Beveik kiekvieną dieną sužinome iš žiniasklaidos ar televizijos, kad Šiaurės Korėja išbandė branduolinį ginklą arba paleido raketą į jūrą. Šie provokuojantys bandymai gali abi Korėjas privesti prie karinių veiksmų. Prieš šešis dešimtmečius, Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja kariavo tarpusavyje ir karas pareikalavo didžiulių nuostolių. Šis karas kupinas įdomių faktų, o jo įvykiai turėjo didelę įtaką Pietų Korėjos karinėms pajėgoms ir valstybės raidai.
Korėjos karas: Inčono mūšio strategija ir eiga
Korėjos karas: Inčono mūšis (한국전쟁: 인천상륙작전) - 1950 metų rugsėjo 10 - 19 dienomis vykęs mūšis, kardinaliai pakeitęs Korėjos karo linkmę ir suteikęs pranašumą Jungtinėms Tautoms (toliau - JT). Šis mūšis vyko Pietų Korėjos mieste Inčione (인천 Incheon), prie Geltonosios jūros, vienoje fronto pusėje stovint Šiaurės Korėjos armijai, o kitoje - gen. mjr. E. M. Elmondo vadovaujamoms JT (Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos) karinėms pajėgoms.
Inčiono mūšis - vienas svarbiausių 3 metus vykusio karo mūšių, suteikusių Pietų Korėjai progą po kelių savaičių atgauti savo sostinę Seulą. Dar pirmosiomis Korėjos karo dienomis iš Pietų Korėjos įtakos sferos buvo pagrobta šalies sostinė - Seulas. Tai nulėmė Šiaurės Korėjos įsiveržimą ir sėkmę ateinančiuose mūšiuose, kadangi priešininkai turėjo svarbiausią Pietų Korėjos miestą savo rankose. Pietų Korėjos pusei atgauti sostinę buvo kritiškai svarbi misija, todėl kad tokią susidariusią situaciją pakeistų, JT armijos generolas D. MacArthur‘as ilgai galvojo, kaip iš oponentų reiktų atgauti šį svarbų regioną.
Kovoti su priešininkų pajėgomis Seulo regione nebuvo protingas sprendimas - ten buvo sutelkta per daug Šiaurės Korėjos pajėgų, todėl Pietų Korėjos armija, kuriai stigo galios ir motyvacijos bei pasitikėjimo savo valdžia, nebūtų įveikusi priešų gynybos. Būtent todėl generolas D. MacArthur‘as sugalvojo pulti savo priešų gretas ten, kur šie tokios atakos nesitikėtų, bei ten, kur stigtų jų karinių pajėgų. Būtent šiuos kriterijus atitiko vakarinėje Korėjos pakrantėje įsikūręs Inčiono miestas.
Pasiruošimas Inčono desantui
Prieš oficialią mūšio pradžią, JT į Inčioną pasiuntė savo šnipus ir oro bei jūros pajėgomis bombardavo miestą. Kartu su JAV, jūroje taip pat kariavo ir kanadiečių pajėgos (Karališkasis Kanados karinis jūrų laivynas). Siekiant nukreipti priešų dėmesį nuo pagrindinio puolimo, buvo rengiamos netikros atakos ir maži išpuoliai. Labai svarbu JT veiksmuose buvo „siurprizo efektas“, kadangi netikėtas puolimas reiškė nepasiruošusius priešus. JT bei Pietų Korėjos generolai siekė išlaikyti puolimą paslaptyje, kad Šiaurės Korėjos pajėgos nespėtų sustiprėti ar pasiruošti mūšiui. Amerikos kariai suincenizavo, jog JT karinių pajėgų desantas vyks Gunsano mieste.
