Pietų Italijos ūkis, nors ir susiduria su specifiniais iššūkiais, yra gyvybiškai svarbi šalies ekonomikos dalis, pasižyminti turtingomis žemės ūkio tradicijomis, sparčiomis inovacijomis ir augančiu dėmesiu tvarumui. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines Pietų Italijos ekonomikos ir žemės ūkio tendencijas, problemas, perspektyvas, taip pat gilinsimės į regiono kultūrines ir turistines ypatybes.
Italijos ekonomikos ir žemės ūkio sektoriaus apžvalga
Italija yra ekonomiškai stipri valstybė, 1957 metais įstojusi į Europos ekonominę bendriją. 20 a. 6-7 dešimtmečiais Italijos ekonomikos augimas buvo vienas didžiausių Europoje. Pramonės produkcijos apimtys 1950-1964 metais padvigubėjo, o bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet padidėdavo po 5,9 %. Šiandien stebima tendencija, kad mažėja bioprodukcinio ūkio dalis, o didėja paslaugų sektoriaus dalis bendrajame vidaus produkte. Didelė dalis apdirbamosios pramonės žaliavų įvežama. Šalyje vyrauja privatus sektorius, valstybė valdo tik kai kurias dideles įmones, tokias kaip naftos pramonės, transporto ir telekomunikacijų.
Pasaulio banko duomenimis, Italijos BVP nuolat auga: 2021 metais jis sudarė 2099,88 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą - 2713,265 mlrd. JAV dolerių), o 2023 metais - 2254,695 mlrd. JAV dolerių (pagal perkamosios galios paritetą - 3452,505 mlrd. JAV dolerių). BVP dalis vienam gyventojui 2023 metais siekė 38 373 JAV dolerius (pagal perkamosios galios paritetą - 58 755 JAV dolerius).
Žemės ūkio naudmenos užima 51 % Italijos teritorijos, iš jų 54 % yra dirbama žemė. Apie 18 % žemės ūkio naudmenų drėkinama. Alpių kalnuose ir priekalniuose vyrauja pievos ir ganyklos, Po lygumoje - dirbamoji žemė ir sodai, o Apeninų pusiasalyje - ganyklos ir sodai. Apie 76 % ūkių yra iki 5 ha (daugiausia pietuose), apie 6 % - didesni kaip 20 ha (daugiausia Po lygumoje). Žemės ūkis yra labai mechanizuotas. Po lygumoje daugiausia auginama javai (kviečiai, kukurūzai, miežiai, ryžiai), bulvės ir cukriniai runkeliai. Sodininkystė taip pat yra svarbi: Alpių priekalniuose ir slėniuose auginami obelų ir vyšnių sodai, Apeninų pusiasalyje - alyvmedžių giraitės, vynuogynai, persikų, slyvų, kriaušių sodai, o salose - citrinmedžiai, migdolai, finikai.
Gyvulininkystė tiekia apie 40 % bioprodukcinio ūkio produkcijos. Šiaurėje (ypač Po lygumoje) daugiausia veisiama pieniniai galvijai ir kiaulės, o pietuose - avys ir ožkos; visoje Italijoje išplėtota paukštininkystė. Žvejojama daugiausia jūrose, gaudoma ančiuviai, menkės, sardinės ir kitos žuvys, krevetės, jūros moliuskai, aštuonkojai, renkami vandens augalai.
Nors dauguma pramonės įmonių sutelkta Italijos šiaurinėje dalyje, Pietų Italijoje vyrauja žemės ūkis, kuris yra pagrindinė regiono ekonominė jėga.
