Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona” - vienas reikšmingiausių XX amžiaus prozos kūrinių lietuvių literatūroje, jau tapęs klasika ir įsitvirtinęs privalomų perskaityti knygų sąrašuose ugdymo įstaigose. Tai švelni ir lyriška istorija, atsiminimai apie vaikystę kaime, išvykimą iš jo, tikrojo gyvenimo pradžią.
Pokario Metų Lietuvos Provincija
Audioknygos veiksmas mus nukelia į pokario metus, Lietuvos provinciją, kur greta gyvenantys Kaminskai ir Šatai nuolat vaidijasi ir nesutaria. Kaimynystėje gyvenantys vaikai Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą. Pagrindiniame plane, paaugliai Andrius Šatas ir Liuka Kaminskaitė, įsukti į nesibaigiančius tėvų barnius ir nepavydėtiną buitį, nepaisant visko, sugeba vienas kitam pajusti švelnius jausmus ir įsimylėti. Užgimsta drama, primenanti pasaulinio garso Romeo ir Džiuljetos istoriją.
Kaimo Gyvenimo Šmaikštumas ir Aštrumas
„Riešutų duona” - šmaikštus, bet kartu ir aštrus pokario metų pasakojimas, kuriame meistriškai šaipomasi iš sovietinės santvarkos, atvaizduojant kasdieninį kaimo žmonių gyvenimą. Tai pasakojimas apie praeitį, kuri aktuali ir šiandien: kova su nusistovėjusiu visuomenės požiūriu, išnaudojimas, skurdas, alkoholizmas, neapykanta ir meilė - visa tai ir dar daugiau.
Šatų ir Kaminskų Pasaulis: Ryškūs Nuotykiai
Ryškūs, saviti bei satyriški nuotykiai keičiasi lyg kino juostoje. Štai vieną dieną Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima - Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuką ir Peliūkštis - sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką.
Sugrįžus po ligoninės, kur man išpjovė apendiksą, buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle. Tėvas pasakė: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato - juk jis dar nevalgė riešutų duonos.“ Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo.
Dėdės Boleslovo Nuotykiai ir Auka
„Lietuviais esame mes gimę!“ - dainuoja kas rytą skusdamasis Antanas Šatas, mano tėvas, ir niekada nesusimąsto, kad jo tikras tėvas, mano senelis, buvo buožė, tačiau mudu su Boleslovu visada auklėjom jį, kiek leido mūsų jėgos.
Boleslovas paskutinį kartą nuėjo į kiną ir, palikęs saugot mano tėvui Antanui mano motiną Elytę, išdūmė į Ispaniją. O ispanai baisiausiai apsidžiaugė, matydami jį savo tarpe. Pavyzdžiui, sako jam: traukiamės, Boleslovai, girdi, taip ir taip, kraujas akis užpylė. O Boleslovas nusišluosto akis ir papurto galvą: aš, supraskit, ne bėgikas, mano plaučiai silpni. Ir, nors užmušk jį, valgo riešutų duoną, tratina fašistukus iš kulkosvaidžio. O tie šaukia: pasiduok! Lietuviškai, ir tai ne visada su Boleslovu susikalbėsi, o ispaniškai - NO PASARAN! - ir jokių kalbų.
Boleslovas sirgo tuberkulioze, kaip ir mano tėvas, ir lygiai taip pat, kaip ir mano tėvui, jo silpniems plaučiams reikėjo penicilino ar dar kažko. Mano senelis laiku padovanojo tarybų valdžiai savo žemę, pardavė namą ir už tuos pinigus nupirko dešimt gramų penicilino. Jis ilgai svarstė, kuriam iš jų atiduot vaistus, nes dešimt gramų abiejų sūnų plaučiams - tai lašas ant įkaitusio akmens. Ir tada Boleslovas varžydamasis pasakė, kad jo plaučiams ne taip jau baisiai reikalingas tas stebuklingas penicilinas. Mano tėvas supratingai tylėjo neprieštaraudamas, ir jo plaučiai sugėrė peniciliną kaip suskeldėjusi žemė gaivią debesų liūtį.
