Neraugintos duonos diena, arba Neraugintos duonos savaitė (hebrajiškai Chag HaMatzot), yra svarbi žydų religinė šventė, glaudžiai susijusi su Pascha (Pesach). Ši šventė, trunkanti septynias dienas Izraelyje (aštuonias diasporoje), minima pavasarį ir pabrėžia izraelitų išvadavimą iš Egipto vergovės. Pagrindinis šios savaitės simbolis yra nerauginta duona, vadinama maca, primenanti skubų tautos išėjimą iš Egipto.
Neraugintos duonos savaitės istorija ir kilmė
Pėsachas (hebr. פֶּסַח), dar vadinamas Perėjimo švente (hebrajiškai pesach - pereiti) arba Neraugintos duonos švente (hebr. Hag Ha-Macot), yra viena svarbiausių žydų švenčių. Ji skirta paminėti išvadavimą iš Egipto nelaisvės. Neraugintos duonos savaitė yra biblinė šventė, minima pagal Senojo Testamento nurodymus (Išėjimo 12:15-20, Kunigų 23:6-8). Ji prasideda iškart po Paschos vakaro, nisano mėnesio 15-ąją pagal žydų kalendorių (dažniausiai kovo ar balandžio mėn.). Šventės pavadinimas kilęs iš pagrindinio jos elemento - neraugintos duonos (macos), kuri valgoma visą savaitę, o raugintas maistas (chametz) yra griežtai draudžiamas.
Neraugintos duonos savaitė yra ne tik Paschos tęsinys, bet ir savarankiška šventė, pabrėžianti izraelitų skubų išėjimą iš Egipto, kai jie neturėjo laiko rauginti duonos (Išėjimo 12:34). Ši savaitė taip pat simbolizuoja nuolankumą, dvasinį apsivalymą ir laisvės džiaugsmą, nes išvadavimas iš vergovės laikomas Dievo malonės įrodymu. Pasakojama, kad kai Dievas dešimčia bausmių privertė faraoną paleisti izraelitus, jie turėjo išeiti taip greitai, kad nespėjo paruošti įprastos duonos. Vietoj to jie kepė neraugintą duoną - plokščius paplotėlius, kurie tapo laisvės simboliu. Biblijoje Dievas įsakė izraelitams švęsti šią savaitę kaip „amžiną įstatą“ (Išėjimo 12:17), kad jie ir jų palikuonys prisimintų Dievo išvadavimą.
Be istorinės reikšmės, šventė turi ir dvasinę prasmę:
- Apsivalymas: Rauginto maisto atsisakymas simbolizuoja nuodėmės ir egoizmo pašalinimą iš gyvenimo, nes raugas kartais siejamas su puikybe ar moraliniu sugedimu.
- Dėkingumas: Valgydami macą, žydai išreiškia dėkingumą už Dievo apsaugą ir ištikimybę.
- Tapatybė: Šventė stiprina žydų tautos vienybę ir ryšį su jų istorija.
Neraugintos duonos savaitė taip pat siejama su pavasario atgimimu, nes ji sutampa su javų derliaus pradžia Palestinoje. Todėl kai kurie mokslininkai mano, kad šventė galėjo turėti ir agrarinių šaknų, kurios vėliau buvo sujungtos su išėjimo iš Egipto istorija.
Pėsacho data ir kalendoriniai ypatumai
Pirmos trys evangelijos sieja “Paskutinę Vakarienę” su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie “Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: “kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: “Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o “Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv. Jonas sadukiejų kalendoriumi. Žvelgiant į “Paskutinės Vakarienės” seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti “Eucharistijos” įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais.
Pėsachas prasideda nisano (kovo-balandžio) mėnesio 15 dieną. Skaitytojui į akis krinta prieštaringi chronologiniai duomenys evangelijose. Štai sinoptikai sekmadienį įvardija kaip likus „porai dienų“ iki Velykų (plg. 14, 1). Taigi tuo remiantis Paschos šventė turėjo būti jau antradienį. Jėzaus mokiniai „pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis“, teiraujasi Jėzaus, kur paruošti Velykų vakarienę (Mk 14, 12; Mt 26, 17; Lk 22, 7). Labai keistas klausimas, nes žydai Paschos vakarienę, seder, valgo tos šventės išvakarėse. Likusiomis šventinės savaitės dienomis valgoma tik „nerauginta duona“.
