Kviečiame susimąstyti apie vieną esminių žmogaus egzistencijos temų - duonos prašymą ir elgetavimo prasmę, tiek kasdieniame, tiek dvasiniame kontekste. Šiame straipsnyje apžvelgsime duonos svarbą mityboje ir kultūroje, gilinsimės į elgetavimo istoriją ir socialinį vaidmenį, o taip pat nagrinėsime maldos, kaip dvasinio „duonos prašymo“, galias ir prasmę.
Duonos Svarba Kasdieniame Gyvenime
Duona - vienas svarbiausių produktų žmogaus mityboje, turintis gilias tradicijas ir kultūrinę reikšmę. Kartu su kitais grūdiniais produktais, duona sudaro maisto pasirinkimo piramidės pagrindą. Mitybos ekspertai pabrėžia, kad naudingiausia yra pilno grūdo, ruginė arba duona su raugu. Tačiau net ir paprasta kvietinė duona turi naudingų medžiagų, tokių kaip kalcis, svarbus stipriems kaulams, ir B grupės vitaminai, reikalingi nervų sistemos funkcijoms palaikyti.
Renkantis duoną, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Skaidulinės medžiagos: Tai svarbus kriterijus, nes skaidulų kiekis geriausiai apibūdina duonos naudą. Angliavandenių ir skaidulinių medžiagų santykis turėtų būti 10:1.
- Baltymai: Pasirinkus tinkamą gaminį, savo mitybą praturtinsite ir baltymais.
- Cukrus: Renkantis šviesios duonos gaminius, reikėtų žvalgytis į tokius produktus, kuriuose cukrų 100 g gaminio sudaro ne daugiau nei 5 gramus.
- Sočiosios riebalų rūgštys: Grūduose esantys gerieji riebalai yra sveikatai palankūs ir būtini kiekvieno žmogaus mityboje.
Tradicinė Lietuviška Duona ir Gamybos Ypatumai
Lietuviška duona tradiciškai yra ruginė. Pasak specialistų, juoda duona nebūtinai yra sveika, nes dažnai ji tiesiog nudažyta. Sveika juoda duona yra ruginė, o lyginant rugius ir kviečius, kvietinė duona turi glitimo. Tradicinė lietuviška duona yra ir sveika, ir skani, tačiau šiuolaikiniai skoniai tapo imlesni kvapams, todėl norisi ryškesnių skonių ir kvapų.
Duonos gamybai gali būti naudojami įvairūs miltai - kvietiniai, ruginiai, kvietiniai Speltos miltai ir kiti. Būtent ruginiuose miltuose gausu svarbiausių aminorūgščių, B ir E grupės vitaminų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų (magnio, geležies, cinko, mangano). Tais atvejais, kai gaminio pavadinime yra pažymėta, kad duona ruginė, sudėtyje turėtų būti ne mažiau kaip 90 proc. ruginių miltų. Pridėjus plikinio, duonoje padaugėja lengviau įsisavinamų angliavandenių, pagerėja skonio savybės, minkštimo akytumas, plutos spalva ir aromatas.
Deja, konkretaus „prasanti duona“ recepto straipsnyje nėra pateikta. Tačiau remiantis pateikta informacija apie duonos gamybą ir rūšis, galima spėti, kad tai gali būti vietinis, tradicinis receptas, arba tiesiog duona, pagaminta su ypatingu atsidavimu ir meile.
Elgetos ir duonos prašymas: Istorinis ir Socialinis Kontekstas
Šiandien žmonės, išgirdę žodį elgeta, pagalvoja apie skurstantį, pagalbos prašantį žmogų. Tačiau retas iš jų žino, kad dar visai neseniai elgetos nebuvo vien tik silpnieji ir skurstantieji. Štai kaip aprašomos per Vėlines elgetoms teikiamos aukos XX a. pradžioje Šiaulių r.: "Senovėje per Visus Šventus ir Vėlinių dieną visų kaimų vargingieji seneliai sueina prie bažnyčių ir susėda. O žmonės važiuodami į bažnyčią visi sulig vienu, vieni daugiau, kiti mažiau, atveža ką nors ir ubagams. Kiti papjaudavo avį ir išdalindavo, atveždavo iškepę ragaišio, duodavo vieną, kitą kapeiką."
