Šis straipsnis nagrinėja pietų meto metaforą, atspindinčią gyvenimo tėkmę, prisiminimus ir praeities įtaką dabarties patirtims. Straipsnyje remiamasi įvairiais pasakojimais ir įžvalgomis, apimančiomis tiek kasdienius rūpesčius, tiek gilesnius egzistencinius klausimus, nagrinėjant, kaip eilėraščiai, tiek vaikystės, tiek suaugusiųjų, atspindi ir formuoja šias patirtis. Gilinsimės į poezijos svarbą ugdant jaunosios kartos kūrybiškumą ir prisiminsime iškilių poečių, tokių kaip Wisława Szymborska ir Austėja Jakas, kūrybinį kelią bei įžvalgas.
Pietų Meto Metafora: Gyvenimo Tėkmė ir Prisiminimai
Šiame straipsnio skyriuje pietų meto metafora tampa gyvenimo tėkmės, prisiminimų ir praeities įtakos dabarties patirtims atspindžiu. Pasakojimai atskleidžia tiek kasdienius rūpesčius, tiek gilesnius egzistencinius klausimus, įpintus į kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Kaimo Idilija ir Istorijos Sūkūriai
Pradedame nuo Deksnienės ir jos vyro, senos poros, kurių gyvenimas persmelktas tylos ir prisiminimų. Jų istorija - tai Lietuvos kaimo paveikslas, kurį paženklino istorijos audros. Iki karo jie buvo pasiturintys ūkininkai, tačiau sovietų valdžia juos priskyrė buožėms. Vis dėlto, jie išvengė trėmimų į Sibirą. Vokietmečiu Deksniai tiesiog dirbo žemę, o frontui slenkant į Rytus ir Vakarus, jie liko ūkyje. Po karo, į valdžią atėjus naujai santvarkai, Deksnienės vyro brolis Mykolas išėjo į partizanus. Deksnys, kaip ir dabar valgydamas pietus, visada tylėjo. Gyvenimas jo nepalaužė, tačiau Deksnienė jau seniai netiki stebuklais. Šis pasakojimas įtraukia į kaimo žmonių gyvenimą, atskleidžia jų kasdienybę, išgyvenimus ir santykį su besikeičiančia politine situacija. Deksnienės ir jos vyro istorija - tai mažas Lietuvos istorijos fragmentas, kuriame atsispindi daugelio žmonių likimai.
Kelionė į Praeitį: Tranzuojant ir Svarstant
Toliau pasakojimas nukelia į kelionę, kurios metu herojus tranzuoja į laidotuves. Kelionė tampa savotišku praeities apmąstymu, susitikimu su prisiminimais ir netikėtais įvykiais. Nelauktas telefono skambutis praneša apie Alberto Žadeikio mirtį. Herojus nusprendžia važiuoti į laidotuves, nors ir nemėgsta tranzuoti. Autostopu keliaujant su jaunimu, atsiveria kontrastingas vaizdas - pavasariška žaluma, sumišusi su automobilių išmetamomis dujomis. Netrukus prisijungia trys merginos, kurios kelia nuotaiką ir provokuoja. Galiausiai sustoja automobilis, kuriame sėdi paslaptinga mergina vardu Sesilė. Sesilė nuveža herojų į reikiamą vietą. Kelionės metu herojus prisimena savo jaunystę, studijas, draugus. Jis prisimena Albertą Žadeikį, su kuriuo jį siejo sudėtingi santykiai. Ši kelionė - tai ne tik fizinis judėjimas, bet ir dvasinis. Herojus svarsto apie gyvenimą, mirtį, praeitį ir dabartį. Kelionės metu sutikti žmonės ir patirti įvykiai skatina jį permąstyti savo vertybes ir prioritetus.
Kapinės ir Prisiminimai apie Artimuosius
Atvykus į vietą, herojus su Sesile eina į kapines. Kapinės tampa prisiminimų vieta, kurioje herojus prisimena savo artimuosius. Jis prisimena savo motiną, kurią labai mylėjo. Kapinėse herojus jaučiasi vienišas ir susimąstęs. Jis svarsto apie gyvenimo trapumą ir mirties neišvengiamumą. Ši scena - tai gilus apmąstymas apie gyvenimą ir mirtį, apie prisiminimus ir netektis. Kapinės tampa vieta, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, kurioje herojus jaučiasi susijęs su savo artimaisiais.
