Prozininkas, scenaristas Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953 m. Kaune) yra vienas žymiausių Lietuvos prozininkų, modernizavusių lietuvių prozą. Jo mįslinga, magiška, mitologinė, biblinė, siurrealistinė, intelektuali, barokiška pasakojimo maniera kritikų vertinta didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų, magiškojo realizmo stilistikos kontekste. Mitinį, fantastinį pradą sujungęs su moderniomis pasakojimo strategijomis, jis laikomas svarbiausiu magiškojo realizmo lietuvių literatūroje atstovu.
Biografija ir Kūrybinis Kelias
Saulius Tomas Kondrotas gimė 1953 m. sausio 30 d. Kaune. Jis baigė Vilniaus 21-ąją vidurinę mokyklą 1971 m., o 1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete studijavo psichologiją ir filosofiją. Dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, Lietuvos dailės institute filosofijos dėstytoju. Išleido trumposios prozos knygas Pasaulis be ribų (1977), Įvairių laikų istorijos (1989), Kentauro herbo giminė (1989), Meilė pagal Juozapą (2004), romanus Žalčio žvilgsnis (1979) ir Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985).
1986 m. turistinės kelionės Vokietijoje metu Kondrotas pasiprašė politinio prieglobsčio. Jis gyveno JAV, vėliau dirbo Laisvosios Europos radijuje Miunchene ir Prahoje. Nuo 1989 m. buvo Laisvosios Europos radijo bendradarbis Miunchene, o 2001-2004 m. - lietuvių skyriaus direktorius Prahoje. Nuo 2004 m. vėl gyvena JAV, kur užsiima fotografija, 2004-2013 m. dirbo nepriklausomu fotografu Los Andžele.
Emigravęs Kondrotas bandė rašyti angliškai, tačiau reikšmingesnių tekstų nebesukūrė. Vis dėlto, jo kūriniai yra pasirodę daugeliu Europos šalių; Žalčio žvilgsnis yra bene į daugiausiai kalbų (prancūzų, ispanų, vokiečių, latvių, vengrų, katalonų, graikų, olandų, danų, italų, portugalų) išverstas šiuolaikinio lietuvių rašytojo romanas. Nors ir nutilęs prieš daugiau nei du dešimtmečius, Kondrotas išlieka aktualiu autoriumi.
Kūrybos Bruožai ir Stilius
Saulius Tomas Kondrotas laikomas vienu svarbiausių savo kartos rašytojų, lietuvių prozos modernizatoriumi, sukilusiu prieš buitinį realizmą ir nedisciplinuotą, spontanišką rašymą. Jo kūryba pasižymi modernistiniais ir postmodernistiniais pasaulio vaizdavimo metodais. Kondroto „firminis ženklas“ yra meistriškai sukomponuotos, įtampą ligi pabaigos išlaikančios istorijos, pasakojančios apie sveiku protu nepaaiškinamus, fantastinius įvykius, pavyzdžiui, apsakyme „Kolekcionierius“ kalbama apie žmogų, kuris išmoksta skardinėje dėžutėje materializuoti saulėlydžius ir ima juos kolekcionuoti.
Rašytojas naudojasi ne vienu moderniosios literatūros žanru ir naratyvine priemone, tokia kaip detektyvinė intriga, pasakojimas iš skirtingų personažų perspektyvos romane Žalčio žvilgsnis ar žiedinė kompozicija romane Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. Jis mėgsta intertekstinį žaidimą paslėptomis literatūrinėmis ar filosofinėmis citatomis, nevengdamas ir mistifikacijų. Kondroto stilius pasižymi išplėtotais ritmiškais periodais, o žodynui savitumo suteikia archajiški, iš senosios raštijos pasiskolinti žodžiai.