Liukos „Raganiškos“ Klastos ir Andrius
Kaulai pasirodo ir vėl pradingsta, nes rudenį ardami juos išverčia į paviršių, o pavasarį vėl užverčia. Kaulai buvo vienintelis pajamų šaltinis ir viltis septintą kartą iš eilės pamatyt Tarzaną, ištrūkusį iš geležinio narvo į laisvų laukinių džiunglių platybes. Taigi einu daržais ir rankioju kaulus. Pakenčiamai primėtyta kauliukų, nors galėtų būt ir daugiau. Už pašto jau Kaminskų teritorija. Tik pasirodai už pašto, žiūrėk, išlenda ta ragana Liuką ir ima kabinėtis. Taip ir šiandien lyg iš po žemių išdygo net trys Kaminskai - Liuką ir Peliūkštis su savo vyriausiu broliu Kūjagalviu, vėliau atsisėdusiu į kalėjimą už savo tikros tetos apdraskymą ir dar už kai ką, ir jie liepė man išpilt visus kaulus ant žemės. - Čia, aiškiai matyt, žmogaus žandikaulis! - Aha! - suklykė Peliūkštis. - Pjausim ausį. Dabar tokių peilių ir su žiburiu nerasi... Kūjagalvis atlenkė peilį, išbandė nykščiu aštrumą ir, reikšmingai žvilgčiodamas į mane, ėmė galąst, paspjaudydamas, geležtę į kaulą. - O gal... nepjaukim ausies... Tik pagąsdinkim? Kai atsimerkiau, paliečiau galvą kairėj pusėj, - ten buvo tuščia ir šalta. Kūjagalvis laikė delne ausį, ir man pasirodė, kad ji dar juda kaip gyva. Liuką pasistiepusi ir baimindamasi norėjo irgi pažiūrėti į ausį, tačiau Kūjagalvis atstūmė ją ir įsidėjo ausį į kišenę. Ir jie švilpaudami nukulniavo, ačiū dievui, pamiršę kaulus. - Ne, šiandien jie nemušė, - pasakiau kūkčiodamas. Mano tėvas krenkštelėjo, pasakė, kad nusiraminčiau ir sėsčiau už stalo, nes, ačiū dievui, dabar ne viduramžiai, į kuriuos, be abejo, norėtų mus sugrąžint visokio plauko Kaminskai ir į juos panašūs.
Kadaise net mano tėvas mokėsi ne dabartinėj dviejų aukštų mokykloj, o senojoj medinėj, priešais kleboniją. Nebloga buvo mokykla, tik žiurkės baigė ją sugraužt. Gyvenime nemačiau ir, turbūt, neteks matyti tokio žiurkių lizdo. Šmižinėdavo jos per pertraukas koridoriais, ir nieko joms negalėjai padaryt, o per pamokas tupėdavo ant krosnies nuleidusios uodegas ir žiūrėdavo į nugarą Skorpikienei. Nebloga buvo mokytoja, nekenksminga, apykurtė. Kažkada Peterburge baigė moterų kursus; jos vyrą dar caro laikais suėdė vilkai, o ją pačią visą gyvenimą persekiojo vienas vilkas baltais ausų galiukais. Gal todėl ji ir nekreipdavo dėmesio į žiurkes.
Kai Liuką įkišo į mano portfelį pastipusią žiurkę ir aš nuo to pusę metų šlapinausi į lovą, mano senelis atėjo į mokyklą ir baisiausiai išplūdo Skorpikienę, išvadino ją pasileidusią moterim. O Liuką klausėsi susidomėjus ir nė akim nemirktelėjo. Liuką bjauriausia iš visų moterų, kurias man teko matyt. Liuką muša pagaliu mūsų vištas ir spjaudo į šulinį, nes ji pati prisipažįsta, jog yra ragana ir todėl jos seilės nuodingos. Ir, lazda numušęs žiurkę nuo krosnies, pririšo jai prie uodegos špagatą ir ėmė svilinti popieriais. Žiurkė klykė tarsi pats nelaimingiausias ir kankinamas žmogus. Žinoma, ir kitos žiurkės girdėjo tą klyksmą. Mano senelis neapsiramino, išginė žiurkę į koridorių, aplakstė visas klases, aukštą, rūsį, mokytojų kambarį ir net išvietę. Visa mokykla stovėjo prie langų ir žiūrėjo, kaip vaiko žiurkę po kiemą mano šaunus senelis. Paskui jis nusišluostė prakaitą, sulaikė įsibėgėjusią žiurkę, įsuko ją virš galvos ir sviedė į orą. Žiurkė perskrido tris namus, paštą ir pro langą tėškėsi ant Kaminskų stalo - žinoma, į kopūstų sriubą. Cha cha!..
