Šiandien žodis „cepelinas“ daugeliui lietuvių pirmiausia asocijuojasi su tradiciniu patiekalu - didžkukuliais. Tačiau dažnai pamirštama, kad šis pavadinimas kilo nuo konkretaus žmogaus pavardės - grafo Ferdinando Adolfo Heinricho Augusto fon Cepelino, kurio garsiausias kūrinys - standžios konstrukcijos dirižablis, savo forma primenantis didžkukulį. Tai, kad Lietuva - krepšinio ir cepelinų šalis, liudija apie šio patiekalo svarbą nacionalinei tapatybei. Tačiau patiekalas, kuris tapo nacionalinės lietuvių virtuvės dalimi, mūsų kraštą pasiekė tik prieš 100-150 metų.
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti tiek orlaivių, tiek kulinarinių cepelinų atsiradimo istoriją, jų konstrukciją ir įtaką Lietuvos kultūrai.
Ferdinando von Cepelino gyvenimas ir dirižablių kūrimas
Ferdinandas fon Cepelinas gimė 1838 m. liepos 8 d. Konstanco mieste, Pietų Vokietijoje. Jis kilo iš kilmingos šeimos, jo tėvas buvo verslininkas ir teismo antstolis, o mama - turtingo šveicarų pirklio duktė. F. fon Cepelinas mokėsi namuose, o vėliau - karo mokykloje Liudvigsburge. 1858 m. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Pradėjęs karininko tarnybą tuomet gyvavusios Viurtembergo karalystės kariuomenėje, grafas Tiubingeno mieste pradėjo lankyti chemijos, mašinų konstravimo ir kitus kursus.
1863 m. F. fon Cepelinas buvo išsiųstas į JAV kaip karinis stebėtojas pilietinio karo metu. Ten jis rinko informaciją apie karo veiksmus ir įvairios ginkluotės naudojimą. Šios misijos metu jis pirmą kartą pakilo oro balionu, ir šis įvykis sužavėjo karininką oreivyste.
Grįžęs į tėvynę, F. fon Cepelinas tęsė karinę tarnybą, dalyvavo Prūsijos-Austrijos ir Prūsijos-Prancūzijos karuose. Nuo 1874 m. jis visiškai atsidėjo skraidančių aparatų gamybai. 1887 m. jau būdamas pulkininku, jis pateikė Viurtembergo karaliui projektą, kaip oro balionus ir dirižablius būtų galima panaudoti ne tik karinėms, bet ir civilinėms reikmėms. Tačiau šis projektas susilaukė skeptiško požiūrio iš kolegų kariškių ir inžinierių. Nepaisant to, karalius Karolis I palaikė F. fon Cepeliną ir 1888 m. paskyrė jį savo adjutantu. Galiausiai, 1891 m. F. fon Cepelinas išėjo į atsargą ir galėjo visas jėgas skirti skraidančių aparatų konstravimui.
F. fon Cepelinas įvertino oro balionų ir aerostatų galimybes. Jis tikino, kad oreivystės ateitis priklauso standžiosios konstrukcijos dirižabliams. 1896 m. grafas buvo priimtas į prestižinę Vokiečių inžinierių sąjungą, kurios nariai pagaliau teigiamai įvertino atsargos generolo projektus.
1900 m. liepos 2 d. nuo Bodeno ežero kranto pakilo pirmasis F. fon Cepelino sukonstruotas dirižablis „LZ 1“. Šis pavadinimas reiškia „Cepelino orlaivių statyba“. Daug kas prognozavo nesėkmę, tačiau dirižablis skrido, o konstruktorius gebėjo jį valdyti. „LZ 1“ buvo 128 metrų ilgio ir 11,7 metro skersmens, turėjo tvirtą korpusą, aptrauktą specialiu laku padengtu medvilniniu audiniu. Dirižablyje buvo sumontuoti vandenilio balionai, o po juo įrengtos dvi gondolos kroviniams ir keleiviams, sujungtos tilteliu. Dirižablis turėjo du variklius, kurių bendras galingumas siekė 16 arklio galių, ir galėjo pasiekti maksimalų 21,6 kilometro per valandą greitį.