Autoriaus kūryboje kasdienybei aprašyti naudojama mito logika, archetipai, simboliai. Išryškinami personažo psichikos išgyvenimai, bandoma atskleisti gilias elgesio, sprendimų, jausmų protrūkių priežastis. Kondroto naratorius nesikiša į pasakojimą ir nemoralizuoja: skaitytojas turi pats susidaryti savo nuomonę apie įvykius ir herojus. Kūrinių personažai atstovauja ne tik psichologiniams ar socialiniams tipams, bet ir tam tikroms pažiūroms, kurios išbandomos jų susidūrimais ir ginčais, jų likimais. Rašytojui rūpi universalūs klausimai - blogio ir nusikaltimo kilmė, aistrų ir dorovės principų konfliktas, modernybės ir totalitarizmo prigimtis. Šias problemas jis gvildena remdamasis mitiniais, daugiausia bibliniais pasakojimais.
Reikšmingiausi Romanai
Kondrotas išleido du žymius romanus, kurie tapo lietuvių literatūros klasika:
- Žalčio žvilgsnis: Pirmasis Kondroto romanas pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje gyvenančios valstiečių šeimos nuopuolį, susiejama su bibliniu išvarymo iš rojaus mitu. Romane susiduria du žmonių tipai: senųjų papročių besilaikantys ir progreso idėja įtikėję, dorovę asmeninės laisvės kliūtimi laikantys žmonės. Rašytojas parodo, kad tradicinės visuomenės sanklodos suirimas neišvengiamas; tačiau laimės nepasiekia ir racionalus modernusis žmogus. Šis romanas paremtas baltų pasaulėjautos ir religiniais motyvais, jame vaizduojama logiškai nepaaiškinama žmogaus gyvenime jėga - aistra bei meilė, su kuriomis susiduria pagrindiniai veikėjai.
- Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą: Antrasis romanas, paremtas Kaino ir Abelio istorija, turi tarybinio totalitarizmo alegorijos bruožų: mažo Sniegovijos miestelio gyventojai iš pradžių pasiduoda diktatoriaus Konrado įtaigai, bet paskui nusikrato jo valdžios.
Romano „Paskutinė Vakarienė“ Kontekstas ir Reikšmė
Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas iš labiausiai aptariamų ir analizuojamų kūrinių. Nors tiesioginės analizės nepateikta, galima remtis kontekstine informacija apie lietuvių literatūrą, kultūrą ir visuomenę, siekiant geriau suprasti šio kūrinio reikšmę ir galimą interpretaciją.
„Paskutinė Vakarienė“ ir Lietuvių Literatūros Avangardas
Lietuvių literatūros avangardas dažniausiai siejamas su keturvėjininku Kaziu Binkiu. Tai rodo, kad XX amžiaus pradžios literatūra buvo linkusi į naujoves, eksperimentus ir tradicinių normų laužymą. S. T. Kondrotas kūryba taip pat gali būti vertinama kaip tam tikras avangardo tęsinys, siekiantis naujų išraiškos formų ir temų.
Žmogaus Kūnas ir Moralės Standartai
Literatūroje svarbu kalbėti apie žmogaus kūną. Tyrėjai ir menininkai ieško įvairių būdų, kaip apie tai kalbėti. Tai reiškia, kad kūriniuose, įskaitant ir „Paskutinę vakarienę“, galima rasti žmogaus kūniškumo, jo patirčių ir išgyvenimų atspindžių. XXI a. europinėje tikrovėje krikščionys jau nebeturi galios nustatinėti moralės standartus ir diktuoti gero elgesio taisykles valstybėms bei individams, kaip buvo prieš šimtmetį. Tai leidžia manyti, kad religiniai motyvai ir moraliniai klausimai S. T. Kondroto romane gali būti interpretuojami naujai, atsižvelgiant į šiuolaikinį kontekstą.