Senelio Paskutinės Dienos ir Pinigų Keitimas
Pavasarį mano senelis atsigulė į lovą ir nieku būdu nenorėjo keltis. Aš įtariau jį simuliacija, nes dabar turėjau už jį kapot žabus ir pjaut vištas. Jau pusė metų, kaip aš paslapčiom pro durų plyšį įtariai stebiu senelį, nes man jau seniai įgriso tupinėt apie jo lovą ir kas rytą išnešt naktinį puodą. Aš stengiuos perauklėt jį politiškai ir kasdien atnešu naują laikraštį. Tačiau senelis labai mėgsta, kai aš sėdžiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. - Che che, - sako mano senelis. - Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot. - Visko gali būt, - sakau žiovaudamas. Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir man, atvirai šnekant, irgi pakenčiamas, nieko sau atrodė senis.
Ir jis ištvermingai simuliavo iki tos dienos, kai pasikeitė pinigai. Kaip šiandien pamenu, buvo žvėriškas šaltis ir vėjas, nutraukė elektros laidus. Laiškanešys atnešė laišką ir išėjo, ir vėjas trenkė duris į sieną ir sudrebino namą iki pamatų. Tą dieną keitėsi pinigai, ir aš buvau susirūpinęs įvairiausiais miestelyje sklindančiais gandais. Bet aš pasitikėjau valstybe, ir valstybė iš tiesų neapsuko manęs. Tą dieną vėjas nutraukė elektros laidus, ir aš skaičiavau savo pinigus, užsidegęs žibalinę lempą, kai staiga vienais marškiniais įslinko į virtuvę mano senelis. - Marš į lovą! - pasakiau ir supratau, kad mano senelis dabar jau tikrai nesimuliuoja.
Nuvilkau už pažastų senelį į jo kambarį ir įverčiau į lovą. Rytojaus dieną atvažiavo perkaręs tėvas su motina. Vėjas tebesiautė. Mano vargšas senelis nesuklydo. Jį iš tikrųjų įspraudė į angliškos vilnos kostiumą ir užvožė karsto dangčiu. Ir aš pirmąkart sužinojau, jog turiu tiek daug giminaičių. Prie kapo duobės sulėkė dvi tėvo pusseserės, neištekėjusios mokytojos, vienas kooperatyvo vedėjas, vienas vaikų namų ūkvedys, rajoninio laikraščio fotografas, visi su žmonom ir vaikais, ir net vienas notaras su keistais, nosy pridygusiais plaukais, tolimas senelio giminaitis, bet artimas tėvo gimnazijos laikų draugas. Jis visą kelią nuo namų iki iškastos duobės nepaliovė piktintis karsto kokybe ir išdažymu. Suprantama, gal karsto spalva buvo kiek per šviesi ir per linksma, nes aš pats padėjau staliui išmaišyt dažus ir dažyt, tačiau notaras mane stačiai siutino. Nors per mano senelio laidotuves tie plaukai nekyšotų iš nosies! Ir aš apsižliumbiau, nes tas žemių dundėjimas į karsto dangtį nėr labai malonus reikalas. Notaras išsitraukė nosinę ir padavė ją tėvui. Mano tėvas nusišluostė akis ir apsidairė, kam perduot nosinę, tačiau visi iš anksto buvo jomis apsirūpinę, ir jis tik mostelėjo ranka su nosine kultūros namų pučiamųjų orkestrui, kuriam iki šiol sąžiningai vadovavo.
Namuose visi stropiai plovėsi rankas, lyg bijodami kažkuo užsikrėst, ir susėdo už stalo. Aš išgėriau stikliuką, išraudau ir atsisagsčiau marškinius, paskui ėmiau gręžiotis ir garsiai kosėt. Notaras apkabino mane per pečius, ir aš turėjau vėl iš naujo pasakot, kaip mano senelis įkvėpė oro, nuplaukė, trūktelėjęs kojom, ir paliko save degantį. Notaras niekaip negalėjo suprast ir patikėt, jog senelis be jokio testamento ir raštų paliko man visus savo pinigus. - Matot, - varžydamasis pasakė tėvas, - senelis labai jį mylėjo. Gal net per daug, kiek liguistai, sakyčiau.
Pionieriai ir Tragiškas Spektaklis
Aliukas Šovinis mano pionieriškam ir asmeniniam gyvenime švystelėjo kaip kometa, tačiau ir ją kai kas pasistengė prigesint. Jau pačią pirmą dieną, kai jis atsikraustė į mūsų padangę su rašomąja mašinėle, - jau pačią pirmą dieną jam pavogė autobuse odines pirštines, vienintelį jo turtą ir pasididžiavimą. Aliukas Šovinis dirbo pieninėj, nuomojo aprūkusį mano senelio kambarį ir sloguodamas rašė knygą DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ. Jis gyveno vienui vienas kaip pirštas ir neturėjo nė vieno draugo, išskyrus mane ir mano motiną.