Nepaisant įvairių nesklandumų, „LZ 1“ tapo puikia pradžia. 1906 m. į orą pakilo dirižablis „LZ 2“, kurio dviejų variklių bendras pajėgumas jau siekė 85 arklio galias. Tačiau jo bandymai šalia Bodeno ežero buvo nesėkmingi - pirmas skrydis baigėsi kritimu į ežerą, o antras - suniokojimu dėl stipraus vėjo. F. fon Cepelinas nenuleido rankų ir tų pačių metų rudenį į orą pakilo dirižablis „LZ 3“. Jis turėjo tokius pat variklius kaip „LZ 2“, tačiau valdymo sistema buvo gerokai patobulinta. 1908-aisiais į orą pakilo „LZ 4“. Tačiau šio dirižablio tykojo nelaimė - įvyko dujų sprogimas, ir jis buvo sunaikintas.
Dirižablių gamyba surijo visas grafo santaupas, teko įkeisti bankams dalį asmeninio turto. Tačiau rėmėjų aukos ir valstybės parama leido tęsti darbus. 1909 m. jis pasiekė naują rekordą - per 38,5 valandos nuskriejo 1 100 kilometrų. Sužavėtas Vokietijos imperatorius Vilhelmas II suteikė F. fon Cepelinui išskirtinę garbę ir pakvietė jį iškilmingų pietų.
1908 m. F. fon Cepelinas įkūrė įmonę „Luftschiffbau Zeppelin“ ir ėmė dirižablius gaminti serijomis. Prasidėjo vadinamojo tarpmiestinio keleivinio susisiekimo era. Vien 1914-aisiais buvo atlikti 1 588 skrydžiai, jų metu skraidinta daugiau nei 34 tūkst. keleivių.
Dirižablių konstrukcija: techninė pažanga
Nuo oro baliono cepelinas pirmiausia skiriasi standžia vidine konstrukcija, suteikiančia orlaiviui charakteringą formą. Legendiniuose milžinuose „Hindenburg“ ir „Graf Zeppelin“ ši forma buvo palaikoma 36 per visą orlaivio ilgį einančių strypų, vadinamų lonžeronais, prie kurių kas 5 m buvo pritvirtintos skersinės sijos.
Šiuolaikiniame cepeline LZ N07 tėra tik trys lonžeronai iš lengvo aliuminio lydinio ir 11 komplektų iš anglies pluošto pagamintų skersinių konstrukcijų. Prie visų trijų lonžeronų yra tvirtinamas ir cepelino apvalkalas, pagamintas iš daugiasluoksnio laminato. Trijose atskirose apvalkalo sekcijose yra helio dujos, pakeitusios lengvai užsiliepsnojantį vandenilį. Be to, apvalkale yra keli keičiamo tūrio balionėliai, į kuriuos iš išorės yra siurbiamas arba vėl išleidžiamas oras. Šitaip galima reguliuoti slėgį apvalkale ir atsisakyti senuosiuose cepelinuose naudoto balastinio krovinio.
Orlaivyje yra trys varikliai, kurių propelerius galima sukioti 120 laipsnių kampu, todėl LZ N07 yra kur kas manevringesnis už savo pirmtakus. Dviems pilotams skrydžio metu talkina kompiuterinė sistema; orlaivis turi palydovinę navigaciją, oro sąlygas stebintį radarą ir daug kitų elektronikos įrenginių.
Cepelinai Pirmajame pasauliniame kare
Grafas F. fon Cepelinas sulaukė užsakymų ir iš kariuomenės, kuri siekė išsiaiškinti dirižablių sąveikos su sausumos pajėgomis ir kariniu jūrų laivynu galimybes. Pirmojo pasaulinio karo metais didžiausią karinių dirižablių parką turėjo Vokietija ir Rusija. Ypač efektyviai cepelinus naudojo vokiečiai. Jie pasirodė nepamainomi žvalgyboje, bet buvo gana lengvai pažeidžiami artilerijos ugnies, todėl turėjo laikytis dideliame aukštyje. Savigynai nuo priešų lėktuvų dirižabliuose buvo įrengiami kulkosvaidžiai.