Netikėtas Sesilės Elgesys ir Vakaras Miestelyje
Kapinėse Sesilė elgiasi keistai, ji nori paskraidyti. Herojus nesupranta jos elgesio, tačiau nusprendžia jai padėti. Vakare herojus ir Sesilė eina į miestelį, kur gyvena Alberto Žadeikio šeima. Herojus jaučiasi neramiai, jis abejoja, ar reikėjo važiuoti. Ši scena - tai netikėtumų ir paslapčių kupinas epizodas. Sesilės elgesys kelia daug klausimų, o vakaras miestelyje žada naujų iššūkių ir atradimų.
Pasitikėjimo savimi meditacija
Atsisveikinimas su Albertu Žadeikiu: Praeities Šešėliai
Apsilankius Alberto Žadeikio namuose, herojus susitinka su jo žmona Vanda ir kaimyne Antasija. Herojus prisimena savo jaunystės pokalbius su Albertu, jų ginčus ir nesutarimus. Jis supranta, kad Albertas buvo talentingas žmogus, tačiau jo talentas liko neįgyvendintas. Atsisveikinimas su Albertu Žadeikiu - tai atsisveikinimas su praeitimi, su jaunystės idealais ir svajonėmis. Herojus supranta, kad gyvenimas yra sudėtingas ir ne visada teisingas.
Audronė: Prarasta Meilė ir Prisiminimai apie Vilnių
Pokalbiai su Vanda ir Antasija atgaivina prisiminimus apie Audronę, herojų jaunystės meilę. Jis prisimena jų susitikimą Aktų salėje, pasivaikščiojimus Vingio parke ir pirmąjį bučinį. Audronė buvo talentinga matematikė, tačiau ji susirgo ir mirė. Herojus apgailestauja, kad jis prarado ją per anksti. Prisiminimai apie Audronę - tai gražus ir liūdnas praeities epizodas. Herojus supranta, kad meilė yra trapi ir laikina.
Laidotuvės ir Apmąstymai apie Gyvenimą
Laidotuvėse herojus stebi apeigas ir apmąsto gyvenimo prasmę. Jis prisimena Alberto Žadeikio žodžius apie religiją ir liaudies opiumą. Herojus supranta, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią ir savo likimą. Jis supranta, kad gyvenimas yra pilnas iššūkių ir netekčių, tačiau reikia stengtis gyventi prasmingai ir vertinti kiekvieną akimirką. Laidotuvės - tai apmąstymų ir susitaikymo metas. Herojus atsisveikina su Albertu Žadeikiu ir pasirengia tęsti savo gyvenimą.
Grįžimas į Kauną ir Ateities Perspektyvos
Po laidotuvių herojus ir Sesilė grįžta į Kauną. Kelionė atgal - tai naujų perspektyvų ir ateities planų metas. Herojus supranta, kad gyvenimas tęsiasi ir kad reikia stengtis gyventi pilnavertiškai. Jis pasiryžęs įgyvendinti savo svajones ir siekti savo tikslų. Grįžimas į Kauną - tai naujo etapo pradžia. Herojus pasirengęs priimti gyvenimo iššūkius ir džiaugtis jo teikiamais malonumais.
Eilėraščiai Vaikams: Kūrybiškumo ir Emocijų Ugdymas
Eilėraščiai vaikams yra kur kas daugiau nei tik gražūs eiliuoti tekstai. Jie atlieka svarbų vaidmenį ugdant jaunosios kartos kūrybiškumą, atmintį, žodyną ir emocinį intelektą. Poezija atskleidžia kalbos grožį ir turtingumą, o ketureiliai gali sukelti įvairių emocijų ir sužadinti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis yra galinga priemonė emocijoms išreikšti, suteikianti vaikams galimybę geriau suvokti savo jausmus, juos įvardinti ir suprasti aplinkinių emocijas. Eilėraščių mokymasis ir deklamavimas lavina vaiko atmintį bei pažinimo funkcijas. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas - juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Pavasario poezijos svarba vaikų ugdymui
Pavasaris - tai nuostabus metas ne tik gamtai pabusti, bet ir vaikams atrasti poezijos pasaulį. Šis laikotarpis, kupinas atgimimo ir naujų spalvų, gali tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu mažiesiems skaitytojams ir kūrėjams. Eilėraščiai vaikams yra neatsiejama ugdymo proceso dalis. Jie ne tik turtina žodyną ir lavina atmintį, bet ir padeda vaikams geriau suprasti savo emocijas, ugdo kūrybiškumą ir vaizduotę. Poezija atskleidžia kalbos grožį, o pavasario tema, su savo gyvybingumu ir atgimimu, ypač paveiki vaikų fantazijai. Eilėraščio galia slypi jo gebėjime perduoti jausmus ir išgyvenimus, padedant vaikams įvardinti ir suprasti savo emocijas, taip pat geriau suvokti aplinkinių jausmus. Eilėraščių mokymasis ir deklamavimas stiprina vaiko atmintį ir pažinimo funkcijas. Be to, daugelyje eilėraščių glūdi kultūrinis ar istorinis kontekstas, kuris padeda vaikams plėsti akiratį.
