltiniai tortų kūrybai
Kūrybiškumas kepant tortus gali kilti iš įvairių šaltinių. Vienas iš jų - gamta. Spalvingi vaisiai, uogos, gėlės gali tapti puikia dekoracija ir suteikti tortui unikalų skonį. Taip pat galima pasisemti įkvėpimo iš meno, architektūros ar net kelionių. Svarbu stebėti aplinką ir ieškoti detalių, kurios galėtų būti perkeltos į torto dizainą.
Sezoniniai ingredientai
Lietuvos gamta dosni įvairių sezoninių ingredientų, kurie gali būti naudojami tortų kepimui. Vasarą tai uogos, vaisiai, o rudenį - moliūgai, obuoliai, kriaušės. Žiemą galima naudoti džiovintus vaisius, riešutus, o pavasarį - rabarbarus, citrinas.
Tradiciniai lietuviški ingredientai
Lietuviška virtuvė turi daug tradicinių ingredientų, kurie gali būti naudojami tortų kepimui. Tai medus, aguonos, varškė, spanguolės, obuoliai. Šie ingredientai suteikia tortui unikalų skonį ir primena apie lietuviškas tradicijas.
"Ponios Smetonienės virtuvė" - įkvėpimas iš praeities
Leidyklos "Aukso žuvys" išleista Jolitos Bernotienės ir Ingridos Jakubavičienės knyga "Ponios Smetonienės virtuvė" gali tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu. Ši knyga atskleidžia tarpukario Lietuvos kulinarinį paveldą ir pristato receptus, kurie gali būti pritaikyti šiuolaikiniams tortams. Pavyzdžiui, Pyragų dieną galima iškepti "Napoleoną" pagal šioje knygoje pateiktą receptą ir vaišinti artimuosius.
Lietuviškų daržovių panaudojimas kepiniuose
Straipsnyje minimos daržovės, tokios kaip moliūgai ar agurkai, gali būti netikėtai panaudojamos kepiniuose. Moliūgai puikiai tinka pyragams, keksiukams ir net tortų kremams gaminti. Agurkai, nors ir rečiau, gali būti naudojami gaivinančiuose desertuose ar salotose, patiekiamose kartu su tortu.
Svarbūs aspektai kepant tortus
Kepant tortus svarbu atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus: ingredientų kokybę, tešlos paruošimą, kremo gamybą ir torto dekoravimą. Kiekvienas iš šių etapų turi įtakos galutiniam rezultatui, todėl svarbu skirti jiems pakankamai dėmesio.
Tortų dekoravimas pradedantiesiems – kaip profesionaliai apvolioti tortą trupiniais
Ingredientų kokybė
Ingredientų kokybė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių torto skonį. Svarbu naudoti šviežius, kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, kiaušiniai turi būti švieži, miltai - aukščiausios rūšies, o sviestas - natūralus. Naudojant kokybiškus ingredientus, tortas bus skanesnis ir aromatingesnis.
Tešlos paruošimas
Tešlos paruošimas yra vienas iš svarbiausių etapų kepant tortą. Svarbu teisingai išmatuoti ingredientus, laikytis recepto nurodymų ir tešlą gerai išmaišyti. Taip pat svarbu atsižvelgti į tešlos rūšį. Pavyzdžiui, biskvitinei tešlai reikia daugiau oro, o smėlinei - daugiau sviesto.
Kremo gamyba
Kremas yra neatsiejama torto dalis. Jis suteikia tortui drėgmės, skonio ir tekstūros. Svarbu pasirinkti tinkamą kremo rūšį, atsižvelgiant į torto tešlą ir skonį. Pavyzdžiui, biskvitui tinka lengvas grietinėlės kremas, o medaus tortui - riebus grietinės kremas.
Torto dekoravimas
Torto dekoravimas yra paskutinis, bet ne mažiau svarbus etapas. Dekoravimas suteikia tortui estetinį vaizdą ir padaro jį patrauklų. Dekoravimui galima naudoti įvairius ingredientus: vaisius, uogas, gėlės, šokoladą, cukraus mases. Svarbu pasirinkti tinkamą dekoravimo stilių, atsižvelgiant į torto temą ir progą. Taip pat svarbu būti kūrybingam ir originaliam, kad tortas būtų unikalus.
Receptų adaptavimas ir individualumas
Neretai nutinka, kad turimas receptas nevisiškai atitinka mūsų skonį ar turimus ingredientus. Šiuo atveju svarbu mokėti adaptuoti receptus, pritaikant juos pagal savo poreikius.
