Paskutinė vakarienė - tai paskutinė vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su savo apaštalais prieš savo mirtį ant kryžiaus. Šis įvykis yra itin svarbus krikščionybės istorijoje ir teologijoje, nes jis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką. Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė su dvylika apaštalų prieš jo kančią ir nukryžiavimą Jeruzalėje, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Šis įvykis aprašytas Naujajame Testamente ir turi didelę religinę bei istorinę reikšmę.
Istorinis kontekstas ir šaltiniai
Paskutinė vakarienė vyko per žydų pesachą, pasak evangelijų, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienė buvo surengta Jeruzalėje, ir ją aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.
Naujojo Testamento sinoptinėse evangelijose aprašoma Jėzaus Paskutinė vakarienė kaip Velykų vakarienė (Mt 26, 17-29; Mk 14, 12-25; Lk 22, 7-23). Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12).
Jėzaus laikais Palestinoje buvo naudojami du kalendoriai: „Saulės kalendorius" - fariziejų ir daugumos žmonių, ir „Mėnulio kalendorius" - sadukiejų, kunigų ir dalies žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv. Jono evangelija - sadukiejų kalendoriumi. Žvelgiant į seniausią Paskutinės vakarienės redakciją (Mk 14, 22-24), matome, kad jos autorius norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai, pasakyti Paskutinės vakarienės metu, yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypač su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11) ir žydų Velykomis.
Paskutinės Vakarienės elementai ir jų simbolika
Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Eucharistijai naudojama nerauginta kviečių duona (Rytų Bažnyčioje - rauginta, prosfora) ir vynuogių vynas.
Eucharistijos įsteigimas
Jėzus paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip kasdienės duonos paplotis tapo amžinojo gyvenimo ženklu. Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28). Vynas tampa Kristaus aukos simboliu ir Jo kraujo ženklu, kuris suteikia atleidimą ir atveria kelią į amžinąją sandorą. Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį.
Mylėjimo įsakymas
Jėzus pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo (Jn 13,34).
Jėzaus kojų plovimas
Jn 13, 1-20 aprašyta, kad Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę šiems nuplovė kojas. Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu', ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“ Viešpats kviečia mus sėstis drauge su Juo prie Paskutinės Vakarienės stalo, nes nori į savo palaimintas rankas paimti ir mūsų kojas. Svarbu tik viena: Jėzus nori nukreipti mūsų žingsnius meilės, solidarumo ir švelnumo takais.
Tikroji Jėzaus, mazgojančio mokinių kojas, prasmė
Vakarienės valgių simbolika
Per Paskutinę vakarienę buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Toliau pateiktoje lentelėje apžvelgiama šių valgių simbolika:
| Velykų (Pesacho) elementas | Simbolika pagal žydų tradiciją | Simbolika Paskutinėje Vakarienėje / krikščionybėje |
|---|---|---|
| Nerauginta duona (maca) | Skubėjimas palikti Egiptą; išėjimas iš vergovės. | Jėzaus Kūnas, amžinojo gyvenimo ženklas. |
| Keturios taurės vyno | Keturi Dievo pažadai Izraeliui (išvesti, išgelbėti, atpirkti, paimti). | Kristaus kraujas, Sandoros kraujas, atleidimas, kelias į amžinąją sandorą. |
| Keptas avinėlis | Avinėlio krauju patepti namai Egipte, apsauga nuo mirties. | Pats Kristus yra tikrasis Dievo Avinėlis, naikina pasaulio nuodėmę. |
| Karčios žolės (maror) | Egipto vergijos kartėlis. | Išdavystė, kančios kartėlis (Jėzui duotas actas gerti). |
| Charoset (saldus mišinys) | Molio priminimas (plytų gamyba Egipte), sunkus darbas, Dievo išlaisvinimas. | Simbolizuoja sunkų darbą ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. |
| Gulėjimas prie stalo | Laisvė ir ramybė. | Pabrėžia puotos pobūdį, ne sėdėjimą, o poilsį ir bendrystę. |
Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29).
