Azija - didžiausia pasaulio dalis, užimanti apie 33 % viso Žemės paviršiaus be Antarktidos. Čia gyvena apie 60 % pasaulio gyventojų, o jos paviršiaus plotas siekia 44,4 mln. km2. Su Europa Azija sudaro Eurazijos žemyną, užimdama 4/5 jo ploto.
Šiaurėje Azijos krantus skalauja Arkties vandenynas, rytuose - Ramusis vandenynas, pietuose - Indijos vandenynas, pietvakariuose - Atlanto vandenyno jūros: Viduržemio jūra, Egėjo jūra, Marmuro jūra, Juodoji jūra. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris.
Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos (ilgis apie 3000 km) eina Uralo ir Kaukazo kalnų vandenskyromis, tarp jų - Uralo upe ir Kaspijos jūros viduriu; kai kuriose šalyse šia riba laikoma Uralo kalnų rytinė papėdė, Embos upė, Kaspijos jūros šiaurinis krantas, Kumos-Manyčiaus įduba (Kaukazas priskiriamas Azijai). Sutartinė riba tarp Azijos ir Australijos bei Okeanijos eina per Timoro jūrą ir Arafuros jūrą bei Dampiero sąsiaurį, tarp Malajų salyno ir Naujosios Gvinėjos.
Tolimiausi Azijos žemyninės dalies kyšuliai yra: šiaurėje - Čeliuskino kyšulys (77° 43′ šiaurės platumos), pietuose - Piai (1° 16′ šiaurės platumos), vakaruose - Babos kyšulys (26° 10′ rytų ilgumos), rytuose - Dežniovo kyšulys (169° 40′ vakarų ilgumos).
Ramusis vandenynas: tūkstančių salų karalystė
Ramusis vandenynas - tai ne tik žydra tuščia žuvų ir banginių karalija, bet ir milžiniškas regionas, kurio dydis sunkiai suvokiamas. Vandenyne - tūkstančiai salų. Vienos jų tebevaldomos iš nutolusių buvusių imperijų, o kitos - vienos paskutinių planetos vietų, kur dar gali pasijusti tyrinėtoju, o ne tiesiog turistu.
Daugelį Ramiojo vandenyno salų vienija galimybė stebėti koralus, žuvis ir nuskendusius laivus. Šis vaizdas - pro specialios „povandeninės observatorijos“ Guame langą, kur po vandeniu nusileidžiama laiptais.
Kelionių avantiūros Ramiajame vandenyne
Nuvykti į Ramiojo vandenyno salas svajojo daugelis. Šios salos - toli ir skrydžiai ten brangūs, todėl kartą nuskridus tokį atstumą norisi pamatyti kuo daugiau. Didysis Okeanijos regionas, ketvirtadalis gaublio paviršiaus, domina labiausiai pažintine prasme. Tai - atskira kultūra su savo tradicijomis ir istorija, kuri yra mažiau nuvalkiota, nei Islamo kraštai ar egzotiškoji Indija, bet dėl to savaip įdomesnė.
Ramiojo vandenyno kraštuose galima pamatyti akmeninių paminklų, ten vyko Antrojo Pasaulinio Karo svarbūs mūšiai, kur JAV kovėsi su Japonija. Ten gausu gamtos grožybių, kaip nuolat besiveržiantys Havajų ugnikalniai ar ilgos siaurutės koralinės salos.
Iš pradžių galimybės aplankyti Ramųjį vandenyną atrodė ribotos, nes ne tik skrydžiai į Okeaniją, bet ir skrydžiai tarp salų kainuoja tūkstančius. Tačiau idėja pasinaudoti programa „Skrydis aplink pasaulį“ atvėrė naujas galimybes. Pagal ją galima įsigyti daug bilietų, leistis ir kilti keliolika kartų, tačiau reikia nuolat skristi į tą pačią pusę (išvykus į vakarus, sugrįžti iš rytų).
Kadangi tokius bilietus siūlo trys didieji aviakompanijų aljansai, riboja ir aljansų narių įtakos zonos. Ramiajame vandenyne silpni visi aljansai, nes į juos priimamos tik galingos oro bendrovės, o ne mažos salų įmonėlės, teturinčios po kelis lėktuvus. Tačiau šiaurėje daugybę salų tebejungia unikalus „United Airlines“ (tada dar „Continental“) skrydis, pravardžiuojamas salų šokliu - Havajus, JAV koloniją Guamą, Mikroneziją, Maršalo salas. Tai - vienas reisas, pakeliui iš Honolulu į Guamą, it autobusas besileidžiantis visose mažose salose.