Skonio keitimas
Jei norite pakeisti torto skonį, galite eksperimentuoti su ingredientais. Pavyzdžiui, jei norite, kad tortas būtų saldesnis, galite įdėti daugiau cukraus arba medaus. Jei norite, kad tortas būtų rūgštesnis, galite įdėti daugiau citrinos sulčių arba uogų. Taip pat galite eksperimentuoti su prieskoniais, tokiais kaip cinamonas, imbieras, vanilė.
Ingredientų keitimas
Jei neturite visų recepto nurodytų ingredientų, galite juos pakeisti kitais. Pavyzdžiui, jei neturite sviesto, galite naudoti margariną arba aliejų. Jei neturite miltų, galite naudoti kukurūzų krakmolą arba ryžių miltus.
Recepto modifikavimas
Jei norite visiškai pakeisti receptą, galite jį modifikuoti. Pavyzdžiui, galite pakeisti tešlos rūšį, kremo rūšį arba dekoravimo stilių. Svarbu atsižvelgti į tai, kaip modifikacijos paveiks torto galutinį rezultatą.
Tortų kepimas - tai ne tik recepto laikymasis, bet ir kūrybinis procesas. Svarbu būti atviram naujoms idėjoms, eksperimentuoti su ingredientais ir technikomis, ir nebijoti klysti. Kiekvienas tortas yra unikalus, ir kiekvienas kepėjas į jį įdeda dalelę savęs. Todėl kepkite su meile ir džiaugsmu, ir jūsų tortai bus ne tik skanūs, bet ir gražūs.
Kulinarinis palikimas: rūgštynių šaltibarščiai
Neretai iš aplinkinių sulaukiu pastabų, jog šaltos rūgštynių sriubos nedera vadinti šaltibarščiais, nes joje nėra burokėlių. Bet aš laikausi nuomonės, jog tiek burokėlių, tiek rūgštynių sriuba barščių vardu naudojasi su tam tikromis išlygomis. Mat, griežtai žiūrint, nė vienas iš šių augalų nėra barštis. Tikroji barščių sriuba Lietuvos teritorijoje buvo valgoma iki XIX a. pradžios, ir jos pagrindas buvo lankinis barštis (lot. Heracleum sphondylium), iki šiol natūraliai vešintis mūsų pievose, laukuose ir miškuose. Su šiais laukiniais augalais gaminti barščiai - seniausia mums žinoma ir bene vienintelė žalia sriuba, kurią srėbdavo mūsų protėviai.
Beje, pats žodis barščiai irgi yra labai senas, kildinamas iš sanskrito - pasak lingvistų, išverstas pažodžiui jis reiškia aštrialapis. O štai su daržais ir daržovėmis Lietuvoje ilgą laiką buvo bėda. Apie tai, kaip nelengvai daržo gėrybės skynėsi kelią į mūsų valgiaraštį, išsamiai ir nuosekliai aprašė prof. Rimvydas Laužikas knygoje Istorinė Lietuvos virtuvė (2014). Anot jo, dar XIII-XIV a. sandūroje tokios nūnai mums įprastos daržovės kaip ropės, ridikai, kopūstai, svogūnai, česnakai, burokai buvo įvežami į Lietuvą iš Livonijos tiktai didikų stalui, o norint juos auginti vietoje "reikėjo gauti ne tik sėklų, bet ir iš karo žygių parsivesti vieną kitą naujus augalus mokantį auginti belaisvį" (p. 29). Daržovių auginimo ir valgymo madą mūsų kraštuose tik XVI a. įtvirtino karalienė Bona Sforza. Nuo tada laukiniai barščiai po truputį imti keisti sukultūrintų augalų - mangoldų (anuomet jie dar vadinti batviniais, šiais laikais - lapiniais burokėliais), burokų (runkelių?), raudonųjų burokėlių (cviklių), na, ir rūgštynių lapais. Tuo tarpu raudonųjų burokėlių gumbai šaltoms sriuboms pradėti naudoti tik apie XVIII a. pabaigą. Kitaip sakant, dabartiniuose (šalti)barščiuose barščių nebėra. Iš archajiško patiekalo beliko tik pavadinimas, kuriuo kasdieniniame gyvenime apibūdinama lapienė, sriuba su daržovėmis, paprastai žalialapėmis.