Teologinė Reikšmė
Naujas Sandoras
Paskutinė vakarienė žymi naujo sandoro įsteigimą tarp Dievo ir žmonijos. Per Jėzaus kūną ir kraują, atiduotą už žmonių nuodėmes, Dievas sukūrė naują kelią į išganymą, kuris pakeitė senąjį sandorą, įsteigtą per Mozę ir Izraelio tautą. Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas.
Eucharistija ir jos raida
Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Krikščionių bendruomenės kasdienėje liturgijoje, Eucharistija yra laikoma vienu iš pagrindinių būdų, kaip tikintieji gali dalyvauti Jėzaus aukos ir atnaujinti savo ryšį su Dievu. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Eucharistijos. Kas priima Šv. Komuniją, tas tampa Dievo šventovės dalimi, pripildoma Jo meile ir malone. Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė).
Apie pirmųjų krikščionių paprotį švęsti Eucharistiją minima Plinijaus Jaunesniojo laiške (112) imperatoriui Trajanui, iš krikščioniškų raštų apie Eucharistiją rašoma Didachėje, Justino Kankinio, Polikarpo Smirniečio ir kitų autorių veikaluose. Iš 3 a. yra liudijimas, kad Mišios buvo švenčiamos katakombose ant kankinių kapų. 4 a. pabaigoje Eucharistijos apeigos pradėjo plėtotis, ėmė ryškėti Eucharistijos šventimo skirtumai įvairiose šalyse; pradėta sudaryti liturgines knygas, kurti Eucharistijos maldas ir giesmes, Eucharistijos garbinimo literatūrinius tekstus ir sudarinėti jų rinkinius.
9 a. vienuolynuose kilo ginčas dėl Eucharistijos - vieni teigė realų Jėzaus Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais, kiti - simbolišką (ši nuomonė nebuvo priimta), 11 a. ginčą tęsė Berengaras Tūrietis teigdamas, kad duonos ir vyno substancija tik simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Laterano IV susirinkime (1215) įtvirtintas transsubstanciacijos terminas, nusakantis duonos ir vyno tapimą Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. 16 a. prasidėjus reformacijai ginčai dėl Eucharistijos vėl atsinaujino. 20 a. pradžioje išplito liturginio atsinaujinimo judėjimas.
Paskutinės Vakarienės atminimas ir liturgija
Didysis ketvirtadienis
Krikščionys kasmet mini Paskutinę vakarienę Didįjį ketvirtadienį, kuris yra Didžiosios savaitės dalis. Šią dieną prisimenami paskutiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai prieš jo nukryžiavimą. Didysis ketvirtadienis dar žinomas „Žaliojo ketvirtadienio" vardu. Ryte katedroje aukojamos Krizmos Mišios, kurioms vadovauja vyskupas. Šių mišių metu pašventinamas aliejus, kuris naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų ir Ligonių patepimo sakramentams. Vakare aukojamos Paskutinės vakarienės Mišios, kurių metu prisimenama Eucharistija ir kunigystė. Mišių metu giedama „Gloria" ir skambinama varpais, kurie nebeskamba iki Velykų vigilijos. Po Mišių Šv. Eucharistija pernešama į saugojimo vietą, paprastai šoninėje koplyčioje, taip prisimenant agoniją sode, Jėzaus suėmimą ir įkalinimą. Eucharistija padedama vadinamajame Kristaus kapo altoriuje. Tikintieji kviečiami dalyvauti ilgesnėje Švč. Sakramento adoracijoje, taip būdami su Kristumi.
Eucharistijos šventimas kasdienėje liturgijoje
Paskutinė vakarienė yra švenčiama kasdienėje Mišių liturgijoje, kuri yra pagrindinis krikščionių garbinimo ritualas. Krikščionys per Mišias dalyvauja Eucharistijoje, kurioje atnaujinama Jėzaus aukos prisiminimas ir dalyvavimas. Katalikų ir Ortodoksų bažnyčiose, taip pat daugelyje protestantiškų konfesijų, Paskutinės vakarienės simbolika ir praktika yra esminė religinių ritualų dalis. Ji rodo ne tik istorinius įvykius, bet ir dvasinę tikėjimo dimensiją, kuri palaiko tikinčiųjų bendruomenę ir stiprina jų dvasinį gyvenimą. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. Eucharistia - dėkojimas). Pats Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Vyskupas ar jo patikėtas kunigas vadinamas liturgijos vadovu, celebrantu (lot. celebrans - švenčiantis).
Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primeną patį Kristų. Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, kuris priima Eucharistiją, turi būti malonės būvyje (sąžinėje jaustis nepadarius jokios sunkios nuodėmės). Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją. Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių ir Evangelijos, pamokslo). Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai.
Mišių struktūra: nuo pradinių apeigų iki Komunijos
Mišios susideda iš kelių pagrindinių dalių:
- Pradinės apeigos: Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen", o tai reiškia: „Taip, pritariu, remiuosi tuo, kas sakoma, tikiu, tebūna, tai teišsipildo mano ir kitų žmonių gyvenime." Toks atsiliepimas būtinas sąmoningam dalyvavimui apeigose. Liturgijos vadovas pasisveikina: „Viešpats su jumis". Atsakome „Ir su tavimi". Jei liturgijai vadovauja vyskupas, jis taria: „Ramybė jums". Atsakome: „Ir tau, Ganytojau". Rengdamiesi bendrai švęsti Mišias, prisimename, ką padarėme bloga ar ko gero neatlikome, prašome Dievo atleidimo. Kalba gailesčio aktas („Prisipažįstu..." ar kita malda). Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas - mušimasis į krūtinę. Seniau tai būdavo kartojama tris kartus, dabar - vieną. Visi meldžiasi kartu garsiai ir aiškiai. Liturgijos vadovo kreipimasis „Kyrie eleison" - gailestingumo meldimas. Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą Garbės himnu (lot. Gloria - garbė). Visi kartu garsiai gieda ar kalba. Kunigas taria: „Melskimės". Po šio kvietimo melstis stoja trumpa tyla, kai kiekvienas mintyse gali išsakyti savo maldavimus. Bendruomenės troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Kunigas perskaito maldą, kurioje perteikiama pagrindinė dienos liturgijos mintis. Maldos metu kunigo ištiestos rankos - tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi pritaria kunigui tardami: „Amen" (t.y. „tebūnie").
- Žodžio liturgija: Prasideda Žodžio liturgija - Dievo Žodžio klausymas ir atsiliepimas į jį. Visi atsisėda ir įdėmiai klausosi skaitovo, kuris skelbia Dievo Žodį. Sekmadieniais skaitoma ištrauka iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos istorija. Pirmas skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties. Skaitovas, perskaitęs skaitinį, taria: „Tai Dievo žodis". Psalmes gieda tam specialiai pasiruošęs bendruomenės narys. Atsakome į tai, ką išgirdome - dažniausiai psalmės žodžiais tariame atliepą. Skelbiamas džiaugsmingas pagarbinimo šūkis Kristui: „Aleliuja". Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: „Šlovinkit Viešpatį". Per gavėnią jis praleidžiamas ar pakeičiamas, pvz., „Šlovė Tau, Kristau, amžinasis Žodi". Evangelijos ištrauką skaito vyskupas, kunigas arba diakonas. Jis nulenkęs galvą prašo Dievą nuvalyti širdį ir lūpas, kad vertai skelbtų Gerąją Naujieną. Tai, ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų girdime Gerąją Naujieną. Gali būti smilkalais ir žvakėmis pabrėžiama Evangelijos skelbimo momento svarba ir garbingumas. Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė Tau, Viešpatie”, mažuoju kryžiaus ženklu kunigo pavyzdžiu taip pat ženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę, kad protu Dievo žodį apmąstytume, lūpomis skelbtume ir širdimi priimtume, saugotume. Šie maži kryželiai savo kilme senesni nei mūsų persižegnojimas. Pagal seną paprotį bendruomenė Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas. Evangelija - Geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti. Pabaigus skaityti Evangelijos ištrauką, pranešama: „Girdėjote Viešpaties žodį". Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: „Šlovė tau, Kristau". Homilijoje, kurią sako vyskupas, kunigas ar diakonas yra paaiškinami tekstai, kuriuos girdėjome kad geriau suprastume ir galėtume pagal juos gyventi. Visi sėdi ir atidžiai klausosi Šv. Rašto aiškinimo. Tikėjimo išpažinimas kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis - kaip atsakas į Gerąją Naujieną. Išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Jis apibendrina pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, sustiprina ryšį su Dievu bei su Bažnyčia. Katalikų Bažnyčioje vartojami dviejų formų Tikėjimo išpažinimai: Nikėjos - Konstantinopolio išpažinimas, paskelbtas 381 m., (ilgesnis ir išsamesnis, bendras katalikams, stačiatikiams ir protestantams) ir Apaštalų tikybos išpažinimas, skirtas Krikštui. Visuotinėje maldoje meldžiamės už Bažnyčią, už kenčiančius, už taiką ir tai, kas labiausiai mums rūpi. Maldavimus galima skaityti jau parengtus kitų žmonių arba sugalvoti savus. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi vieningu kreipiniu. Visi stovi ir drauge meldžiasi, kartodami visuotinės maldos atliepą.
