Markučiai - Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo miesto centro, vos už dviejų kilometrų nuo Katedros aikštės. Ši kalvota vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIV a., tada ji priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams. Prie Vilniaus Markučiai buvo prijungti XX a. 1-ajame dešimtmetyje. Šiandien Markučiai yra įsikūrę Vilnios kairiajame krante, į pietus nuo Belmonto, priklauso Pavilnių regioniniam parkui.
Markučių rajono apžvalga ir turtinga istorija
Nors Markučiai yra vos už dviejų kilometrų nuo Katedros, ši vietovė vilniečių ilgą laiką buvo beveik neatrasta, nors XIX a. istorikai ją lygino su Šveicarija. Ši vietovė šiuo metu gana sparčiai keičiasi, bet dar išlaikė savitą XIX-XX a. pradžios atmosferą. Čia išlikę nemažai medinės architektūros, tiek vienaaukščių, tiek dviaukščių medinių namų. Jei jau atklysite į Markučius, pasigrožėkite architektūra ir gatvių grindiniu, menančiu XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią. Dvarai, sodai ir parkai vos už kelių minučių pėsčiomis nuo Vilniaus rotušės - būtent taip prieš porą šimtų metų atrodė pietinė Senamiesčio dalis - dabartinė Rasų kolonija ir kaimyninės teritorijos. Markučiai - tai ne tik Vilniaus miesto dalis su turtinga istorija ir kultūriniu paveldu, bet ir vieta, kur galima atrasti puikių maitinimo įstaigų.
Markučių vietovardžio kilmė
Tiksli Markučių vardo kilmė neaiški, bet greičiausiai Markučių pavadinimas kilo iš asmenvardžio Morkutis (Markutis), Morkūnas (Markūnas) ar Morkus (Markus) daugiskaitos. Spėjama, kad šioje vietovėje turėjo gyventi keletas bendrapavardžių valstiečių Markučių (Markų, Morkų) arba Morkūnų. Pirmą kartą Markučių vardas kaip vietovardis paminėtas 1712 m. Dvaras šioje teritorijoje minimas ir anksčiau, jis kurį laiką buvo LDK kunigaikščių valda, vėliau priklausė įvairiems didikams. Dvaro apylinkėse nuo XIX a. poilsiaudavo turtingi miestiečiai, čia buvo daug vilų. Markučių gyvenvietė ėmė kurtis ~1920 m. išpardavus dvaro žemes. Tarpukariu čia susiformavo dabartinis gyvenamasis rajonas.
Markučių dvaras ir A. Puškino literatūrinis muziejus
Vienas iš svarbiausių Markučių istorijos akcentų - Markučių dvaras, esantis Subačiaus gatvėje. Tai reikšmingas kultūros paveldo objektas, menantis XIX amžiaus Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Dvaras atskleidžia XIX a. Vilniaus kultūrinio gyvenimo pasakojimus, primena Markučių rajono raidą ir šio krašto bendruomenės gyvenimą. Iki I-ojo pasaulinio karo Markučių dvaro valdose buvo pastatyta nemažai ištaigingų vilų, kurias dvaro savininkai nuomojo svarbiems ir pasiturintiems valdininkams. Bene prabangiausia ir vienintelė iš dalies iki mūsų dienų išlikusi vila esanti Veiverių gatvėje vadinama „Gubernatoriaus vila", nes ją nuomojosi Vilniaus gubernatorius D. Liubimovas. Per I-ąjį pasaulinį karą Markučių dvaras patyrė daug nuostolių, po jo keitėsi politinė, ekonominė ir kultūrinė situacija, prabangiausioje dvaro viloje įsikūrė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti globojama našlaičių prieglauda.
Šiandien dvare įsikūręs A. Puškino literatūrinis muziejus. Markučiuose esantis A. Puškino literatūrinis muziejus yra įsikūręs dvaro sodyboje, kuri kadaise priklausė jaunesniojo Aleksandro Puškino sūnui Grigorijui ir jo žmonai Varvarai. Šiandien ši vieta veikia kaip muziejus, skirtas legendiniam rusų rašytojui A. Puškinui. Pavilnių regioniniame parke esančioje dvaro sodyboje iki šių dienų išliko medinis gyvenamasis Puškinų namas, 18 hektarų siekianti dvaro teritorija, šeimos kapinaitės, Šv. Varvaros koplyčia ir paminklas A. Puškinui.