Tačiau, kalbant apie šiuolaikinius šaltibarščius, turime būti dėkingi ne tiktai karalienei Bonai, įpratinusiai mus maistui naudoti savo užaugintas daržoves, o ir totoriams, kurie maždaug tuo pačiu laikotarpiu, XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje, Lietuvoje išplatino agurkus bei tradiciją gaminti šaltas pieniškas sriubas. Mat senieji lietuviški barščiai buvo gaminami visai ne su raugintu pienu, o su ruginių miltų raugu arba kitokiu daugmaž skaidriu, rūgščiu skysčiu, pavyzdžiui, gira (slavų kraštuose ir dabar panašiai gaminamos įvairios okroškos), ir tik pagardinimui į juos buvo dedama kiaušinių ir grietinės. Tuo tarpu Viduržemio jūros regione susiformavo tradicija daržoves maišyti su rauginto pieno produktais - jogurtu, rūgpieniu, kefyru. Šiuo principu pagaminti patiekalai gali būti įvairios konsistencijos - nuo salotų, iki skystų sriubų; šiuos dalykus jau esu minėjusi įraše apie Kipro talatouri (tzatziki) su agurkais ir su burokėliais. Pagalvokime apie skirtumą tarp laukinių barščių su ruginiu raugu bei švelnios pieniškos daržovių sriubos. Argi ne puiku, kad istorinės aplinkybės šiuo atveju buvo palankios ir padovanojo mums išties gardų vasarinį patiekalą, kurio šaknys driekiasi net iki Pietų bei Pietryčių Europos ir Azijos? Galime jį vadinti kaip tinkami - arba šaltibarščiais, arba šalta sriuba, esmė nuo to nepasikeis.
Šaltibarščiai su rūgštynėmis: gaminimo gudrybės
Antra vertus, gaminant šaltibarščius, praverstų žinoti keletą gudrybių - tada sriuba bus itin gardi.
Rūgštynės
Pirmosios laukinės rūgštynės. Kodėl su rūgštynėmis? Na, pirmiausia, rūgštynės pasirodo kur kas anksčiau negu naujo derliaus burokėliai. Ypač laukinės, išlendančios iš dirvos su pirmąja žaluma. Be abejo, darže auginamos rūgštynės šiam patiekalui tinka nė kiek ne mažiau, bet aš jų jau daug metų neauginu. Ir ne tik dėl to, jog laukinės rūgštynės ankstyvesnės, bet ir dėl to, jog jos paprastai būna sveikesnės. Daržo rūgštynes taip ir taikosi užpulti rūgštyniniai lapgraužiai - itin ėdrūs juodi vabalai. Norint nuo jų apsisaugoti, reikėtų daržoves kažkuo purkšti, barstyti ir pan., bet tai - jau papildomas darbas, be to, ne visos kenkėjus atbaidančios priemonės dera su ekologiška daržininkyste. O štai pievose galima be vargo rasti sveikų ir gražių rūgštynių krūmų.
Kita priežastis, dėl kurios norėjosi atkreipti dėmesį į šaltibarščius su rūgštynėmis - tai sąlygiškai menkas jų populiarumas. Nežinau, gal tik man taip atrodo, bet ši šalta sriuba, nors ir paplitusi visame mūsų regione (ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje) vis tiek atrodo tarytum "pražiūrėta", užgožta kur kas populiaresnių rožinių šaltibarščių su burokėliais. Ir visai be reikalo, nes sriuba nesunkiai pagaminama, malonaus skonio ir kuo puikiausia tinkanti šiltojo metų laiko valgiaraščiui paįvairinti. Regis, vienintelė tauta, kuri teikia prioritetą šaltibarščiams su rūgštynėmis, yra žydai. Tiek knygose, tiek internetiniuose šaltiniuose nesunkiai aptiksite šaltos rūgštynių sriubos, pavadintos ščav (angl. tchav, schav ir kt. gramatinės formos, nuo lenk. szczaw - liet. rūgštynės) receptų. Prie vienų bus pažymėta, jog tai Prancūzijos žydų, prie kitų - Kaukazo žydų, prie trečių - JAV ar kokios kitos šalies žydų receptas. O schema čia, atrodo, nesudėtinga: po visus žemynus išsibarstę litvakai išplatino kadaise protėvių pamėgto patiekalo receptą visame pasaulyje. Teigiama, kad žydai, kurių šeimos kilusios iš mūsų kraštų, šaltibarščius su rūgštynėmis itin mielai prisimena per Šavuotą - pirmojo derliaus ir Toros įteikimo šventę, kuomet ant stalo svarbiausią vietą užima pieniški valgiai.