- Aukos liturgija (Eucharistinė malda ir Komunija): Po Visuotinės maldos vyksta Aukos liturgija, kuri prasideda duonos ir vyno atnašavimu. Duona ir vynas yra ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo vaisius ir tikinčiųjų auka. Kunigui atnašaujant duoną ir vyną gali būti renkama rinkliava vargšams ir Bažnyčiai. Dažniausiai žmonės aukoja pinigus, kaip jų darbo ženklą. Atnašų procesijoje prie altoriaus gali būti atnešami ir Dievui paaukojami tie daiktai, kurie ateityje bus naudojami Bažnyčios liturgijoje ar bendruomenės bei vargšų labui. Iškilmingose Mišiose gali būti pasmilkomos duonos ir vyno atnašos, altorius, liturgijos vadovas ir bendruomenė. Dėkojimo giesmė baigiasi garbinimo himnu „Šventas, šventas, šventas". Šis tekstas kilęs iš Senojo Testamento, tris kartus kartojamas žodis pagal hebrajų tradiciją žymi patį aukščiausią būdvardžio laipsnį. Pranašas Izaijas regėjime matė angelus, stovinčius prieš Dievo sostą ir Jį garbinančius (plg. Iz 6, 1-3; Ps 118, 28). Prie šių žodžių prijungti žmonių šūkniai Jėzui įžengiant į Jeruzalę (Mt 21, 9). Pagal seną tradiciją šis iš hebrajų kalbos kilęs žodis Hosana neverčiamas. Žodžio prasmė - „ak, gelbėk, padėk". Nuo senų laikų šis žodis vartotas kaip džiaugsmo šūkis Dievui ar valdovui pasveikinti. Sekmadieniais ir iškilmių metu šis himnas giedamas, o šiokiadieniais - visų tikinčiųjų kalbamas. Tuo metu visi stovi. Liturgijos vadovas ištiesia rankas virš atnašų ir šaukiasi Šventosios Dvasios. Tai epiklezės (gr. epiklesis - kreipimasis) malda, per kurią Bažnyčia prašo, kad Dievas per Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius žmones. Šią maldą baigdamas liturgijos vadovas atnašas peržegnoja ir skaitydamas iš Mišiolo aiškiai ir tiksliai atpasakoja Paskutinės Vakarienės įsteigimo aktą. Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią Jis pats įsteigė per Paskutinę Vakarienę, kai davė apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems tai daryti Jo atminimui. Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju - sudabartinama (t. y. padaroma dabartine) nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atlikta Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus. Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai primena, jog visa tai - tikėjimo paslaptis. Kunigas kalba maldą, vadinamą anamneze (gr. anamnesis - atsiminimas). Bažnyčia, vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, prisimena Kristaus palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą į dangų. Anamnezės malda - dėkojantis Kristaus pagarbinimas, svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas, tai maldos už Bažnyčią žemėje (ištariami popiežiaus ir vietos vyskupų vardai), už mirusius ir gyvuosius, visus Mišių dalyvius, bei už vienybę su Bažnyčia danguje. Lietuviškame mišiole įdėtos šešios Eucharistinės maldos vietoje vienos, nuo viduramžių buvusios, vadinamos Romos kanonu. Dabar ji pavadinta „Pirmąja Eucharistine malda". Antroji sukurta persekiojimų laikotarpiu, kai dėl tikėjimo žuvo daug kankinių. Trečioji - naujai sukurta, prisilaikant tradicinių elementų. Ketvirtoji turi savo esmines dalis, paimtas iš rytietiškos šv. Bazilijaus (329-379 m.) liturgijos. Taigi ji yra bendra su Rytų Bažnyčia. Penktoji ir šeštoji Eucharistinės maldos dar vadinamos Susitaikinimo. Eucharistinės maldos pabaigoje Mišių liturgijos vadovas paima lėkštelę su konsekruota Duona ir taurę su konsekruotu Vynu ir pagarbina Dievą didinga formule: „Per Jį, su Juo ir Jame..." Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas - doksologija (gr. doxalogos - garbės pareiškimas). Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia giedodama pritariamąjį „Amen".