Verta aplankyti Markučių gatvę su medine architektūra, o nuo kalvos, kur yra moters skulptūra, atsiveria puikus vaizdas. Markučių parke - smaragdiniai ežerėliai, vienas gražiausių Vilniuje medinių dvarelių, kuris mažai pakitęs nuo XIX a. vidurio, turi autentišką interjerą.
A. Mickevičiaus indėlis į Vilniaus kultūrą
Lietuvos sostinėje, herojiškos kovų už laisvę praeities apgaubtame mieste, brendo poeto talentas. Lietuvoje pragyventi devyneri metai buvo labai reikšmingi poeto gyvenimui ir kūrybai. Jaunuolio asmenybę ir talentą brandino herojiška Gedimino miesto praeitis, Vilniaus architektūros menas, to meto žymių dailininkų (P. Smuglevičiaus, J. Rustemo ir kt.) kūryba. Vilniuje išleisti pirmieji poezijos tomai, sukurti kūriniai, garsinantys Lietuvos praeitį. Poetas aktyviai dalyvavo slaptai veikusios filomatų draugijos veikloje. Už šią veiklą pateko į kalėjimą ir turėjo visam laikui palikti Lietuvą. Šios šalies likimas visą gyvenimą jaudino poetą, audrino jo vaizduotę.
Didelė dalis A. Mickevičiaus kūrybos įvairiais motyvais yra susijusi su Vilniumi. Vienas pirmųjų poeto kūrinių yra 1817 m. parašytas (išspausdintas 1818 m.) klasicistinio stiliaus eilėraštis apie Vilnių „Miesto žiema“. Iš devynerių (1815-1824 m.) A. Mickevičiaus Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri prabėgo Vilniuje. Išlikę prisiminimų, kad poeto bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį. Sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą.
Markučių kultūrinė įvairovė ir kūrybinė atmosfera
Markučiuose nuo senų laikų gyvena tautų mišrainė - baltarusiai, lenkai, romai, lietuviai. Markučiai turi savo batsiuvį ir savo juvelyrą. Čia nuo seno gyveno dešrų gamintojai, alaus virėjai. Markučiuose žmonės laiko ožkas. Ypač populiaru lesinti vištas. Šiame rajone, tarp Senamiesčio ir Markučių, gausu nežabojamos augmenijos, kurioje pasislėpę namai, kuriuose gyvena mūzos. Tai garsių Lietuvos dailininkų Kmieliauskų dinastijos rezidencija. Čia gyvenama, ilsimasi ir, žinoma, kuriama. Čia gimė tikriausiai visi skulptoriaus, grafiko, tapytojo monumentalisto Antano Kmieliausko (76) ir jo dukters akvarelininkės Ramunės Kmieliauskaitės (48) kūriniai. Ši unikali vieta, kurioje susipina gamta ir menas, įkvepia kūrybai ir pritraukia menininkus bei kultūros mylėtojus.
Kitos veiklos Markučiuose apima dienos veiklos centrą ir darbinę bei meninę veiklą, tokią kaip darbo su medžiu įgūdžių formavimas stalių dirbtuvėse, piešimo ir meninių įgūdžių formavimas marginimo grupėje, aktorinių gabumų lavinimas teatro studijoje, nėrimo, mezgimo, siuvimo ir siuvinėjimo įgūdžių formavimas siuvimo studijoje, drabužių rūšiavimo ir lyginimo įgūdžių formavimas skalbykloje, meninių ir darbinių įgūdžių formavimas instaliacijos bei dailiųjų amatų studijose. Nepraleiskite progos apsilankyti ir prie Subačiaus gatvėje esančio alaus daryklos pastato fragmentų. Tai, pasak gido, vertingas architektūros paminklas, saugomas valstybės. Dalis mūrų siekia net XVIII a.