Kelionės planavimas užtrunka ilgai. „Star Alliance“ turi internetinę sistemą, leidžiančią susidėlioti tokius skrydžius, tačiau tame tinklapyje pasitaiko klaidų, rodomi ne visi skrydžiai. Pavyzdžiui, planuojant kelionę, pasirinkta praleisti 10 dienų Havajuose. Įdomiausios salos pasirodė Didžioji (Havajus) ir Oahu. Pirmajai skirta 6 dienas, antrajai - 4. Buvo planų aplankyti raupsuotųjų koloniją Molokajuje (dar vienoje Havajų archipelago saloje), bet geriau nutarta pabūti ilgiau likusiose salose, apžiūrinėti įdomybes lėtesniu tempu. Tarp Havajų salų „Star Alliance“ lėktuvai neskrenda, tad užsakomas vietinis reisas.
Iš likusių salų labiausiai domino Ponpėja, kur yra įžymieji Nan Madolo griuvėsiai. Šis miestas ant dirbtinių akmeninių salų - antra žymiausia Ramiojo vandenyno paslaptis po Velykų salos. Žavėjo ir Madžūras - 40 km ilgio siaurutis atolas, suteikiantis galimybę patirti koralinės salos unikalumą. Neišvengiamai teko sustoti ir Guame, kaip tarpinėje stotelėje pakeliui į Aziją. Kiekvienai atokiųjų salų turėjome galimybę skirti dvi-tris dienas, nes kas tiek laiko tuose mažyčiuose oro uostuose tupia lėktuvai. Salos mažos, taigi laiko turėjo pakakti (didžiausia iš aplankytų, Havajus, yra šeštadalio Lietuvos dydžio, o Madžūro dydis - kaip Vilniaus centro). „United Airlines“ skrenda ir į nepriklausomą Palau valstybę, bet čia reikalingas papildomas persėdimas. Dar vienas variantas - Kosrajė. Šioje Mikronezijos saloje yra griuvėsiai, panašūs į Nan Madolą - Lelu. „Salų šoklys“ dar leidžiasi Kvadžaleine, bet šis milžiniškas atolas priglaudė JAV karo bazę ir ten gali išlipti ne bet kas.
Skrydis tiesiai į Okeaniją užtruktų ilgai ir būtų su bent dviem persėdimais. „Aplink pasaulį“ bilietas įgalino sąlyginai pigiai pridėti papildomų tarpinių stotelių, tad nutarta tiek skrendant į priekį, tiek atgal sustoti porai dienų kokiame didmiestyje. Į priekį pasirinktas San Franciskas, atgal - Tokijas. Abiejuose jau buvo būta, bet vienam keliautojui tai buvo nauja.
Kelionės planavimas ir iššūkiai
Visuomet keliaujant savarankiškai, kad būtų galima tinkamai pajusti lankomų vietų dvasią ir reikšmę, mėginama į ją įsijausti žiūrint dokumentinius filmus bei laidas. Daug skaitoma kelionių vadovuose bei internete apie tas vietas, ieškoma ne tik turistams skirtos informacijos, bet ir į vietinius žmones orientuotos. Apie Maršalo salas ir Mikroneziją informacijos internete mažai, o kelionių vadovų knygų išvis nėra. Visgi, yra po forumą skirtą šioms šalims, ten aktyviai dalyvauja ir vietiniai bei emigrantai. Teko pasitenkinti turistams skirtais forumais, kaip „Lonely Planet“.
Nors tarp Lietuvos ir JAV galioja bevizis režimas, tam būtinas naujo pavyzdžio pasas. Atrodė paprasčiau pasidaryti vizą nei keistis pasą, o paskui dar pildyti anketą vienkartiniam leidimui atskristi į JAV gauti, juoba, kad į JAV įskristi planuojama du kartus: į San Franciską, paskui į Guamą. Susirašymas su JAV ambasada bei Maršalo salų turizmo biuru parodė, kad į likusias šalis vizų lietuviams tikrai nereikia. JAV vizos gavimui reikia daug įvairių dokumentų - pažymų iš darbovietės, banko. Visa tai gaunama lengvai.
Mėgstama keliauti nepriklausomai, todėl viešbučių iš anksto užsakinėjama mažai. Tik itin atokiuose kraštuose, kaip Maršalo salos, kur baugino mintis - o jei nuskridus paaiškės, kad visi viešbučiai užimti, juk jų skaičius - labai ribotas, viešbučiai buvo užsakomi iš anksto. Havajuose nakvynės vietų ieškodavome išimtinai jau vietoje. Tokiu būdu matydavome realią situaciją: dažnai paaiškėja, kad per internetą užsakytas viešbutis „nuostabioje vietoje ant jūros kranto“, iš tiesų yra, pavyzdžiui, greta statybų. Be to, šitaip kasdien rinkdavomės, kuriame mieste nakvoti: spėję greitai viską apžiūrėti galėdavome važiuoti toliau. Vienas viešbučių, surastų vietoje, didžiojoje Havajų saloje.
