Slavų ir baltų kalbos, priklausančios indoeuropiečių kalbų šeimai, turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Nors abi kalbų grupės yra išlaikiusios daug bruožų, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės, jų santykiai ir giminingumo laipsnis yra nuolatinio mokslinių diskusijų objektas. Šie klausimai nagrinėjami remiantis kalbų konservatyvumu, vėlyvu rašytinių šaltinių atsiradimu ir ilgalaike geografine bei kultūrine kaimynyste.
Konservatyvumas ir vėlyvas rašytinių šaltinių atsiradimas
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl slavų ir baltų kalbos kartais atrodo panašios, yra jų konservatyvumas. Abi kalbų šakos išlaikė daugelį bruožų, paveldėtų tiesiogiai iš indoeuropiečių prokalbės. Tai daro jas "panašias" viena į kitą, skirtingai nei kitos gyvosios indoeuropiečių kalbos.
Tačiau abi šios kalbų grupės buvo užrašytos palyginti vėlai. Kai hetitų kalbos dokumentai siekia net apie 1800 m. pr. Kr., senųjų indų kalbos paminklai - apie 1000 m. pr. Kr., o graikų kalbos pirmieji šaltiniai - apie 1350 m. pr. Kr. (mikėniškoji graikų kalba, linijinio B rašto įrašai), slavų kalbų pirmieji rašytiniai šaltiniai siekia tik IX amžių po Kr., o baltų kalbų - tik apie 1400 m. po Kr. (prūsų kalbos Elbingo žodynėlis).
Šis vėlyvas rašytinių šaltinių atsiradimas apsunkina seniausių kalbinių santykių rekonstrukciją ir lyginimą su kitomis indoeuropiečių kalbomis.
Glaudi kaimynystė ir jos įtaka
Daugelį šimtmečių slavų ir baltų kalbos buvo gretimos kaimynės, gyvendamos glaudžioje geografinėje, istorinėje, politinėje ir kultūrinėje sąveikoje. Savaime suprantama, kad tokios sąveikos įtakoje viena kalbų grupė darė įtaką kitai, ypač žodyno skolinimosi srityje.
Tačiau pirmieji Europos kalbininkai, ypač XIX amžiuje, spręsdami kalbų kilmę ir giminingumo laipsnį, pernelyg daug dėmesio skyrė žodyniniam panašumui. Šiandien žodyninis panašumas beveik neturi reikšmės nustatant kalbų pradinius etnogenetinius santykius, nes žodynas yra civilizacijos ir kultūros padaras, nerodantis primordinės giminystės. Ryškus pavyzdys yra dabartinė anglų kalba, kurioje negermaniški žodžiai sudaro daugiau nei 50% žodyno.
Mokslinių tyrimų problemos ir hipotezės
Lyginamoji kalbotyra iki šiol nėra pasiekusi aiškaus metodo, kaip nustatyti originalios giminystės laipsnį. Skirtingi kalbininkai vertina skirtingus panašumus, todėl nėra visuotinai priimto mato, kuriuo būtų galima tiksliai pamatuoti slavų ir baltų kalbų giminiškumo laipsnį.
Kai kurie kalbininkai, dirbę šioje srityje, ne visada gerai įsigilino į seniausius baltų ir slavų kalbų santykius. Dėl šios priežasties kilo įvairios hipotezės. Pavyzdžiui, prof. Christian Stang (1967) savo veikale "Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen" teigė, kad po indoeuropiečių prokalbės suskilimo egzistavo baltų-slavų dialektų sritis (Dialektgebiet), kuri turėjo tam tikrų bendrų variacijų ir sudarė vienybę.
Iš šios lingvistinės analizės galima išskirti šiuos kalbų išsivystymo sluoksnius:
- Indoeuropiečių prokalbė.
- Baltų-slavų dialektinė (tarminė) sritis.
- Baltų dialektinė sritis ir šalia jos - labai panaši ir dar nesuskilusi slavų prokalbė.
- Baltų kalbų dialektinė sritis suskilo į keletą tarmių, iš kurių mums žinomos prūsų kalba (vakarų baltų k.) ir lietuvių-latvių kalbos (rytų baltai).
Tačiau prof. Stango hipotezei keliami du pagrindiniai trūkumai:
- Kodėl jis lygina tik baltų ir slavų kalbas? Jei jo veikalas yra "lyginamoji baltų kalbų gramatika", kodėl jis nepalygino baltų kalbų su visomis kitomis indoeuropiečių kalbomis? Palyginimas su germanų, graikų ar lotynų kalbomis galėtų atskleisti kitų dialektinių sričių egzistavimą.
- Kai kurie prof. Stango nurodyti "bendri naujoviškumai" yra nepagrįsti ir tėra jo asmeninė nuomonė. Pavyzdžiui, bendrumai kirčio ir priegaidės srityje, kurie, pasak naujausių tyrimų, yra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės.
Simo Karaliūno indėlis
Svarbiausiu darbu šiuo klausimu laikomas Simo Karaliūno veikalas "Kai kurie baltų ir slavų kalbių seniausiųjų santykių klausimai", publikuotas rinkinyje "Baltų ir slavų kalbų ryšiai". Karaliūnas pristato baltų ir slavų kalbų santykių nagrinėjimo istoriją, analizuoja svarbiausius darbus, hipotezes ir teorijas. Jis parodo gilų šio klausimo pažinimą, remdamasis daugybe šaltinių iš įvairių kalbų ir pateikdamas savas moksliškas samprotavimus.
Pasak Karaliūno, baltų ir slavų kalbų bendri bruožai atsirado dėl baltų-slavų izoglosinės bendrystės (Isoglossengemeinschaft) egzistavimo. Jis išskiria šiuos kalbų raidos etapus:
- Indoeuropiečių prokalbė (iki apie 3000 m. pr. Kr.).
- Išsiskyrimas iš indoeuropiečių prokalbės (3000-2500 m. pr. Kr.).
- Po išsiskyrimo iš indoeuropiečių prokalbės "baltų" dialektai susartėja su "germanų" dialektais (apie 2500-2000 m. pr. Kr.).
- "Baltų" ir "slavų" dialektai susartėja (apie 2000-1500 m. pr. Kr.).
- Nuo maždaug 1500 m. pr. Kr. prasideda paralelinė baltų ir slavų kalbų raida.
Baltai ir Slavai - Kalbos, Istorija ir Tarpusavio Santykiai - Lithuanian Subtitles
Diskutuojami terminai ir hipotezės
Ginčytinas baltų ir slavų kalbų santykių pobūdis atsispindi ir kalbininkų vartojamuose terminuose: prokalbė, kalbinė vienybė, kalbinė bendrystė, bendra epocha ar periodas, sambendryba, ilgaamžė kaimynystė, tarminė sritis, izoglosinė sritis, izoglosinė bendrystė ir kt. Kiekvienas kalbininkas savaip interpretuoja šiuos terminus ir remiasi skirtingomis hipotezėmis.
Daugelis kalbininkų, net ir pripažįstantys baltų ir slavų kalbų vieną prokalbę ar kalbinę vienybę, nesutaria, kada įvyko šios "vienybės" suskilimas į atskiras šakas. Datavimas svyruoja net apie 2000 metų, ką rodo įvairių kalbininkų (W., V., R., T., J., V., P., A. Sobolevskij, A. Vaillant, H. Smith) pateiktos datos.
Šiandien mokslininkai linkę manyti, kad slavų prokalbė susiformavo indoeuropiečių archeologinės virvelinės keramikos kultūros teritorijoje. Tačiau tiksli slavų protėvynės vieta yra mokslininkų ginčijama. Tradiciškai laikoma, kad tai Volynė bei Dnepro baseinas, tačiau yra ir kitų teorijų, teigiančių, kad slavų protėvyne laikoma dabartinė Lenkija ir Podolė, teritorija tarp Volgos ir Uralo ar vidurio Dunojaus baseine.
Daugelis tyrinėtojų dabar linkę manyti, kad III-V m. e. a. slavų protėvynė buvo Dnepro baseino aukštupyje, kur iki VI a. gyveno baltų gentys. Tik VI-VII a., t. y. jau istoriniais laikais, pasirodo žinių apie slavus ir prasideda intensyvi slavų ekspansija.
| Kalbininkas ir metai | Datavimas |
|---|---|
| W. | Prieš 2000 pr. Kr. |
| V. | II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia |
| R. | Po II tūkstantmečio pr. Kr. |
| T. | Apie 1500 pr. Kr. |
| T. | 1500 - 1300 pr. Kr. |
| J. | VII - III a. pr. Kr. |
| V. | Po Herodoto (ca. 484 - 425 pr. Kr.) laikų |
| P. | IV a. pr. Kr. |
| A. Sobolevskij (1924) | Apie Kr. laikų pradžią |
| A. Vaillant (1950) | I a. po Kr. |
| H. Smith | I a. po Kr. |
Slavų kalbos, kaip indoeuropiečių kalbų šeimos šaka, paplitusios Europoje ir Azijoje, jomis kalba daugiau nei 400 milijonų žmonių. Jos skirstomos į rytų, vakarų ir pietų grupes. Slavų kalbos pasižymi dideliu giminingumu, panašiu į tiurkų kalbas, o tai lėmė bendra kilmė ir intensyvūs kontaktai. Slavų kalbos artimos baltų kalboms, todėl lietuvių kalba turi ypatingą reikšmę slavų kalbų lyginamajai istorinei gramatikai.