Kaip parinkti tinkamus pavasario eilėraščius vaikams?
Norint, kad eilėraštis taptų veiksminga ugdymo priemone, svarbu parinkti kūrinius, atitinkančius vaiko amžių ir raidos etapą. Paprastas rimas ir patraukli tema, atliepianti vaiko interesus, paskatins susidomėjimą ir padarys mokymosi procesą malonų bei efektyvų. Pavasario temos, tokios kaip gamtos atgimimas, sugrįžtantys paukščiai ar pirmieji žiedai, yra artimos ir suprantamos vaikams. Rinkdamiesi eilėraščius, atkreipkite dėmesį į kalbos stilių - jis turėtų būti aiškus, vaizdingas ir turtingas. Ritmas ir rimas turėtų būti lengvai įsimenami ir skambūs. Svarbu, kad eilėraščio tema būtų aktuali ir artima vaikui.
Kaip mokyti vaikus deklamuoti eilėraščius?
Mokymo procesą reikėtų pradėti garsiai skaitant vaikui eilėraščius. Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save, skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį. Kartojimas yra būtinas veiksmas siekiant įsiminti, todėl kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį. Svarbu džiaugtis vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius. Naudokite vaizdines priemones - paveikslėlius, iliustracijas ar trumpus filmukus, kurie atspindi eilėraščio turinį. Tai padės vaikams geriau įsivaizduoti tai, apie ką kalbama, ir lengviau įsiminti eilėraštį. Įtraukite į mokymosi procesą žaidimus, pavyzdžiui, „atspėk žodį“, „pabaik eilėraštį“ ar „sukurk savo eilėraštį“. Tai padės vaikams ne tik įsiminti eilėraštį, bet ir lavinti kūrybiškumą.
Pasitikėjimo savimi meditacija
Lietuvių poezijos lobynas vaikams apie pavasarį
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus ir labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių kūrinių, kurie puikiai tinka vaikams.
Kazys Binkis ir „Pavasarėjimas“
Kazys Binkis, avangardistas ir lietuvių poezijos novatorius, sukūrė eilėraščių, kurie ir šiandien žavi savo originalumu ir energija. Jo eilėraščiai, tokie kaip „Pavasarėjimas“ ir „Vėjavaikis“, perteikia pavasario nuotaiką, gamtos atgimimą ir jaunatvišką polėkį.
Pavyzdys: Kazio Binkio eilėraštis „Pavasarėjimas“
Pavasario saulė nušvito meiliai
Ir žiūri. Ei, žeme,
Žemėn kepurę,
Žiūrėk - spinduliai,
Ne saulė - senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievą,
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo miliardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis! Nebe pirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis.
Bet taip ištekėki,
Kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę?
Liepk - grimą! Ne našlę - bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim.
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai.
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą.
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo,
Bet:
Kad vainikai mirgėtų,
Kad dainos skambėtų,
Kad lydėtų tave
Visą gyvenimą tavo.
Saulė iš snaudulio kelia.
Prie vartų jau tavo jaunikis.
Šis eilėraštis, personifikuojantis žemę kaip nuotaką, ruošiančiąsi pavasariui, kupinas gyvybės ir optimizmo. Jį galima panaudoti ugdymo procese: skaityti, aptarti, iliustruoti ir netgi sukurti dainą.
