Lietuvių liaudies etiologinės sakmės apie dangų ir žemę, apie saulę ir mėnulį, apie pačią žemę atspindi senovės žmonių bandymus paaiškinti juos supantį pasaulį. Žemės atsiradimo mitai, pasakojami per ančių kiaušinio simboliką, yra giliai įsišakniję įvairių tautų, įskaitant ir lietuvių, kultūroje.
Kiaušinio simbolika ir pasaulio atsiradimas
Kiaušinis nuo seno laikomas vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simboliu. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą ir augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia, tikima, kad jame kaupiasi deivių gimdytojų galia. Jo gyvatės pavidalo gemalui buvo priskiriama nepaprasta vaisingumo ir gyvybingumo galia. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį.
Apie kiaušinį pasakoja įvairių tautų mitai. Kosminis kiaušinis simbolizuoja gyvenimo pradžią; visų būtybių gemalą. Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Tai rodo, kad kiaušinio simbolika yra universali ir giliai įsišaknijusi žmonijos kultūroje. Vienas iš pirmųjų užrašų apie kosminį kiaušinį randamas senovės Egipto papirusuose XVI-XI a. pr. m. e. „Sarkofagų tekstuose“ sakoma, kad pirmiausia buvo sukurtas kiaušinis. Šumerų mitologijoje kosminis kiaušinis įkūnijo pasaulio sukūrimą. Įvairių tautų papročiuose ir mituose kiaušinis yra saulės, pavasario, saugumo, poilsio, namų ir šeimos židinio simbolis.
Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama: „Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės - Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką.“ Garsiajame suomių epe „Kalevaloje“ išdainuojama, kaip iš anties kiaušinio susikūrė pasaulis: iš vienos jo pusės - Žemė motina, iš kitos - padangės skliautas, iš trynio - šviesioji saulė, iš baltymo - mėnulio pilnatis. Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Graikų mituose kiaušinis yra gyvenimo paslaptis, atgimimas.
Kinų mitologijos sukūrimo istorija paaiškinta animacijoje
Lietuvių mitai apie Žemės ir dangaus atsiradimą
Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės lietuviai pasaulį įsivaizdavo apskritą. Taip, kaip ir indų mandala.
Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis.
Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Saulės ir Mėnulio atsiradimas
Lietuvių liaudies etiologinės sakmės apie saulę. Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą.
Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.
Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį. Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo. Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį.
Ant mėnesio tai boba stovi išsikėtusi su vandenio nėšiais. Mat kai ponas dievas, sukūręs žmones, ėjo per pasaulį, tai užklydo ir į mėnesį. O ten mat tokie dideli kalnai, kad dievas pavargo ir atsisėdo pasilsėt. Tuo laiku užėjo boba su vandenio nėšiais ir eina pro šalį.
Viena mergaitė ėjo vandens. Buvo jau vakaras, ir švietė mėnuo. Ji beeidama užkliuvo ir nusimušė koją. Supykusi sako: - Šviesk, jei švieti, o dabar tai mano užpakalis daugiau šviečia. Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė ją nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save. Ir dabar ji ten tebestovi.
Žemės paviršiaus ir gamtos elementų kilmė
Nuo seno žmonės žavėjosi paukščiais, kurie buvo laikomi dangaus ir žemės tarpininkais. Jų gebėjimas skraidyti, čiulbėti ir nardyti vandenyje kėlė susižavėjimą. Stebino ir paukščio atsiradimas iš kiaušinio, kuris tapo daugelio tautų mito apie žemės ir visatos kilmę įvaizdžiu. Lietuvių liaudies pasaulėjautoje paukščiai užėmė svarbią vietą, atsispindinčią apeigose, tikėjimuose, sakmėse, pasakose ir dainose. Buvo tikima, kad paukščiai gali lemti ateitį, likimą, o žmonės manė, kad juose gyvena persikūnijusios mirusiųjų sielos. Mokslininkų teigimu, Baltiškasis tikėjimas - ilgametė žmonių patirtis, gamtiškų tradicijų forma perduodama iš kartos į kartą. Tikėta, kad pirmieji pasaulio kūrėjai buvo paukščiai. Jie ne tik sukūrė pasaulį, bet ir jį tobulino: kasė upes, rūpinosi vandenimis, o kregždės netgi atnešė iš požemio pasaulio ugnį. Paukščiai, dangaus ir žemės tarpininkai, nuo seno stebino žmones savo pranašumu - gebėjimu skraidyti, čiulbėti, mėgdžioti ar atkartoti, pasinerti į vandens gelmes.
Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu.
Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų viešpatavo du dievu. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: - Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo...
Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo - ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, - Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt.
Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla - smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės.
Boba sako, kad akmenys augo. Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo. Paskui gyveno tokie žmonės. Ir jie buvo tokie stebuklingi, šventi.
Buvo Spjudas - žmogus milžinas. Vaikščiojo jis apie laukus, ir kur tik rado blogą žemę, ten spjaudė. Ir darės iš tų seilių akmenys. Ir jie vis augo ir augo. Dievas išvydo tai ir užleido šalną, kad akmenys neužkariautų pasaulio. Ir tada jie daugiau jau neaugo.
Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.
Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.
Kiaušiniai liaudies tradicijose ir magijoje
Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Kiaušiniai lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Nuo seno kovo 10 dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti keturiasdešimt bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.
Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du), kad gyvuliai būtų sveiki, riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo elgetai. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą. Velykų rytą virdavo piemeniui du kiaušinius, kad gyvulių banda būtų sveika.
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų.
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Seniau ateitis buvo buriama iš Didįjį ketvirtadienį padėto ir prie ikonos laikomo kiaušinio vidaus pasikeitimų. Tikima, kad pirmasis raudonas kiaušinis turi gydomųjų savybių. Australijos liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Daugelyje Anglijos vietovių kiaušinis siejamas su viltimi, gimimu ir mažyliais, todėl jis nešamas į naujagimio namus, nes tokia dovana - laimė motinai ir vaikui.
Margučių tradicijos Lietuvoje
Šv. Velykų etnografinis simbolis - margutis, kurio istorija tokia pat ilga, kaip ir žmonijos raidos kelias. Romėnai tiesiai sakydavo: „Ab ovo“ - viskas iš kiaušinio. Stipriausias margutis, kaip tikėjo senovės lietuviai, nulemia sveikatą ir turtus visus metus. Kiaušinių dažymas - universali tradicija, kurią rasime viso pasaulio tautose, tačiau raštai ir su margučiais susijusios tradicijos skiriasi. Lietuvoje Velykų šventė be margučių neįsivaizduojama tiek valstiečių sodybose, tiek kilmingųjų dvaruose.
Lietuvos muziejuose saugomos nemažos margučių kolekcijos, siekiančios XIX amžių. Tai Tado Daugirdo rinkinys M.K. Čiurlionio muziejuje, etnografo Balio Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo Karo muziejuje (abi Kaune) ir Mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Ką supratęs apie pasaulį bei gamtoje vykstančius virsmus, žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Kol neturėjo rašto, tai galėjo padaryti tik įvairiomis meno formomis. Taigi pirmykštis menas pirmiausia skirtas informacijai perteikti. Kiekvienas simbolis, ženklas kitados buvo prasmingas.
Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, pirmiausia padalija jį kokio nors ornamento juosta pusiau. Nereta, kad toji susideda iš paukščio pėdelių. Nebūtina vaizduoti visą dievybę, pakanka jos ženklo. Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios saulės simboliai. Jų nenutrūkstanti seka perteikia bėgančio laiko idėją.
Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti jau didesnis ženklas. Seniausiuose margučių pavyzdžiuose čia rasime vėlgi su saule susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis (tai, kas yra po saule“), lygiadienių (ar saulėgrįžų) opozicijos ženklas. Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį mitinės Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą.
Visuminis pasaulio suvokimas išreiškiamas ypatingu ženklu, kurį sąlyginai galima vadinti pasaulio modeliu. Jo centre - užštrichuotas rombas - įdirbtos žemės, užsėtos dirvos simbolis. Jis įrėminamas kvadratu; tai sakralios erdvės, pažintos pasaulio dalies ženklas. Kvadrato kampuose vaizduojamos keturios saulės; tai galima interpretuoti kaip kraštines saulės padėtis tekos ir laidos metu per šv. Kalėdas ir Kupolių (Joninių) šventę. Tarp saulių vaizduojami keturi medžių siluetai, kuriuos galima suprasti kaip Pasaulio medžio projekcijas, išreiškiančias pasaulio šalis.
