Flamenko… sielos šauksmas… gyvenimo aistra… iš širdies gelmių aidinti rauda. Šis judesio, aistros, muzikos ir emocijų derinys yra laikomas neatskiriama Ispanijos kultūros dalimi. Andalūzijos siela vadinamas flamenkas - tai tarsi kūno kalba, kuri vilioja, žavi ir prikausto dėmesį.
Istorinės ištakos ir kultūrinis kontekstas
Andalūzijos siela vadinamas flamenkas dar labai jaunas - gimė Granadoje tik XIX a., ir, nors gyvuoja tik du amžius, jau turi daugybę besiskiriančių žanrų, tačiau folkloriškoji jo istorija siekia arabiškus laikus. Flamenko - tai kultūrų mišinys, kuris atsiskleidžia per tris atlikėjus: šokėją (bailador), dainininką (cantador) ir gitaristą (toquador).
Flamenko kultūra gimė atstumtųjų čigonų gyvenvietėse, kurios juosė Seviliją. 1700 m. Andalūzijos regione žodžiai čigonas ir flamenko buvo vartojami kaip baisus įžeidimas, todėl flamenko buvo atliekamas tik pogrindžiuose ir mažuose rateliuose, kur susirinkdavo pažįstami žmonės. Tik prasidėjus flamenko erai kostiumai visai netiko šokiui, jie buvo itin sunkūs ir nepatogūs. Dabartinės suknelės kur kas lengvesnės ir kokybiškesnės, joms pasiūti naudojama mažiau skirtingų audinių ir spalvų.
Šokio charakteris ir atlikimo ypatumai
Flamenko - tai ne poros, o vieno asmens šokis, jo kūnu pasakojama vienatvės istorija, kurio svarbiausios detalės - kojomis mušamas ritmas ir rankų judesiai. Šokama solo, poromis arba puslankiu, pritariant gitaroms, šūksniams „olei“, plojant ir spragsint pirštais. Kojomis čia mušami labai greiti ir sudėtingi ritmai. Šokyje daug ekspresijos, jausmingumo ir improvizacijos.
Nors flamenko pavadinimas daugeliui užsieniečių sukelia įvairias muzikines asociacijas, visų pirma tai - ritmiško delnų pliaukšėjimo lydimas melodingas šauksmas. Net ir šis palmas vadinamas pliaukšėjimas būna keliariopas: duslus ir skardus, o atliekant jį keliais būdais išgaunamas žaismingas ritmas ir melodija.
Flamenko žanrai ir jų įvairovė
| Žanras | Charakteristika |
|---|---|
| Solea | Veriančią vienatvę primenanti melodija |
| Alegrías | Džiaugsmu trykštanti melodija |
| Sevillanas | Šventiška, linksma nuotaika |
Mergvakario flamenko pamokėlė
Pasaulinė šlovė ir „duende“ dvasia
Flamenko užkariavo žmonių širdis: inteligentai ateidavo pasiklausyti emocingo dainavimo, pasigrožėti šokėjų judesiais ir išgirsti gitaros skambesio. 1950-1960 metais flamenko išgyveno atgimimą. Pradėta rengti flamenko festivalius, jis sugrįžo į kavines ir tapo bene viena populiariausių turistų atrakcijų. Šiandien daugelis žmonių, paklausti, kas jiems asocijuojasi su Ispanija, flamenką greičiausiai įvardija kartu su sangrija ir saulės spinduliais.
Ar manai, kad ir užsieniečius gali užvaldyti „duende”, vadinamoji flamenko dvasia? Talentingas asmuo gali išmokti šios kalbos. Beje, visai nesvarbu, ar atlikėjai andalūziečiai, ar užsieniečiai, nes talentingi svetimšaliai dainuoja ir groja flamenką labai įtikinamai.