- Komunijos apeigos: Komunijos apeigos prasideda „Tėve mūsų" malda kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus. Kartu su Juo, kuris tapo mūsų broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių liturgijoje kalbama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Po „Tėve mūsų" kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia intenciją prisiartinti prie Viešpaties stalo, ryžtis būti atviriems Dievui ir broliams bei sesėms. Kaip susirinkusi bendruomenė, prašome ramybės ir kartu jos trokštame vienas kitam. Ramybė, kurią savo mokiniams pažadėjo Kristus, turi lydėti ir mus, Jo įsteigtos Bažnyčios narius. Giedama ar kalbama malda „Dievo Avinėli...", per kurią Mišių liturgijos vadovas laužo Eucharistinę duoną. Taip vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29), kuris „kaip avinėlis buvo vedamas pjauti" ir atidavė už mus savo gyvybę. Kristus mus kviečia į puotą, kurioje atiduoda pats save. Jis dėl mūsų tapo laužoma duona, kad mokėtume gyventi dėl kitų. Sulaužoma duona (taip prisimenama, kad nukryžiuotas Jėzus buvo sulaužytas), kad visi galėtume dalytis ir pasisotinti Dievu. Anksčiau viena didele Eucharistine duona dalijosi visi liturgijos dalyviai. Bendruomenės nariai stovi ir kartu taria maldos žodžius. „Štai Dievo Avinėlis..." - tokia malda liturgijos vadovas kreipiasi į Mišių dalyvius, rodydamas sulaužytą Eucharistinę Duoną. Bendruomenė pagarbiai suklaupusi garsiai ir vieningai atsako: „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį..." Taip tikintieji paruošia savo širdį Jėzaus Kristaus priėmimui. Duonos ir Vyno pavidalais priimame patį Kristų, susivienijame ne tik su juo, bet ir tarpusavyje. Baigęs dalyti Komuniją, liturgijos vadovas paskaito Pabaigos maldą, per kurią prašoma, kad Švenčiausiame Sakramente priimtas Kristus padėtų mums gyvenime tęsti tai, ką Dievas per liturgiją leido patirti. Sekmadieniais gali būti paskelbiama tai, kas yra svarbu bendruomenės gyvenime. Mišių liturgijos apeigos baigiamos palaiminimu. Dievas pasilieka su mums, nors šventimas baigtas. Viešpats lydi mus kasdienybėje, kurioje turi vykti tai, ką liturgijoje šventėme. Mūsų gyvenimas ir liturgija - neatskiriami.
Paskutinės Vakarienės atspindžiai mene
Paskutinės vakarienės scena itin populiari ikonografijoje. Dažnai pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų. Apaštalai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau Jėzaus, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, vaizduojamas arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras: žilas, trumpais plaukais ir barzda, mėlynu apsiaustu ant aukso spalvos tunikos, kartais su peiliu (užuomina, kad per Jėzaus išdavimą nupjaus vyriausiojo kunigo tarnui ausį). Andriejus - pagyvenęs ilgokais žilstelėjusiais plaukais ir barzda, dažniausiai perskirta pusiau. Jokūbas Jaunesnysis ir Jokūbas Vyresnysis - panašūs į Kristų. Pilypas ir Tomas - bebarzdžiai, dažniausiai vaizduojami priešinguose stalo galuose.
