Pietų ledo laukas (isp. Campo de Hielo Sur) yra trečias pagal dydį ledo laukas pasaulyje (po Antarktidos ir Grenlandijos). Jis užima apie 420 tūkst. kvadratinių kilometrų Argentinos ir Čilės teritorijose, dengia kalnų viršūnes, skiriančias šias šalis, ir į ilgį tęsiasi net 350 kilometrų. Šis didžiulis ledo masyvas yra vienas svarbiausių gėlo vandens šaltinių mūsų planetoje. Kelionė į Patagoniją daugeliui tai - kelionė į Patagonijos ledynus, kur atsiveria kvapą gniaužianti gamtos didybė.
Patagonijos ledo lauko panorama
Patagonijoje plytintis ledo laukas priklauso Pietų Patagonijos ledo kepurei, kuri yra fiksuojama kaip trečias pagal dydį kontinentinis ledynas Žemėje po Antarktidos ir Grenlandijos. Šiame regione galima išvysti įspūdingų, dangaus žydrumo ledo luitų, kurie yra atskilę nuo ledynų ir plūduriuoja ežerų paviršiuose.
Žymiausi ledynai
Patagonijos ledo lauke glūdi keletas pasaulinio garso ledynų, kurie traukia keliautojus iš viso pasaulio:
- Perito Moreno ledynas (Argentinoje) yra vienas iš dviejų augančių ledynų Pietų Amerikoje. Tai išskirtinis ledynas, kurį galima stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis. Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ - ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančios ledo uolos sukelia ežere bangas.
The glacier that keeps collapsing - BBC News
- Spegacinio ledynas yra aukščiausias ledynas, siekiantis net 100 metrų aukštį. Tai lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena. Tas gana stabilus, tad galima priplaukti arčiau.
- Upsalos ledynas, esantis Argentinos Ledynų nacionaliniame parke, yra didžiausias Patagonijoje, tačiau tuo pačiu ir sparčiausiai besitraukiantis ledynas, nuolat „besispjaudantis“ ledkalniais.
- Grėjaus ledynas: jo ilgis - net 28 km, plotis - 6 km. Jis priklauso Pietų Patagonijos ledo kepurei. Grėjaus ledyną sudaro dvi susiliejančios ledo šakos, kurios leidžiasi į Grėjaus ežerą. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi pėsčiomis, kas užtruktų 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Keliautojams, norintiems apžiūrėti ežerą ir ledyną, organizuojami turai laivais.
Patagonijos regionas: gamta ir miestai
Patagonija - labiausiai į pietus nutolusi Pietų Amerikos dalis, užimanti apie 420 tūkst. kvadratinių kilometrų Argentinos ir Čilės teritorijose. Patagonijai, kaip ir daug kam Pietų Amerikos teritorijoje, vardą „prilipdė“ pirmieji tyrinėtojai. Čilės Patagonija - didi, vėjuota ir labai retai gyvenama. Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m.
Regiono miestai:
- El Kalafatė, miestas Argentinoje, buvo pavadintas pagal pietų Patagonijoje augantį spygliuotą krūmą. Pavasarį jis pražysta smulkiais geltonais žiedeliais ir vasarą prisirpina melsvai juodas uogas.
- Puerto Natalesas - antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas.
Tores del Painės nacionalinis parkas
Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas - ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nacionalinio parko vizitine kortele, o kartu ir neoficialiu Čilės simboliu, laikomi trys teritorijoje stūksantys granito monolitai, priklausantys Painės Kordiljeros kalnų masyvui. Įspūdingą masyvą supa ežerai, pievos, vietovėje siaučia atšiaurūs vėjai - peizažai išties kerinčio grožio. Teritorijoje įrengtas „W“ formos kelias, kuriuo einant galima išvysti ne tik granito monolitus ir ledyną, bet ir kitus nuostabaus grožio ežerus, kalnus, slėnius. Pakeliui įrengtos ir stovyklavietės, kuriose galima pailsėti, pavalgyti, pasimėgauti ramybe.
Magelano sąsiauris ir Magdalenos sala
Magelano sąsiauris (Čilės Patagonijoje) buvo pagrindinis kelias tyrinėtojams, plaukusiems iš Europos į vakarinę Amerikos žemynų pakrantę (iki Panamos kanalo įrengimo). Magelano sąsiaurio ilgis - net 570 kilometrų (kai kuriose vietose plotis tesiekia 2 km). Tarp Pietų Amerikos ir Ugnies Žemės salyno esantis Magelano sąsiauris - tai jungtis, tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Būtent šiame sąsiauryje slepiasi nedidelė Magdalenos sala (Isla Magdalena), priklausanti Čilei. Šioje saloje gyvena daugiau nei 120 tūkst. Magelaninių pingvinų!
