Žmonės apie Antarktidos žemyną sužinojo dar XIX a. pradžioje, tačiau aktyvesni pietų poliarinių kraštų tyrimai pradėti vėliau. XX a. pradžioje prasidėjo tikros poliarinės lenktynės, kurias prieš 110 metų laimėjo Norvegijos ekspedicija, vadovaujama Roaldo Amundseno. Norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas ir jo komanda 1911-ųjų gruodžio 14 dieną tapo pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais Pietų ašigalį. Lygiai prieš šimtą metų, 1911 gruodžio 14 d., 39-erių metų norvegų tyrinėtojo Roaldo Amundseno vadovaujama geografinė ekspedicija, sudaryta iš penkių vyrų, pirmąsyk žmonijos istorijoje pasiekė Pietų ašigalį. Norvegų ekspedicija beveik penkiomis savaitėmis aplenkė tuo pat metu Pietų ašigalio siekusią britų komandą „Terra Nova Expedition“, vadovaujamą Roberto Falcono Scotto. Tuo pat metu startavusi brito Roberto F. Scotto ekspedicija žuvo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip R. Amundsenui pavyko pasiekti šį istorinį pasiekimą ir kokios aplinkybės lėmė jo konkurento R. Scotto tragišką likimą.
Roaldas Amundsenas: kelias į Pietų ašigalį
Roaldas Amundsenas gimė 1872 m. laivų savininko šeimoje, gyvenusioje netoli Kristijanos (dabar - Oslas). Būdamas 21-erių, jaunuolis metė medicinos studijas Kristijanos universitete ir įsiprašė jūreiviu į ruonių medžiotojų laivą „Magdalena“. Taip R. Amundsenas pirmą kartą plaukiojo Arkties vandenyse. Keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas R. Amundsenas ir pats labiau domėjosi šiaurinėmis sritimis - jo ekspedicija pirmoji sėkmingai praplaukė šiaurės vakarų jūrų keliu nuo Grenlandijos iki Aliaskos bei nustatė Šiaurės magnetinio poliaus tašką.
1896 m., įkvėptas tėvynainio Fridtjofo Nanseno žygių, R. Amundsenas tapo belgų antarktinės ekspedicijos šturmanu laive „Belgica“, kuriam vadovavo kapitonas Adrienas De Gerlache. 1898-ųjų pradžioje laivą prie Antarktidos tyvuliuojančioje Belingshauzeno jūroje beveik vieneriems metams sukaustė ledai. Tai buvo pirmoji antarktiniuose vandenyse praleista R. Amundseno žiema. Keliautojo „antarktinį krikštą“ lydėjo depresija, badas, įgulos narių pamišimai ir poliarinių keliautojų prakeiksmas - skorbutas. Tačiau R. Amundseno aistros poliarinėms kelionėms visa tai nenumaldė. Norvegas uoliai dėjosi į galvą kiekvieną poliarinėse kelionėse patirtą akimirką ir kaupė neįkainojamą patirtį. Simboliška, tačiau būtent laivo „Belgica“ ekspedicija laikoma pradžia periodo, kuris vadinamas Herojine Antarkties tyrinėjimų epocha.
Pasitikėdamas savo jėgomis vadovauti ekspedicijai, jis buvo pasiryžęs laivu įveikti Arkties vandenynu besidriekiantį Šiaurės Vakarų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Ledinį labirintą Šiaurės Amerikos žemyno šiaurine pakrante nuo Grenlandijos iki Beringo sąsiaurio R. Amundsenas įveikė mažu, arktinėms kelionėms pritaikytu vienstiebiu burlaiviu „Gjøa“. Kelionę su šešių žmonių įgula pradėjęs 1903 m. birželį, Ramųjį vandenyną R. Amundsenas pasiekė 1906-aisiais. Jūrininkus ištisus šimtmečius žudęs Šiaurės Vakarų kelias pagaliau buvo įveiktas. 34-erių R. Amundsenas tapo tautos didvyriu ir vienu iš labiausiai pripažintų pasaulio poliarinių tyrinėtojų.
Jis ruošėsi keliauti į Šiaurės ašigalį, tačiau sužinojęs, kad 1909-aisiais jį jau pasiekė Robertas Piris, nusprendė traukti į Pietų ašigalį. Norvegas planavo ilgalaikį dreifavimą ledo sukaustytu poliarinių tyrinėjimų laivu „Fram“ ir jau buvo pradėjęs ieškoti finansinių rėmėjų. Tačiau pasiruošimą žygiui į šiaurę nutraukė 1909 m. atskriejusi žinia, jog Šiaurės ašigalyje jau pabuvojo R. Peary'is. R. Amundsenas tuomet pakeitė ne planus, o kryptį - ėmė ruoštis ekspedicijai į Pietų ašigalį. Tiesa, nerimaudamas, jog rėmėjų ir palaikančiųjų gretų nepraretintų būgštavimai dėl didžiulio atstumo, R. Amundsenas savo ekspedicijos krypties pakeitimą išlaikė paslaptyje. Pradėjus žygį 1910-ųjų birželį, dauguma jo laivo įgulos buvo įsitikinę, jog plaukia dreifuoti į Arktį.