Kaip jau minėjau, šiai sriubai tinka tiek laukinės, tiek darže užaugintos rūgštynės. Mano galva, kur kas svarbiau kruopščiai jas paruošti, t.y. ne tiktai perrinkti ir gerai nuplauti, bet ir įvertinti, ar lapų gyslos/ koteliai nėra pernelyg kieti, sumedėję. Vienas blogiausių dalykų, su kuriuo kartais susiduriu, ne savo namuose valgydama rūgštynių sriubą - burnoje besiveliantys plaušai, kurie gali atgrasyti nuo rūgštynių valgių net didžiausius daržovių mėgėjus. Todėl visada kritiškai įvertinkite rūgštynių, kurias ruošiatės naudoti patiekalui, kokybę: jeigu lapai jau gerokai paūgėję, stori ir tvirti, saugiausia bus kotelius išimti, o maistui naudoti tik minkštąją jų dalį. Kai rūgštynės jau paruoštos, reikėtų apsispręsti, ar į šaltibarščius jas dėsite žalias, ar apvirtas - įmanomi abu variantai. Termiškai neapdorotos rūgštynės, prieš dedant jas į indą su kitais ingredientais, smulkiai supjaustomos, apibarstomos druska ir ištrinamos, kad šiek tiek suminkštėtų. Aš esu išmėginusi šį metodą, bet jis man nepatiko, nes lapai mano skoniui vis tiek liko pernelyg kieti, o sriuboje beveik nebuvo juntama rūgštynių rūgštelės. Turbūt dėl to beveik visi mano surasti receptai rekomenduoja rūgštynes iš pradžių apvirti - vieni labai trumpai, tik nuplikinti, kiti pavirti 3-4 min., o treti netgi visai rimtai išvirti, skiriant tam reikalui apie 15-45 min. Receptai skiriasi ir pagal tai, kokiu pavidalu rūgštynės patenka į sriubą. Apvirti jų lapeliai gali būti rupiau ar smulkiau supjaustomi, o gali būti pertrinami per sietą/ susmulkinami elektriniu smulkintuvu. Įmanomas ir tarpinis variantas - dalis rūgštynių sutrinamos į tyrę, o dalis supjaustomos ir įmaišomos netrintos. Tai priklauso nuo to, kokios konsistencijos sriubas mėgstate, na, ir kokią sriubos spalvą tikitės išgauti. Antra vertus, apvirtos rūgštynės tampa "murzinos" chaki spalvos, todėl sunku tikėtis, jog sriuba su jomis bus skaisčiai žalia. Jeigu vizualinis aspektas jums labai svarbus, siūlyčiau pasinaudoti patarimu, kurį suradau senoje Valerijos Juodienės knygoje Kulinarija (1978): dalį rūgštynių pakeisti špinatais. Špinatai, netgi nuplikinti, išsaugo žalią spalvą - svarbu tik jų nepervirti.
Kitos daržovės
Į šaltą rūgštynių sriubą privaloma tvarka dedami tik krapai ir svogūnų laiškai. Dauguma atvejų - bet ne visada - dedamas ir šviežias agurkas. Be kitų priedų galima kuo puikiausia apsieiti, nors atskiri receptai siūlo įvairiausių variantų. Bene dažniausia rūgštynių šaltibarščius rekomenduojama pagardinti ridikėliais arba virtais (arba raugintais, arba marinuotais) burokėliais. Pastariesiems šaltibarščiams, į kurių sudėtį įeina ir rūgštynės, ir burokėliai, baltarusiai turi netgi atskirą pavadinimą - Minsko šaltibarščiai, nors minėtas derinys mėgstamas visame regione. Antai lenkai juos vadina Gardino šaltibarščiais; ne ką menkiau ši sriuba žinoma ir Lietuvoje. Tačiau egzistuoja ir tokių receptų, kuriuose minimi produktai, turinys mažai ką bendro su tradicija. Kai kurie iš jų atrodo vykę, kiti - nelabai. Pavyzdžiui, sovietmečio knygoje Daržovių valgiai (1980) rašoma, jog šaltą rūgštynių sriubą galima pagardinti sutrinta česnako skiltele. O kodėl gi ne - jeigu mėgstate česnakus ir nesiruošiate į romantišką pasimatymą? Skamba visai neblogai. Tačiau, pavyzdžiui, pasiūlymas šią sriubą praturtinti (?) petražolėmis (nebeatsimenu, kur mačiau šį receptą) arba tos pačios Valerijos Juodienės pastaba, jog į patiekalą galima dėti mėsos, žuvies arba krabų (!) manęs neįtikina. Nežinau kaip jūs, bet aš to savo namuose kartoti nemėginčiau - bent jau šiuo metu taip manau.