Miestuose elgetavimas nedaug kuo skyrėsi nuo šiandieninio elgetavimo. Tai buvo opi socialinė problema, kurios mastai buvo kur kas didesni nei dabar. Šiai problemai spręsti šalia bažnyčių būdavo steigiamos špitolės, kuriose elgetos gaudavo šiokį tokį prieglobstį. Taip pat kūrėsi įvairios labdaros draugijos.
Elgetavimas Lietuvos provincijoje gerokai skyrėsi nuo miestietiškojo. Kaime jis neturėjo tokio ryškaus socialinės problemos krūvio kaip mieste. Keliaujantys per kaimus elgetos buvo laukiami ir gerbiami. Jie buvo svarbūs šeimos ir kalendorinių švenčių, ypač susijusių su mirusiaisiais, dalyviai. Elgetoms ir jų santykiui su kitais žmonėmis apibūdinti esminis yra elgetų skirstymas į tikrus ir netikrus. Tikriesiems elgetoms priklausė asmenys, kurie, be išmaldos, neturėjo kito pragyvenimo šaltinio. Tai dažniausiai būdavo seni ir ligoti žmonės. O netikrais elgetomis buvo vadinami apsimetėliai, kurie galėjo ir be kitų pagalbos prasimaitinti.
Pagalba Vargstantiems Šiauliuose: Roberta Daknienė ir „Pagalba Šiaulių miesto ir rajono vargstančioms šeimoms“
Gyvenimo sąlygos Lietuvoje ir vis kylančios kainos gąsdina kone visus gyventojus, o ką jau kalbėti apie vargstančius - žmones su negalia, skurde gyvenančias šeimas, vienišas motinas. Tokie žmonės nė nedrįsta pasvajoti apie geresnį rytojų, nes žiūri, kaip išgyventi šiandien - čia ir dabar. Bent kiek pagerinti tokių žmonių būtį pirmoji nusprendė Roberta Daknienė, įkurdama grupę „Pagalba Šiaulių miesto ir rajono vargstančioms šeimoms“.
Ieškoti panašios veiklos Robertą paskatino vienos moters apsilankymas jos namuose. „Matyt, žmogus buvo nualintas skurdo iki tokios ribos, kad nuleidusi galvą vaikščiojo po daugiabutį, skambino į duris ir jas atvėrusiųjų prašė pagalbos. Tiesiog pašnibždomis, dar kaip dabar pamenu, net nesupratau, ką sumurmėjo. Perklausiau, tai tuomet prašymas jau skambėjo kaip pasiaiškinimas: ‘Nieko nepagalvokit, aš nieko neprašau, tik maisto… bet kokio… duonos… kruopų… ko tik galit.‘“
„Aišku, istorija tokia, kad negalėjau tos moters išleisti be nieko. Vėliau ji atėjo ir dar kartą, tuomet nepagalvojusi leptelėjau: ‘Ar jūs dabar nuolat pas mane eisit?’ Ir po to karto ji nebeatėjo. O aš laukiau ir keikiau save už nevaldomą liežuvį.“ Šis įvykis tapo postūmiu ieškoti šeimos, kurią būtų galima paremti. Kasdienė pagalba tapo kasdienybe, o geriausias atlygis - tyras vaikų džiaugsmas ar nesuvaidintos mamos ašaros.
Grupės veikla apima dovanojamų daiktų skelbimų sekimą, prašymų peržiūrėjimą ir užtikrinimą, kad parama pasiektų tikrai tuos, kam jos reikia. „Sulaukus rimtesnio pagalbos šauksmo, važiuoju žiūrėti arba nuotoliniu būdu stengiuosi išklausinėti, kokia tai šeima, iš ko gyvena, ar turi problemų, ar nėra įtraukti į rizikos grupę ir panašiai.“ Surinkus informaciją ir įsitikinus, kad šeimai tikrai reikia pagalbos, dedamas skelbimas su prašymu ir apeliacija į gerų žmonių širdis, renkant reikiamą pagalbą. Tuomet reikia surinkti iš žmonių dovanojamus daiktus ir nuvežti, nes prašantieji pagalbos dažniausiai neturi galimybių pasiimti patys.