Vilniaus Įtaka ir Istorinės Traumos
Vilnius - keli mūro namai, o toliau - miškas. Šis posakis atspindi Vilniaus unikalumą, kuriame susipina miesto ir gamtos elementai. S. T. Kondrotas, būdamas vilniečiu, galėjo semtis įkvėpimo iš šio miesto atmosferos, jo istorijos ir kultūros. Tai galėjo atsispindėti „Paskutinėje vakarienėje“ kuriant veikėjų portretus, aprašant aplinką ar nagrinėjant socialines problemas. Be to, pokario pasipriešinimo kova mažai naudojama kaip šaltinis kūrybai, tačiau S. T. Kondroto romane gali būti nagrinėjami istoriniai įvykiai, jų pasekmės žmogaus likimui ir visuomenės sąmonei. Knyga „Užrašyti žodžiai liudija. 1941 metų tremtinių ir politinių kalinių dienoraščiai ir atsiminimai“ primena apie skaudžius Lietuvos istorijos įvykius, kurie paliko gilų pėdsaką žmonių likimuose, ir gali būti atspindžių apie tremtį, lagerius ir politines represijas Kondroto kūryboje.
Moralės ir Atsakomybės Klausimai
Moralės ir atsakomybės klausimai, kurie gali būti aktualūs ir S. T. Kondroto kūrybai, kyla nagrinėjant, pavyzdžiui, 1924 m. gegužės 21 d. įvykį, kai du Čikagos universiteto studentai pagrobia ir nužudo keturiolikos metų berniuką. Romane gali būti nagrinėjami veikėjų moraliniai pasirinkimai, jų atsakomybė už savo veiksmus ir pasekmės. Religija ir politika yra glaudžiai susijusios ir daro įtaką viena kitai, o tai gali būti svarbus aspektas Kondroto kūrinyje.
Autoriaus Pozicija ir Kritikų Vertinimai
S. T. Kondrotas teigia, kad jam niekada nebuvo svarbu, ką skaitytojas mano apie tai, kas parašyta. „Aš rašiau sau pačiam“, - sako jis. - „Man pačiam, vėlgi, niekada nepatiko, ką parašiau, tad daug kartų perrašydavau, bandydavau kažką pasiekti, priartėti prie to sumanymo galvoj, kuris ir skatino rašyti. Nė karto nepasisekė.“
Sovietmečiu kritikai, be pagyrų, jo kūrybai prikišdavo „abejingumą realybei“, „mokiniško sekimo moderniosiomis mokyklomis įkalčius“, „pagrindinio taikinio neapibrėžtumą“ (Petras Bražėnas); „perdėtą konstruktyvizmą ir nereikalingą šokiravimą“ (Albertas Zalatorius), „estetinį vienaplaniškumą“, „gilesnių ir pastovesnių vertybių“ trūkumą (Vaidotas Daunys). Į tokias pastabas Kondrotas reagavo ramiai: „Niekaip nereaguodavau. Kaip vanduo nuo žąsies.“
Diskusijose apie jo kūrybą, pavyzdžiui, apie „Žalčio žvilgsnį“, kritikai skirtingai vertino detalės ir realybės vaidmenį. A. Zalatorius tvirtino, kad „S. T. Kondrotas siūlo sužaisti žaidimą kone tuščioje aikštelėje“, o „personažai beveik ir ne personažai, o tartum sutartiniai ženklai“. Tuo tarpu R. Granauskas manė kitaip, teigdamas, kad „pagrindinis S. T. Kondroto novelių veikėjas ir yra detalė.“ Pats autorius mano, kad „teisūs visi“. Jis paaiškina, kad nerašė istorinės prozos, o detales naudojo tikrumo ir autentiškumo įspūdžiui sukurti, nes „visa istorija yra prasimanymas, kūrybos produktas“.
Rašytojas prisimena, kad jaunystėje Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimuose bandė pagyvinti aptarimus, būdamas „jaunas ir arogantiškas“, sakydamas, ką galvojo. Jo bičiulystės rate buvo tokie autoriai kaip Audronius Raguotis, Rimas Steponaitis, Izolda Keidošiūtė, Liutauras Degėsys, Antanas A. Jonynas, Ričardas Gavelis. Jis teigia, kad draugai ir kolegos galėjo patarti dėl jo kūrinių, pavyzdžiui, L. Degėsius ir A. A. Jonynas patarė nespausdinti kai kurių apsakymų, o R. Gavelis į stalčių padėjo romaną išgirdęs Kondroto nuomonę.