Trumpa eilėraščių vaikams lentelė
| Eilėraščio pavadinimas / Autorius | Tema | Amžius | Nauda |
|---|---|---|---|
| "Pavasarėjimas" (Kazys Binkis) | Pavasario atėjimas, gamtos atgimimas | 5+ | Ugdo vaizduotę, meilę gamtai, turtina žodyną. |
| "Vėjavaikis" (Kazys Binkis) | Pavasario energija, judėjimas | 5+ | Skata fizinį aktyvumą, ugdo emocinį intelektą. |
| "Kiaušinuką aš turiu" (anoniminis) | Velykos, margučių dažymas | 3+ | Lavina smulkiąją motoriką, skatina kūrybiškumą. |
| "Šalis gimtoji - Lietuva" (anoniminis) | Lietuva, gamta, kalba | 4+ | Formuoja pilietiškumą, meilę gimtinei. |
| "Emocijos" (anoniminis) | Emocijų atpažinimas ir valdymas | 4+ | Padeda vaikams suprasti ir įvardinti savo jausmus. |
Kitos naudingos veiklos vaikų lavinimui
Be eilėraščių, yra ir kitų veiklų, kurios gali būti naudingos vaiko lavinimui. Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais lavina vaiko smulkiąją motoriką, akies-rankos koordinaciją ir pažinimo funkcijas. Mįslių minimas taip pat gali būti labai naudinga veikla. Filmai taip pat gali būti išties naudingi.
Gamtos stebėjimas ir poezija
Gamtos stebėjimas ir poezija yra glaudžiai susiję. J. A. Bakerio pavyzdys rodo, kaip gamtos stebėjimas gali įkvėpti poeziją ir gilesnį gamtos suvokimą. Jo knyga „Sakalas keleivis“ laikoma gamtos eseistikos klasika, žavinti menininkus, režisierius, rašytojus ir paprastus skaitytojus. Pavasario miškas yra tarsi naujakurių miestas - kur pažvelgsi, visur paukščių nameliai. Paukščių gyvenime svarbiausias virsmas - meilė persikūnija į gyvybę! Miškuose, pievose, pelkėse, net mūsų kiemuose gyvena daug gražių, spalvotų paukščių. Pavasario džiaugsmas gamtoje sklinda per paukščių giesmes ir gamtos atbudimą.
Kūrybiškumo skatinimas ikimokykliniame ugdyme
Kūrybiškumo skatinimas yra neatsiejama vaiko ugdymo dalis. Knygos, piešiniai, savos istorijos - visa tai padeda vaikui plėtoti fantaziją. Darželiuose nuolat vyksta įvairios veiklos, skatinančios vaikų kūrybiškumą ir lavinančios jų emocinį intelektą. Pavyzdžiui, Saulėtą ir šiltą balandžio dieną lopšeliuose-darželiuose vyksta ypatingos šventės - spalvingos ir emocijų kupinos Šokio fiestos, suburiančios visą darželio bendruomenę minėti Tarptautinę šokio dieną. Taip pat organizuojamos smagios sporto šventės, tokios kaip „Krepšinio pradžiamokslis“ ar varžybos „Futboliukas“, kurių tikslas - naudojant žaidimus suteikti vertingos ir praturtinančios žaidimo patirties vaikams bei populiarinti sportą.
Metodinės dienos, skirtos pedagogams dalintis gerąja patirtimi dirbant pagal atnaujintą Ikimokyklinio ugdymo programą, padeda tobulinti ugdymo procesus. Tradiciniai ikimokyklinio amžiaus vaikų atliekamų dainų festivaliai, pavyzdžiui, „Iš močiutės skrynios“, puoselėja krašto tradicijas. Projektuose, tokiuose kaip „Raudonu kilimu tvarumo link“, vaikai pristato kūrybinius darbus iš antrinių žaliavų sukurtus drabužius, skatinant domėjimąsi tvarumu, gamtos saugojimu bei daiktų pakartotiniu panaudojimu. Respublikiniai renginiai suburia dainininkus, pasakotojus bei šokėjus iš įvairiausių rajonų, o projektai, kaip „Stebuklinga drugelio kelionė“, yra skirti paminėti Tylos dieną, primenant tylos svarbą emocinei ir fizinei sveikatai. Metodinės dienos, skirtos ugdymo priemonėms iš antrinių žaliavų, moko pedagogus kurti tvarias, kūrybiškas ir ekonomiškas ugdymo priemones bei stiprinti aplinkosauginį sąmoningumą.