Be apgaulingų puolimų, daug laiko ir dėmesio taip pat buvo skiriama ir šnipų infiltravimui į Šiaurės Korėjos gretas. Buvo vykdoma daug slaptų misijų, renkama informacija, kurią vėliau Amerikos kareiviai ketino panaudoti prieš savo priešininkus. Prie Pietų Korėjos bei JT pasiruošimo mūšiui prisidėjo ir vietiniai Inčiono gyventojai, bandydami karinėms pajėgoms kuo daugiau pasitarnauti kovojant prieš Šiaurės Korėjos režimą. Nors vietinių žmonių suteikta informacija ir nebuvo visiškai teisinga, ji vis tiek pagelbėjo karinių pajėgų orientacijai. Šiaurės Korėjos kariai, sužinoję apie civilių pagalbą amerikiečių armijai, surengė kelias atakas ir nužudė apie 50 civilių, kurie buvo apkaltinti pagalba bei informacijos nutekinimu JT pajėgoms.
Mūšio eiga ir pajėgos
Mūšis prasidėjo 1950 rugsėjo 15 dieną, JAV specialiosioms pajėgoms išsilaipinus rytinėje pakrantėje, netoli Inčiono. Žemiau pateiktoje lentelėje galima matyti abiejų pusių karines pajėgas Inčono mūšio metu:
| Pusė | Pėstininkų skaičius | Karinių laivų/orlaivių skaičius | Kita įranga/gynybos priemonės |
|---|---|---|---|
| Jungtinės Tautos (JT) | 40 000 | 4 kreiseriai, 7 eskadiniai minininkai, 1 ginkluotas sampanas (jūros pajėgų kiekis nežinomas) | - |
| Šiaurės Korėja | 6 500 | 19 orlaivių, 1 patrulinė valtis | 1 tvirtovė, artilerijos kiekis nežinomas |
Kadangi Šiaurės Korėjos karinės pajėgos nebuvo pasiruošusios tokiai atakai, Amerikiečių 1-oji jūrų pėstininkų divizija lengvai įveikė itin silpną Šiaurės Korėjos gynybą ir rugsėjo 17 d. užėmė Gimpo oro uostą. Toks ryžtingas gen. D. MacArthur’o oro ir jūrų desantų išlaipinimas Inčione sukėlė oponentų pusėje paniką ir baimę, kuri pakeitė iki tol vyravusią pergalingą, savimi pasitikinčia nuotaiką.
Pagrindinė mūšio eiga susidarė iš trijų skirtingų dalių, atspindinčių tris skirtingus smogimo taškus. Visos jos buvo pavadintos skirtingų spalvų paplūdimių vardais: Žaliasis paplūdimys, Raudonasis paplūdimys bei Mėlynasis paplūdimys.
- Žaliasis paplūdimys: Šiame regione mūšis prasidėjo anksti ryte, rugsėjo 15-ąją, amerikiečių karių laivams užpuolus pakrantę. Žaliąjį paplūdimį amerikiečiai puolė su laivais, kuriuose buvo gabenami tankai, paruošti mūšiui krante. Nors mūšis tikrai nebuvo lengvas, tačiau JT pajėgos čia buvo šešis kartus didesnės nei priešininkų, todėl jau vidurdienį visa pakrantė buvo amerikiečių įtakos sferoje. Šio desanto metu JT pusėje buvo prarasta tik 14 žmonių, kol Šiaurės Korėjos pusėje aukų skaičius jau siekė 200.
- Raudonasis paplūdimys: Visoms JT karinėms pajėgoms iš karto išsilaipinti nepavyko, kadangi uostui didžiulę įtaką darė milžiniški potvyniai bei atoslūgiai. Kadangi antrosios pajėgos į uostą atvykti galėjo tik vėliau vakare, Šiaurės Korėjos valdžia ėmė galvoti, jog didysis puolimas bus nukreiptas į Gunsaną. Būtent dėl šios priežasties Šiaurės Korėjos pajėgos į Inčiono pakrantę pasiuntė tik ganėtinai mažą dalį savo karių, kurią tuo metu jau buvo užėmę JT ir Pietų Korėjos kareiviai (taip pat, kaip ir Raudonąjį bei Mėlynąjį paplūdimius). Šį regioną puolė jungtinės amerikiečių bei korėjiečių karinės pajėgos, tik šį kartą puolimas vyko ne ryte, kaip vykdant Žaliojo paplūdimio misiją, o vėlyvą popietę. Čia mūšis buvo daug sunkesnis bei intensyvesnis, mat Šiaurės Korėjos pajėgos buvo labiau apsirūpinusios sunkiosios artilerijos šaunamaisiais ginklais. Nors Pietų Korėjos priešininkai ir stengėsi aktyvia ugnimi nugalėti savo užpuolėjus, amerikiečių bei korėjiečių pajėgos vis tiek buvo pranašesnės, bei lenkė besiginančią pusę savo karių skaičiumi. Iki 15-tos dienos vakaro Pietų Korėjos kareiviai užėmė visą pakrantę, o rugsėjo 16-osios rytą galiausiai puolė Inčiono miestą, kuriame susidūrę su Šiaurės Korėjos kareiviais, užėmė miestą, išplėšdami šį iš Šiaurės Korėjos įtakos sferos.