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“
Vienas žymiausių meno kūrinių, vaizduojančių Paskutinę vakarienę, yra Leonardo da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“. Šis paveikslas sukurtas XV amžiuje ir vaizduoja akimirką, kai Jėzus praneša, kad vienas iš mokinių jį išduos. Da Vinčio paveikslas išsiskiria kompozicija, perspektyva ir emocijų perteikimu.
Leonardo da Vinci paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Šis paveikslas buvo sukurtas 1495-1498 m. Milane, Italijoje, ir puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Paveiksle Jėzus su išskėstomis rankomis ramiai žvelgia į priekį, tuo tarpu jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausiantys vieni kitų, kuris galėtų būti išdavikas. Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę. Tačiau Leonardo siekė, kad visų apaštalų reakcijos būtų aiškios ir išskirtinės, todėl kiekvienas jų perteikia skirtingas emocijas: šoką, nepasitikėjimą, liūdesį ar baimę.
„Paskutinė vakarienė“ laikoma ne tik religine, bet ir menine ikona. Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Paveiksle naudojama viena iš perspektyvos formų, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus figūrą centre, taip sukuriant optinę iliuziją, kad Jėzus yra pagrindinis taškas, į kurį krypsta visos figūros. Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“ yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių religinių meno kūrinių. Jame užfiksuotas momentas iš Naujojo Testamento, kai Jėzus pasidalina savo mintimis su mokiniais ir įkuria Eucharistiją. Šis paveikslas yra ne tik galingas krikščionių tikėjimo simbolis, bet ir meno istorijos šedevras, išreiškiantis žmogaus emocijas, dvasinius išgyvenimus bei techninį tobulumą.
„Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik meno kūrinys, bet ir giliai simbolinė religinė alegorija. Jėzaus žodžiai „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Jn 13, 21) sukelia dramatišką įtampą, atsispindinčią apaštalų veiduose ir kūno kalboje. Da Vinčio meistriškumas perteikia ne tik fizinį momentą, bet ir kiekvieno mokinio vidinę kovą, jų reakcijas į Jėzaus žodžius. Judas Iskarijotas, išdavikas, dažnai vaizduojamas atsiskyręs nuo kitų, jo veide - kaltės ir apgaulės šešėlis. Šis paveikslas - vizualus Evangelijos pasakojimo įkūnijimas, primenantis apie išdavystę, auką ir ištikimybę.
Paveikslas taip pat simbolizuoja Eucharistiją, paskutinę Jėzaus vakarienę, kurioje jis įsteigė sakramentą. Duona ir vynas, nors ir nevaizduojami tiesiogiai, yra nematoma šios scenos esmė, primenantys apie Jėzaus kūną ir kraują, aukojamus už žmonijos išganymą. Šis paveikslas skatina apmąstyti Jėzaus meilę ir auką, jo pasiaukojimą dėl žmonijos. Kiekvienas apaštalas - tai žmogaus prigimties aspektas, kova tarp gerumo ir blogio, ištikimybės ir išdavystės. Da Vinčio „Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik meno šedevras, bet ir galinga religinė meditacija, skatinanti apmąstyti tikėjimo ir ištikimybės svarbą.
Kiti menininkai ir Paskutinės vakarienės tema
Paskutinės vakarienės tema taip pat atsispindi kitų menininkų, pavyzdžiui, Jan de Bray ir Pietro Perugino, kūryboje. Jan de Bray „Paskutinė Vakarienė" ir Pietro Perugino „Paskutinė Vakarienė" yra du žinomi kūriniai, kurie savitai interpretuoja šį biblinį įvykį, pabrėždami skirtingus aspektus ir emocijas.
Paskutinės vakarienės datos nustatymas
Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje dėl Paskutinės vakarienės datos. Tačiau C. Humphreysas mano, kad išaiškinęs visus su laiku susijusius nesutapimus, Velykoms šiuolaikiniame saulės kalendoriuje galėtų būti paskirta nuolatinė data. Jis mano, kad šis atradimas, greičiausiai sulauksiantis atgarsio tarp milijonų krikščionių, galėtų tapti paskata galiausiai nustatyti pastovią Velykų šventimo datą. Anot jo, Jėzus naudojo senąjį žydų kalendorių, o ne oficialų mėnulio kalendorių, kuris tuo metu buvo jau plačiai paplitęs ir naudojamas iki dabar.