Daugelyje kraštų nuomojamasi automobilį - nuo to jaučiamasi tik laisvesniais. JAV, pasaulio automobilių sostinėje, kur vairavimas net paaugliui atrodo būtinybė, išsinuomoti automobilį - ne sudėtingiau, nei apsistoti viešbutyje. Specialūs nemokami autonuomos agentūrų autobusai nuolat suka ratus tarp kiekvieno didesnio oro uosto ir tų agentūrų aikštelių. Kainos irgi labai įvairios - maži automobiliukai pigūs. Šiek tiek juos pabrangindavo antkainis jauniems vairuotojams. Mikronezijoje ar Maršalo salose autonuoma kiek brangesnė, o automobiliai - nebe tokie puikūs, kaip JAV, kur nuomojamos vien naujutėlės mašinos (nuvažiavusios keliasdešimt tūkstančių kilometrų jos jau parduodamos). Bet ir antkainių jauniems vairuotojams čia nebėra, o į apibraižymus žiūrima pro pirštus.
Didmiesčiuose, kaip Tokijas ar San Franciskas, aišku, patogiausia vaikščioti pėsčiomis ar keliauti viešuoju transportu. Tokijuje puikiai išvystyta metro ir vietinių geležinkelių sistema, San Franciske tenka kliautis autobusais. Taksi kelionėse vengiama, nes taksistai užsieniečius dažnai apgaudinėja. Na, o su tarpmiestiniu viešuoju transportu JAV - sunku (išskyrus tarp pačių didžiausių miestų).
Mikronezijoje ir Maršalo Salose turistinių paslaugų mažai, tad jos irgi nepigios, ypač Čiuke. Prekių galima įsigyti ir pigiau. Be to, už apsilankymą jų žemėse ten renka mokesčius žemvaldžiai. Kone visa žemė ten privati, įskaitant ir kultūrines-istorines vertybes, jų šeimininkai renka didelius pinigus už lankymą (kai kur net po 10 dolerių). Kokybė ten daug žemesnė, nei JAV, daug kas aplūžę, aptriušę. Tiesa, Maršalo salose pati valdžia nelabai žino, ką daryti su turistais, kai ką siūlo ir nemokamai. Mikronezijoje, o ypač Čiuke, to jau nėra. Čiuke dar ir labai pavojinga - kartais turistams į daugelį vietų išvis patariama nekišti nosies. Tokijuje, tuo tarpu, labai saugu, o brangiausia yra erdvė: taigi, ir viešbučiai, erdvesni restoranai. Be to, žmonės ten labai linkę padėti šalies svečiams nemokamai ir jokių arbatpinigių ten niekas nesitiki.
Azijos regionai: kultūrų ir kraštovaizdžių margumynas
Azija - tai žemynas, kuris stebina savo įvairove, pranokstančia visą likusį pasaulį. Kelionės po Aziją gali būti labai skirtingos, priklausomai nuo pasirinktos šalies. Azija susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kurių kiekvienas pasižymi savita kultūra, istorija ir atmosfera.
Rytų Azija: Technologijų ir tradicijų sintezė
Pirmą kartą išlipus bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje, pasijusite kaip patekę į mokslinės fantastikos kūrinį. Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno, nes viską sugriovė karai ir revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Technologijos tenykščiams žmonėms yra įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų ir elektroninio sporto TV ekranuose. Tai, kas pas mus yra egzotiška retenybė, ten yra kasdienybė.
Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra „savos“, visuotinai priimtos. Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar yra Japonijoje, ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste.
Ir visgi modernūs tankūs didmiesčiai tėra tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą, ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas yra 150 kartų didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, nes žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. Na, o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu.
Rytų Azijos klimatas
Rytų Azijos klimatą lemia per metus besikeičiantys vėjai, vadinami musonais. Žiemą pučia šalti ir sausi vėjai iš Azijos žemyno gilumos. Upės ir ežerai užšąla, o žmonės nuo šalčio ginasi vatiniais drabužiais. Augalai nustoja augę. Vasarą, atvirkščiai, šiltas atogrąžų oras išplinta toli į šiaurę.