Italijos žemės ūkio produkcijos lyderės pozicijos
Italija pasižymi įspūdinga žemės ūkio produkcija ir yra lyderė tam tikrose srityse, remiantis 21 a. pradžios duomenimis:
| Produktas | Vieta pasaulyje | Regionas (pagrindinis) |
|---|---|---|
| Vynuogės | 1-a | Apeninų pusiasalis (vynuogynai) |
| Artišokai | 1-a | Šiaurės Italija (daržininkystė) |
| Lazdynų riešutai | 2-a | Apeninų pusiasalis |
| Alyvuogės | 2-a | Apeninų pusiasalis (alyvmedžių giraitės) |
| Persikai ir nektarinai | 2-a | Apeninų pusiasalis |
| Pomidorai, paprikos, svogūnai | Nenurodyta | Šiaurės Italija (daržininkystė) |
Pietų Italijos žemės ūkis: inovacijos ir tvarumas
Pietų Italijos ūkininkai, kaip ir visoje Europoje, susiduria su kartų kaita. Karta, pradėjusi ūkininkauti 1990-ųjų pradžioje, traukiasi, o juos keičia jaunieji ūkininkai, kurie kuria arba perima ir atnaujina ūkius. Džiugina tai, jog tai išsilavinę, aktyvūs, žinantys, ko nori, žmonės, mokantys dirbti, drąsiai taikantys naujoves, eksperimentuojantys, kartais net labai rizikingai, bet tokių rizikingų eksperimentų pasekmė - inovacijos. Šie jaunieji ūkininkai nebijo eksperimentuoti ir diegti naujoves, nors ne visos jos pasiteisina vienodai.
Bendradarbiavimas su ūkininkais iš kitų Europos šalių taip pat nuolat vyksta. Diskutuojama, kaip kartu įveikti iššūkius, kviečiami lektoriai, kurie pristato naująsias technologijas, o šios vis dažniau diegiamos ir Italijos ūkiuose. Italijos ūkininkai modernias technologijas perima ne tik dėl to, jog jos atneša didesnį pelną ar norėdami formaliai atitikti reikalavimus, jie nuoširdžiai tiki, kad išmaniai ūkininkaudami gali pagaminti daugiau sveikos, saugios, įperkamos produkcijos vartotojams, sykiu palikti mažesnį pėdsaką, mažiau teršti aplinką, paveikti klimatą - daugelis tą daro iš entuziazmo, stengiasi tausoti aplinką.
Tvarus ūkininkavimas ir aplinkosauga
Pietų Italijos ūkininkai vis daugiau dėmesio skiria tam, ką daro ir kaip augina įvairias kultūras. Patyrę ūkininkai jau puikiai žino, jog, iki minimumo sumažinus žemės dirbimą, taikant sėjomainą ir pasirinkus tinkamus tarpinius pasėlius, užtikrinama geresnė dirvožemio būklė, saugomi paviršiniai vandens telkiniai, kokybiškesnis grūdinių kultūrų derlius. Renkamasi tvaresnį kelią ir tausojantį ūkininkavimą: trąšas, remiantis palydoviniais žemėlapiais, naudojama ten, kur, kada ir kiek reikia. Javų purškimas vyksta tokiu pat principu, mažinant sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį. Nenorima teršti aplinkos ar išleisti pinigų be reikalo.
Visuomenėje suformuotas klaidingas naratyvas, jog ūkininkai neina kartu su pažanga, ūkininkauja taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, iš tiesų yra kitaip. Įsigyjama našesnė ir efektyvesnė technika, trąšos ir augalų apsaugos priemonės naudojamos ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia - visi darbai atitinka griežčiausius aplinkosaugos reikalavimus.
Klimato kaitos poveikis ir prisitaikymas Apulijos žemės ūkyje
Apulijos regionas, esantis Italijos pietuose, susiduria su rimtais klimato kaitos padariniais. Nuo 1880 m. vidutinė metinė temperatūra Italijoje padidėjo 1,1 °C, o tai reiškia, kad žmonės patiria dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas. Aukšta temperatūra sukuria nepatogias ar net pavojingas darbo sąlygas sveikatai, kurios gali sumažinti tiek darbo valandas, tiek darbuotojų darbo rezultatus.