Pasitikėjimo savimi meditacija
Wisławos Szymborskos Vaikystė ir Eilėraštukai
Wisława Szymborska, Nobelio premijos laureatė, garsėjo savo nenoru dalintis asmeninio gyvenimo detalėmis. Edwardas Balcerzanas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto polonistikos profesorius, bandė rinkti medžiagą knygai apie ją, tačiau poetė liko nelinkusi išsipasakoti. Ji tikėjo, kad jos eilėraščiai atskleidžia viską, ką reikia žinoti apie jos nuostatas. „Kadangi skaitėte mano eilėraščius, tai puikiai žinote mano nuostatą dėl tokių klausimų“, - yra pareiškusi poetė. Netgi gavusi Nobelio premiją, ji stebėjosi žmonėmis, kurie viską apie save išsipasakoja, klausdama: „Nežinau, kokie vidiniai ištekliai jiems lieka.“ Jos bičiulė Urszula Kozioł prisimena, kad jų pašnekesiai dažnai prasidėdavo sakiniu: „O dabar aš tau papasakosiu visą savo gyvenimą“ - tarsi žaisminga poetės reakcija į bandymus sužinoti daugiau.
Gimimo vieta ir šeimos istorija
Jeigu priklausytų nuo W. Szymborskos, lig šiol nežinotume, nei kad ji gimė 1923 m. liepos 2 d., nei kur. Gimimo vieta nėra visai aiški: gimimo liudijime figūruoja Bninas. Bet pati poetė, remdamasi šeimos perduota informacija, nurodo, kad gimė Kurniko miestelyje. W. Szymborska - Wincento Szymborskio ir Annos Marios Rottermundaitės dukra. Jos tėvas W. Szymborskis (g. 1870 m.) vedė poetės motiną Pirmojo pasaulinio karo metu. Savo laiške grafo W. Zamoyskio patikėtiniui jis užsimena ir apie asmeninį gyvenimą: „Turbūt dėl visų šių bėdų pamečiau galvą ir… vedžiau. Jeigu dar lig šiol, Ponas Daktare, apie tai negirdėjote, tai prašau dabar stebėtis. O buvo taip. Prasidėjus invazijai, pas mus pasislėpė kunigo Kazimierzo Liubomirskio raštinė, kurioje dirbo kilminga panelė Anna Rottermundaitė. Kadangi merginai atrodė, kad po karo vyrų neliks, nutarė ištekėti už vyresnio, kad tik sena merga nebūtų. O ko nori moteris, to nori ir Dievas, taigi 1917 m. vasario 17 d. vedžiau ją. Jai buvo dvidešimt aštuoneri metai, jam - keturiasdešimt septynerei. Vestuvės vyko pas jaunosios dėdę, kunigą Maurycijų Rottermundą Šafliaruose. Dar tais pačiais metais gruodžio 24 d. jiems gimė dukra Maria Nawojka, o po šešerių metų, kai jie persikėlė į Kurniką, - Wisława. Jos krikšto mama buvo Julia Zaleska, Namų ruošos mokyklos moterims vedėja.
Wisławos mama Anna buvo geležinkelio konduktoriaus dukra, kurios senelis, Varšuvos kunigaikštystės karininkas, kovojo 1831 m. sukilime. Antoni Szymborskis, poetės tėvo senelis, taip pat dalyvavo šiame sukilime. Jis žuvo mūšyje prie Grochovo, taip ir neišvydęs savo vėliau gimusio sūnaus Antonio, Szymborskos senelio. Šis, sulaukęs vos septyniolikos metų, pabėgo iš namų, dalyvavo Tautų pavasario kovose, o paskui bastėsi po pasaulį: buvo Turkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Grįžo į Lenkiją dalyvauti 1863 m. sausio sukilime. Švenčiant šimtąsias sukilimo metines, leidinyje „Życie literackie“ buvo išspausdinti A. Szymborskio dienoraščių fragmentai, nurodant, kad jie paimti iš privataus archyvo. W. Szymborska tada nepaskelbė, kad tai jos archyvai, kad ji pati pasiūlė savo senelio dienoraščius spaudai.