Japonija: Tradicijų ir modernumo harmonija
Pagalvojus apie Japoniją, daugeliui prieš akis iškyla idiliški gamtos vaizdai, japoniški sodai ir kimono vilkinčios geišos. Tai visai kitokio gyvenimo būdo ir kitos kultūros šalis - moderni valstybė. Labai aukšto ekonominio lygio ir daug gyventojų turinčioje Japonijoje kasdieniniame gyvenime laikomasi senovės papročių ir tradicijų, gerbiamas kultūrinis palikimas. Japonai yra itin darbštūs, kantrūs, moka sumaniai perimti kitų šalių tradicijas ir neprarasti savųjų.
Japonai nepaprastai myli gamtą. Tai atsiskleidžia įvairiose gyvenimo srityse, ypač šventėse, kai garbinami gamtos reiškiniai. Japonijoje gausu budistų šventyklų-pagodų, iš kurių žymiausia yra Todaidzio šventykla Naroje. Japonija garsi savo teatro tradicijomis. XIV a. susiformavo No teatras, apjungiantis muziką, šokį ir vaidybą. XVII a. atsirado Kabuki teatras, kuriame moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Japonijoje labai paplitęs puokščių komponavimo menas - ikebana. Iš Japonijos kilo bonsai.
Geiša japonų kalba reiškia meno žmogų. Šios profesijos merginos samdomos pokyliams vesti ir dirba restoranuose. Norinti tapti geiša japoniukė turi ilgai mokytis. Tam šalyje yra specialių mokyklų, į kurias priimamos septynerių metų mergaitės ir mokomos iki dvidešimt metų.
Fudzijama (Fudžio kalnas): Japonijos simbolis
Fudzijama (Fudžio kalnas) vadinama vienu iš aukščiausių pasaulio kalnų, į kurį įkopti lengviausia. Japonai čia masiškai kopia šimtus metų, nes jiems šita viršūnė yra šventa vieta ir šalies simbolis. Todėl kopimas į Fudzijamą yra ne tik gamtos, bet ir kultūros mylėtojams. Takai į viršų yra apsupti „stočių“ su trobelėmis su savomis tradicijomis, kuriose nakvojama panašiai, kaip ir piligrimai prieš šimtmečius. Tai pusiau kalnas, pusiau šventa vieta.
Į Fudzijamos viršūnę veda keturi maršrutai: populiariausias Jošidos takas, šiek tiek sudėtingesnis Fudzinomijos takas, dar sudėtingesni Subaširio ir Gotembos takai. „Stotis“ dažnai yra vieta, kur galima pernakvoti, įsigyti maisto ar gėrimų bei pasinaudoti tualetais. Į visų takų penktąsias stotis šiandien veda keliai, ten galima užkilti autobusais. Iki penktųjų stočių plyti šiuolaikiška Japonija, o nuo ten jau prasideda „tikroji Fudzijama“, mažai pakitusi per šimtmečius, kur galima eiti tik pėsčiomis. Leidžiantis nuo viršūnės galima pasirinkti kitą kelią - dirbtinį, kuris pastatytas „buldozeriais“ vadinamoms vikšrinėms mašinoms, į aukštesnes stotis užvežančioms maistą, gėrimus ir kitką. Fudzijamos viršūnę japonai supranta kiek kitaip nei kiti. Jiems viršūnė yra visas kraterio pakraštys, maždaug 3700 m virš jūros lygio, nuo kurio į vieną pusę matosi šiuolaikinė Japonija, o į kitą - ilgai užgesęs (paskutinis išsiveržimas - 1707 m.) gilus krateris.
Kinija: Senovės kultūros ir mokslo lopšys
Europiečiai senovės kultūros ir mokslo lopšiu laiko Viduržemio jūros regioną. Deja, nedaugelis žino apie Rytų Azijos kultūros ir mokslo laimėjimus. Kinija yra viena seniausių pasaulio valstybių, kurios istorijai daugiau nei 4000 metų. Daug anksčiau už europiečius kinai pradėjo naudoti porcelianą, šilką, popierinius pinigus ir raštą. Nuo seno kalnuose vertėsi terasine žemdirbyste, naudodami patvenktų upių vandenis. Jau III a. pr. Kr. tūkstantmečius Šilko kelias buvo vienintelė transporto arterija, jungusi Kiniją su Vakarų šalimis.