Pasirengimas Amundseno ekspedicijai
R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pirmąją žmonijos istorijoje antarktinę stotį, pavadinimu „Framheim“, R. Amundseno komanda įrengė Banginių įlankoje (angl. - „Bay of Whales“), Roso šelfiniame ledyne. Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai.
Kelionė į ašigalį ir sėkmė
Po ištisų mėnesių ruošimosi, sandėlių įrenginėjimo ir kelių „falšstartų“ (liet. - „niekstartis“, „klaidingas startas“), 1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą. Čia įvyko nesusipratimas, vos nepasibaigęs tragedija: geriausią šunų kinkinį turėjęs R. Amundsenas grįžo pirmas, o jo kolegos labai sunkiai rado kelią į stovyklą. Vienu kinkiniu grįžęs ekspedicijos dalyvis parvežė ir kitą draugą, kurio visi šunys pakeliui žuvo. R. Amundsenas sulaukė rimtų priekaištų. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.
Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Keliaudami savojo tikslo link, žygeiviai atrado Akselio Haibergo ledyną (angl. - „Axel Heiberg Glacier”), kuris jiems atvėrė kelią į poliarinį plokščiakalnį (poliarinį plato) bei, žinoma, į Pietų ašigalį. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos.
Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui. Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti.
R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. Telegrama, pranešanti apie keliautojų sėkmę, buvo išsiųsta iš Australijos Tasmanijos saloje esančio Hobarto uostamiesčio. R. Amundseno pasiekimas oficialiai paskelbtas 1912 m. kovo 7 d., jam atvykus į Hobartą Australijoje. Jis tapo pirmuoju žmogumi, pabuvojusiu Pietų ašigalyje, taip pat pirmuoju, pasiekusiu ir Pietų, ir Šiaurės ašigalius.
Pavojingos lenktynės dėl Pietų ašigalio – Elizabeth Leane
Roberto Scotto ekspedicija: herojiška tragedija
Kone paraleliai pradėta rengti dvi naujas ekspedicijas - britų, vadovaujamą R. Skoto, ir norvegų, vadovaujamą R. Amundseno. Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868-1912) buvo patyręs laivyno karininkas, paskutinius dvylika savo gyvenimo metų skyręs Antarktidos tyrinėjimams. Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai britų keliautojų Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo gana didelį kelią, bet vis dėlto turėjo apsisukti ir grįžti dėl labai sunkių sąlygų ir maisto trūkumo. R. Skotas po šios ekspedicijos dar labiau įsitikino, kad pasiekti tikslą veikiausiai leistų tik žmonių, paskui save velkančių roges, tvirtybė. Jam nelabai patiko mintis kinkiniuose naudoti šunis, mat jie keliautojui atrodė pernelyg ėdrūs, o gana drastiška idėja vienus šunis maitinti kitų šunų mėsa jam buvo visiškai nepriimtina.
R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Deja, agentas, nusiųstas jų pirkti į Aziją, buvo nepakankamai patyręs ir nesugebėjo išrinkti pačių geriausių gyvūnų (tai paaiškėjo jau pačioje ekspedicijos pradžioje). Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Į vidaus degimo variklių galią R. Skotas dėjo daug vilčių, išbandė roges atšiauriomis sąlygomis Norvegijoje. Visgi Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.
1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Naujojoje Zelandijoje buvo papildytos maisto, pašaro, kuro bei kitos atsargos. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės. Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
Ašigalio pasiekimas ir tragiškas grįžimas
Jie Pietų ašigalį pėsčiomis pasiekė 1912 metų sausio 18 dieną, tačiau ši grupė grįždama tragiškai žuvo. R. Skotas su keturiais bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio, sausio 18 d. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, tiesa, išsikapstė, bet vienas jų patyrė rimtą galvos traumą. Jis ėjo toliau, tačiau ėmė prarasti sąmonę ir galiausiai mirė. Kitas poliarininkas smarkiai susižeidė kojas. Jis vis sunkiau galėjo eiti ir ne kartą prašė bičiulių palikti jį, kad tik likę ekspedicijos dalyviai galėtų sparčiau judėti ir liktų gyvi. Galiausiai vienoje iš tarpinių stovyklų jis specialiai basas išėjo iš palapinės, kad mirtinai sušaltų ir taip leistų savo draugams keliauti toliau (jo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas).