O. Bražėnienė pasakoja, kad skyrėsi ir vyrų bei moterų marginami margučiai: „Prieš Velykas moterys turėjo be galo daug darbo - reikėjo iš pagrindų sutvarkyti namus, iškepti Velykų pyragą, atlikti kasdienius darbus, todėl jos kiaušinius dažė vašku - įgudus tai gana greitas būdas, per vieną dieną galima ir šimtą margučių dailiai papuošti. Vyrai turėjo daugiau laiko, nes lauko darbai dar neprasidėję, todėl jie skutinėdavo - nudažytas vienspalvis margutis puošiamas aštriu daiktu išraižytais simboliais, piešiniais.“
Margučių žaidimai ir papročiai
Velykų šventė kupina įvairių tradicijų, o margučiai - ne tik valgymui, bet ir žaidimams, įvairiems prasmingiems ritualams. „Per Velykas bandomas margučių tvirtumas, žaidžiami ridenimo žaidimai, bet man vienas gražiausių papročių - bendro margučio dalijimasis. Prieš sėdant prie stalo, pašventintas margutis supjaustomas mažais gabalėliais ir po nedidelį kąsnelį suvalgo visa šeima. Taip artimieji simboliškai dalijasi šių metų gėrybėmis, derliumi. Panašiai per Kūčias dalijamasi kalėdaičiais, laužiama duonos riekė“, - sako O. Margučių stiprumo varžybas seniau laimėti žmonės bandydavo net ir apgavystėmis, pavyzdžiui, mušdami su mediniu kiaušiniu. Visgi apgaudinėti nebūtina, užtenka pasirinkti tinkamą kiaušinį. Buvo tikima, kad stipriausio kiaušinio savininkas visus metus turės geriausią sveikatą ir viskas jam seksis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kad kuo drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis.
Apeiginiai margučiai buvo nešiojami po laukus, apkasami dirvose. Gyvybei - įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai.
Kiaušinių nauda sveikatai
Margučiai naudingiausi žmogaus organizmui, kai naudojame laisvai laikomų vištų kiaušinius - jie didesni, sveikesni ir kur kas skanesni. Žmogui palankiausia valgyti visą kiaušinį, neišskiriant baltymo ir trynio. Trynys turi gerųjų riebalų, baltymų, vitamino B6 ir B12, vitamino D. Natūralūs kiaušiniai tinka norintiems numesti svorio, nes kiaušinių galima suvalgyti daugiau neviršijant kalorijų kiekio, žmogus jaučiasi sotesnis.
D. Jokimčius dalijasi, kad masiškai auginamų vištų kiaušiniai turi mažiau reikalingų medžiagų ir vitaminų, nes nelaisvėje auginami paukščiai patiria stresą, gauna homogeniškus pašarus, todėl sumažėja kiaušinių kokybė. Natūraliai auginamų vištų kiaušinių lukštai yra daug storesni ir tvirtesni nei masiškai auginamų vištų. Todėl kaimiškas margutis visada bus tvirtesnis už pirktą, pavyzdžiui, prekybos centre.
Kiaušinių maistinė vertė (100g)
| Komponentas | Kiekis |
|---|---|
| Kalorijos | 143 kcal |
| Baltymai | 12.6 g |
| Riebalai | 9.6 g |
| Angliavandeniai | 0.7 g |
| Vitaminas D | 87 IU |
Kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis?
Šis klausimas žmoniją glumino nuo pat senovės graikų iki šių dienų: kas atsirado pirmiau - višta, kiaušinis ar gaidys? Jei šį klausimą suprastume tiesiogiai, atsakymas būtų paprastas. Kiaušinius dedantys gyvūnai - krokodilai ar vėžliai - mūsų visatoje gyvavo gerokai anksčiau nei atsirado višta, tad iš esmės pirmieji kiaušiniai atsirado kur kas anksčiau nei višta.
Tačiau jei kalbėtumėme konkrečiau ir klaustume, kas atsirado anksčiau - višta ar vištos kiaušinis, atsakymas būtų kiek sudėtingesnis… Moksliniai tyrimai davė prielaidą, kad baltymas, reikalingas vištos kiaušinio susiformavimui (OV-17) aptinkamas tik vištų kiaušidėse, be jo kiaušinio lukštas tiesiog nesusiformuotų. Tad be vištos nebūtų ir vištos kiaušinio. Bet iš kur tuomet atsirado pirmasis vištos kiaušinis?
Atsakymas į šį klausimą slypi DNR grandinėje. Nedidelės mutacijos DNR grandinėje per tūkstančius kartų gali suformuoti šiek tiek kitokią gyvūnų rūšį. Taigi paaiškinimas būtų toks: DNR mutacijas patyrusi pradinė višta padėjo kiaušinį, kuriame įvyko nedidelė ląstelių mutacija, ir jame užsimezgė šiek tiek pakitusią DNR struktūrą turinti višta. Būtent iš šio kiaušinio išsiritusi višta ir pradėjo dėti mums šiomis dienomis jau įprastus vištos kiaušinius. Taigi, bendrąja prasme, pirmasis atsirado kiaušinis, iš kurio višta ir išsirito.