Marmuro uolos Generolo Kareros ežere
Patagonijoje, tarp Čilės ir Argentinos, tyvuliuoja nepaprasto grožio vandens telkinys - Generolo Kareros ežeras (Lago General Carrera). Jis - ledyninės kilmės, apsuptas Andų virtinės. Puerto Tranquilo - tai nedidelis miestelis, esantis prie Generolo Kareros ežero, Čilės teritorijoje. Šis miestelis - itin noriai lankomas keliautojų. To priežastis - iš ežero išnyrančios marmuro uolos, žinomos Marmuro katedros vardu (Catedral de Mármol). Per keletą tūkstančių metų ežero vanduo uolose išplovė įmantriausių formų tunelius, todėl uolos sudaro tarytum labirintų grandinę.
Antarktida: kitoks Pietų poliaus pasaulis
Daugumai žmonių Pietų ašigalis atrodo toks pat tolimas ir nejaukus kaip kosmoso platybės. Antarktida, kaip ir Arktis - natūrali laboratorija Žemės ir kosmoso ryšiams tyrinėti.
Antarktidos moksliniai tyrimai ir kosmoso paslaptys
Antarktida - geriausia vieta Žemėje ieškoti meteoritų. Jų čia yra rasta jau 4750, t.y. per 60 proc. Mokslininkai vertina kiekvieną nežemiškos kilmės medžiagos gramą. Pats ledo šarvas yra tarsi milžiniškas meteoritų pristatymo konvejeris: iš dangaus nukritęs akmuo įstringa vietos ledyne. Tokiuose spąstuose susikaupusį ledą, nepaisant šalčio, po truputį išgarina stiprūs Antarkties vėjai. O meteoritai, susikaupę per milijonus metų, lieka. Kai kurie meteoritai - asteroidų nuolaužos. Kai kada pasitaiko svečių iš Mėnulio ir Marso. Jie yra senesni už Žemę, o kartais juose pasitaiko intarpų, kurie yra senesni už pačią Saulę.
Teleskopas „IceCube" ieško tik labai didelės energijos neutrinų, atlekiančių iš kosmoso. Neutrinai - itin lengvos dalelės, neturinčios elektros krūvio. Jos beveik niekada nesąveikauja su įprasta medžiaga, tarsi joms tai būtų „per žema". Kai toks svečias įsirėžia į atomą, iš atomo branduolio išlekia įelektrinta dalelė. Susidaro visa dalelių kaskada. O kai įelektrintos dalelės aplenkia šviesą, jos pačios tampa šviesos šaltiniu. Kasdien detektorius fiksuoja šimtus neutrinų, gimusių Žemės atmosferoje. Tikri kosminiai neutrinai - vienetinė prekė. Energingiausi iš jų fiksuojami po kelis per metus, ir tai tik dėl įrenginio dydžio.
Toje pačioje Amundseno-Skoto stotyje veikia ir piečiausiai pasaulyje esantis radioteleskopas. Jis taip ir vadinasi - Pietų ašigalio teleskopas (South Pole Telescope) arba SPT. Mat jis dirba su 1-4 mm ilgio bangomis. Tokias bangas stipriai sugeria vandens garai, o Antarktidoje, ir dar 2800 m aukštyje virš jūros lygio, oras yra švarus ir labai sausas. Šviesulys stebėjimams netrukdo, bet yra svarbu, kad be kasdieninio saulėtekio ir saulėlydžio atmosfera tampa labai stabili, Pietų ašigalis - tikrai geriausia vieta Žemėje milimetriniams bangų ilgiams stebėti. Pagrindinis teleskopo tyrimo objektas - reliktinis spinduliavimas (kosminė foninė spinduliuotė). Ji keliauja per kosmosą nuo Didžiojo sprogimo laikų. Tarp jų gali būti, pavyzdžiui, tamsiosios medžiagos dalelių, iki šiol nežinomų mokslui. Beje, ašigalio teleskopas stebi ir daug kitų objektų.