- Mėlynasis paplūdimys: Paskutinioji puolimo vieta buvo kiek toliau nuo prieš tai esančių pakrantės vietovių, kadangi kariai, pasiųsti į Mėlynąjį paplūdimį, puolė pietinę Inčiono pakrantės dalį. Būtent dėl šios priežasties čia pajėgos atvyko vėliausiai. Pulkininko Luiso Pulerio vedamos pajėgos iškart susidūrė su Šiaurės Korėjos ugnimi, tačiau pasiruošę kontratakai, amerikiečių kariai greitai įsiveržė į priekį, užimdami ir šią Inčiono pakrantės dalį, nors dar jūroje teko prarasti vieną laivą. Kadangi šios pajėgos į pakrantę atvyko daug vėliau nei kitos, puolusios prieš tai, pagrindinė šios komandos užduotis buvo sustiprinti savo įtaką Inčiono pakrantės placdarme.
Mūšio baigtis ir reikšmė
Mūšio baigtis ir Jungtinių Tautų pergalė lėmė galimybę atgauti Pietų Korėjos sostinę Seulą. Nors kova dėl sostinės truko ilgas bei įtemptas dvi savaites, galiausiai JT nugalėjo priešininkų pajėgas, saugojusias sostinę ir atsiėmė Seulą, imdamos plėstis šiaurėn. Mūšis nesibaigė be aukų. JT savo pusėje prarado 566 žmones, buvo sužeista 2713 žmonių, taip pat prarado didesnę dalį savo karinės įrangos, laivų. JT priešininkai Šiaurės Korėja prarado 35000 vyrų (kai kurie iš jų buvo nužudyti, kai kurie paimti į nelaisvę) bei 1 orlaivį.
Be karo aukų šis mūšis taip pat turėjo didžiulę reikšmę Pietų Korėjos pajėgoms. Šis mūšis padėjo užbaigti didžiulę, ilgai besitęsusią Šiaurės Korėjos pergalių eilę, suteikiant JT ir Pietų Korėjai pranašumą. Mūšio laimėjimas leido Pietų Korėjos bei JT interesų zonoms plisti į šalies šiaurę, užimant vis daugiau teritorijų, iki kol plitimas buvo sustabdytas Šiaurės Korėjoje atsiradusių Kinijos pajėgų.
Korėjos karas (1950–1953)
Korėjos karas: Įdomūs faktai ir pamokos
38-oji lygiagretė ir Korėjos padalijimas
1896 m. Japonijos vyriausybė Rusijai pasiūlė, kad Korėja turi būti padalinta per pusę 38 lygiagretėje ir šiaurinę Korėjos dalį kontroliuotų pati Rusija. Tačiau Rusija nelabai norėjo priimti Japonijos pasiūlymo, todėl Japonija primetė savo įtaką vientisai Korėjai. Po Antrojo pasaulinio karo, Japonija atsisakė Korėjos kontrolės, o JAV departamentas vėl pradėjo ieškoti atskirtų Korėjų 38-osios lygiagretės. 1950 m. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją ir taip prasidėjo Korėjos karas. Šiandien demilitarizuota zona, padalijanti abi šalis būtent per 38-ąją lygiagretę.