Duomenys rodo, kad ekstremali temperatūra daro tiesioginį poveikį darbo valandoms, nes sutrumpinamas darbo laikas, ypač lauko darbo sąlygomis, kurias veikia nepalankūs klimato veiksniai. Darbas esant dideliam šilumos poveikiui padidina dehidratacijos riziką, kuri kartu su pernelyg aukšta kūno temperatūra lemia lėtesnį darbą ir didesnį profesinių sužalojimų, šilumos išsekimo ir šilumos smūgio atvejų skaičių. Beveik 9 % visos Apulijos darbo jėgos dirba žemės ūkyje, ir didelė šios darbo jėgos dalis yra darbuotojai migrantai. Didžioji šio darbo dalis vyksta lauke karštomis ir sausomis klimato sąlygomis su ribota prieiga prie atspalvio arba be jokios pastogės nuo saulės ir karščio.
Apulijos greitosios medicinos pagalbos tarnybos duomenimis, 2021 m. birželio ir liepos mėn. su aukšta temperatūra susijusių sužalojimų skaičius padidėjo. Prognozuojama, kad karščio bangų skaičius Apulijoje padidės nuo maždaug 10 dienų per metus iki 21,4 dienos per metus pagal vidutinio sunkumo įspėjimo scenarijų ir iki 28 dienų per metus pagal kitą scenarijų. Todėl numatoma, kad be tinkamų išankstinio perspėjimo sistemų ir apsaugos priemonių lauko darbuotojų sveikatos ir ekonominiai aspektai mažės.
Prisitaikymo priemonės ir potvarkiai
Atsižvelgdama į didėjantį sužalojimų darbe dėl itin didelio karščio atvejų skaičių, Apulijos regiono vyriausybė 2021 m. birželio mėn. paskelbė potvarkį, kuriuo uždraudžiama dirbti lauke žemės ūkio sektoriuje nuo 12:30 val. iki 16:00 val. didelės rizikos dienomis iki rugpjūčio 31 d. Šis potvarkis buvo iš naujo paskelbtas 2022 m. birželio mėn. Pagrindiniai potvarkio tikslai: i) apsaugoti regiono žemės ūkio darbuotojus nuo ilgalaikio itin didelio karščio poveikio, ii) informuoti suinteresuotuosius subjektus (darbuotojus, darbdavius ir visuomenės sveikatos institucijas) apie itin didelio karščio keliamą riziką ir iii) informuoti piliečius apie itin didelio karščio ir fizinio aktyvumo problemą.
Draudimo apribojimas yra perspėjimo sistemos standumas, nes darbas lauke draudžiamas tik nuo 12:30 val. iki 16:00 val. „didelės rizikos“ dienomis, o karščio įtampa gali kelti „didelę riziką“ kitu paros metu. Be to, pačiame potvarkyje nenurodyta, kaip valdyti darbo laiko pamainą ar padengti darbo sąnaudas, kurios nebuvo patirtos per karščiausias valandas. Tai gali paskatinti skirtingas įvairių įmonių, ūkininkų asociacijų ir kooperatyvų reakcijas, nesuteikiant darbuotojams jokių faktinių garantijų. Nors potvarkio poveikio vertinimas užtruks, vienas iš pagrindinių laimėjimų buvo didinti darbuotojų ir darbdavių informuotumą apie su karščiu susijusius sužalojimus. Tikimasi, kad tai duos ekonominės naudos, nes padidės našumas ir sumažės stresas visuomenės sveikatos sistemoje.
Projektas WORKLIMATE, pradėtas 2020 m. birželio mėn., yra dvejų metų nacionalinė iniciatyva, kuria siekiama įvertinti aplinkos šiluminio streso poveikį darbuotojų sveikatai ir našumui ir nustatyti intervencines priemones rizikai sumažinti. Įgyvendinant projektą buvo sukurta integruota oro, klimato ir epidemiologinio įspėjimo apie karščius sistema, siekiant pagerinti žinias apie šiluminio streso sąlygų poveikį darbuotojams ir įvertinti socialines sužalojimų darbe išlaidas.