The glacier that keeps collapsing - BBC News
Kosmoso tyrinėtojai turi dar vieną priežastį domėtis Antarktida. Tai panašiausias į Marsą Žemės kampelis. Ypač panašūs į Raudonąją planetą Antarktidos rajonai, kurių nedengia ledas, pavyzdžiui, sausi Makmerdo slėniai. Ne veltui čia buvo išbandoma amerikiečių kosminio aparato „Viking“, 1976 m. Tarp kitko, „Vikingo“ sistemos vietos grunte neaptiko gyvybės. Ir vis dėlto ji čia yra, labai skurdi, užtat nereikli. Ledo žemyne išbandoma ne tik kosminė technika, bet ir „kosminiai žmonės“. Jau XX a. 7 ir 8 deš. „Vostok“ stotyje buvo imituojami ilgi kosminiai skrydžiai. Šie tyrimai buvo atnaujinti 2018 m. Poliarininkams, kaip ir kosmonautams, bet kokioje situacijoje tenka kliautis tik savimi. O ir deguonies ore mažai: vis dėlto 3,5 km virš jūros lygio.
Nematomos Žemės magnetinio lauko arkos driekiasi toli už atmosferos ribų. Bet magnetiniuose ašigaliuose jos pasislepia po Žemės paviršiumi. Dabar Pietų magnetinis ašigalis yra vandenyne prie Antarktidos pakrantės. Tos dalelės, patekusios į geomagnetinio skydo spąstus, skrieja palei magnetines linijas ir atšoka nuo lauko sutankėjimų ašigaliuose. Planeta tarsi žaidžia kosminį stalo tenisą. Netoli ašigalių, kur geomagnetinės linijos įsibrauna tiesiai į jonosferą ir nusileidžia iki pat paviršiaus, yra stebimi įvairūs geofiziniai reiškiniai, kurių niekada nepasitaiko vidutinėse platumose. Saulės vėjo plazma, geomagnetinis laukas, atmosfera - visa tai yra kliūtys kosminių spindulių kelyje. Daugelyje Antarktidos stočių stebima jonosferos ir geomagnetinio lauko būklė.
Arktis ir Antarktida: esminiai skirtumai
Du ašigaliai, Šiaurės ir Pietų, yra skirtingose planetos pusėse ir pasižymi skirtingais bruožais. Nors abu ašigaliai yra tolimi ir atšiaurūs, jie pasižymi esminiais skirtumais, kurie juos daro unikaliais. Štai pagrindinės savybės, skiriančios Arkties ir Antarktidos regionus:
- Vandenynas ir žemynas: Arktis (arba Arktika) iš esmės yra užšalęs vandenynas, o Antarktida yra žemynas, sudarytas iš pamatinės uolienos ir įvairių sausumos darinių, tokių kaip kalnai, slėniai ir ežerai. Jie visi apsupti vandenyno. Antarktidoje yra garsus Erebuso ugnikalnis.
- Žmonių veikla: Antarktidos žemynas yra vienintelė vieta Žemėje, nepriklausanti jokiai valstybei. Kol kas čia nerasta jokių vietinių žmonių pėdsakų, o Arktyje iki šiol gyvena vietiniai - eskimai. Be to, Antarktidos žemyno teritorija yra saugoma Antarktidos sutarties, kurioje nustatyta, kad pati teritorija ir joje esantys ištekliai gali būti naudojami tik taikiems tikslams arba moksliniams tyrimams. Nors mokslinių tyrimų stočių yra tiek Arktyje, tiek Antarktidoje, Arkties regione žmonių veiklos daugiau. Palyginkime: Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. O į Antarktidą žmonės įkelia koją labai retai ir tai dažniausiai būna mokslininkai.
- Temperatūra: Pietų ašigalis yra daug šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginti su Šiaurės ašigaliu. Iš tiesų Antarktidoje temperatūra yra tokia žema, kad kai kuriose jos dalyse niekada neištirpsta sniegas. Šis žemynas yra pati šalčiausia žemės vieta - vidutinė metinė temperatūra čia -49° C. Arkties regione net žiemą vidutinė temperatūra yra aukštesnė: -34° C, o vidutinė metinė temperatūra yra tik -14° C. Pati žemiausia temperatūra Žemėje, -89,6° C, buvo užfiksuota šalia geomagnetinio Pietų poliaus, rusų Vostoko mokslinėje tyrimų stotyje 1983 metais birželio 19 dieną.
- Ledas: Šiauriniame poliuje yra daug mažiau ledo nei pietiniame. Piečiausiame žemyne, Antarktidoje, yra apie 90 % viso žemėje esančio ledo, tai sudaro apie ¾ pasaulio gėlo vandens atsargų.