Karo pavadinimai
Korėjos karas vadinamas įvairiais vardais. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai vadinama Korėjos kartu, o kartais ir „Pamirštu karu“. Šiaurės Korėja vadina „Tėvynės išlaisvinimo karu“. Pietų Korėjoje jis vadinamas „šešiais-dviem-penkiais“ arba pavadinimas gali būti pateikiamas kaip „yugio“. Karas prasidėjo 1950 m. birželio 25 dieną, todėl Pietų Korėja ir sutapatino datą su karo pavadinimu. Kinija karui suteikė subtilų pavadinimą - „Karas priešintis JAV agresijai ir pagalba Korėjai“.
Netikėti karo įvykiai ir taktika
- Amerikiečių generolo paėmimas į nelaisvę: Praėjus mėnesiui po Korėjos karo fronto pasislinkimo, generolas majoras William F. Dean, būdamas 24-osios pėstininkų divizijos vadas, buvo atskirtas nuo savo pajėgų Tedžone. Jis sunkiai susižeidė, kai nukrito nuo uolos ir kurį laiką buvo be sąmonės. Generolas 36 dienas buvo izoliuotas kalnuose, negalėjo grįžti atgal pas savo karius. Jis klajodamas prarado 35 kg. Kai jį surado du Pietų Korėjos žmonės, jie apsimetė, jog generolą veda į saugesnę vietovę, tačiau jie atvedė į Šiaurės Korėjos pasalą. Nors William bandė kovoti su jo pagrobėjais, jis buvo per daug išsekęs, kad pasipriešintų, tuo metu svėrė jau tik 59 kg. 1950 metais rugpjūčio 25 dieną jis buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas iki karo pabaigos.
- Karinis dalinys be pasiruošimo ir partizaninis karas: Korėjos karo pradžioje Jungtinėms Amerikos Valstijoms trūko patirties kovoje su partizanais. Todėl buvo sukurtas 8240-asis armijos padalinys, kurį sudarė kavalerija ir kiti kareiviai, turėję netradicinę karinę patirtį nuo Antrojo pasaulinio karo. Šis padalinys patarė vietinėms Pietų Korėjos partizaninėms pajėgoms, kaip kovoti už priešo linijos, kad būtų pakenkta Šiaurės Korėjos armijai. 1952 m. kariai su naujuoju specialiųjų pajėgų pavadinimu baigė JAV kariuomenės psichologinio karo mokyklą, kurie papildė 8240-ąjį armijos padalinį. Šie kariai patarė 38 tūkst. partizanų kovotojų.
- Žvalgybos klaidos ir pergalės: Šiaurės Korėja mėnesį prieš karą peržengė 38-ąją lygiagretę ir CŽV atkreipė dėmesį į NKA pajėgų judėjimą į pietų pusę. Tą judėjimą pavadino gynybine priemone ir teigė, kad invazijos galimybė mažai tikėtina. 1950 m. birželio 24 d., karo išvakarėse, valstijų sekretorius Dean Acheson kreipėsi į prezidentą Trumaną ir pasakė, kad turi labai rimtų naujienų: Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją. Po Antrojo pasaulinio karo, JAV išardė daugumą savo signalų žvalgybos ir kriptoanalizės pajėgumų. Tačiau Sovietų Sąjunga padarė atvirkščiai, jie suaktyvino naują ryšių tinklą ir pagerino šifravimo metodiką. Tas momentas, kai tai atsitiko, yra vadinamas „Juoduoju penktadieniu“. Norėdamas atsakyti rusams, JAV gynybos sekretorius įsakė įsteigti aukščiausio slaptumo organizaciją, kuri buvo pavadinta „Ginkluotųjų pajėgų saugumo agentūra“ (AFSA). Nors AFSA nebuvo veiksminga prieš Sovietų Sąjungą, Korėjos karo metu sėkmingai perimdavo Šiaurės Korėjos aukšto lygio transliacijas. Šiaurės Korėja be jokio šifravimo transliavo karinių operacijų taktikas ir paslaptis. Kai korėjiečiai suprato, jog amerikiečiai perima jų signalus, jie pradėjo šifruoti visą informaciją, tačiau tas šifravimas buvo nesudėtingas AFSA agentūrai. Vėliau ši agentūra buvo reorganizuota ir pavadinta „Nacionalinio saugumo agentūra“.