Vaikystės įkvėpimai ir pirmieji eilėraščiai
Būdama ketverių, rašytoja pirmą kartą išgirdo Marijos Konopnickos pasaką „Apie nykštukus ir našlaitę Marysią“ ir visą gyvenimą ją laikė jausmingumo ir šmaikštumo šedevru. Dar viena didelė jos vaikystės meilė, išlikusi visam gyvenimui, - tai Ernsto Teodoro Amadejaus Hoffmano „Spragtukas“. W. Szymborska yra sakiusi, kad vaikystėje buvo laiminga, nes jos tėvai jai skaitė fėjų pasakas, ypač ji mėgo klausytis M. Konopnickos bei Hanso Kristiano Anderseno kūrinių. Pastarasis ją stebino tuo, „kad turėjo drąsos rašyti pasakas su liūdnomis pabaigomis“. Rašytoja prisipažįsta buvusi baisi „teroristė“ - visus namiškius nuolatos versdavo skaityti jai knygas. O kai pati išmoko skaityti, dar vienas autorius pelnė jos didelę simpatiją - Jules Verne’as. Šio rašytojo fantazijos, anot poetės, niekada nesensta. W. Szymborska nuolatos buvo skatinama rašyti ir „poezija užsidirbdavo“ dar neidama į mokyklą: „Visada rašinėjau kažkokius eilėraštukus. Už pirmuosius netgi esu pinigų gavusi. Rašydavau juose namuose, ir jeigu kuris nors patikdavo mano tėvui, - kad patiktų, turėjo būti šmaikštus, be jokių lyriškų išsiliejimų, - jis išsitraukdavo piniginę ir sumokėdavo. Gal kokius 20 grašių, dabar jau neprisimenu.“ W. Szymborskos pirmieji eilėraščiai nebuvo itin sėkmingi. Pirmą kartą jos pavardė buvo išspausdinta 1945 kovo 14 d.
Mokyklos metai ir branda
Būsimosios poetės gimimo metais W. Szymborskis tapo Kurniko žemių administratoriumi ir ten su žmona bei dukromis persikėlė. 1924 m. W. Zamoyskis mirė, o W. Szymborskis, nors dar pačiame jėgų žydėjime, išėjo į pensiją ir penkeriems metams persikėlė gyventi į Torunę. Čia W. Szymborska pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o nuo 1932 m. mokslus tęsė jau Krokuvoje, kur persikėlė šeima. 1935 m. įstojo į Krokuvos seselių uršuliečių gimnaziją. Karo metais slapta šioje gimnazijoje tęsė mokslus ir 1941 m. Prisimindama mokyklos suolą, W. Szymborska prisipažįsta, kad ne itin stropiai klausydavosi mokytojų ir, užuot galvojusi apie pirmuonius, ypač apie klumpelę, mąstė visai apie ką kitą: „Man ji atrodė nuobodybė, kurią nežinia kodėl turėčiau piešti sąsiuvinyje. Tada jos dauginimosi būdas man dar neatrodė stulbinantis. Dauginasi, ir tegul sau. Tuomet galvoje sukosi kur kas įdomesnis ir neįspėjamas klausimas: ar pavyks man su drauge Małgosia S. prasmukti į kino teatrą „Uciecha“ ir pamatyti draudžiamą „pojūčių ir pareigų dramą“. Kino teatras „Uciecha“ iki šiol tebėra prieš Uršuliečių gimnaziją. Apie jų meilę kinui pasakoja ir kita mokyklos draugė, aktorė, Krokuvos teatro mokyklos profesorė, Danuta Michałowska: „Ichna su Małgosia klasėje buvo labiausiai pašėlusios. Taigi mažosios panelės lėkė žiūrėti filmų su Greta Garbo, Marlena Dietrich, žiūrėjo „Maroką“, „Žydrąjį angelą“, bet nepavyko prasmukti į „Matą Harį“. Joms buvo po dešimt dvylika metų, bet jos jau žinojo, kad filmai kuriami filmavimo studijose ir kad aktorės paprastai turi pseudonimus: Małgosia buvo Diana Valjean, o Ichna - Trina Ponton. Melodramos, romansai, meilės trikampiai - visos aukštųjų sluoksnių gyvenimo peripetijos, pačių mergaičių parašyti scenarijai, improvizuoti dialogai.“
Kartą su klase W. Szymborska aplankė antialkoholinę parodą. Šį įvykį poetė prisimins rašydama apie Irenos Landau knygą „Statistinis lenkas“, nes kaip tik tada ji pirmą kartą susidūrė su pačia statistika. „Ten buvo kažkokios diagramos ir skaičiai, kurių, be abejo, neprisimenu. Bet puikiai prisimenu ryškaus spalvoto girtuoklio kepenų maketą. Visi grūdomės prie tų kepenų. Dar labiau mums rūpėjo lenta, kurioje kas dvi minutes įsižiebdavo raudona lemputė. Po ja užrašas tvirtino, kad kas dvi minutes pasaulyje nuo alkoholio miršta žmogus. Mums atėmė žadą. Viena iš mūsų, toji, kur jau turėjo laikroduką, įdėmiai sekė, ar lemputė tikrai mirksi kas dvi minutes. Tinkamiausiai toje situacijoje laikėsi Zosė W., - ji persižegnojo ir pradėjo kalbėti „Amžiną atilsį“. W. Szymborskos eilėraščiuose nuolatos išnyra statistika.