- Metamorfozės: Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, regionui būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. O Antarktidoje, arba pietiniame poliuje, tokių ledo tirpimo ciklų nėra. Pietų ašigalio ledo plokštė išlieka beveik tokio pat dydžio ir formos visus metus. Nauji tyrimai rodo, kad Antarktidos ledas taip pat po truputį tirpsta, tai vyksta ne dėl natūralių procesų, o dėl pasaulinio klimato atšilimo. Arkties regiono ledas tirpsta daug greičiau, nes jis visas apsuptas vandens ir vandenyno srovės pagreitina ledo tirpimą, o Antarktida sudaryta iš akmenuotos pamatinės uolienos, todėl ją dengiantį ledą daug mažiau veikia vandenyno srovės.
- Gyvūnija: Kartais, kai įsivaizduojame pingvinus ir baltąsias meškas bevaikščiojančius sniege, manome, kad šie gyvūnai gyvena tose pačiose teritorijose. Iš tiesų pingvinai gyvena tik pietiniame pusrutulyje, tai yra Antarktidos regione, kur jie neturi jokių sausumos priešų. Baltosios meškos yra didžiausi šiaurinio pusrutulio sausumos plėšrūnai. Jie karaliauja šiaurinėje ledu padengtoje Arkties vandenyno dalyje.
- Ozono sluoksnis: Virš Antarktidos regiono ozono sluoksnis itin suplonėjęs - būtent čia yra vadinamoji ozono skylė. Čia ji yra beveik tris kartus didesnė nei JAV sausumos plotas. Virš Arkties esantis ozono sluoksnis taip pat plonėja, tačiau ozono skylė dar neatsivėrė.
- Juodasis auksas: Amerikos geologinės tarnybos duomenimis, apie ketvirtadalis pasaulio naftos ir dujų atsargų slypi Arktyje. Manoma, kad naftos išteklių yra po pietiniu Antarktidos šelfu, pvz., po Roso jūros dugnu. Tačiau Antarktidos sutartis, pagal kurią ji nepriklauso jokiai šaliai ir gali būti naudojama tik tyrimų tikslais, draudžia bet kokią naftos gavybos veiklą.
- Poliarinis sūkurys: Ties geografiniais žemės poliais susidaro įdomus reiškinys - didelis ciklonas, vadinamas poliariniu sūkuriu. Antarktidos poliarinis sūkurys yra daug stipresnis ir ilgiau išlieka nei Arkties.
- Magnetiniai laukai: Planetos magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais poliais, nes Žemės magnetinis laukas keičiasi. Magnetinis pietų polius (magnetinio lauko šiaurė) vis dar dengia Antarktidą, bet taip pat juda link vakarų po 10-15 kilometrų per metus.
Apibendrinant pagrindinius skirtumus, galime sudaryti palyginamąją lentelę:
| Savybė | Arktis | Antarktida |
|---|---|---|
| Geografija | Užšalęs vandenynas | Žemynas |
| Gyventojai | Virš 4 milijonų (įskaitant vietinius) | Nėra nuolatinių gyventojų (tik mokslininkai) |
| Temperatūra | Vid. metinė: -14°C | Vid. metinė: -49°C |
| Ledas | Mažiau ledo, tirpimo ciklai | Daugiau ledo (90% viso Žemės ledo) |
| Gyvūnija | Baltosios meškos, ruoniai, banginiai | Pingvinai, paukščiai |
| Ozono sluoksnis | Plonėja, bet nėra skylės | Ozono skylė |
| Ištekliai | Dideli naftos ir dujų ištekliai | Naftos ištekliai, bet draudžiama gavyba |
| Poliarinis sūkurys | Silpnesnis, greičiau nurimsta | Stipresnis, ilgiau išlieka |
Kiti įspūdingi ledynų regionai pasaulyje
Be Patagonijos ir Antarktidos, Žemėje yra daugybė kitų vietų, kur galima grožėtis ledynų didybe:
- Pietų Aliaska yra lyg toks priešistorinis poliarinis pasaulis. Ten pilna ledynų, o žmonių kūriniai - laivai, miesteliai - palyginus su jais atrodo nykštukiniai. Didžiausi pietų Aliaskos ledynai teka ne į ežerus, o į Ramųjį Vandenyną. Tiesa, tą mastelį sunku suvokti: kai stovėjau laive, atrodė, kad ledynas gal yra mažesnis, tiesiog arčiau. Prie mažesnių ledynų galėjome priplaukti mažesniais laivais, o didžiausias - Habardo ledynas - pasiekiamas net didžiausias kruiziniais laivais.
- Naujoji Zelandija garsėja pakrantėmis, fjordais, ežerais, augalais - tačiau jos pietinė sala pakankamai toli į pietus, kad turėtų ir ledynų.