Infrastruktūros iššūkiai ir gyventojų rūpesčiai
Šiuo metu Markučiai išgyvena permainų laikotarpį. Rajonas sparčiai keičiasi, tačiau vis dar išlaiko savo unikalų žavesį. Siauros gatvelės su vandens kolonėlėmis, žydintys medžiai ir ramybė gamtos apsuptyje - visa tai kuria ypatingą atmosferą, kurią vertina tiek senieji gyventojai, tiek naujakuriai. Vis dėlto, išlieka ir problemų. Lipant į tokį Markučiuose esantį kalną darosi sunku atgauti kvapą. Ką jau kalbėti apie senyvo amžiaus žmones, kurie šiuo kalnu į savo namus turi kopti kiekvieną dieną. Dar sunkiau ten pravažiuoti automobiliais, mat kelias duobėtas, nelygus, o iškritus krituliams jisai tampa išvis nepravažiuojamas.
Susisiekimo sunkumai ir pavojai
Markučių gyventojai neapsikenčia ir sako, kad niekas nesikeičia jau metai iš metų: „Šimtą metų nieks nieko, jokios reakcijos. Kaip buvo sugriuvęs, taip. Palopo kažkaip taip ir gyvenam.“ Pasak vieno gyventojo: „Niekas neremontuoja šito kelio. Toks visą gyvenimą. Aš čia 60 metų gyvenu. Mašinas daužom tik, ką daryt.“ Kitas priduria: „Su paprastesne mašinyte, taip, yra bėdų, ypač ten į viršų sudėtinga užkilt.“
Dar sunkiau tiems, kurie automobilių išvis neturi, mat kelionė namo gali pasibaigti ir dar liūdniau: „Kažkada mačiau močiutę kruvinu veidu, nes paslydo, nukrito. Nėra jokių laiptelių, jokių.“ Visgi, pasak gyventojų, toks kelias nėra tik nepatogus - gyventi tokioje vietoje pavojinga, mat prireikus pagalbos tarnybos gali ir neprivažiuoti. Socialiniuose tinkluose gyventojai net sukūrė vaizdo įrašą, kuriame tiesiogiai kreipiasi į sostinės merą Valdą Benkunską ir šmaikščiai pasakoja apie problemas: „Benkunskas švilpia per miestą linksmai, duobėtos gatvės, kaip karo laukai.“
Gyventojų iniciatyvos ir vilties praradimas
Markučių gyventojai su tokios duobėtos gatvės problema bando tvarkytis patys, kaip išmano, bet, kaip patys sako, tenka nemenkai vargti. Gyventojai pasakoja, kad problemos niekas nesprendžia dar nuo sovietmečio: „Ten dar vienas užvažiavimas yra statesnis, tai jis formaliai yra asfaltuotas. Nuo tarybinių laikų turbūt išvertė asfaltą į griovį ir parašė, kad užasfaltavo, nes ten labai statu. Tai formaliai jis yra asfaltuotas, bet iš tikrųjų gruntas.“ Praradę viltį sulaukti valdžios pagalbos, gyventojai sako, kad problemą spręsti bandė ir savomis lėšomis, visgi tai - tik laikina priemonė: „Susimetėm čia to drožlių asfalto. Nes nežinai paskui, kad baudų negaut. Nes jeigu savo inicijuot, čia pradėt kažką daryti, tai dar ir kaltas liksi.“
Savivaldybės pozicija ir esama situacija
Savivaldybė sako, kad problemą žino, tačiau tikina, kad jokio sprendimo nėra ir būti negali. „Ten yra labai status nuolydis ir išasfaltavus atsirastų problema tiek su lietaus vandeniu, nes jis ten nėra tvarkomas ir surenkamas, ir dėl slidumo to pačio - tiek šlapiu metu, tiek žiemos metu“, - aiškino savivaldybė atstovas Arūnas Visockas. Savivaldybės atstovas sako, kad gatvė jau buvo tvarkyta, todėl gyventojų skundai, kad savivaldybė prieš problemą užsimerkia, neva yra nepagrįsti. „Praeitais metais buvo tvarkoma ir žvyro danga. Tai tikrai savivaldybė prižiūri. Jeigu yra poreikis, visą laiką, po didelių liūčių atvažiuojam ir taip pat sutvarkom“, - tikino A. Visockas.