Pavyzdžiui, 1914 m. rugpjūčio 14 d. vienas vokiečių dirižablis, bombarduodamas Antverpeną (Belgijoje), sugebėjo sugriauti ar labai rimtai apgriauti 60 pastatų. Baiminantis priešų lėktuvų ir artilerijos ugnies, ilgainiui dirižabliai dažniausiai buvo pasitelkiami tik esant dideliam debesuotumui ar naktį. Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad dirižabliai gali tapti gana lengvu priešlėktuvinės gynybos pabūklų ir ypač priešų karo lėktuvų taikiniu.
Tobulėjant karo aviacijai, mirtinu dirižablių priešu tapo karo lėktuvai. Pradėjus naudoti fosforinius šaudmenis, jie lengvai galėjo ne tik pramušti, bet ir padegti dujų pripildytą cepeliną. Todėl ilgainiui sausumos pajėgos beveik visiškai atsisakė dirižablių. Juos kur kas noriau naudojo karinės jūrų pajėgos. Iš patrulinių dirižablių buvo galima stebėti didžiulius jūros plotus ir laiku pastebėti priešų laivus.
Vokiečių cepelinai virš Lietuvos: Kauno pavyzdys
Pirmojo pasaulinio karo metais dirižablius neretai matė Lietuvos gyventojai. Dar prieš karą lietuviams kartkartėmis tekdavo regėti Rusijos kariuomenės orlaivius. O buvo 1915 m., šilta rugpjūčio mėnesio diena, kada ankstyvą rytą, saulei tekant, pro Kauną „praskriejo“ vokiečių pilotuojamas cepelinas. Dega medinis Aleksoto tiltas, dūmų stulpai kyla į padangę, bet kauniečiai į didelę paniką nepuola. Vienas tarpukario gyventojas, ponas Krikščiūnas, šį reginį prisimena kaip nepaprastą vaizdinį - išėjęs iš blindažo, kuriame miegojo, Pietvakarių pusėję išvydo ore kabantį cigarą. Šią akimirką įamžino austrų dailininkas Alfredas(?) Hagelis kūrinyje „Cepelinas virš Kauno“, vaizduojantis vokiečių kryžiais dekoruotą erdvėlaivį, slenkantį link Kauno senamiesčio.
1915 m. galingą, bet Rusijos kariuomenės įgulos nesėkmingai gintą Kauno tvirtovę užėmė Vokietijos kariai. Netrukus mieste buvo įkurta cepelinų bazė. Vokiečių planas buvo ne tik užimti Kauno miestą, bet ir čia įkurti visą cepelinų bazę. Angarą statė firma B. Seibert Eisenhoch & Bruckenbau-Werke iš Saarbrūckeno. Angaro matmenys buvo 240 m x 42 m x 35 m, čia galėjo tilpti du cepelinai. Iš Kauno, kur stovėjo cepelinų angaras, kildavę vokiečių cepelinai skrisdavo į Rytų frontą, žvalgė Rusijos karių pozicijas, bombarduodavo jų sutelkimo vietas, amunicijos sandėlius, geležinkelio mazgus. Dirižabliai laikinai buvo dislokuojami ir kitose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Šiauliuose.
Kaune dislokuoti vokiečių dirižabliai
| Dirižablis | Laikotarpis | Papildoma informacija |
|---|---|---|
| LZ 86 | 1916 m. vasario 18 d. (atskrido) | Anksčiau du kartus skridęs per Lietuvą bombarduoti Daugpilį. Vėliau bombardavo Minsko ir Rezeknės geležinkelio stotis. |
| SL VII | 1916 m. rugsėjo 25 d. | |
| LZ 98 | 1916 m. lapkričio vidurys - 1917 m. kovo 15 d. | |
| LZ 120 | 1917 m. kovas - 1917 m. gegužės 3 d. | |
| L 30 | 1917 m. spalis |
Vokiečių karo cepelinų ryšys su Kauno oro uostu formaliai užsibaigė 1917 m. gruodžio 13 d.
Aviacinių cepelinų laimėjimai ir katastrofos
Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad dėl augančio lėktuvų dominavimo ore karines pozicijas dirižabliai praranda. Tačiau keleiviams skraidinti jie labai tiko. Cepeliną primenantis erdvėlaivis tarnavo ne tik karybos srityje (žvalgyboj, bombardavime, ar pašto transportavime), bet ir pramoginiams tikslams. Itin buvo populiarūs komerciniai skrydžiai.