- Atominės bombos grėsmė: 1950 m. buvo jau praėję penkeri metai po atominių bombų numetimo Japonijoje. Tuo metu atominio amžiaus stebuklas piešė ryškią branduolinę ateitį. Buvo daroma prielaida, kad atominiai ginklai bus įtraukti į bet kokį būsimą konfliktą, įskaitant ir Korėjos karą. Jungtinės kariuomenės vadai įsakė numesti atominę bombą ant Kinijos, jeigu ji išsiųs karius į Korėją. Kinija, žinoma, ignoravo grėsmę. Panašiai buvo planuota numesti atominę bombą ant Sovietų Sąjungos, jeigu ji įsitrauktų į tiesioginę sąjungą, tačiau Europos lyderiai tokiam eskalavimui pasipriešino, bijodama, kad tai bus pretekstas Europos užkariavimui. Todėl Jungtinės Amerikos Valstijos pažadėjo atominius ginklus naudoti Korėjuje tik siekiant užkirsti kelią didelėms karinėms katastrofoms.
- Karas, kuris niekada nesibaigė: 1953 m. liepos 27 dieną JAV generolas leitenantas William Harrison, Jr. ir Šiaurės Korėjos generolas Nam Il pasirašė Korėjos susitarimą dėl karinių veiksmų sustabdymo, kol abi šalys ras galutinį taikų susitarimą. Ši sutartis buvo ne taikos sutartis, o tik paliaubos. Praėjus daugiau nei 60 metų po paliaubų, Pietų ir Šiaurės Korėjos dar vis nepaskelbė taikos, tai reiškia, kad jos dar tarpusavyje kariauja.
- JAV pajėgų indėlis ir užsigrūdinimas: Prasidėjus karui Šiaurės Korėja sėkmingai kariavo prieš Korėjos Respublikos pajėgas. JAV generolas MacArthur pats asmeniškai nuvyko į fronto liniją, kad susipažintų su esama situacija. Nuvykęs, iš karto sausumos karių paprašė paaiškinti esamą situaciją. Toliau JAV prezidentas Trumanas įsakė Šiaurės Korėją pulti iš dviejų pusių, viena dalis karių judėjo iš Pietų Korėjos pusės, kita dalis iš Japonijos. JAV kariai, kurie puolė iš Japonijos, po Antrojo pasaulinio karo buvo mažiau pasiruošę mūšiui, lyginant su Šiaurės Korėjos veteranais. Du mėnesius sėkmingai ginant Pietų Korėjos Busano miestą, Amerikos kariuomenė užsigrūdino karui.
- Senų ir naujų taktikų derinimas: Korėjos karas apjungė senas ir naujas taktikas sausumoje, jūroje ir ore. 187-osios orlaivių pulko kovinės komandos desantininkai ore atliko visus vykdomus Korėjos karo veiksmus. Jie 1950 m. iš orlaivių parašiutais iššoko į Šiaurės Korėjos Sunch'ŏn miestą ir 1952 m. Munsan-ni Pietų Korėjoje. Desantininkai Korėjoje kovojo iš viso šešiose kampanijose. 1950 m. Inchon mūšio metu buvo vykdoma invazija amfibijomis iš Geltonosios jūros. Tai buvo didžiulė Jungtinių Tautų pergalė, kuri pakreipė jėgų pusiausvyrą. Jungtinėms jūrų pajėgoms vadovavo kariuomenės generolas Douglas MacArthur. Taipogi, Korėjos karas yra pirmasis karas, kuriame buvo panaudoti reaktyviniai lėktuvai.
Šiuolaikinės įtampos ir Pietų Korėjos gynybos iššūkiai
Šiuo metu, kai Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas toliau demonstruoja savo karinius branduolinius pajėgumus ir vienijasi su Rusija dėl prezidento Vladimiro Putino karo Ukrainoje, tarp Korėjų tvyro didelis susipriešinimas. Kim Jong Unas taip pat ignoruoja Seulo ir Vašingtono raginimus atnaujinti derybas denuklearizacijos klausimu.