- Islandija - sala-valstybė, kurioje nuo įspūdingų ledynų iki aktyvių geizerių, nuo plačių lavos laukų iki didingų krioklių. Vasaromis ledynai byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną.
The glacier that keeps collapsing - BBC News
- Norvegijos Svalbardas yra šiauriausia pasaulyje sala, į kurią galima nuskristi reisiniais lėktuvais, kur yra viešbučiai, muziejus, universitetas ir t.t. Vienas lengviausiai pasiekiamų ledynų pavaikščiojimui juo. Vaikščiojimas ledynu - patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus.
Orientavimosi įgūdžiai poliariniuose regionuose ir už jų ribų
Orientuotis - tai atrasti pasaulio šalių kryptį ir savo padėtį aplinkos objektų bei reljefo elementų atžvilgiu, mokėti nustatyti atstumus iki jų ir išlaikyti kryptį (judant uždara vietove ar blogo matomumo atveju) nuo vieno objekto - orientyro - iki kito. Pasaulio šalių kryptis galima nustatyti pagal saulę, žvaigždes ir kitus orientyrus.
Orientavimasis be kompaso
Pasaulio šalių kryptį galima nustatyti pagal saulę, žvaigždes ir kitus gamtos objektus. Saulė kyla ryte rytuose, o leidžiasi vakare vakaruose. Dieną per pietus saulė būna pietuose. Vienas tiksliausių krypties nustatymo metodų yra pagal šešėlį, nors jis reikalauja nemažai laiko bei giedro dangaus. Turint laikrodį su rodyklėmis, šiaurę nustatyti pagal saulės padėtį galima daug greičiau, tačiau šis metodas ne toks tikslus. Naktį galima orientuotis ir pagal Mėnulį: pirmosios ketvirčios metu (kai matyti dešinė Mėnulio pusė), pirmą valandą nakties, esti vakaruose, pilnaties metu - pietuose, o paskutinės ketvirčios metu (matyti kairė Mėnulio pusė) - rytuose. Naktį galima orientuotis pagal žvaigždes. Visi žino, kad Šiaurinė žvaigždė rodo šiaurę. Apsiniaukusio oro metu galima orientuotis pagal tam tikrus vietovės objektus: miško biržių susikirtimo vietose stovi stulpeliai, ant kurių užrašyti kvartalų numeriai. Šiaurės kryptį nesunku susekti, žinant, kad biržės kertamos iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus, o pats mažiausias kvartalo numeris yra šiaurės vakaruose. Atskirai stovinčių medžių laja iš pietų pusės esti tankesnė, o kamienai labiau apsamanoja iš šiaurės. Beržo tošis iš pietų pusės šviesesnė ir ne taip suskilusi. Skruzdėlynai dažniau stūkso saulėtoje (pietinėje) medžių pusėje.
Kompasas: patikimas pagalbininkas
Kompasas - tai prietaisas, padedantis orientuotis pagal pasaulio (horizonto) kryptis. Manoma, kad kompasą išrado kinai XI amžiuje. Paprasčiausias būdas naudotis kompasu - tiesiog žinoti, jog kompaso adatos raudonoji pusė - šiaurės rodyklė - visada rodo beveik tiksliai į šiaurę. Tiesiog Žemės geografinis ir magnetinis šiaurės poliai arti, bet nesutampa, tiksliai orientacijai skalę reikia papildomai šiek tiek pasukti kompensuojant vietos magnetinę deklinaciją. Tiksli šios kompensacijos reikšmė ir pasukimo kryptis priklauso nuo vietos. Lietuvos apylinkėse magnetinė deklinacija yra apie 5,8° ir pamažu kinta apie 0,12° per metus.
Kompaso tipai pagal paskirtį
- Geodezinis kompasas: naudojamas tiksliam horizontalių kampų nustatymui lauke atliekant geodezinius darbus (daugiausia topografinę fotografiją).
- Geologinis kompasas: prietaisas, padedantis išmatuoti, pavyzdžiui, horizontalius kampus lauke, vertikalius kampus arba šlaitų kampus, kuriais geologai gali išmatuoti geologinių sluoksnių eigą ir kritimą žemėje.
- Saulėtas kompasas: leidžia nustatyti pasaulio kryptis pagal Saulės disko padėtį danguje tam tikru paros metu. Jo privalumas - atsparumas magnetinėms anomalijoms arba galimybė nustatyti kryptis netoli ašigalių.
- Elektromechaninis kompasas: priešingu atveju girokompasas, kaip rodo pavadinimas, tai prietaisas su giroskopu. Jis dažniausiai naudojamas laivuose. Juo galima nurodyti geografinę šiaurę.