Jau VIII a. Kinijoje pradėtas leisti laikraštis „Sostinės žinios“, kuriame buvo spausdinami valdovo įsakai, įstatymai ir pranešimai apie svarbiausius įvykius. Milžiniškai valstybei valdyti reikėjo daug raštingų žmonių. Dideliuose miestuose veikė mokyklos, kuriose mokėsi šimtai jaunuolių. Buvo leidžiami žemdirbystės ir amatų vadovėliai. Kinijoje viduramžiais buvo rašomi metraščiai ir istorinės knygos. Kinijoje klestėjo tapybos ant šilko menas. Mėgstamiausias dailininkų darbų motyvas - gamta. Didelio meistriškumo buvo pasiekę kinų skulptoriai, sugebėdavę labai tiksliai perteikti žmogaus veido bruožus ir nuotaikas. Apie kinų architektų meistiškumą liudija jų kūriniai - rūmai ir šventovės, vadinamos pagodomis. Labai išvystyta buvo kinų medicina. Daugiau nei 2000 metų Kinijos kultūrą veikia Konfucijaus ir jo šalininkų filosofija.
Pietų Azija: Sugrįžimas laiku atgal
Apsilankius Pietų Azijoje, įstringa jausmas tarsi sugrįžtumėte laiku atgal, galbūt 100 ar 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija, prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dingstanti elektra, narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai ant gatvės grindinio nakvojančių šeimų - visa tai galima pamatyti Pietų Azijoje. Tačiau kai kuriems žmonėms Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus, o galbūt tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems yra privalumai. Ar Pietų Aziją įsimylėsite, ar prakeiksite, abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks. Regione gyvena ketvirtadalis viso pasaulio gyventojų - apie 2 milijardai žmonių.
Pietryčių Azija: Paplūdimiai, džiunglės ir gyvūnų artumas
Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai, ypač jos paplūdimius ir kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje taip pat yra didžiulės džiunglės, milžiniški didmiesčiai ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Vietinė kultūra ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingų mėnesių, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus. Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė dėl aistringų paplūdimių vakarėlių ir kurortų, tačiau iš tikrųjų ji yra ir labai religinga. Dalis jos yra budistinė, dalis - musulmoniška, dalis - krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai.
Visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės - naujos ar senos - yra vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos ir turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Be to, Pietryčių Azija yra labai pigi, tačiau paslaugų standartas ten yra aukštas.
Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas), todėl jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai - praeityje.
Artimieji Rytai: Civilizacijos lopšys ir modernūs stebuklai
Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija, iš kurios ji pasklido po visą pasaulį. Nors laikai, kai čia stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai, jau praeityje, Persijos įlankos regionas vėl stebina pasaulį savo užmojais. Iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, formuoja didžiausias dirbtines salas. Daugelis regiono šalių neturi naftos, todėl yra skurdesnės, bet ir pigesnės. Artimieji Rytai vilioja savo kurortais, tačiau pagrindiniai turizmo sezonai yra pavasaris ir ruduo, nes žiemos, ypač šiaurinėje regiono dalyje, yra per šaltos maudynėms jūroje.
Artimuosiuose Rytuose gimė trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas ir judaizmas. Todėl ten gausu šventų vietų, į kurias plūsta milijonai piligrimų. Netgi netikintįjį pribloškia tokios vietos, stebinančios minios žmonių ir senos tradicijos. Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo islamas. Tačiau regione yra ir judėjiškų, krikščioniškų, zoroastriškų bei kitų tikėjimų išpažinėjų, kurių gyvenimo būdas ir įstatymai yra išskirtiniai. Irano bei Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro, išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai yra grynai arabų tautinė tradicija, nes islamas nereikalauja, kad moterys dengtų veidą, tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja.
Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį dėl karų ir terorizmo, tačiau iš tikrųjų bijoti nereikia, nes karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o tik konkrečiose vietose, į kurias geriau nekeliauti. Apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Be to, Artimuosiuose Rytuose mažai įkyrių prekeivių, išskyrus populiariausius kurortus.
Vidurinė Azija: Pokyčiai ir atradimai
Vidurinė Azija - tai Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau galima keliauti be sudėtingai gaunamų vizų. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja, ypač iš Vakarų, nes jie nemoka rusiškai, o Vidurinėje Azijoje rusų kalba vis dar yra elito kalba ir dažnam - vienintelė užsienio kalba. O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Kaip ir didžioji dalis Azijos, Vidurinė Azija yra labai pigi. Tačiau klimatas ten yra vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros yra normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros yra labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija), yra labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena ir medicina.
Šiaurės Azija (Sibiras): Gamta ir atšiaurumas
Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru, ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo maždaug 1600 m. iki maždaug 1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau - tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama, daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos, pvz., Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės, pvz., Baikalo ežeras, yra arti kelių ir geležinkelių. Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu - ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia.