Lietuvių kalbos tarmės apima didelę dalį Lietuvos, o Aukštaičių tarmė užima rytinę Lietuvos dalį. Ši dalis yra gerokai didesnė negu žemaičių tarmė̃s. Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai, tačiau anksčiau šiais vardais buvo vadinamos ne tarmės, bet Lietuvos valstybės dalys. Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje, o Aukštaičiai pirmąkart minimi 1322 m. kunigaikščio Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu. Šie vardai greičiausiai padaryti iš būdvardžių „žemas“ ir „aukštas“ (nors kai kurie kalbininkai žemaičių pavadinimą sieja su daiktavardžiu „žemė“).
Anksčiau žemaičiai buvo užėmę vidurio Lietuvos žemumą ir jų teritorija buvo žemesnis kraštas nei aukštaičių. Aukštaičių centrinė teritorija buvo Vilniaus-Ašmenos aukštumos. Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Aukštaičių Tarmės Klasifikacija ir Pietų Aukštaičių Ypatybės
Aukštaičių tarmė dar skirstoma smulkiau pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą. Pagal šiuos požymius aukštaičių tarmė skyla į tris patarmes:
- vakarų aukštaičius;
- pietų aukštaičius;
- rytų aukštaičius.
Pietų aukštaičiai smulkiau neskirstomi, o vakarų ir rytų aukštaičiai klasifikuojami smulkiau. Vakarų aukštaičiai skirstomi į kauniškius ir šiauliškius. Rytų aukštaičiai - į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, panevėžiškius ir širvintiškius.
Pietų Aukštaičių Tarimo Skirtumai
Skiriamoji pietų aukštaičių ypatybė yra ta, kad jie ištaria dvigarsius am, an, em, en, bet neturi nosinių balsių ą, ę. Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ͘ si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“. Palyginimui, vakarų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę, pvz.: kam̃.pa∙, raŋ̃.ka∙, žã∙si., kã∙te∙ „kampą, ranką, žąsį, katę“. Rytų aukštaičiai netaria nei dvigarsių am, an, em, en, nei nosinių balsių ą, ę, o turi dvigarsius um, un, im, in ir balsius ų, į, pvz.: kum̃.pu., ruŋ̃.ku., žũ͘ si., ka̾.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“. Čia išsiskiria tik didžioji panevėžiškių dalis, kuri taria dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn.
Aukštaitiškas sveikinimas - palinkėjimas (Aukštaičių tarmė)
Monografija apie Pietų Aukštaičių Vokalizmą ir Prozodiją
Knygoje išsamiai aprašoma pietų aukštaičių fonologinė balsinė sistema ir prozodija. Remiantis empirinių, eksperimentinių ir statistinių tyrimų rezultatais, aptariami didžiajam pietų aukštaičių plotui būdingi fonetiniai reiškiniai. Taip pat aprašoma bendra fonologinė balsinių fonemų sistema.
Ne mažesnis dėmesys skiriamas ir kirčiui bei priegaidėms, jų funkcionavimui bei požymiams, pagal kuriuos minėti reiškiniai atpažįstami kalbos sraute. Aptariami atskirų šnektų ar jų grupių savitumai. Knygoje susisteminami, papildomi ir pakoreguojami anksčiau dialektologų pateikti duomenys. Naujai interpretuojami kai kurie reiškiniai, atkreipiamas dėmesys į dialektologų nepastebėtus ir menkai tyrinėtus vokalizmo ir prozodijos dalykus. Dalis fonetinių ir prozodinių reiškinių - balsių, dvigarsių ir prozodiniai elementai, jų požymiai, vartosena, kitimo priežastys ir tendencijos - tiriama remiantis instrumentiniu ir audiciniu metodais. Kai kurie pietų aukštaičių prozodijos ir vokalizmo reiškiniai palyginami ir su kitų aukštaičių ir žemaičių patarmių, bendrinės kalbos faktais.
I. Vokalizmas: Balsinės Fonemos ir Jų Vartosena
Monografijoje vokalizmo skyrius prasideda nuo balsinių fonemų ir jų alofonų inventoriaus analizės. Detaliai nagrinėjami kiekybiniai balsių variantai ir jų distribucija, taip pat kokybiniai balsių alofonai ir jų distribucija. Nagrinėjami dvigarsiai, „trigarsiai“ ir jų vartosena pietų aukštaičių šnektose. Pavyzdžiui, dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos tiriamos periferinėse Varanavo šnektose, o dvigarsių V+n netipiškos vartosenos ir balsių nazalizacijos liekanos analizuojamos platesniame lietuvių kalbos tarmių kontekste.
Dalis monografijos skirta akustiniams ir artikuliaciniams balsių požymiams. Apžvelgiama izoliuotų balsių kokybė, lyginama izoliuotų ir sakiniuose ištartų balsių kokybė. Tiriamas balsių [i-], [u-] denazalizacijos reiškinys. Fonologinė balsių sistema pristatoma atskirame poskyryje. Ypač svarbi ligi šiol daug dialektologų diskusijų kelianti ilgųjų skiemenų su balsiais [u∙, [ i∙], [ ẹ∙ ], [ọ∙] / [o∙] ir poliftongais [ie], [uo] priegaidžių niveliacija. Autorės nuomone, verta paanalizuoti ir skirtingas priegaidės turinčių dvigarsių pirmųjų dėmenų požymius, ypač trukmę. Aktualios ir balsių [į∙], [ų∙] nosinumo, fonemų alofonų variantų trukmės bei kokybės ir kitos problemos, kaip aprašyta ir Pelesos šnektos fonologinės sistemos tyrimuose.
II. Prozodija: Kirtis ir Priegaidės
Prozodijos dalyje detaliai gvildenamas kirtis ir priegaidės. Aptariama prozodinė žodžių struktūra ir pagrindinis kirtis. Aprašomi akustiniai pagrindinio kirčio požymiai, įskaitant trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kirčio akustinius požymius. Išsamiai nagrinėjamas šalutinis kirtis: jo tipai, vartojimas, akustiniai distinktyvinio kirčio požymiai ir audicinis tyrimas.
Monografijoje taip pat nagrinėjami nekirčiuoti skiemenys, atskiriant prieškirtinius ir pokirtinius nekirčiuotus skiemenis, bei akustinius ilgųjų prieškirtinių skiemenų požymius. Vienas iš pagrindinių prozodijos elementų - priegaidė - aptariamas išsamiai. Aprašomi priegaidžių tipai ir jų vartojimas, žymėtoji ir nežymėtoji priegaidė. Didelis dėmesys skiriamas akustiniams priegaidžių požymiams: ilgųjų balsių akūtui ir cirkumfleksui, jų audicinei analizei, dvibalsių priegaidėms ir jų akustiniams požymiams, bei mišriųjų dvigarsių priegaidžių akustiniams požymiams. Naujų minčių turėtų sukelti šalutiniai kirčiai, dvibalsinių galūnių priegaidės bei kiti prozodijos reiškiniai. Nagrinėjamos ir kai kurių dvibalsintų galūnių priegaidės.
Daliai aukštaičių būdingas kirčio atitraukimas iš galūnės. Jis stiprėja einant iš pietų į šiaurę. Skiriamas sąlyginis ir visuotinis kirčio atitraukimas. Sąlyginį kirčio atitraukimą turime tada, kai kirtis atitraukiamas tik nuo trumpos galūnės į ilgąjį ir trumpąjį priešpaskutinį skiemenį, pvz.: juɔ̾da „juodà“, vai̇̾kus „vaikùs“, dùris „duri̇̀s“. Visuotinis kirčio atitraukimo dėsnis galioja ten, kur kirtis atitraukiamas ne tik nuo trumpos, bet ir nuo ilgos tvirtagalės galūnės ir į ilgą, ir į trumpą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: die̾nas „dienàs“, gèrai „gerai̇̃“.
Aukštaičiai turi dvi priegaides: tvirtapradę ir tvirtagalę. Tvirtagalė priegaidė dar turi variantų. Vadinamoji tęstinė priegaidė, kuri būdinga vakarų aukštaičiams kauniškiams. Balso spūdis padalijamas abiem skiemens dalims, pvz.: gerãi̇̃ „gerai̇̃“. Vadinamąją kirstinę priegaidę turi kupiškėnai. Tai staigus balso nukritimas, pvz.: gerαi̇͛ „gerai̇̃“.
Morfologinės, Sintaksinės ir Leksikos Ypatybės
Monografija taip pat apžvelgia bendresnes aukštaičių tarmės ir pietų aukštaičių patarmės ypatybes.
Morfologinės Ypatybės
Visų aukštaičių daugiskaitos naudininko forma yra be s, pvz.: akim „akims“, laukam „laukams“. Tai sutrumpėjusi dviskaitos galūnė. Pietų ir rytų aukštaičiai yra išlaikę du vietininkus: vidaus esamąjį (inesyvą) ir vidaus einamąjį (iliatyvą). Inesyvas rodo vietą viduje (vartojamas kaip bendrinėje kalboje, nors ir kita forma), pvz.: miški, miškuosu, miškuose „miške, miškuose“. Iliatyvas nusako judėjimo kryptį į vidų, pvz.: einu miškan, miškuosna „einu į mišką, į miškus“. Beveik visi rytų aukštaičiai ir dalis pietų aukštaičių vartoja įvardžio vardininką ãnas, anà, ãnys, ãnos „jis, ji, jie, jos“.
Sintaksinės Ypatybės
Aukštaičių plote vartojama konstrukcija: modalinis veiksmažodis + vardažodžio vardininkas + bendratis, pvz.: reikia šienas pjaut „reikia šieną pjauti“. Taip pat aukštaičių plote gyvai vartojama konstrukcija daiktavardžio vardininkas + bendratis + būdvardžio bevardė giminė, pvz.: pienas gerti sveika „pieną gerti sveika“.
Leksikos Ypatybės
Aukštaičiai vartoja nemažai skolinių iš slavų kalbų (slavizmų). Jų gausu rytiniuose pakraščiuose, taip pat aukštaičių patarmės salose Baltarusijoje ir Lenkijoje. Išsiskiria tik vakarų aukštaičių patarmė, kur slavizmų mažiau, bet labiau paplitę skoliniai iš germanų kalbų (germanizmai). Žmogų ir jo aplinką apibūdinantys skoliniai pietų aukštaičių šnektose taip pat yra tyrimų objektas.
tags: #pietvakariniu #pietu #aukstaiciu #vokalizmas #ir #prozodija