Pietų Italijos kulinarinis paveldas ir prekybiniai ryšiai
Italams maistas - pats svarbiausias. Kinų, tailandiečių virtuvės ar lietuviškieji cepelinai yra tik antrarūšiai - visos skonių dievybės gyvena Italijoje. Pietų Italijos virtuvė, ypač Sicilijoje, stebina skonių gausa: būtina paragauti sūrių, padažų, ant žarijų keptų gėrybių, sumaišytų su sunokusiais raudonaisiais pomidorais. Žinoma, privalu paskanauti ir tikros buivolės pieno mozzarella. Italai sako, kad tai - ne sūris, tai - mozzarella.
Italai mėgsta ne tik kalbėti apie maistą, bet ir daug laiko praleisti prie pietų ar vakarienės stalo. O kiekvienas valgymas pradedamas nuo užkandžių - šioje šalyje užkandžių kultūra itin gaji. Užkandžiai, vadinami „antipasto“ (prieš valgį), yra svarbi kiekvieno valgio dalis. Žmonės mėgsta kurti skirtingus užkandžių derinius iš įvairių tam metų laikui būdingų ingredientų ir patiekti juos ant medinių lentelių.
Šiltuoju laiku užkandžių rinkinius dažniausiai sudaro įvairūs kumpiai, sūris, ikoniški Italijos sumuštinukai - brusketos su užtepėlėmis ir keptos daržovės. Lietuvoje populiarėjanti užkandžių kultūra jau seniai tapo itališka tradicija. Prekybos tinklų maisto ekspertai pastebi, kad pirkėjų krepšelius papildo ne tik tradicinėmis dešromis, bet ir ypatingesnio skonio vytintais kumpiais, iš kurių populiarūs nuo seno Italijoje vertinami Parmos ar prosciutto kumpiai. Taip pat pirkėjų pamėgti yra ir itališki sūriai, ypač mocarela, kuri šiltuoju metu valgoma su pomidorais.
Pietų Italijoje užkandžiams ypač vyrauja jūros gėrybės. Jas valgyti ypač mėgstama vasarą. Čia užkandžiams patiekiamas ir sūris buratta, kepta mocarela, įvairiausios daržovės. Taip pat į kišą su makaronais panašus užkandis frittatina di pasta. Na, o vienas mėgstamiausių šio regiono užkandžių - itališka duona focaccia barese - tai picos duona, papuošta vyšniniais pomidorais ir alyvuogėmis.
Lietuvos ir Italijos prekybiniai ryšiai
Lietuvos ir Italijos prekybiniai ryšiai nuolat stiprėja. 2003 metais Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 479,5 mln. litų, importavo iš Italijos prekių už 1304 mln. litų. 2018 metais, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 615,936 mln. eurų, importavo iš Italijos prekių už 1,509 mlrd. eurų. 2020 metais prekybos apyvarta tarp Italijos ir Lietuvos sudarė 2,1 mlrd. eurų.
Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 0,613 mln. eurų (daugiausia pieną, pieno produktus, kiaušinius, medų, gyvūninės kilmės produktus, medieną ir jos dirbinius, medžio anglis), importavo iš Italijos prekių už 1,488 mlrd. eurų (daugiausia mašinas ir mechaninius įrenginius). Italijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2020 metais sudarė 46,29 mln. eurų, o Lietuvos tiesioginės investicijos į Italijos ūkį - 29,48 mln. eurų.
2023 metais prekybos apyvarta tarp Italijos ir Lietuvos pasiekė 2,59 mlrd. eurų. Lietuva į Italiją eksportavo prekių už 0,84 mlrd. eurų (daugiausia pieną ir pieno produktus, žuvis, elektros mašinas ir įrangą, baldus), importavo iš Italijos prekių už 1,75 mlrd. eurų (daugiausia mašinas ir mechaninius įrenginius, transporto priemones, eterinius aliejus). Italijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2023 metų pabaigoje siekė 59,63 mln. eurų.
Pietų Italijos regionai ir turizmas: ekonomikos diversifikacija
Pietų Italija vilioja ne tik žemės ūkio produkcija, bet ir kerinčiu kraštovaizdžiu, unikalia kultūra bei istoriniu paveldu, pritraukiančiu milijonus turistų ir taip diversifikuojančiu regiono ekonomiką.