1919 m. britai dirižabliu R34 pirmą kartą perskrido Atlanto vandenyną - skrido iš Škotijos į JAV ir grįžo atgal. 1924-aisiais Atlantą įveikė vokiečiai. Po dvejų metų tarptautinės ekspedicijos dalyviai, vadovaujami norvegų keliautojo Roaldo Amundseno, italų konstruktoriaus Umberto Nobilės, dirižabliu „N-1 Norge“ atliko transarktinį skrydį. Pakilę iš Špicbergeno salyno, jie perskrido Arkties vandenyną, Šiaurės ašigalį ir pasiekė Aliaską. 1929 m. vokiečiai dirižabliu „LZ 127 Graf Zeppelin“ apskriejo (kelis kartus nusileidę) aplink pasaulį. Prasidėjo reguliarūs tolimi, tarpžemyniniai, reisai, jais buvo gabenami keleiviai ir paštas.
Visgi dirižabliai nebuvo itin saugios transporto priemonės. Tai parodė ne viena avarija, o didžiausią smūgį šių padangių milžinų reputacijai sudavė vokiečių dirižablio „LZ 129 Hindenburg“ katastrofa. Iš Vokietijos į JAV atskridęs maršrutinis dirižablis 1937 m. gegužės 6 d. užsidegė, leisdamasis Leikhersto aviacijos bazėje šalia Niujorko. Tuo metu orlaivyje buvo 97 žmonės. 36 iš jų žuvo, daugelis kitų patyrė traumų.
Katastrofa Hindenburga - Dlaczego ten zeppelin zakończył erę sterowców? | Alan Paczuszka Historie
Ši, taip pat ir kitos dirižablių katastrofos bei keleivinių lėktuvų tobulėjimas lėmė, kad dirižablius oro transporto srityje pakeitė lėktuvai. Tačiau dirižabliai statomi ir mūsų dienomis.
Kulinariniai „Cepelinai“: Bulvių kelionė į Europą ir Lietuvą
Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų. Cepelinų atsiradimas yra susijęs su bulvių ir bulvių valgymo kultūros plitimu Europoje. Kaip žinia, šis patiekalas gaminamas iš bulvių tešlos.
Bulvė - gana plačiai auginama kultūra, kuri Pietų Amerikoje buvo sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug jos veislių. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo Paryžiuje karaliaus stalui. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.
Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III. Paminėtina, kad jau karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais iš bulvių buvo masiškai gaminama naminukė. Tačiau jokių bulvinių patiekalų dar nerasime pirmojoje, 1893 metų, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos knygoje lietuvių kalba („Lietuvos gaspadinė...“). Tad tik tarpukario laikotarpiu, pradėjus auginti bekonus eksportui, bulvių auginimas Lietuvoje tapo masiniu. Kartu plito ir bulviniai patiekalai, taip pat ir cepelinai.
Tad bulvės kelionė per istoriją yra labai įdomi, šios kultūros derlingi ar nederlingi metai turėdavo didžiulę įtaką šalių populiacijai ir ekonomikai. Po bulvių maro Airijoje 1845 m., katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė migracija į JAV.
Nuo didžkukulių iki cepelinų: patiekalo evoliucija
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Patiekalo pavadinimas sietinas su vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino sukurtu skraidymo aparatu - dirižabliu. Pavadinimas cepelinai Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečių kalbos „Zeppelin“.
Europos kulinarinėse tradicijose žinoma dvejopa - virtų ir žalių bulvių - tešla. Vienas žymiausių XVIII amžiaus bulvių tyrinėtojų, Antoine Augustinas Permentieras savo 1779 metų knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas” detaliai aprašo bulvinės „duonos“ gamybos procesą. Autoriaus nuomone bulvių tešlą išradę airiai apie 1740 metus. Atradimas įvykęs pritaikius bulves vietoje kitų, įprastų „balastinių“ daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti kainą, būdavo maišomos į duoną. Virtų bulvių tešlos produktai yra paplitę visoje Europoje, jie kepami riebaluose, keptuvėje ar krosnyje. Tuo tarpu žalių bulvių tešlos produktų daugiausia žinoma Šiaurės Vokietijos ir pietinės Skandinavijos dalies šalių virtuvėse. Būtent šioje šalyje bulvėmis gelbėtasi nuo badmečio po Trisdešimties metų karo, o Prūsijos karalius Frydrichas II jų auginimą įvedė „privaloma“ tvarka.