Lietuvoje gyvena tikrai daug gerų žmonių, kurie neabejingi svetimo skausmui ar nelaimei. Dovanoja labai daug ką: nuo savo turimų nebenešiojamų ar vaikučių išaugtų rūbelių, patalynės, higienos reikmenų iki baldų ar buitinės technikos: šaldytuvų, skalbimo mašinų. Grupės taisyklės reikalauja, kad dovanojami daiktai būtų geros būklės ir tinkami naudojimui. Dažniausiai prašoma rūbų vaikams, nes jie greitai auga, o drabužėlių kainos tokios, kad net pigių rūbų parduotuvėse mamos jų neįperka. Taip pat dažnas atvejis, kai prašoma padėti besilaukiančiai mamytei, nes suruošti pradinį vaiko kraitį būna tikrai labai sunku. Prašoma ir maisto, ypač šventiniu laikotarpiu, mamyčių širdys plyšta, kad negali vaikučiams paruošti skanesnio maisto, papuošti stalo. Dažno pagalbos prašančio gyvenimo sąlygos būna netinkamos, ypač vaikams. Ar tai dėl menko šildymo (malkų taupymo), ar dėl gausaus gyventojų būrio namuose, dažnas pelėsis, drėgmė.
Prasanti Duona Dvasiniame Kontekste: Malda ir Dievo Ieškojimas
Šv. Augustinas yra pasakęs: „Sukūrei mus Viešpatie sau ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“ Tai atspindi esminį žmogaus troškimą - ryšį su Kūrėju. Dievas vardais iš nebūties į buvimą pašaukė būtį. Toks įbūtinimas arba įvardijimas yra pirmas Dievo žingsnis santykio link, kurį vėliau Martinas Buberis įvardys kaip asmenišką dialogą „Aš - TU“. Ši drama tęsiasi nuo žmogaus nusigręžimo nuo Dievo ir jo skausmingo klausimo: „Kur tu esi? […] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13).
Malda kaip Dialogas ir Kreipinys
Egiptiečių priespaudos laikais Dievas pašaukė Mozę iš degančio krūmo, kai šis atsiliepė, prasidėjo pokalbis, kuris krikščionybės tradicijoje laikomas kaip vienas iš maldos pirmavaizdžių. Taip užsimezga dialogas, kurio metu Mozė atsiliepia, bando atsisakyti, kreipiasi, priekaištauja, klausinėja, ir Viešpats atsiliepdamas jam atskleidžia išrinktosios tautos išgelbėjimo iš priespaudos planą, kurį įgyvendinti patiki Mozei. Jis tik po ilgų ginčų sutinka su Dievo Gelbėtojo valia (plg. KBK 2575), išgavęs net paties Dievo vardą, kuriuo šis paliepė apreikšti save tautai: AŠ ESU, KURIS ESU.
Dialoge „Aš - TU“ svarbus vaidmuo tenka kreipiniui, kuriuo šaukiamas pašnekovas. Jeigu maldoje pašnekovu yra Viešpats Dievas, ar šis santykis su Dievu nenutrūksta tada, kai mūsų žodžiai liaujasi būti kreipiniais ir pavirsta tik pasakojimu? Iš tiesų tik kreipinys atspindi tikrovę, o pasakojimas dažniausiai būna tik tikrovės pateisinimas. Pametamas esminis dėmuo, kad kreipinyje svarbu ne turinys, ne ko kreipiamasi ir prašoma, bet pats kreipimosi aktas. Žydų mistinė tradicija moko, kad maldos žodžiai tampa tinkami tada, kai jie nebėra pasakojimas apie vienus ar kitus dalykus, o yra intencija arba kreipinys į Dievą - kavvannahh. Taigi kavvannahh - materialaus objekto maldoje atsisakymas, vardan to, kad žodis liautųsi buvęs „daiktu“ arba „ženklu“, nurodančiu į kitą „daiktą“ ir virstų grynu kreipinio aktu. Tik tada malda nebėra pasakojimas, ji tampa tuo, kas ji iš tikro yra - gyvu pokalbiu su Viešpačiu. Dievas visada kreipiasi pirmas, o žmogaus kavvannahh - kreipinys visada tėra atsakymas. Mūsų malda tėra mūsų širdies atliepas į Dievo kreipinį. Svarbu, kad atliepas taip ir išliktų kreipiniu į Dievą ir nepavirstų pasakojimu apie Jį ir jo kūrinius.
Kaip Melstis? Jėzaus Mokymas ir Palyginimai
Kiekvienas susitikimas su Dievu visuomet yra malda, tačiau ne kiekviena malda gali būti susitikimas su Dievu. Apie tokį bergždžią susitikimą Jėzus mus perspėja: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘ - įeis į dangaus karalystę“ (Mt 7, 21).
Jėzus Kristus melsdamasis pasitraukia vienas į kalnus, į dykumą. Jis palieka mokinius ir būna nuošaly, vienumoje. Taip jis moko ir mus, kad melstis turime panorėti be jokios priežasties, sąlygos ir reikalo: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie.“
Kaip reikia melstis, mums perdavė evangelistas Lukas, pateikdamas tris palyginimus apie maldą (KBK 2613).
- Pirmasis iš jų yra apie įkyrų draugą, prašantį bičiulį naktį duoti duonos. „Jeigu tad šis dėl įkyrumo patenkins prašantį, o ir mes patys „būdami nelabi, mokame savo vaikams duoti gerų daiktų, tai juo labiau mūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (plg. Lk 11, 13). „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną?
- Antrojo palyginimo apie įkyrią našlę, atkakliai prašiusią teisėjo užtarimo, dėmesio centre yra dar viena maldos ypatybė: reikia melstis nepaliaujamai, per dienas ir naktis su kantriu tikėjimu iki laikų pabaigos, kad Žmogaus Sūnus atėjęs jį dar rastų. „Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises.
- Trečiasis palyginimas buvo adresuotas žmonėms, pasitikintiems savo teisumu, o kitus niekinantiems. Tai palyginimas apie fariziejų ir muitininką, kurio kreipinys tapo nusižeminusios širdies maldos etalonu. Muitininko maldavimas „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, neregio kreipinys „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ tarp dykumos tėvų ir motinų paplito kaip malda dėl jų troškimo melstis nuolat, intensyviai ir asmeniškai.
Malda „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio(-ės)“ yra labai paprasta, bet kartu ir labai gili savo turiniu, nes savo esme ji yra trejybinė. Kai meldžiamės „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau“, iš tikro kreipiamės į visą Trejybę. Sakydami gyvojo Dievo Sūnau, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, esantį Sūnaus ir Dvasios pradžia. Sakant Viešpatie Jėzau Kristau, reiškia prisiminti, kad Kristuje - Mesijuje yra Šventoji Dvasia, kuria nuo amžių yra pateptas Sūnus (Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas).
Jėzaus malda kartais dar vadinama hesichastine arba širdies malda. Hesichazmas (gr. ἡσυχασμός = hesychasmos, nuo ἡσυχία - „ramybė, tyla“) - mistinė ortodoksų maldos tradicija, susiformavusi vienuolių bendruomenėse. Šios maldos siekiamybė - nenutrūkstama malda tyloje, kurios metu besimeldžiantysis siekia persikeisti savo vidumi. Dykumos asketai arba atsiskyrėliai norėjo sutikti Dievą per Jėzų Kristų ir sielos gelmėje alsuojančią Jo Dvasią. Tą asmeninį kiekvieno žmogaus centrą, kuriame vyksta susitikimas su Dievu, jie vadino širdimi.
Tikėjimo Galia ir Atleidimo Svarba
Jėzaus vardas suteikia Jėzaus galią, bet kad toks maldavimas būtų veiksmingas, reikia prašančiojo tikėjimo. Kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą, sakydami: ‚Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius‘. Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: ‚Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?‘ Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Taigi Jėzaus vardas nėra koks nors burtažodis ar talismanas, kurį ištarus įvyksta stebuklas. Tik turint tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, šis vardas gali keisti žmogaus gyvenimą. Jėzus visada atsilieps, jeigu žmonės meldžiasi su giliu tikėjimu ir į tokius maldavimus atsakys: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Savęs paties nepriėmimas ir neatleidimas sau yra to ryšio su Dievu kliūtis, dėl kurios į mūsų maldas nėra atsiliepiama. Nors ir einame išpažinties, atliekame atgailą, tačiau jeigu nesame atleidę tiems, kurie mus buvo įskaudinę, ir Dievas mums negali atleisti mums nuodėnių, nes esame supančioti savo neatleidime. Dievas skleisdamas meilę trokšta, kad jos sklaidos niekas neužlaikytų. Tačiau jeigu mes kažkam neatleidžiame, tai mes tarsi čiaupu sulaikome gyvojo vandens - meilės tekėjimą, ir „tiekimas“ iš Tiekėjo ties mumis sustoja.
Daugelį iš mūsų tikriausiai šokiruos tai, kad būtina atleisti ir Dievui, nes pyktį Dievui mes labai giliai nuslepiame. Sunku patikėti, kad „turime teisę“ tokį jausmą jausti Dievui, kad galime jausti Jam nuoskaudą, nes jausmai nepriklauso nuo mūsų valios. Jonos knygoje yra pavyzdys, kad Dievas neįsižeidžia dėl mūsų nepalankių jausmų jam. Maža to, net kai mes tuos jausmus slopiname ir dedamės, jog viskas gerai, Jis stengiasi, kad mes juos išreikštume. Prisiminkime Dievo dialogą su Jona, kai Dievas pasiuntė kirminą, ir tas taip pakando moliūgą, kuris saugojo pranašą nuo saulės, jog šis nudžiūvo. Jona nuo karščio nusilpo ir šaukėsi mirties. Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl moliūgo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos.“ (Jon 4, 9) Tačiau ne karštis ir ne nenoras gyventi slėgė pranašą, bet paslėptas pyktis Dievui, kad šis pasigailėjęs nineviečių, pas kuriuos Jona nenorėjo vykti ir skelbti apie besiartinančią Dievo rūstybę.
Dieviškosios Gausos Apraiškos: Kitoks Erdvėlaikis ir Stebuklingas Pasidauginimas
Lietuvių tautosakoje aptinkama daug pasakojimų, kurie rodo, kad pomirtiniame pasaulyje ir Dievo erdvėje galioja kitokie dėsniai, o mažiausi daiktai gali virsti dideliais, o trumpas laikas - ilgu. Tai atspindi dieviškosios gausos principą, kai nuoširdus prašymas ar mažas auka gali sulaukti netikėtai didelio atpildo.
Pavyzdžiui, įkapėse randamos šukės, kurios galėjo reikšti mitinio mąstymo principą „pars pro toto“, t.y., dalis atstoja visumą. Vadinasi, įdėjus į kapą specialiai sudaužyto indo šukę, pati indo siela turėjo toje šukėje išlikti, ar bent per ją, tarsi hologramą, atsikurti. Panašiai, archeologams žinomos miniatiūrinės įkapės, pavyzdžiui, moliniai verpsteliai moterų kapuose, moliniai puodeliai, aname pasaulyje turėjo virsti tikrais, normalaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mirusiems paprastai aukojami maisto trupiniai ar maži paplotėliai (plg. kačiukus, kurie iš esmės yra duonos kepalo miniatiūra). Kai kurios tautos stambių mėsos gabalų aukojimą laikė protėvių įžeidimu - juk stambūs gabalai aname pasaulyje virsta mažais, o čia patrupinti - ten virs dideliais. Su tuo būtų galima gretinti lietuvių tautosakoje žinomą svečių iš dangaus sugebėjimą padaryti taip, kad iš mažo kiekio miltų būtų iškepama daug duonos, papjautas mėsai gyvulys vėl atgytų, arba, gyvam gyvuliui išpjovus mėsos gabalą, išpjautoji vieta tuoj ataugtų (LPK 750 B).