Pasienio incidentai ir atsakas
Pietų Korėjos kariuomenė antradienį paleido įspėjamųjų šūvių, kai keli Šiaurės Korėjos karių trumpam kirto sieną, pranešė Seulo pareigūnai. Pietų Korėjos kariuomenė pareiškime sakė, kad apie dešimt Šiaurės Korėjos karių netrukus grįžo į savo teritoriją, kai Pietų Korėjos kariuomenė paleido įspėjamuosius šūvius ir paskelbė įspėjamuosius pranešimus. Ji teigė, kad Šiaurės Korėjos kariai 17 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku pažeidė karinę demarkacinę liniją rytinėje sienos dalyje. Pietų Korėjos kariuomenė pranešė, kad atidžiai stebi kaimynės kariuomenės veiklą.
Prie smarkiai įtvirtintos Korėjų sienos, vadinamos demilitarizuotąja zona, kartais praliejamas kraujas ir įvyksta smurtinių susirėmimų. Nepaisant to, kad praėjusių metų birželį Šiaurės Korėjos kariai trumpam kirto sieną, tai netapo dar vienu nesantaikos šaltiniu, nes Pietų Korėja yra įsitikinusi, kad Šiaurės Korėjos kariai kirto sieną netyčia. Šiaurės Korėjos karių antradienio sienos kirtimo motyvas kol kas nėra aiškus.
Pietų Korėjos pasieniečiams paleidus keletą perspėjamųjų šūvių, Šiaurės Korėjos kariškiai tuojau pat vėl sugrįžo į savo sienos pusę, o po šį sekmadienį įvykusio incidento apie jokią „neįprastą veiklą“ daugiau nepranešama, antradienį paskelbė Seulo jungtinio štabo vadai. Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“ remdamasi generalinio štabo suteikta informacija pranešė, kad į Pietų Korėjos teritoriją buvo laikinai įžengę maždaug 20 Šiaurės Korėjos karių. Pietų Korėjos kariuomenė teigia mananti, kad kariai demilitarizuotoje buferinėje zonoje esančią sieną kirto netyčia, minėtoje zonoje vykdydami nenustatyto pobūdžio užduotį. Tačiau jungtinio štabo vadai pabrėžė, kad kariuomenė toliau atidžiai stebi bet kokius veiksmus kitoje sienos pusėje.
Palei demilitarizuotąją zoną (DMZ) ir jūrų sieną, skiriančią nuo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje įvykusio konflikto oficialiai vis dar kariaujančias Pietų ir Šiaurės Korėją, pastaruoju metu vėl kyla įtampa. Seulas praneša, kad praėjusį savaitgalį Šiaurės Korėja per sieną ir vėl pasiuntė aibę oro balionų su šiukšlių pilnais plastikiniais maišais. Tokie Šiaurės Korėjos veiksmai neva yra atsakas į panašaus pobūdžio Pietų Korėjos grupuočių akcijas, kai per sieną milžiniškais dujų pripildytais balionais būdavo siunčiami tūkstančiai skrajučių ir kitokia propagandinė medžiaga. Atsižvelgdama į pastaruoju metu išaugusią įtampą, Pietų Korėjos valdžia nusprendė sustabdyti 2018 m. su Šiaurės Korėja sudarytos karinės sutarties dėl pasitikėjimo pasienyje stiprinimo galiojimą.
Tarptautinis bendradarbiavimas ir gynybos pramonė
Pietų Korėja aktyviai stiprina savo gynybos pajėgumus ir tarptautinį bendradarbiavimą. Pietų Korėjos prezidentas Yoon Suk-yeolas, kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Lenkija, pabrėžė, kad „abi šalys aktyviai rems sėkmingą Korėjos ir Lenkijos bendradarbiavimo gynybos srityje pažangą“. Lenkijos prezidentas A. Duda vizito metu lankėsi bendrovėse „Hyundai Rotem“, gaminančioje tankus K2, ir „Hanwha Aerospace“, didžiausioje Pietų Korėjos gynybos rangovėje. „Hanwha Aerospace“ yra pasirašiusi 1,64 mlrd. dolerių (1,52 mlrd. eurų) vertės sutartį su Lenkija.