Cepelinų pusbroliai gerai žinomi šiame regione, tai vokiškieji kartoffelklöße su visais regioniniais variantais, švediškieji kroppkaka ir palt, norvegiškieji klubb, kumle, komle ar kompe. Panašių patiekalų rasime ir kitose šalyse - tai gerai žinomi lenkiškieji Kartacze, kurie savo išvaizda ir skoniu labai panašūs į mūsų cepelinus. Tokie patiekalai persikėlė net per Atlantą, kur žinomi kaip kanadietiškieji poutine râpée.
Katastrofa Hindenburga - Dlaczego ten zeppelin zakończył erę sterowców? | Alan Paczuszka Historie
Cepelinų receptų raida Lietuvoje
Lietuvoje pirmą kartą virtų bulvių ir miltų tešlą net keliuose patiekaluose mini Janas Szyttleris. Vienoje pirmųjų jo knygų - 1830 metais Vilniuje, Misionierių spaustuvėje išleistoje „Kucharz dobrze usposobiony...“ randame bulvinius paštetukus, vadinamus krokietais. Patiekalas gaminamas iš dviejų kvortų bulvių, kurios išverdamos su lupenomis, po to nulupamos, sutrinamos, sumaišomos su keturių kiaušinių tryniais, pagardinamos šaukšteliu cukraus ir išminkoma tešla. Ši tešla yra iškočiojama storai, supjaustoma paplotėliais, kurie merkiami į išplaktus kiaušinių trynius, apibarstomi trinta balta duona ir kepami svieste.
1919 metais Varšuvoje išleistoje knygoje „200 bulvinių patiekalų“ jau randame beveik tokią pat tešlą, kokią šiais laikais naudojame cepelinams. Patiekalas vadinamas bulviniais kleckeliais yra gaminami iš žalių bulvių, kurios sutarkuojamos, gerai nusunkiamos, sumaišomos su tokiu pat kiekiu virtų sutrintų bulvių, pasūdama ir suminkoma į tešlą. Tuomet iš šios tešlos gaminami maži kleckeliai, kurie dedami į verdantį, pasūdytą ir pipirais pagardintą vandenį. O išvirti patiekiami su spirgučiai, apibarstyti mairūnu.
Bene pirmieji cepelinų, kuriems naudojama nevirtų bulvių tarkiai, receptai Lietuvoje buvo išspausdinti 1934-1936 metais. 1934 metų E. Dargytės knygoje „Daržovių valgiai“ rasime net du tarkuotų bulvių virtinių recetus: su varškės ir su mėsos įdarais. 1935 metų Elenos Repčytės - Starkienės redaguotoje „Ką valgome?“ knygoje patiekalas vadinamas cepelinais. Kitą, panašaus laikotarpio receptą, rasime 1936 metų Vandos Dovsinaitės - Varnienės redaguotoje „Didžiojoje virėjoje”. Čia šis patiekalas vadinamas „Bulviniais kaldūnais (cepelinais)“.
Receptas: Klasikiniai lietuviški cepelinai
Pagal vieną iš seniausių žinomų „tikrų“ cepelinų receptų:
- Gaminimas:
- 2 kg bulvių nulupti ir sutarkuoti.
- Tarkius gerai nuspausti per audeklą, kad būtų sausi.
- Nuspaustas sultis palikti inde, kad nusistotų krakmolas.
- Sultis nupilti, o indo dugne nusistojusį krakmolą sumaišyti su tarkiais.
- 1 kg bulvių išvirti su lupenomis, nulupti, sugrūsti ir sumaišyti su tarkiais.
- Tešlą pasūdyti.
- Įdaras:
- Jautieną ir lajų sumalti, įdėti smulkiai supjaustytą svogūną, pagardinti druska ir pipirais.
- Formavimas ir virimas:
- Tešlą imti gabalais, padarius paplotėlius, dėti įdaro ir formuoti cepelinus.
- Virtus paduoti spirgučiais užpiltus.
- Virtus pasūdytame vandenyje ~ 15-20 min. priklausomai nuo cepelinų dydžio.
