Pietų Osetija, oficialiai žinoma kaip Pietų Osetijos Respublika, yra de facto nepriklausoma respublika, formaliai priklausanti Gruzijai, kurios sostinė yra Cchinvalis. Šis regionas ilgą laiką buvo įtrauktas į konfliktus ir politinę įtampą, ypač tarp Gruzijos ir Rusijos. Vadinamieji įšaldyti konfliktai čia tikrai įšalę, o vietos gyventojai, ypač įsikūrę vadinamajame „pasienyje“, atrodo praradę viltį, kad kas nors kada nors pasikeis.
Istorinė konflikto priešistorė
Pirmosios priešpriešos tarp gruzinų ir osetinų apraiškos siekia Pirmąjį pasaulinį karą ir bolševikinę Rusiją. Sovietų laikotarpiu gruzinai ir osetinai sugyveno gana taikiai, lankė tas pačias mokyklas ir kūrė mišrias šeimas. Tačiau, anot analitikų, valstybės griūtis paskatino žmones daugiau dėmesio kreipti į etninius skirtumus, kurie nebuvo akivaizdūs anksčiau.
Žlungant Sovietų Sąjungai, Pietų Osetija ėmė reikalauti daugiau autonomijos teisių, o tai paskatino separatistinio judėjimo kilimą. 1991 m. sausio 6 d. prasidėjo Sakartvelo pajėgų ir separatistų ginkluotos kovos. Per 2008 m. rugpjūčio mėn. žlugo Sakartvelo ir Pietų Osetijos derybos. Rusija, reaguodama į susirėmimą, kaip atsaką į mėginančios atsiskirti Pietų Osetijos teritoriją, įvedė savo papildomus karinius dalinius bei pradėjo karą.
„Šliaužianti okupacija“ ir jos poveikis kasdienybei
Nuolat besikeičiančios sienos 3,7 mln. gyventojų turinčioje Gruzijoje jau suskaldė bendruomenes ir tiesiog „prarijo“ namus. Vietos gyventojai tai laiko Europos pakraštyje vykstančia tylia okupacija, kurią remia Rusija. Kad čia eina riba, liudija pastatyti keli žali ženklai su užrašais rusų ir osetinų kalbomis „Pietų Osetijos valstybės siena“.
Anot Europos Sąjungos (ES) stebėtojų misijos, situacija dėl sienų perkėlimo ir stiprinimo tik blogėja, o sienos tapo dar „labiau neperžengiamos“. Nuo 2011-ųjų užfiksuoti mažiausiai 56 atvejai, kai Gruziją ir Pietų Osetiją skirianti 418 km ilgio siena buvo perkelta. Ištisos bendruomenės buvo suskaldytos į dvi dalis, o gyventojai nuolat baiminasi dėl savo saugumo.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Nuo 2008 m. trukęs konfliktas | Žuvo apie 850 žmonių |
| Pabėgėlių skaičius (po 2008 m.) | 192 000 žmonių |
| Sienos ilgio (konflikto zonoje) | 418 km |
Gyvenimas prie administracinės linijos
Daugelis gyventojų, likusių šalia sienos, gyvena iš natūrinio ūkio - ką užsiaugina, tą ir suvalgo. Vietiniai tikina, kad net neperžengus jokių linijų, dirbdami savo darže, jie būna sulaikomi, vežami į Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį ir paleidžiami skyrus baudą. Kai kurie žmonės prarado viską: sudeginti namai, atimti automobiliai ir ūkinis inventorius.
Savo ruožtu ūkininkas Vasia tikina, kad negali apsilankyti greta esančiose kapinėse, kur palaidoti jo giminaičiai, ir melstis vietos bažnyčioje. „Ten turiu daug giminaičių, labai artimų giminaičių. Skambiname vieni kitiems telefonu, tačiau negalime jų aplankyti“, - teigia kitas vietos gyventojas T. Churošvilis.
Teisinis vertinimas ir tarptautinė reakcija
Tik Rusija, Sirija, Venesuela, Nikaragava ir Nauru pripažįsta separatistų kontroliuojamas Pietų Osetiją bei Abchaziją kaip nepriklausomas valstybes. Visos kitos valstybės tokius sienų pokyčius laiko žemių užgrobimu, pažeidžiančiu tarptautinę teisę.
Daugelis ekspertų sutinka, kad Vakarai iš esmės yra bejėgiai siekiant sustabdyti sienos perkėlimo ir stiprinimo procesus, o Rusijos vykdomi neteisėti veiksmai kenkia tarptautinėms pastangoms taikiai spręsti konfliktą. Nors Gruzija siekia narystės NATO ir Europos Sąjungoje, konfliktai su separatistiniais regionais ir Rusijos įtaka kelia didžiulių iššūkių šiam siekiui.