Bet ir čia bėdos nesibaigė. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentėjo nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Priežastys, lėmusios skirtingus ekspedicijų likimus
Kaip būtų galima paaiškinti Amundseno grupės sėkmę? Pasak BBC žurnalistės Sian Flynn, velnias slypi detalėse. Nors ir turėdami tą patį tikslą - pasiekti Pietų ašigalį, Scottas ir Amundsenas savo ekspedicijas organizavo skirtingai. Pradedant nuo vyrų, kuriuos pasirinko bendrakeleiviais, iki kelionės įrangos. Ekstremaliomis Antarktidos sąlygomis netgi mažiausios detalės galėjo lemti gyvenimą arba mirtį.
Ekspedicijos tikslai
Scotto ekspedicijos darbotvarkė, palyginti su Amundseno, buvo įvairesnė. Tuo tarpu Amundsenas į kelionę leidosi be jokių mokslininkų ir ne itin domėdamas moksliniais pasiekimais. Iškalbinga detalė, žygio metu Scotto grupė padarė 4000 nuotraukų, tuo tarpu Amundseno - tik 10.
Nacionalinis kontekstas
Scottas ir Amundsenas atstovavo dviem labai skirtingoms nacijoms, tai neišvengiamai turėjo įtakos organizuojant ekspedicijas, taip pat jų lūkesčiams. Kadangi tuo metu Britanija buvo pirmaujanti pasaulio valstybė, nebuvo jokių abejonių, kad ašigalį pirmas pasieks ne kas kitas, o anglas. Tuo tarpu Norvegija Amundseno laikais buvo palyginti jauna nacija, tik 1905 metais išsikovojusi nepriklausomybę nuo Švedijos. Jo troškimas pasiekti ašigalį pirmam buvo labai rizikingas. Viena iš priežasčių, kodėl jis savo ekspediciją planavo slaptai, buvo ta, jog Norvegijai reikėjo diplomatinės Britanijos paramos.
Ekspedicijos dydis ir komanda
Scotto „Terra Nova“ ekspedicija buvo didelė, palyginti su Amundseno rūpestingai atrinkta grupe. Apie 60 žmonių plaukė laivu, 25 laukė krante, bazinėje stovykloje. Amundsenas pasirinko 19 vyrų iš jo „Fram’o“ ekspedicijos, tačiau tik devyni iš jų žiemojo „Framheime“, trobelėje, kurią jie pastatė ant ledo iškyšulio.
Įranga ir apranga
Amundseno vyrai buvo pripratę prie sniego ir šalto klimato. Britų ekspedicija nebuvo įgudusi slidinėti ir turėjo gerokai mažiau patirties, kaip naudoti slides skirtingose vietovėse. Norvegai, būdami bazinėje stovyklėje, perdirbo savo batus, kad apsisaugotų nuo galimų pritrynimų. Priešingai nei britai, jie kelioniniams rūbams pagaminti nusižiūrėjo nuo inuitų vilkų kailį, jau nekalbant apie vėjo neprapučiamus Burberry kostiumus, pagamintus iš lengvesnės medžiagos - gabardino.
Transportas
Scottas visada naudojo žmogaus jėga traukiamas roges. Amundsenas pasiėmė gerai išdresuotus šunis, specialiai nupirktus Grenlandijoje, ir du patyrusius šunų prižiūrėtojus - Sverrą Hasselį ir Helmerį Hansseną. Šunų kinkiniai suteikė kelionei į ašigalį tempo, tuo tarpu pagrindinė keliautojų užduotis buvo pasirūpinti, kad vėžės būtų tvarkingos, o šunys paėdę.
Mityba
Amundsenas ir jo vyrai valgė šviežią ruonių ir pingvinų mėsą, o pastarojoje yra pakankamai vitamino C, geriausios apsaugos nuo skorbuto. Norvegai šią mintį taip pat perėmė iš vietinių gyventojų, kurie valgydavo beveik vien mėsą. Britų sausainiai buvo pagaminti iš baltų miltų ir natrio karbonato. Norvegų sausainiai buvo iškepti iš avižinių miltų ir mielių, kurie aprūpino organizmą B vitaminais, stiprinančiais nervų sistemą. Kiekvieną dieną jie valgė pemikaną - pyragą, pagamintą iš sumaišytos muštos išdžiovintos jautienos ir riebalų.