Cepelinų paplitimas ir regioniniai skirtumai
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Kitas kelias - per litvakus - Lietuvos žydus, kurių karčiamose cepelinai galėjo būti gana pageidautini. Taip pat nagrinėtina ir vokiečių virtuvės įtaka Pirmojo pasaulinio karo metais.
Pakankamai senas cepelinų tradicijas Lietuvoje liudytų jų pavadinimų ir įdarų variantų įvairovė. Lietuvoje jie dar vadinti pyragiukais, kleckais, virtiniais, kukuliais, koldūnais. Įdomu dar ir tai, kad tarpukario Lietuvoje buvo žinomos ir platinamos Cepelin veislės bulvės.
Dėl cepelinų įdarų variantų. Lietuvoje jie gaminti ne tik su mėsa ar varške, bet ir su grybais, morkų ir aguonų mišiniu bei pakepintais svogūnais su baltos duonos trupiniais. Šis, paskutinysis įdaras - itin įdomus, nes jis savo sudėtimi ne tik primena pirmuosius bulvinius knedlius, bet ir beveik atitinka kito patiekalo - Radvilų zrazų - įdarą.
Cepelinai greitai išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Jie tapo neatsiejama šventinių ir kasdienių pietų dalimi. Kiekvienas regionas turėjo savo cepelinų gaminimo tradicijas ir receptus. Skirtumai pasireiškė įdaro sudėtimi, bulvių paruošimo būdu ir patiekimo stiliumi. Pavyzdžiui, vienuose regionuose cepelinai buvo gaminami tik iš tarkuotų bulvių, kituose - iš tarkuotų ir virtų bulvių mišinio.
Savo indėlį į cepelinų plitimą įnešė ir sovietmetis. Dėl įvairių maisto produktų trūkumo sovietmečiu išnyko nemenka dalis istorinių, senoviškų lietuviškų patiekalų ir, jų vietą užėme naujesni, pigesni, daugiausia bulviniai. Taip nutiko dėl to, kad jie (taip pat ir cepelinai) buvo įtraukti į standartinį viešojo maitinimo patiekalų sąrašą. Patekimas į tą sąrašą reiškė masinę komunikaciją anuometinėse viešojo maitinimo įstaigose. Nepaisant to, cepelinai ir toliau buvo gaminami namuose ir patiekiami valgyklose. Jie tapo savotišku lietuviškos tapatybės simboliu, ypač sunkiu sovietiniu laikotarpiu.
Pasaulio cepelinų diena ir lietuvių tapatybė
Pirmąjį vasario sekmadienį minima Pasaulio cepelinų diena. Amerikoje gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas iniciavo visose pasaulio šalyse pradėti švęsti Pasaulio cepelinų dieną, kuri švenčiama nuo 2014 metų. Po platųjį pasaulį išsibarstę lietuviai ieško (ir dažniausiai randa!) įvairiausių progų prisiminti Lietuvą. Nemažai svetur gyvenančių tautiečių stengiasi saugoti lietuvių kalbą, papročius ir tradicijas. Dažnai saugomas ir kulinarinis paveldas.
Nors cepelinai yra labai populiarūs Lietuvoje ir laikomi vienu iš nacionalinių patiekalų, panašūs patiekalai egzistuoja ir kitose šalyse. Tačiau, cepelinai, kaip jie žinomi Lietuvoje, su savo tradiciniu įdaru, padažu ir patiekimo būdu, yra unikalus lietuviškos virtuvės elementas. Lietuva turi teisę didžiuotis cepelinais kaip savo kulinarinio paveldo dalimi.
Šiandien cepelinai išlieka vienu iš populiariausių lietuviškų patiekalų. Juos galima rasti beveik kiekviename restorane, siūlančiame tradicinę lietuvišką virtuvę. Cepelinai taip pat gaminami namuose, pagal senus ir naujus receptus. Atsiranda vis daugiau inovatyvių cepelinų variacijų, kuriose naudojami neįprasti įdarai ir padažai. Cepelinai tapo ne tik kasdienio, bet ir šventinio stalo puošmena. Jie patiekiami per vestuves, krikštynas ir kitas svarbias šeimos šventes. Cepelinai yra svarbi Lietuvos kulinarinio paveldo dalis, kurią reikia saugoti ir puoselėti. Jie liudija Lietuvos istoriją, tradicijas ir žmonių kūrybiškumą.