Kai po miestus ir tolimiausius kaimus nuaidėjo kvietimas pagyvinti pionierių organizacijos darbą, Aliukas Šovinis vienintelis atsiliepė į šį šūkį. Jis užkrės sloga vaikus. Taip Aliukas Šovinis tapo pirmuoju rajone mūsų būrio pionierių vadovu brūkšnys gamybininku. Jis vienas surinko keturias tonas metalo laužo ir makulatūros, suruošė tris vaidinimus ir vieną montažą Puškino ar Lermontovo, dabar gerai nepamenu kurio, žvėriškai nužudyto, atminimui. Peliūkštis, pats smulkus niekšelis, vaidino tą niekšą, kuris turėjo šūviu į širdį nutraukt mano gyvenimą pačiame jėgų žydėjime.
Mes abu pasidarėm pistoletus, ne šiaip sau, o kaip reikiant, užtaisomus degtukų galvutėm, ir raudona, tragiška šviesa nutviekstoje scenoje taikėme vienas į kitą juodus pistoletų vamzdžius ir vienu metu nuspaudėm gaidukus. Nuaidėjo pasiutęs trenksmas, ir aš parkritau, tarsi pačiūža skeltas į galvą, ir nuo pirštų mirties tyloj lašėjo mano nuosavas kraujas. Aš iki šiol įtariu ir įtarsiu, kad gyvatė Peliūkštis tyčia bus prigrūdęs į pistoletą šratų, nors ir kiek jis man išbalęs teisintųsi ir įrodinėtų, esą vamzdžiai iš lovos rėmų visada sprogsta.
Salėje sėdėjo visi kaip sėdėję, matyt, svarstydami, kokį skystį aš išpyliau: ar raudoną tušą, ar akvarelinius dažus? Ir tiktai vienintelė Liuką, kekšės vaikas, ta paskutinė ragana, įšoko į sceną ir pakėlė mane už pažastų. Bet paskui, kad kažin ko neišsigalvočiau, ji man pasakė, jog tą akimirką buvo susirūpinus tik literatūriniu brūkšnys dramatiniu montažu. Po šito įvykio, žinoma, mums uždraudė statyt vaidinimus ir visokius montažus.
"Riešutų duonos" Adaptacijos ir Pripažinimas
Nenuostabu, kad 1978 metais pasirodžiusiam vaidybiniam filmui, scenarijų kūrė pats knygos autorius, prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis. Filmas padėjo dar plačiau paskleisti šią unikalią istoriją.Šios audioknygos įgarsinimą atliko Matas Sigliukas, kuriam „Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos apdovanojimuose „K.A. 2025“ įteikta premija „Metų balsas“. Audioteka programėlė - patogiausias būdas klausyti audioknygų savo išmaniajame (Android ar iOS įrenginyje). Audioknygos trukmė yra 1 valanda 44 minutės.
Atsiliepimai apie Audioknygą
- „Ir filmas ne kartą matytas, ir knyga skaityta, bet susiklausė su malonumu! Ačiū Audiotekai už formatą. Atskiros pagyros įgarsinimui! Atrodo, kad įgarsintojas gyvena toje knygoje, taip puikiai padeda išgirsti, puikiai perteikia!“, - rašo D. 2024-04-22, įvertinimas 5.
- „Man patinka skaityti knygas. Abejojau dėl įgarsinimo, bet šios knygos įgarsinimas labai geras. Lengvai klausosi, gali nesunkiai įsivaizduoti visus įvykius. Rekomenduoju“, - teigia Kristina 2024-12-11, įvertinimas 5.
- „Man patiko. Labai. O įgarsinta fantastiškai! Pačiai nebūtų pavykę taip įdomiai perskaityti“, - įvertino genenu 2024-04-23, įvertinimas 5.
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Knygos autorius | Saulius Šaltenis |
| Žanras | Švelni ir lyriška istorija, beletrizuoti atsiminimai, satyrinė proza |
| Veiksmo laikas | Pokario metai, sovietinė Lietuva |
| Pagrindinės temos | Vaikystė, pirmoji meilė, šeimos konfliktai, sovietinės santvarkos kritika, skurdas, išnaudojimas, alkoholizmas |
| Filmo adaptacija | 1978 m., scenarijaus autorius Saulius Šaltenis |
| Audioknygos įgarsintojas | Matas Sigliukas ("Metų balsas" premija) |