Tutkus apie Prezidento parašo spektaklį ir Kapčiamiesčio girės kirtimą
Emigracija ir Pasaulėvoka
Saulius Tomas Kondrotas prisipažįsta, kad visada žinojo, jog „bėgs iš TSRS sulig pirma proga“. Jis ruošėsi emigracijai turbūt nuo pat vaikystės, kai skaitydamas nuotykių knygas jautė apmaudą dėl izoliacijos ir to, kad niekada negalės patekti į tolimas šalis. „Izoliaciją išgyvenau labai asmeniškai“, - teigia rašytojas. Jis nenorėjo gyventi iliuzijomis ir tarnauti totalitarinei sistemai, sukūrusiai tiek blogio. Kondrotas pasirinko tiesiog nebedalyvauti tame žaidime.
Nors išsiveržė iš TSRS į laisvę kaip žmogus, jis sako, kad kūrėjo pančius pasiėmė su savimi. „Nerašau, nes neturiu laiko. Galvoje rašymas vyksta be pertraukų“, - atvirauja autorius, kuris šiuo metu jaučiasi „pensininku, bet ne rašytoju“.
Kondrotas pasakoja apie savo vaikystę Seredžiuje, kurioje „dvi upės, Dubysa ir Nemunas, miškai, kalvos, žiemą su šunimis per sniegus, vasarą - žvejyba, maudynės, dviračiai…“ Formavo senelių palikimas: senelis buvo miestelio fotografas, o močiutė iš tėvo pusės buvo filosofijos daktarė, studijavusi Miunchene, Freiburge ir Londone, įsteigusi pirmą Baltijos šalių moterų žurnalą. Jos palikimas - daugybė meno knygų įvairiomis kalbomis. Jo pasaulėvoką taip pat formavo kaimyninės Lenkijos radijas ir televizija, Vakarų radijo stotys, ypač kultūrinės „Amerikos balso“ ir BBC laidos, ir, pagaliau, visa tarybinė sistema, sukūrusi izoliaciją, kuriai teko organiškai priešintis.
Apie savo dabartinę profesiją - mažo formato daiktų, įskaitant deimantus, fotografavimą - jis yra plačiau kalbėjęs interviu. Nors anksčiau labiau mėgo dirbtinę, sugalvotą literatūrą, kuo toliau nuo tikrovės, kuo daugiau fantazijos, tuo jam atrodė geriau, dabar jo estetinės pažiūros pasikeitė. „Šiandien man atrodo, kad Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ - geriausia literatūra pasaulio istorijoje“, - teigia rašytojas. Jis taip pat vertina Fiodorą Dostojevskį ir netgi Georgeʼą R. R. Martiną.
Sauliaus Tomo Kondroto Kūrybos Sąrašas
Štai pagrindiniai Sauliaus Tomo Kondroto kūriniai ir jų vertimai:
| Pavadinimas | Žanras | Metai | Pastabos / Vertimai |
|---|---|---|---|
| Pasaulis be ribų | Apsakymai | 1977 | |
| Žalčio žvilgsnis | Romanas | 1979 | Išverstas į prancūzų (L’ombre du serpent), ispanų, vokiečių (Der Schlangenblick), latvių (Čūskas skatiens), vengrų (A kígyó pillantása), katalonų, graikų, olandų, danų, italų, portugalų kalbas. |
| Kino scenarijus filmui „Turtuolis, vargšas…“ | Scenarijus | 1982 | Pagal I. Šou, rež. A. |
| Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą | Romanas | 1985 | |
| Įvairių laikų istorijos | Apsakymai | 1989 | |
| Kentauro herbo giminė | Apsakymai ir apysakos | 1989 | Išverstas į vokiečių (Das Geschlecht des Kentauren). |
| Meninio kino filmo „Žalčio žvilgsnis“ režisūrinis scenarijus | Scenarijus | 1989 | Filmas pastatytas 1990 m., rež. G. |
| Meilė pagal Juozapą | Apsakymai | 2004 | |
| Kolekcionierius | Rinktinė proza | Sudarė ir parengė Palmira Mikėnaitė. | |
| Paskutinė vakarienė | Romanas | Vienas iš labiausiai aptariamų kūrinių. |