Suaugusiųjų gyvenimas ir kūryba
1945 m. W. Szymborska pradėjo studijuoti polonistiką, po metų - sociologiją, bet studijas metė, nes privalėjo uždarbiauti rašydama straipsnius į kultūrinius leidinius. Nuo 1953 iki 1968 m. buvo Krokuvoje einančio savaitraščio „Życie literackie“ poezijos skyriaus vedėja. Leidinyje 1967-1981 m. ji skelbė feljetonų ciklą „Daugiau nei privaloma literatūra“, vėliau juos spausdino leidiniuose „Pismo“, „Odra“, o nuo 1993 m. - dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
W. Szymborska yra stulbinanti skaitytoja. Nėra temų, kurios jai būtų svetimos. Ji gali skaityti kalendorius, gali domėtis, kaip muzika veikia gyvūnus arba narstyti šumerų istoriją. W. Szymborska plunksnos mylėtojams rašė šmaikščius, ironiškus, linksmus atsakymus. Poetė rašo, kad kalendorius su korektūros klaidomis, „kuriame viena savaitė turėtų du šeštadienius, lyrine jėga pralenktų mums atsiųstą eilėraštį…“ Arba kandžioji W. Szymborska atsiskleidžia ir šitaip: „Jūsų poezijos pasaulyje auga tik rožės, o ant neįvardytų šakų tupi lakštingalos. Dar yra bičių, beje, parašytų su ū. Gervės neminėsime, nes ji styro virš statybų. Taigi - pasaulis skurdus, neįdomus. Veltui ieškotume tokių žavių augalėlių kaip pievų pašiaušėlis, veronika, dėmėtoji mauda, gyslotis. Nėra jūsų poezijos pasaulyje ir nuostabių paukščių, pavyzdžiui, tokių kaip rožinė girnovė, juodkrūtis bėgikas, tukanas. Tokius žaidimus poetė mėgsta - išvardijimai būdingi ir jos poezijai.“
Ką šiandien mėgsta veikti W. Szymborska? Vis dar žavisi Jano Vermeerio tapyba, kartais nueina į operą, nepakenčia žaisti Monopolio, dievina Michelį Montaigne’į, Jonathaną Swiftą ir Thomą Manną, mielai žiūri „siaubiakus“, visada aplanko archeologinius muziejus, nesupranta, kad kas nors gali nežinoti Charles’o Dickenso „Pickwiko klubo“, žavisi Šerloku Holmsu, o jos mylimiausias režisierius - Federico Fellinis. Klausosi visų pirma Ellos Fitzgerald: „Ellos dainavimas mane sutaiko su gyvenimu ir tiesiog guodžia. To negalėčiau pasakyti nei apie vieną kitą dainininkę.“ Gamta W. Szymborskai labai svarbi. Nuo 1972 m. poetė dažnai atostogas praleisdavo miškuose stovinčiame vasarnamyje su savo draugu Korneliu Filipowicziumi. Jai patinka grybauti ir meškerioti. Mėgsta kates, šunis, paukščius.