Dieviškosios gausos pavyzdžiai tautosakoje
| Aukos/Veiksmas | Rezultatas anapus/dieviškame pasaulyje | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Maisto trupiniai, maži paplotėliai (kačiukai) | Stambūs maisto gabalai | Čia patrupinti - ten virs dideliais. |
| Mėsa, supjaustyta kąsniais | Mėsos ketvirčiai | Lietuvių pasaka „Laiškas iš pragaro“ |
| Susmulkintas cukrus | Cukraus galvos | Lietuvių pasaka „Laiškas iš pragaro“ |
| Alus išpilstytas lašeliu | Pilnos alaus statinės | Lietuvių pasaka „Laiškas iš pragaro“ |
| Trys žemuogės | Sotumas nuo pusantros ar pusės žemuogės | Dievo siūlomas maistas svečiui |
| 3 dienos danguje | 3000 žemiškųjų metų | Transcendentinio laiko dėsniai |
Ypač skalsumu pasižymi Dievo siūlomas maistas. Prieš atvykusį į svečius žmogų jis padeda tris žemuoges. Ponas nustemba, tačiau, suvalgęs vos pusantros, pasijunta sotus (LTR 462 /90/). Kitu atveju jis pasisotina suvalgęs pusę žemuogės (LMD I 105 /28/), ir panašiai - žemuogių skaičius gali kisti nuo pusės iki trijų, tačiau žmogus pasisotina (EDS 231-232; LMD 1324 /11/ ir kt.). Tai rodo, kad Dievo dovana pranoksta žemiškąją logiką ir gausą.
Kunigas Juozas Zdebskis: Tikėjimo Karys, Teikęs Dvasinę Duoną
Praėjo jau daugiau kaip 33 - eji metai nuo kunigo Juozo Zdebskio tragiškos žūties 1986 m. vasario 5 d. Šiais metais gegužės 10 d. jis būtų šventęs savo 90-metį. Daug kas dar jį gyvai prisimena, kiti yra girdėję apie šį neeilinį Kunigą, tvirto tikėjimo Kristaus karį, kuris gelbėdamas sielas galėjo kalnus nuversti. Būdamas nepriklausomos dvasios žmogus, jis drąsiai stojo prieš smurtaujantį sovietinį totalitarizmą. Du kartus teistas ir kalintas už tikybos mokymą, kun. Juozas savo kančia paliudijo ištikimybę Kristaus mokymui.
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjų; jis dalyvaudavo įvairiuose jaunimo sambūriuose, vykdavo su bičiuliais į turistinius žygius, aukodavo ten šv. Mišias, kur altorių kartais atstodavo paprastas akmuo. Traukiniais, autobusais, lėktuvais jis vykdavo pas kalinius lageriuose, kareivius kur nors Uralo priekalnėse ar Sibiro pakrašty. Savo parapija jis vadino visą Sovietų Sąjungą. Šioje „parapijoje“ kun. Juozas buvo įsitraukęs ir į nelegalų misijų darbą vietovėse, kur nebuvo nuolatinių katalikų kunigų ir maldos namų. Ne kartą jis vyko pas Pavolgio vokiečius katalikus, taip pat į Armėniją, Moldovą, Sibirą.
Šalia aktyvios visokeriopos viešosios veiklos, kunigas Juozas neapleido ir intensyvių teologinių studijų. Todėl jo pamokslai traukė klausytojus giliomis įžvalgomis, gebėjimu atskleisti nagrinėjamos temos esmę. Jis studijavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų, Lietuvos ir kitų šalių krikščioniškųjų filosofų veikalus ir nuoširdžiai perteikdavo kitiems tai, ką buvo išstudijavęs ir gerai perpratęs.
Vaikystėje, šeimoje trūkus švelnumo, jį vargino skrupulai, įkyrios būsenos. Kartais visai be reikalo jis eidavo ir vis skaičiuodavo daržo vagutes, nenorėdavo atsiliepti šaukiamas, imdavo šalintis žmonių, vienas tūnodavo kur užsislėpęs. Jo artimiausias bičiulis buvo Nukryžiuotasis Kristus. Su Juo jis ėmė bendrauti nuo vaikystės. Ir bendravo ligi pat mirties...