Kiaušiniai
Kietai virti kiaušiniai visada įeina į rūgštynių šaltibarščių sudėtį, ir nėra čia daug ką rašyti. Vienintelis skirtumas, kaip juos supjaustysite - puselėmis, skiltelėmis, riekelėmis ar smulkučiais gabalėliais. Visaip bus gerai.
Pieniškas sriubos pagrindas
Rūgštynės visada arba beveik visada derinamos su pieniškais produktais, ir ne tik Lietuvoje. Akivaizdžiausias paaiškinimas - todėl, jog šis derinys gardus. Tačiau yra ir kitas, mažiau žinomas niuansas: teigiama, jog rūgštynėse esanti lengvai toksiška oksalo rūgštis reaguoja su piene esančiu kalciu bei kazeinu, tad patiekalas tampa ne tik švelnesnio skonio, bet ir priimtinesnis žmogaus organizmui. Štai kodėl daugmaž visų rūšių rūgštynių sriubos tradiciškai balinamos grietine.
Kai dėl šaltos rūgštynių sriubos, tai nėra vienos vienintelės ir teisingiausios formulės, koks turėtų būti idealus jos pagrindas. Vienas populiariausių būdų jį paruošti - rūgštynių nuovirą suplakti su grietine. Kiti vietoje grietinės naudoja rūgpienį/ kefyrą ir atskiedžia juos rūgštynių nuoviru. Treti maišo viską iš karto - rūgštynių nuovirą, grietinę ir rūgpienį/ kefyrą. Ketvirti renkasi kitokius rauginto pieno produktus - natūralų jogurtą, pasukas, išrūgas ir t.t. Žodžiu, jeigu esate atradę ir savo skoniui pritaikę burokėlių šaltibarščių pagrindą, naudokite jį ir šiai sriubai. Aš, pavyzdžiui, visų rūšių šaltibarščius gaminu su pirktinėmis raugintomis pasukomis (naminės nuo jų labai skiriasi - yra kiek vandeningesnės, bet su mažyčiais sviesto krislelais, mat tai šalutinis produktas, gaunamas sumušus sviestą iš labai šviežios grietinės). Pirktinės pasukos švelniai rūgščios ir kur kas skystesnės už kefyrą, todėl nereikia sukti galvos, kuo sriubą atskiesti. Tiesa, į rūgštynių šaltibarščius gardu dėti 2-3 v.š. grietinės, su ta sąlyga, jog ji bus tirpi ir riebi. Kone kiekviename įraše aš kartoju šią mantrą, bet atlikite eksperimentą: nusipirkite mažą indelį neriebios ir mažą indelį 40% grietinės, o tada abiejų paragaukite. Va tada ir suprasite, jog jų skoniai ir konsistencija skiriasi kaip visiškai skirtingos rūšies produktų.
Bulvės
Virtos, keptos arba kitaip paruoštos bulvės - klasikinis bet kokių šaltibarščių priedas, ne išimtis ir ši sriuba. Gaminkite jas taip, kaip labiausia mėgstate. Aš šį kartą bulves išviriau garuose ir apšlaksčiau jas tirpintu sviestu (daug sviesto nereikia, užteks 1-3 v.š.).
Rūgštynių šaltibarščių receptas
Ingredientai:
- Rūgštynės (laukinės arba daržo)
- Svogūnų laiškai
- Krapai
- Druska, cukrus, pipirai pagal skonį
- Vienas ar keli rauginto pieno produktai (pvz., raugintos pasukos, kefyras, grietinė)
- Kietai virti kiaušiniai
- Bulvės (virtos, keptos arba kitaip paruoštos)
Paruošimas:
- Rūgštynes perrinkite ir kruopščiai nuplaukite. Jeigu jų lapai dideli, o gyslos kietos, jas išimkite, kad vėliau sriuboje nebūtų plaušų.