Pasitikėjimo savimi meditacija
Kūrybos Kelias ir Kelionės: Austėjos Jakas Įžvalgos
Austėja Jakas - iliustratorė, poetė ir keliautoja, į kurios tekstus - nesvarbu, ar jie pasirodo socialiniuose tinkluose, ar kultūrinėje spaudoje, - visuomet atkreipiamas dėmesys. Jie traukia perskaityti iki galo, pasinerti į pagauliai perteiktas būsenas ir netikėtus pastebėjimus. Pastaruoju metu Austėja nuolat keliauja, jos nuotraukos ir buvimo skirtingose vietose patirtys taip pat išsiskiria. „Rašyti irgi rašau, bet impulsyviai, šito proceso, jaučiu, nelabai kontroliuoju,“ - teigia Austėja. Keliaudama ji visada stengiasi įsikabinti į kokį nors darbą ar savanorystę, tuo pačiu rasti balansą laike, kad turėtų pakankamai laiko kūrybai. Nors Austėja niekada nesijautė išsikraustanti iš Lietuvos, arba vis dar nenori sau to pripažinti, nes smegenys visada būna ramesnės, jeigu žino, kad bet kokiu atveju, bet kam atsitikus, galima grįžti namo, tačiau, laikui bėgant, ir namų jausmas kinta. Didelis lūžis įvyko, kai pandemijos laikotarpiu beveik pusantrų metų praleido Indijoje.
Rašymo sugrįžimas ir poezijos prigimtis
Austėja Jakas pasakoja, kad ilgą laiką buvo nustojusi rašyti: „Rašiau, bet po kurio laiko kažkas nutiko, ir visai nustojau, visi bandymai buvo visiškai netikę. Man atrodo, jei esi bent kiek rašantis, gali, gebi įsivertinti.“ Šis gebėjimas sugrįžo palyginus visai neseniai - 2021 metais, kai ji buvo Indijoje. „Vieną dieną visko labai daug ėmė krist į galvą, ir tai buvo eilėraščiai. 2021 m. parašiau daug eilėraščių, jais ėmiau dalintis tiesiog feisbuke.“ Sulaukdama daug skirtingų nuomonių apie savo kūrybą, Austėja kol kas neskuba leisti knygos. Ji jaučia, kad „kai kurie tekstai turi ilgesnį galiojimo laiką ir vertę, o kai kurie priklauso tik tam trumpam laikui. Bijau paskubėti ir paskui gailėtis dėl kokybės trūkumo ar dėl to, kad po kurio laiko pasikeisiu ir tai atrodys per daug atvira, tačiau negalėsiu nieko pakeisti.“
Skaitymo įpročiai ir požiūris į daiktus
Keliaudama Austėja Jakas visuomet pasiima bent keletą nesunkių knygų iš bibliotekos, kurias paskui grąžina atgal paštu arba prašo draugų, kad sugrąžintų. Ji taip pat užsiregistruoja į tų vietų, kuriose lankosi, bibliotekas, randa knygynus, kuriuose galima įsigyti knygų iš antrų rankų, ir skaito anglų kalba. „Labai skiriasi knygos, kurias skaitau Indijoje ir būdama Europoje. Ten visai kitokia nuotaika, patinka skaityti dienoraščius, pasakojimus apie tam tikrus dvasinius mokytojus, jų istorijas.“ Skaitymo įpročiai kinta ir priklausomai nuo aplinkos: „Kai labai karšta, net skaitymas kitoks, daug lėtesnis, apima kitokia būsena.“
Nors Austėjai patinka gražūs daiktai, ji mokosi viską paleisti. „Pastaruoju metu, kai gyvenau Vilniuje, ėmiau vis po truputį tuštinti namus, mažinti turimų daiktų kiekį. Kai išvyksti kitur, paliktus daiktus tiesiog užmiršti - niekad nesu galvojusi, kad man trūksta kažkokio daikto iš tų, paliktų Lietuvoje. Vienintelis daiktas, kurio vis nesiseka paleisti, - užrašų, piešimo knygos. Labiausiai nenoriu kaupti daiktų, turinčių tik dekoracinę vertę - jie primena apie savo būtį tada, kai reikia valyti dulkes. Noriu turėti kuo mažiau daiktų, kuo mažiau pirkti. Patinka jausmas, kai kelionėje būdamas su vienu lagaminu supranti, kad tau tik tiek ir reikia turėti. Be to, gerokai lengviau būti su mažiau - kuo daugiau turi, tuo labiau nuo to nuosavybės jausmo gali įsiskaudėti galvą. Judėdamas kelyje supranti, ko tau išties reikia.“
tags: #pietu #metas #eilerastukas