Žiemą ši gatvė jau yra dažniau ir gausiau barstoma smėliu, tačiau remonto darbų savivaldybė nenumato jokių. Nors Žibuoklių gatvė nėra ilga, tačiau ji vingiuoja per kalną ir nėra asfaltuota, tad automobiliai gilias duobes išdaužo nuolat. Ištikus nelaimei pagalbos tarnyboms sudėtinga privažiuoti. Tačiau savivaldybė atkerta, kad jokių problemos sprendimų nėra ir jokie tvarkymo darbai nenumatyti.
Ateities vizijos ir vystymosi perspektyvos
Net ir prieš dešimtmetį buvusios apleistos teritorijos pasikeitė neatpažįstamai. Tai labai natūralus procesas. Neabejoju, kad sulig geležinkelio stoties konversija, Senamiesčio plėtra labai sparčiai sieks ir pietinę Senamiesčio dalį. Galbūt Naujininkų plėtros potencialas skamba kiek pretenzingai, tačiau Rasos, Rasų kolonija ir Markučiai turi rimto potencialo. Juo labiau, kad tai pačios tikriausios Senamiesčio prieigos, kur konversija neišvengiama ir ji jau vyksta. O Senamiesčio plėtra labai ribota, kadangi teritorijų, kuriose būtų galima planuoti didesnės apimties būsto statybas, beveik nėra.“
Nebelogiu kaimyninių senamiesčio rajonų „sugrąžinimo“ į centrą pavyzdžiu yra Markučiai - išvysčius Paupio rajoną ir jį sujungus žaliosiomis zonomis, pėsčiųjų ar dviračių takais su rytine Drujos g. teritorija, pastaroji taip pat tampa vientisa centro ar net Senamiesčio dalimi, čia intensyviai kuriasi nauji gyventojai bei atitinkama infrastruktūra. Kaip skelbta anksčiau, planuojama vietoje nuo Subačiaus gatvės matomo gamybinio pastato pastatyti šešių korpusų gyvenamosios paskirties pastatą. Iš viso planuojama, kad čia bus įvairaus dydžio butų, kurių plotas varijuos nuo 30 iki 100 kv. metrų. Planuojama įkurti 220-230 butų. „Lords LB“ situaciją pakomentavo lakoniškai: nurodė, kad planai nesikeitė, o statybos leidimą pirmajam etapui gavo. Iš viso fondas vystys tris etapus.
Švietimo ir kultūros naujovės Markučiuose
Vilniaus lopšelio-darželio rekonstrukcija Markučiuose
Vilniaus Markučių rajone esantis lopšelis-darželis sulauks pokyčių - Vilniaus vystymo kompanija skelbia atvirą jo rekonstrukcijos architektūrinio projekto konkursą. Konkursu siekiama išrinkti 1966 m. statyto darželio rekonstrukcijai geriausią architektūrinį pasiūlymą, pagal kurį būtų visiškai atnaujintas darželio, įsikūrusio Pakraščio g., pastatas. Architektai turės pateikti architektūrines idėjas, pagal kurias gerokai padidėtų darželio lankytojų skaičius. Taip pat statinys ir jo aplinka turi atliepti bendruomenės poreikius bei šiuolaikinius kokybiškos architektūros reikalavimus.
Tvarūs sprendimai ir bendruomenės įsitraukimas
Architektų prašoma ne tik racionalių ir funkcionalių sprendimų - laukiama kūrybiškų idėjų, kurios padėtų sukurti darželį, atspindintį šiuolaikinę ugdymo filosofiją, bendruomenės vertybes ir aplinkai draugišką požiūrį. „Mums svarbu ir tvarumas, ir ilgaamžiškumas, ir efektyvaus pastato naudojimo galimybės. Šis konkursas projektuotojams yra galimybė prisidėti prie inovatyvaus, tvaraus ir ekonomiškai naudingo projekto, kuriuo gerinama švietimo kokybė“, - sako projektą plėtojančios Vilniaus vystymo kompanijos vadovė L. Joffė.