Hesemanno akimis, tuos prieštaringus duomenis paaiškinti nesunku. Egzistavo Saulės kalendorius, juo naudojosi esenai. Pagal jį kiekvienas mėnuo visada prasidėdavo trečiadienį, duonos šventės diena visada būdavo trečiadienis, o Paschos vakarienė būdavo valgoma antradienio vakarą. Oficialioji Jeruzalė, t. y. šventykla, taikė Mėnulio kalendorių. 15-oji atitikdavo pirmą pavasario pilnatį. 30-aisiais metais nisano 15-oji sutapo su balandžio 8-ąja - šabu. Aukojimo avinėliai šventykloje buvo skerdžiami išvakarėse - penktadienį. Penktadienio vakarą valgyta ir seder vakarienė.
Kalendorių skirtumai Jėzaus laikais
| Kalendorius | Naudotojai | Mėnesio pradžia | Neraugintos duonos diena | Paschos vakarienė |
|---|---|---|---|---|
| Saulės kalendorius | Fariziejai, esenai, dauguma žmonių | Visada trečiadienį | Trečiadienis | Antradienio vakaras |
| Mėnulio kalendorius | Sadukiejai, kunigai, oficiali Jeruzalė | Nisano 15-oji (pilnatis) | (Priklauso nuo mėnesio) | Penktadienio vakaras (30-aisiais metais) |
Pasiruošimas Pėsachui ir Sederio ritualai
Pasiruošimas Pėsachui prasideda dar prieš šventę. Nisano 13 dienos vakarą, sutemus, namų šeimininkas, laikydamasis Mišnoje nurodytų priesakų, atlieka raugo namuose ieškojimo apeigas. Gerai matomoje vietoje padedamas raugintos duonos gabalėlis. Skaitoma malda, kurioje minimas priesakas per Pesachą atsisakyti bet kokio raugo. Produktų, turinčių raugo, likučiai susemiami samteliu, galiausiai - ir minėtas duonos gabalėlis. Visa surišama ir padedama apšviestoje vietoje. Nisano 14 dieną surinkti produktai sudeginami.
Nisano 14 dieną pirmagimiai sūnūs (vyresni nei 13 metų) privalo pasninkauti, taip prisimenami izraelitų pirmagimiai. Šios dienos vakare vyrai meldžiasi sinagogoje. Jiems grįžus pradedama šventinė vakarienė, vadinama sederu (sederiu), kurios tvarka yra griežtai reglamentuota. Pagrindinis Paschos ritualas yra Seder - šventinė vakarienė, kurios metu skaitoma Hagada (Paschos pasakojimas), valgomas simbolinis maistas ir giedamos giesmės.
Valgomi simboliniai valgiai:
- Maca (nerauginta duona)
- Kepta ėriuko arba vištos šlaunelė (simbolizuoja Jeruzalės šventykloje Pesacho išvakarėse aukotą avinėlį)
- Specialiai paruošti kiaušiniai
- Saldus patiekalas charošetas (obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė, simbolizuojanti medžiagą, iš kurios Egipto vergovėje žydai gamino plytas)
- Kartieji prieskoniniai augalai (pvz., krienai, petražolės), simbolizuojantys žydų gyvenimą, kurį apkartino egiptiečiai (Iš 1, 14)
Išgeriamos 4 taurės vyno (tai simbolizuoja keturis Dievo posakius Išėjimo knygoje: aš jus išvedžiau iš Egipto; aš jus išgelbėjau; aš jus išvadavau iš nelaisvės; padariau jus savo tauta). Dengiant stalą, taurė padedama ir pranašui Elijui.
Išgėrus pirmą taurę vyno namų šeimininkas nusiplauna rankas ir pamirkęs sūdytame vandenyje suvalgo karčiųjų prieskoninių augalų. Jų valgyti duoda ir šeimos nariams. Atlaužia neraugintos tešlos duonos gabalėlį (vadinamas afikomenu) ir paslepia jį po pagalve. Kiekvienas šeimos narys atsistoja, paima neraugintos tešlos paplotėlį, iškelia jį ir sako: „Tai sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipte. Šiais metais čia, kitais - Jeruzalėje. Šiais metais vergovėje, kitais - laisvėje.“ Visiems susėdus jauniausias sūnus klausia, kodėl šią naktį jie valgo neraugintą duoną ir kartumynus. Aiškinama, kad žydų protėviai garbino stabus, kol Dievas išsirinko Abraomą. Pagrindžiamas žydų tautos ir religijos gimimas, už izraelitams padarytus stebuklus šlovinamas Dievas. Afikomanas - paskutinis macos gabalėlis, kuris valgomas velykinio Sederio metu, kad burnoje pasiliktų macos skonis.