Vadovavimas
Scottas buvo sudėtingas, jautrus, linkęs į savistabą žmogus, turintis daug literatūrinių gebėjimų ir žavesio. Jo vadovavimo koncepcija susiformavo tarnaujant karininku Anglijos laivyne, kuriame santykiai neišvengiamai buvo hierarchiniai ir formalūs. Priešingai, Amundsenas buvo inovatyvus individualistas - profesionalus entuziastingas šiaurės tyrinėtojas. Jis taip pat buvo įvairialypė asmenybė, ypač santykiuose su kitais žmonėmis, tačiau jos susikoncentravimas ir rungtynių dvasia buvo neprilygstami.
Ekspedicijų palyginimas
| Savybė | Roaldo Amundseno ekspedicija | Roberto Scotto ekspedicija |
|---|---|---|
| Tikslas | Tik Pietų ašigalio pasiekimas | Mokslo tyrimai ir ašigalio pasiekimas |
| Komandos dydis | Maža, kruopščiai atrinkta grupė (5 vyrai į ašigalį) | Didesnė, apie 60 laive, 25 krante (5 vyrai į ašigalį) |
| Pagrindinis transportas | Šunų kinkiniai | Žmonių tempiamos rogės, arkliai, motorinės rogės |
| Pasirengimas | Adaptuota inuitų patirtis, puikūs slidinėjimo įgūdžiai | Mažiau patirties slidinėjant, problemos su naujomis technologijomis |
| Mityba | Šviežia ruonių/pingvinų mėsa, pemikanas, B vitaminai | Sausainiai iš baltų miltų, ribotas vit. C, skorbutas |
| Vadovavimas | Inovatyvus, profesionalus, individualistas | Hierarchinis, jautrus, linkęs į savistabą |
| Atvykimo data į ašigalį | 1911 m. gruodžio 14 d. | 1912 m. sausio 18 d. |
| Grįžimo likimas | Sėkmingas | Tragiškas, visi žuvo |
Roaldo Amundseno dingimas ir palikimas
R. Amundsenas grįžo į tėvynę ir tapo Norvegijos nacionaliniu didvyriu. Vėliau jis nesėkmingai bandė laivu pasiekti Šiaurės ašigalį. 1926 m. kartu su italu keliautoju Umbertu Nobile perskrido virš Šiaurės ašigalio dirižabliu. Po dvejų metų, 1928 m. birželio 18 d., R. Amundsenas žuvo hidroplanu išskridęs ieškoti be žinios dingusio U. Nobilės (jis vėliau atsirado) ekspedicijos. Manoma, jog lėktuvas, kuriuo skrido R. Amundsenas, nukrito į Atlanto vandenyną. Turėdami naujų faktų, norvegai ketina povandeniniu laivu ištirti įtariamą lėktuvo kritimo vietą, kur netoli Lokio salos lediniuose Šiaurės Atlanto vandenyse tikimasi rasti R. Amundseno lėktuvo nuolaužų. Anksčiau šiais metais buvo rastas jūrlapis, kuriame vieno norvegų žvejų laivo kapitonas pažymėjo vietą į šiaurės vakarus nuo Lokio salos - ten jo įgula 1933 metais tinklu ištraukė 2-3 metrų ilgio daiktą, bet keliant jis iškrito į vandenį ir nuskendo. Tas daiktas galėjo būti R. Amundseno lėktuvo dalis.
Nepaisant R. Amundseno sumanymo įslaptinti savo ekspedicijos tikslą kritikos, nūdienos geografijos istorikai norvego ekspediciją ir pasiekimą visiškai reabilitavo, o abiejų Pietų poliaus atradėjų - R. Amundseno ir R. Scotto - garbei, jų pavardėmis pavadinta visai greta Pietų ašigalio pastatyta nuolatinė mokslinių tyrimų stotis. Naujas žygis į Pietų ašigalį įvyko tik 1957 m. pabaigoje, kai piečiausią planetos tašką pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris (vienas iš pirmųjų dviejų į Džomolungmą įkopusių žmonių), keliaudamas specialiai pritaikytais traktoriais. Po to, kai 1911 m. R. Amundsenas pasiekė Pietų ašigalį, į Antarktidą keliavo tik vyrai arba mišrios moterų ir vyrų komandos. 1989 m., po 10 metų trukusių dr. Monikos Puskeppeleit pastangų, pirmą kartą ašigalių tyrinėjimų istorijoje į Antarktidą išvyko vien tik moterų komanda. Šiandien į Antarktidą keliaujantys mokslininkai 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, gali palaikyti ryšį su civilizacija, o tai rodo didžiulį skirtumą nuo pirmųjų tyrinėtojų, kurie buvo visiškai izoliuoti.