Šiuolaikinės teorijos apie gyvybės atsiradimą
Gyvybė Žemėje pasirodė seniau nei prieš 3,5 milijardus metų - tikslesnę datą nustatyti sunku dar ir dėl to, kad nelengva nubrėžti ribą tarp „beveik gyvo“ ir „išties gyvo“. Tačiau galima užtikrintai pasakyti, kad šis stebuklingas momentas išsitęsė per daugelį milijonų metų. Norint tinkamai įvertinti šį stebuklą, reikia susipažinti su šiuolaikinėmis teorijomis, aprašančiomis įvairius gyvybės atsiradimo variantus ir etapus.
Panspermijos teorija: gyvybės atnešimas iš kosmoso
Hipotezė apie gyvybės atnešimą į Žemę iš kitų kosminių kūnų turi daug autoritetingų šalininkų. Šios pozicijos laikėsi didysis vokiečių mokslininkas Svante Arrhenius, rusų mąstytojas Vladimiras Vernadskis ir britų fizikas lordas Kelvinas. Bet kuo labiau mokslininkai gilinosi į klausimą, tuo daugiau niuansų paaiškėja. Taigi dabar - taip pat ir atlikus daug eksperimentų kosminiuose aparatuose - kur kas rimčiau vertiname gyvų organizmų galimybes ištverti radiaciją ir šaltį, vandens nebuvimą ir kitas buvimo atvirame kosmose „grožybes“. Asteroiduose ir kometose, tolimose dujų ir dulkių sankaupose ir protoplanetiniuose debesyse nuolat randami įvairiausi organiniai junginiai. Nesunku pastebėti, kad visa panspermijos teorija, nežiūrint jos patrauklumo, tik perneša gyvybės atsiradimo klausimą į kitą vietą ir kitą laiką. Kaip bebūtų atsidūrę pirmieji organizmai Žemėje - atsitiktiniu asteroidu ar pagal gudrų nežemiškos civilizacijos ateivių planą, jie turėjo kažkur kažkaip atsirasti. Gal ne čia ir daug seniau - bet gyvybė turėjo rastis iš negyvos materijos.
Pirmykštis buljonas: eksperimentai ir teorijos
Šis išsireiškimas glaudžiai susijęs su jau spėjusiais tapti klasikiniais eksperimentais, kuriuos XX a. šeštajame dešimtmetyje atliko Stanley'is Milleris ir Haroldas Urey'us. Mokslininkai laboratorijoje sumodeliavo sąlygas, galėjusias egzistuoti jaunos Žemės paviršiuje, - metano, smalkių ir molekulinio vandenilio mišinys, daug elektros išlydžių, ultravioletinė šviesa, - ir netrukus daugiau nei 10 % anglies iš metano perėjo į vienokių ar kitokių organinių junginių sudėtį. Dabartiniuose šių klasikinių bandymų variantuose naudojamos daug sudėtingesnės sąlygos, tiksliau atitinkančias buvusias ankstyvojoje Žemėje. Imituojamas ugnikalnių poveikis su jų išmetamu sieros vandeniliu ir sieros dvideginiu, azoto buvimas ir t. t. Čia verta pridurti, kad visai neseniai - 2015 metais - Kembridžo profesorius Johnas Sutherlandas su savo komanda pademonstravo galimybę sukurti visas bazines „gyvybės molekules“, - DNR, RNR ir baltymų komponentus iš neįmantraus pradinių komponentų rinkinio. Pagrindiniai šio mišinio herojai - vandenilio cianidas ir vandenilio sulfidas, neretai aptinkami kosmose. Tereikia pridėti kai kurias mineralinių medžiagų ir metalų, kurių Žemėje netrūksta, - fosfatų, vario ir geležies druskų.
Abiogeninio gyvybės atsiradimo iš „organinio buljono“ hipotezę, kurią patikrino Milerio ir Urėjaus eksperimentai, 1924 m. iškėlė sovietų biochemikas Aleksandras Oparinas. Ir nors lisenkoizmo klestėjimo „tamsiaisiais metais“ mokslininkas palaikė mokslinės genetikos priešininkų pusę, jo nuopelnai dideli. Akademiko vaidmens pripažinimui, jo vardu pavadintas pagrindinis apdovanojimas, teikiamas Tarptautinės gyvybės atsiradimo tyrimo mokslo bendrijos (ISSOL), - Oparino medalis. Premija teikiama kas šešerius metus, ir juo skirtingais metais buvo apdovanoti ir Stanley'is Milleris, ir didysis chromosomų tyrinėtojas, Nobelio premijos laureatas Jackas W. Szostakas. Pripažindama ir Haroldo Urey'aus milžinišką indėlį, tarp Oparino medalio įteikimų ISSOL (irgi kas šešerius metus) teikia Urey'aus medalį.