Apulija - „Mažieji Italijos Maldyvai“
Kitaip dar „bato kulniuku“ vadinamas, Italijos pietuose esantis regionas Apulija - neregėto grožio kraštas! Nuostabus kraštovaizdis, įspūdingi senamiesčiai, alyvmedžių miškai, smaragdinės spalvos jūra, balto smėlio paplūdimiai, pietietišku temperamentu žavintys italai ir nepakartojama jų virtuvė... Apulija - tai ne tik vieta, tai patirtis. Tai kelionė po kraštą, kur saulė, atrodo, šviečia ryškiau, jūra - mėlynesnė, o gyvenimas teka lėtu, malonumų kupinu ritmu.
Apulija stebina savo unikalia ir niekur kitur nematoma architektūra. Visame pasaulyje regioną išgarsino truliai - pasakiški balti akmeniniai nameliai su kūginiais stogais, gausiai išsibarstę Itrijos slėnyje. Jų sostinė Alberobelas - tai tikras trulių miestas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir atrodantis tarsi nužengęs iš pasakos puslapių.
Ne mažiau žavūs ir Apulijos „baltieji miestai“. Ant kalvų iškilę miesteliai, tokie kaip Ostūnis, vadinamas „Baltuoju miestu“, akina savo kalkėmis baltintų namų labirintais. Vaikštinėjant siauromis jų gatvelėmis apima jausmas, tarsi klaidžiotum po senovinę arabišką mediną. Pietinėje regiono dalyje, Salento pusiasalyje, karaliauja prabangus ir didingas barokas. Lečė, dažnai vadinama „Pietų Italijos Florencija“, yra tikras baroko šedevras. Apulijos peizažas neatsiejamas nuo alyvmedžių. Milijonai senovinių, susisukusių kamienų medžių, menančių šimtmečių istoriją, driekiasi iki pat horizonto, sukurdami tikrą „alyvmedžių jūrą“.
Kitos Pietų Italijos vietos, pritraukiančios turistus:
- Gargano pusiasalis: „bato pentinas“, kuriame kalnų pievas keičia šimtamečiai miškai, o pajūrio kurortai su uolėtomis pakrantėmis ir smėlio paplūdimiais vilioja smaragdinės spalvos Adrijos jūros vandeniu. Čia verta aplankyti Viestės miestelį, Monte Sant'Andželo grotą ir tėvo Pijaus miestą San Džovani Rotondą.
- Kastelanos urvai: didžiausias ir svarbiausias Italijos speleologinis kompleksas, kur vanduo per tūkstančius metų sukūrė stulbinantį stalagmitų ir stalaktitų pasaulį.
- Salento pusiasalis: garsėjantis vienu įspūdingiausių kraštovaizdžių Italijoje, jį iš rytų skalauja Adrijos, o iš vakarų - Jonijos jūros. Pusiasalio sostinė Lečė - „Baroko ledi“, o kurortas Otranto - tai „nukritusi žvaigždė, kurioje saugoma visa visata“. Maria di Leuca yra toliausias Italijos „aulinuko kulniuko“ taškas, kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros.
- Matera: vienas įdomiausių ir labiausiai vaizduotę žadinančių Italijos miestų, išskirtinis neolito amžiaus kultūros tradicijų ir civilizacijos pavyzdys. Senasis miestas (Sassi di Matera) buvo įkurtas tiesiog uolėtame tarpeklyje, kuriame žmonės gyveno jau akmens amžiuje.
- Baris: Apulijos regiono sostinė, dar vadinama Šv. Mikalojaus miestu. Čia galima apžiūrėti Sforcos pilį ir Šv. Mikalojaus baziliką, kurioje saugomos šventojo relikvijos ir palaidota Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca.
- Del Monte pilis: dar vadinama Apulijos karūna, tai didinga aštuonkampė pilis, pastatyta vadovaujantis griežtais matematiniais ir astronominiais principais.
- Tranis: baltojo kalkakmenio viduramžių miestelis, garsėjantis jūros pakrantėje dominuojančia įspūdingos architektūros Šv. Mikalojaus piligrimo katedra ir Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II-ojo statyta pilimi.
Apgyvendinimo tipai Pietų Italijoje
Pietų Italijoje galima rasti įvairių apgyvendinimo variantų, pritaikytų skirtingiems keliautojų poreikiams ir biudžetams, o tai taip pat prisideda prie vietos ekonomikos gyvybingumo:
- Viešbučiai (hotel arba albergo): Klasifikuojami pagal žvaigždutes. 1-2 žvaigždučių viešbučiai dažnai yra maži, šeimos valdomi, su paprasta, savita aplinka.
- Hosteliai (ostello): Puikus būdas sutaupyti neišrankiam keliautojui. Nors žodis ostello Italijoje naudojamas gana retai, tai gali būti viešbučiai, siūlantys nakvynę už labai mažą kainą.
- Agriturismo: Užmiesčio sodybos, nutolusios nuo miesto šurmulio. Čia galima išsinuomoti namuką, apartamentus arba kambarį sename arba vis dar veikiančiame ūkyje. Šeimininkai maistui ruošti naudoja savo užaugintas daržoves, vaisius ar mėsą, siūlo tradicinio maisto gaminimo pamokas, vyno ir alyvuogių aliejaus degustacijas. Tai ideali vieta keliaujantiems automobiliu, įsikūrusi vaizdingose vietose, netoli jūros, kalnų ar lankytinų objektų.
- Vilos (villa) ir apartamentai (apartamento): Labiausiai tinka šeimoms ar keliautojų grupėms, apsistojančioms ilgesniam laikui. Nuo prabangių pajūrio vilų su baseinu iki vieno kambario buto kurortiniame miestelyje. Vasarą dažniausiai nuomojami savaičių intervalu.
- Svečių namai (pensione) ir B&B: Privačiame name nuomojami kambariai su pusryčiais. Pusryčiai B&B dažniausiai būna tipiški itališki - puodelis kavos ar arbatos su pyragaičiu.
Visų 20 Italijos regionų stereotipų paaiškinimas
Italų kultūros ypatumai Pietų Italijoje
Pietų Italijos kultūra pasižymi keletu išskirtinių bruožų, kurie formuoja vietos gyvenimo ritmą ir daro įtaką ekonominiams bei socialiniams procesams:
- Atsipalaidavęs gyvenimo tempas: Nors mañana (liet. rytoj) yra svarbiausias ispanų kalbos žodis, italai per daug neatsilieka ir skubėti neketina. Susitarei susitikti 11 val.? Nesistebėk, jei 11:30 val. iš namų išėjęs italas prieš tai dar užsuks į kavinukę išgerti espresso ir aptarti ryto naujienų. Su tuo patariama susitaikyti ir net perimti atsipalaidavusių pietiečių būdą. Tvarkaraštis - niekas.
- Siesta: Šventa yra ir siesta, reguliari poilsio pertrauka dienos metu, ypač karštuoju sezonu.
- Italų kalba ir gestikuliacija: Italų kalba laikoma viena gražiausių. Didžioji dalis vyresnių italų nesivargina mokytis kitų kalbų, tačiau reikalus smarkiai palengvina intensyvi gestikuliacija ir dešimtą kartą kartojamas tekstas. Patariama nebijoti visko perdėtai rodyti rankomis.
- Lipšnumas: Kaip ir jų kalba ausiai, taip ir vaikinų tekstai merginoms - verti atskirų puslapių. Kartais Ciao, bella (liet. labas, gražuole) ir tereiškia, kad šiandien gražiai atrodai. Nors italai meilūs žodžiais ir rankomis (kalbėdami jie būtinai paglostys, palies ar apkabins), bet tai jiems taip pat natūralu, kaip mums laikytis tam tikro atstumo nuo nepažįstamojo.
- Garsai ir temperamentas: Nors ir lipšnūs, bet italai - tikrai garsūs. Nesuprasdamas kalbos gali pamanyti, kad jiems besikalbant bręsta mažų mažiausiai visą miestelį įtraukiančios muštynės.