Teikdami konkursui pasiūlymus architektai turi numatyti, kaip rekonstruoti esamą darželio pastatą, kuriame būtų įrengtos papildomos penkios vaikų grupės, dvi salės vietoje dabar esančios vienos bei naujos edukacinės ir rekreacinės erdvės. Sprendiniais iki A++ klasės turės būti padidintas energinis pastato naudingumas. Taip pat konkurso dalyviai turi suplanuoti darbuotojų požeminę automobilių stovėjimo aikštelę su priedangos funkcija, atnaujintą žaidimų aikštelę, antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę, geresnę sklypo struktūrą. Konkursui parengta techninė užduotis remiasi ir vietos bendruomenės idėjomis - dar šių metų pradžioje buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose Markučių gyventojai ir darželio bendruomenė dalijosi lūkesčiais. Įvertinus visus įvardintus poreikius ir projekto galimybes, bus įrengtos požeminės automobilių stovėjimo vietos darbuotojams, paliktas esamas įėjimas į teritoriją prie autobusų stotelės, įrengtas naujas įėjimas į darželio teritoriją iš vakarinės pusės, išsaugoti medžiai, augantys prie gatvės.
Vilniaus miesto muziejaus plėtra
Vilniaus miesto muziejus plečiasi ir nuo šiol turės keturis padalinius - Markučių dvarą, Medinės architektūros centrą, Beatričės namus ir Vokiečių 6, kurį iki šiol žinojote kaip Vilniaus muziejų. Visus juos suvienys atnaujintas vizualinis identitetas, vieninga bilietų sistema ir suderintas darbo laikas.
Markučių ir aplinkinių rajonų kulinarinės patirtys
Markučiai - Vilniaus miesto dalis, įsikūrusi Vilnios kairiajame krante, į pietus nuo Belmonto. Ši vietovė, priklausanti Pavilnių regioniniam parkui, pasižymi ne tik gražia gamta, bet ir turtinga istorija. Iki XVI a. pradžios Markučiai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio priemiestinė valda, o vėliau priklausė įvairioms didikų giminėms. XIX a. Markučiai tapo populiaria vilniečių poilsio vieta, kurioje veikė restoranai, kavinės ir vilos. Šiandien Markučiai išlaikė savo žavesį ir siūlo lankytojams ne tik kultūrines, bet ir gastronomines patirtis.
Atrandant naujus skonius: BBQ Markučiuose
Pastaruoju metu Vilniuje populiarėja BBQ (barbecue) kultūra, o Markučiai neatsilieka nuo šios tendencijos. Viena nauja BBQ vieta, įsikūrusi Markučių aikštelėje, jau spėjo užkariauti maisto mėgėjų širdis. Nors lokacija dar nėra plačiai žinoma, ši vieta siūlo išskirtinius BBQ patiekalus, kurie verti dėmesio. Vienas iš populiariausių pasirinkimų - rinkinys dviems, leidžiantis paragauti įvairių BBQ patiekalų. Tačiau, anot vieno maisto apžvalgininko, BBQ kiaulienos šonkauliai yra tikras šios vietos hitas. Šonkauliai pasižymi sodriu dūmo kvapu ir lengvai krenta nuo kaulo. Be šonkaulių, verta paragauti ir tacos su plėšyta kiauliena, kurie yra drėgni ir pasižymi ryškiu skoniu.
UAB "Inventa": ilgametė patirtis ir kokybė
Jei ieškote patikimo maitinimo partnerio savo renginiui, verta atkreipti dėmesį į UAB "Inventa". Ši įmonė valdo 3 kavinių tinklą ("Sigmutė", "Sigmutėlė" ir "Markučiai") ir turi ilgametę patirtį maitinimo srityje. Įmonės vadovai, būdami šeimos verslo savininkai, prisiima pilną atsakomybę už virtuvės ir aptarnavimo kokybę, taip pat už verslo planavimo ir vykdymo procesus. Vienas iš savininkų, Vitalijus Tunkevič, ne tik vadovauja kavinėms, bet ir groja įvairių pobūvių metu, todėl puikiai supranta klientų poreikius ir lūkesčius.
UAB "Inventa" didžiuojasi savo darbuotojais, kurie įmonėje dirba vidutiniškai 10 metų. Tai rodo įmonės stabilumą ir gebėjimą išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus. Įmonė taip pat skiria didelį dėmesį maisto kokybei, todėl renkasi aukščiausios kokybės žaliavas ir produktus iš Lietuvos tiekėjų. Virėjai nuolat tobulinasi įmonės sąskaita, dalyvauja parodose, seminaruose ir prezentacijose. UAB "Inventa" kavinėse šventes užsako ir švenčia net Vilniaus (ir Lietuvos) viešbučių virėjai ir šefai. Tai rodo aukštą įmonės reputaciją ir pripažinimą tarp profesionalų.
Maitinimas socialinės globos įstaigose
Markučiuose taip pat yra socialinės globos įstaigų, kuriose teikiamos maitinimo paslaugos. Šiose įstaigose maitinimas organizuojamas tris kartus dienoje: priešpiečiai, pietūs ir pavakariai. Maistas gaminamas centro virtuvėje, o patiekiamas valgykloje. Valgiaraščiai sudaromi atsižvelgiant į paslaugų gavėjų poreikius ir gydytojų rekomendacijas. Esant poreikiui, ruošiamas dietinis ir trintas maistas. Negalintiems savarankiškai valgyti paslaugų gavėjams padedama pavalgyti.
Pramogos ir užkandžiai Neries krantinėje
Jei ieškote vietos atsipalaiduoti ir pasimėgauti užkandžiais gryname ore, verta aplankyti terasą "Neries Krantinė". Ši terasa, įsikūrusi atsinaujinusioje Parolimpiečių krantinėje, siūlo nuostabų vaizdą į Gedimino pilį, gaivinančius gėrimus ir gurmaniškus užkandžius.
Vilniaus rajonų vardų kilmė: nuo Markučių iki Rasų
Kai kurių rajonų, pavyzdžiui, Senamiesčio, vardų kilmė gana akivaizdi, bet kitų - kupina paslapčių. Rasime Vilniuje ir pagal gamtos objektus, ir pagal inžinierius, ir pagal dvarininkus ar net jų dukras pavadintų rajonų. O kai kurių rajonų ar anksčiau tose vietose buvusių kaimų, pagal kuriuos jie pavadinti, vardų kilmė nėra žinoma, ją sufleruoja tik neaiškaus tikrumo legendos. Dauguma Vilniaus rajonų kadaise buvo priemiesčiai, kaimai ar dvarai, plečiantis miestui prijungti prie Vilniaus.
- Markučiai: Tiksli vardo kilmė neaiški, bet greičiausiai Markučių pavadinimas kilo iš asmenvardžio Morkutis (Markutis), Morkūnas (Markūnas) ar Morkus (Markus) daugiskaitos. Pirmą kartą Markučių vardas kaip vietovardis paminėtas 1712 m.
- Naujamiestis: Šis pavadinimas reiškia tiesiog „naujoji miesto dalis“. Jis atsirado XIX a., kai tuometinė carinės Rusijos valdžia pradėjo Vilniaus plėtrą. Naujoji miesto dalis rusų buvo pavadinta Naujuoju miestu (rusiškai Novyj gorod), o išvertus į lietuvių kalbą šis pavadinimas tapo Naujamiesčiu.
- Naujininkai: Naujininkai susiformavo XIX a. antroje pusėje, kuomet čia, nutiesus geležinkelį, ėmė vystytis pramonės įmonės, o kartu atsikraustė bei gyventi pradėjo ir naujakuriai darbininkai. Senamiesčio gyventojai teritoriją kitoje geležinkelio pusėje ėmė vadinti Nowy Swiat - „Naujuoju pasauliu“. Su tuo siejama ir Naujininkų vardo kilmė.
- Naujoji Vilnia: Naujosios Vilnios pavadinimas kilo iš Vilnios upės vardo. XIX a. viduryje nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis iš pradžių buvo pavadinta Novaja Vileika - pagal pro šalį tekančią Vilnios upę.
- Paneriai: Panerių vietovardis kilo iš upės vardo Neris („prie Neries“). Tai vienas seniausių Vilniaus vietovardžių - minimas jau 1390 m. dokumente.
- Pašilaičiai: Pašilaičių rajonas pavadinimą gavo pagal čia seniau buvusio kaimo pavadinimą. Istoriniuose šaltiniuose šis kaimas minimas nuo XVIII a. 1985 m. suformuotą naują Pašilaičių gyvenamąjį rajoną pasirinkta pavadinti būtent pagal šį kaimą.
- Paupys: Paupys taip vadinasi, nes yra įsikūręs prie upės - Vilnios. Iki II pasaulinio karo ši miesto dalis įprastai vadinta Paplaujos (Paplavų) vardu. Manoma, kad toks pavadinimas kilo dėl Paupio teritorijoje trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens.
- Pavilnys: Kaip ir Naujosios Vilnios bei Paupio, Pavilnio pavadinimą įkvėpė Vilnios upė - pavadinimas reiškia „prie Vilnios“. Šis pavadinimas senas, randamas jau 1639 ir 1650 m. šaltiniuose.
- Perkūnkiemis: Perkūnkiemis - vienas naujausių miesto gyvenamųjų rajonų. Jis susideda iš žodžių „Perkūno kiemas“. Perkūnas buvo senovės lietuvių dievas.
- Pilaitė: Pilaitė - vienas naujausių Vilniaus rajonų, pradėtas statyti XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Pilaitės vardas yra istorinis vietovardis, kilęs iš žodžio „pilis“. Rajonas pavadinimą gavo pagal čia kadaise stovėjusią pilį.
- Rokantiškės: Rokantiškių pavadinimas - asmenvardinės, lietuviškos kilmės, nors daugiau informacijos apie jį nežinoma. Jis senas: ši teritorija Rokantiškėmis vadinama jau XVI a. pradžios dokumentuose.
- Rasos: Rasų vietovardis pirmąkart paminėtas dar XVI a. Tada teritorija apėmė didesnį plotą, siekė Aušros vartus. Rasų kapinės įrengtos 1769 m., o XIX a. pabaigoje čia atsirado ir gyvenamųjų namų. Vietovardžio Rasos kilmė nėra tiksliai žinoma. Viena versija sako, kad jis kilo iš čia buvusio šaltinio vardo. Kita versija sako, kad vietovardis galėjo atsirasti iš čia turėjusio žemes dvarininko pavardės. Istorikas Adamas Honoris Kirkoras dar XIX a. viduryje aprašė, kaip čia vilniečiai rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos Rasų šventės (dabar dažniau vadinamos Joninėmis). Jis ir vietovardžio pavadinimą siejo su Rasos švente.
Dar ne kiekvienas vilnietis žino, kad pietinėje Senamiesčio dalyje, greta geležinkelio ir populiaraus prekybos centro slypi urbanistinis paminklas - pačioje XX a. pradžioje bankininko Juozapo Montvilos išplėtota Rasų kolonija. Tai - unikalus istorinis Vilniaus priemiestis, kuriame susipynęs perimetrinis užstatymas, laisvas planavimas, miesto vilos ar akmeniniai grindiniai. Dar anksčiau šioje ir kaimyninėse teritorijose buvo grafams Čapskiams priklausę parkai ir sodai, tarp dabartinių Lapų ir Vanagėlio gatvių - baronų fon Renė dvaras su angliško stiliaus parku, kiek toliau į Rytus - iki šiandienos išlikęs Markučių dvaras su parku, geriau žinomas kaip A. Puškino literatūros muziejus.