Vandens ir anglies šovinizmas: molekulių organizacija
Teorija stengiasi aprašyti gan paprastų organinių junginių virtimą į pakankamai sudėtingas chemines sistemas, gyvybės pirmtakes, veikiant išorės faktoriams, selekcijos ir saviorganizacijos mechanizmams. Pagrindinė šio būdo koncepcija yra „vandens ir anglies šovinizmas“, laikanti šiuos du komponentus (vandenį ir anglį) absoliučiai būtinais gyvybės atsiradimui ir vystymuisi Žemėje ar bet kur kitur už jos ribų.
Pagal vieną hipotezę, pirminė molekulių organizacija galėjo vykti molingų mineralų mikroporose, atlikusių struktūrinį vaidmenį. Šią idėją prieš keletą metų iškėlė škotų chemikas Alexanderis Grahamas Cairns-Smith'as. Jų vidiniame paviršiuje, kaip ant matricos, galėjo nusėsti ir polimerizuotis sudėtingos biomolekulės: Izraelio mokslininkai parodė, kad tokiomis sąlygomis galima išauginti pakankamo ilgio baltymų grandines. Čia galėjo kauptis ir reikiami kiekiai metalų druskų, vaidinusių svarbų cheminių reakcijų katalizatorių vaidmenį. Pirminiams „medžiagų mainams“ energiją galėjo tiekti neorganinės reakcijos - tokios, kaip mineralo pirito (FeS₂) redukcijos vandeniliu iki geležies sulfido (II)FeS ir vandenilio sulfido H₂S. Tokiu atveju sudėtingų biomolekulių atsiradimui nereikia nei žaibų, nei UV kaip Millerio - Urey'aus eksperimente.
Juodieji rūkaliai: gyvybė giliai po vandeniu
Jauna Žemė nebuvo apsaugota nuo kenksmingų - ir netgi mirtinai pavojingų - Saulės spinduliavimo komponentų. Net šiuolaikiniai, evoliucijos išbandyti organizmai nesugebėtų ištverti ano kieto UV spinduliavimo - dar turint omeny, kad pati Saulė buvo daug jaunesnė ir neteikė planetai pakankamai šilumos. Iš čia kilo hipotezė, kad gyvybės kūrimosi stebuklo epochoje, visą Žemę galėjo dengti šimtų metrų storio ledas; ir tai į gera. Slėpdamasi po tokiu lediniu skydu, gyvybė galėjo jaustis saugi ir nuo ultravioletinių spindulių, ir nuo dažnų meteoritų smūgių, grasinusių pražudyti dar tik jos užuomazgas.
Iš tiesų, ultravioletinis spinduliavimas jaunoje Žemėje, kurios atmosferoje nebuvo deguonies ir tokio šaunaus dalykėlio, kaip ozono sluoksnis, turėjo pražūtingai veikti bet kokius gyvybės želmenis. Iš čia kilo spėjimas, kad trapieji gyvų organizmų protėviai buvo priversti egzistuoti, slėpdamiesi nuo nepertraukiamo viską sterilizuojančių jos spindulių. Pavyzdžiui, giliai po vandeniu - žinoma, ten, kur pakanka mineralinių medžiagų, maišymosi, šilumos ir energijos cheminėms reakcijoms.
ХХ a. antroje pusėje paaiškėjo, kad vandenynų dugnas niekaip negali būti viduramžiškų monstrų priebėga: čia sąlygos pernelyg sunkios, temperatūra žema, šviesos nėra, o retai pasitaikanti organika sugeba tik grimzti nuo paviršiaus. Faktiškai tai plačios pusdykumės - su keliomis įspūdingomis išimtimis: čia pat, giliai po vandeniu, netoli nuo geoterminių šaltinių žiočių, gyvybė klesti.
Kiaušinis Vilniuje: skulptūra, primenanti apie gyvybės pradžią
Skulptūra „Kiaušinis“ stovi Vilniuje, Pylimo, Šv. Stepono bei Raugyklos gatvių sankirtoje. Anksčiau ši miesto vieta buvo labai aktyvi, joje veikė paukščių turgus, sutraukdavęs žmones iš tolimiausių miesto kampelių. Kiaušinis yra ypatingas savo ovaline forma. Kiaušinio simbolika yra išsiskyrusi į dvi šakas, tai kaip du dubenys - žemėje ir danguje. Kiaušinis siejamas su gyvybe. Saulė, vanduo, vėjas ir žemė, ir gyvybė sukuria kvėpavimą.