Neraugintos duonos savaitė Jėzaus laikais
Jėzaus laikais (I a.) Neraugintos duonos savaitė buvo neatsiejama Paschos šventės dalis, viena didžiausių piligrimystės švenčių, pritraukdavusi tūkstančius žydų į Jeruzalę. Pagal Toros nurodymus (Kunigų 23:6), šventė prasidėdavo nisano 15-ąją, iškart po Paschos Seder vakarienės, ir tęsdavosi septynias dienas. Pagrindiniai šventės elementai buvo šie:
- Nerauginta duona (maca): Visą savaitę žydai valgė tik macą ir vengė bet kokio rauginto maisto. Namuose prieš šventę būdavo atliekamas kruopštus valymas, pašalinant visus chametz pėdsakus.
- Aukos Šventykloje: Jeruzalės Šventykloje buvo aukojamos padėkos ir javų derliaus aukos, įskaitant omer - pirmųjų miežių derliaus auką antrąją šventės dieną (Kunigų 23:10-14).
- Šventiniai susirinkimai: Pirmąją ir paskutiniąją savaitės dienas žydai rinkdavosi į šventas sueigas, nedirbdavo ir meldėsi, kaip nurodyta Toroje.
Biblijoje matome, kad Jėzus šventė Paschą, o kartu ir Neraugintos duonos savaitę. Paskutinė vakarienė, aprašyta evangelijose (Mato 26:17-30), vyko Paschos išvakarėse, kai buvo valgoma maca ir kiti ritualiniai maisto produktai. Evangelijos pagal Joną (19:14) nurodo, kad Jėzaus nukryžiavimas įvyko Paschos pasiruošimo metu, taigi Neraugintos duonos savaitės kontekste. Be to, Jėzus naudojo neraugintos duonos simboliką savo mokymuose, pavyzdžiui, įspėdamas mokinius saugotis „fariziejų raugo“ - veidmainystės (Mato 16:6).
Paskutinė Jėzaus vakarienė ir Eucharistijos įsteigimas
Krikščionybėje Pėsachas įgauna naują reikšmę, susijusią su Paskutine vakariene. Evangelijose pasakojama, kad Jėzus Kristus Paskutinės vakarienės metu, kuri buvo švenčiama Pėsacho metu, įsteigė Eucharistiją. Kun. Linas Šipavičius teigia, kad Naujame Testamente yra keturi aprašymai, tiesiogiai liudijantys “Eucharistijos” įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau, naudojant Morkaus liudijimą, atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 7-20) tekstai. Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės “Paskutinės Vakarienės” eigos. Pats “Eucharistijos” įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė “Eucharistijos” sakramentą, kad Jis jį perdavė savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai.
Luko evangelijoje rašoma: „Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruošykite mums Velykų vakarienę.“ […] Nuėję jie […] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ […] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7-20; kiti tekstai Mt 26, 17-29; Mk 14, 12-25; 1 Kor 11, 23-25).
Taigi, Eucharistijos įsteigimas įvyko per žydų Velykas. Šitaip „Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimas pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, tos naujosios Velykos, iš anksto įvyko Paskutinės vakarienės metu ir buvo švenčiamos Eucharistijoje, kuri užbaigia žydų Velykas ir jau pradeda galutinių laikų Bažnyčios Velykas dangaus karalystės garbėje“ (KBK nr. 1323).
Eucharistijos reikšmė krikščionybėje
Eucharistija suprantama pirmiausia kaip dėkojimas Tėvui ir jo pašlovinimas. Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentas, taip pat yra ir šlovinimo auka, dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką, dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje. Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“ (KBK nr. 1358).
Kristus patikėjo Bažnyčiai savo eucharistinę auką kaip „savo mirties ir prisikėlimo atminimą“. Tad Eucharistija yra ir Kristaus Velykų atminimas, gyvas kryžiaus aukos atminimas. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinama anamnezė, arba iškilmingas atminimas („memorialas“). Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami (plg. KBK nr. 1362-1363). Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę. Laiške Žydams rašoma: „Broliai! Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taipogi ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginamai labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis iškentėjo pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį palikimą.“
Neraugintos duonos savaitė šiais laikais
Šiuolaikiniame judaizme Neraugintos duonos savaitė išlieka svarbi šventė, glaudžiai susijusi su Pascha. Nors Jeruzalės Šventykla sunaikinta, o aukojimo apeigos nebevyksta, pagrindinės tradicijos išliko ir pritaikytos dabartiniam gyvenimui:
- Rauginto maisto pašalinimas: Prieš šventę žydų namuose atliekamas ritualinis valymas, vadinamas bedikat chametz. Chametz (raugintas maistas, pvz., duona, makaronai, alus) pašalinamas arba simboliškai „parduodamas“ ne žydams. Šis procesas simbolizuoja dvasinį pasiruošimą šventei.
- Maca kaip pagrindinis maistas: Visą savaitę valgoma tik maca - ploni, traškūs nerauginti paplotėliai, gaminami iš miltų ir vandens, kepami per 18 minučių, kol nepradeda raugti. Šiuolaikinė maca gaminama pagal griežtus košerinius standartus ir yra įvairių rūšių, įskaitant rankų darbo ar mašinomis keptą.
- Seder vakarienė: Nors Seder oficialiai yra Paschos dalis, ji pradeda Neraugintos duonos savaitę. Per Seder valgoma maca, skaitoma Hagada ir atliekami kiti ritualai, primenantys išėjimą iš Egipto.
- Sinagogų pamaldos: Pirmąją ir paskutiniąją savaitės dienas (Izraelyje - tik pirmąją) vyksta šventinės pamaldos, skaitomos specialios maldos ir Halelio psalmių ciklas. Darbas šiom dienom paprastai nevykdomas, išskyrus būtinuosius darbus.
- Omer skaičiavimas: Antrąją šventės dieną pradedamas omer skaičiavimas - 49 dienų laikotarpis iki Šavuot šventės, primenantis javų derliaus auką ir dvasinį pasiruošimą Toros gavimui.
Šiuolaikiniame pasaulyje Neraugintos duonos savaitė taip pat įgavo naujų reikšmių. Kai kuriose bendruomenėse ji siejama su asmeniniu apsivalymu ar ekologiniu sąmoningumu, nes atsisakoma perdirbto maisto. Reformuotų ir sekuliarių žydų bendruomenės gali švęsti šventę laisviau, tačiau maca ir chametz vengimas išlieka universaliu simboliu. Neraugintos duonos dienos yra kasmetinis priminimas, kad mes turime pašalinti nuodėmę iš savo gyvenimo ir tai daryti kasdien.
Košerinio maisto principai (Kašrutas)
Žydai maitinasi tiktai ,,tinkamu“, košeriniu maistu. Pati svarbiausia ypatybė, be kurios tiesiog nebūtų žydų virtuvės - tai pagrindinių religinių ir produktų gaminimo taisyklių laikymasis - Kašrutas. Pirmiausia, reikia paneigti paplitusią nuomonę: rabinai ir kiti žydų religiniai veikėjai nedalyvauja gaminant košerinį maistą.
Pagrindinės Kašruto taisyklės:
- Galima valgyti tik žolėdžių galvijų mėsą: jautieną, avieną, ožkieną, o taip pat laukinių gyvūnų: briedieną ir stirnieną. Kiauliena ir plėšriųjų gyvūnų mėsa yra uždrausta.
- Tokios pat nuostatos taikomos ir paukštienai, tik be plėšriųjų maistui draudžiama naudoti egzotinius ir čiulbančius.
- Košerinėmis laikomos tik tos žuvų rūšys, kurios turi žvynus ir pelekus. Maistui uždraustos naudoti žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos: šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas (beluga) ir kt.
- Maistui skirti gyvūnai ir paukščiai turi būti paruošti laikantis ,,šechitos“ - žydiško gyvulio skerdimo proceso taisyklių, t.y. labai greitai, be skausmo, specialiai tam apmokytų žmonių.
- Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują, nes manoma, kad jame yra gyvūno arba paukščio siela. Todėl nupirkus šviežią arba šaldytą mėsą ir ant jos pakuotės perskaičius ,,lo mukšar“ būtina iš jos pašalinti visą kraują.
- Jeigu leidžiamų naudoti maistui paukščių sudėtame kiaušinyje yra nors lašas kraujo - jo negalima naudoti. Todėl geriau prieš naudojimą jį patikrinti - įmušti į stiklinį indą.
- Draudžiama maistui naudoti visų rūšių vabzdžius. Todėl žydės šeimininkės labai didelį dėmesį skiria pirminiam produktų apdorojimui: atidžiai perrenka kruopas, sijoja miltus, apžiūri vaisius, daržoves ir žalumynus.
Laikantis Kašruto taisyklių visi patiekalai skirstomi į mėsiškus, pieniškus ir neutralius (,,parve“). Kartu valgyti ir gaminti pienišką ir mėsišką maistą griežtai draudžiama. Skirtumas tarp pieniškų ir mėsiškų produktų valgymo turi būti nemažesnis negu 6 val., jeigu mėsiški patiekalai bus valgomi po pieniškų - pakaks 1 val. Išimtis daroma kietam sūriui - po jo turi būti ne mažesnis 6 val. intervalas. Žuvis, kiaušiniai, visi augaliniai produktai priskiriami ,,parve“ ir gali būti derinami tiek su mėsiškais, tiek su pieniškais produktais. Šis padalinimas taikomas ne tik patiems produktams, bet ir indams, kuriuose jie ruošiami. Plauti tokius indus reikia taip pat atskirai.
tags: #pirmaja #neraugintos #duonos #diena #kelintadienis