- Užvirinkite maždaug 300 ml vandens, juo užpilkite paruoštas rūgštynes ir palaikykite 5-10 min., kol lapai subliūkš ir suminkštės. Jeigu norite, rūgštynes galite apvirti verdančiame vandenyje - tada jos taps dar minkštesnės.
- Rūgštynes išgriebkite į sietą (jų nuoviro neišpilkite). Palikite, kad rūgštynių lapai atvėstų bei nuvarvėtų vandens likučiai.
- Į indą, kuriame gaminsite sriubą, sudėkite paruoštas rūgštynes, susmulkintus svogūnų laiškus ir krapus. Pagal skonį pabarstykite druska, cukrumi ir pipirais, tada šiek tiek patrinkite, geriausia mediniu šaukštu.
- Ant daržovių užpilkite vieno ar kelių pasirinktų pieno produktų. Jeigu norite, į sriubą galite supilti visą arba dalį rūgštynių nuoviro (aš iš pradžių į daržoves įdedu 2-3 v.š. grietinės, gerai išmaišau, tada užpilu raugintomis pasukomis - jų reikia tiek, kad sriuba būtų norimo tirštumo; rūgštynių nuoviro paprastai nenaudoju, nes rūgštiems man užtenka ir be jo).
- Kai sriuba bus norimo tirštumo, dar kartą paragaukite, ar netrūksta prieskonių, jeigu reikia, įdėkite jų papildomai.
- Patiekite su kietai virtais kiaušiniais ir mėgstamomis bulvėmis.
Gal jūs jau seniai gaminate rūgštynių šaltibarščius? Galbūt yra dalykų, į kuriuos aš tiesiog neatkreipiau dėmesio?
Literatūra apie tradicinę virtuvę:
- Julija Kairienė, Lietuviški patiekalai, Vilnius: Mokslas, 1991.
- Nijolė Marcinkevičienė, Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai, Vilnius: Baltos lankos.
- Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971.
- Valerija Juodienė, Kulinarija, Vilnius: Mintis, 1978.
- Sabina-Gražina Sirtautaitė, Marija Baranauskienė, Janina Pažarauskienė, Bronė Zabulevičiūtė, Daržovių valgiai, Vilnius: Mokslas, 1980.
- Нина Мисилюне, Анита Пасопа, Латышская кухня, Рига: Авотс, 1987.
- Валентина Антоновна Болотникова, Любовь Матвеевна Вапельник, Иван Павлович Корзун, Людмила Дмитриевна Маркова, Давид Копелееич Шапиро, Белорусская кухня, Минск: Ураджай, 1977.
- Hanna Szymanderska, Kuchnia polska: potrawy regionalne, Warszawa: Świat Książki, 2010.
- Цецилия Лебович, Ефим Майзель, Еврейская кухня, Рига: Латвийское общество еврейской культуры, 1991.
Kitos kultūrinės aktualijos Lietuvoje
Be muzikos, Lietuvoje vyksta ir kitų kultūrinių renginių.
Naujos knygos vaikams
2021 metais Lietuvoje išleista daug knygų vaikams. Štai keletas pavyzdžių:
- „4-5 metų vaiko žinynas: raidės, skaičiai, pasaulis"
- „5 minučių pasakos prieš miegą"
- „12 smagių vakaro pasakėlių"
- „Abėcėlė su atvartėliais: 4-5 metų vaikams"
- „Abėcėlė: 29 įgarsintos raidės ir žodžiai"
- „Ach, Sigutė. Labas, aš Abėcėlė: linksmi raidžių laiškai mažiesiems"
- „Dukrytė" ir „Sūnelis"
- „Nuo ryto iki vakaro"
- „Piktulis"
- „Istorijos 1 metų vaikams"
- „Linksmioji dantukų ekspedicija"
Iniciatyvos Klaipėdoje
Klaipėdoje taip pat vyksta įvairių iniciatyvų. Pavyzdžiui, "Klaipėdos keleivinio transporto", miesto Savivaldybės bei Klaipėdos autobusų parko iniciatyva maršrutiniuose autobusuose ir jų stotelėse išklijuoti lipdukai, raginantys žmones nebūti abejingus ir susidūrus su chuliganizmo atvejais pranešti apie tai policijos pareigūnams. Rugsėjo pirmąją Klaipėdos liberalcentristai tradiciškai "pasaldins" Klaipėdos mokiniams mokslo metų pradžią tortu.
tags: #nijole #baranauskaite #tortu #kepimas