Žydų tautos istorija, persmelkta tremčių ir kultūrinių mainų, atsispindi ir jų virtuvėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime senovės žydų kepinių pasaulį, atskleisdami jų istoriją, reikšmę ir populiariausius receptus.
Žydų virtuvės pagrindai ir Kašruto taisyklės
Žydų virtuvė - tai ne tik patiekalų rinkinys, bet ir gilių tradicijų bei religinių įsitikinimų atspindys. Kašrutas, arba žydų mitybos įstatymai, griežtai reglamentuoja maisto produktų pasirinkimą, paruošimą ir vartojimą. Šios taisyklės atspindi senovės žydų gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą.
Kašrutas, hebrajų kalba reiškiantis "tinkamas", yra žydų mitybos įstatymų rinkinys, nustatantis, kokius maisto produktus leidžiama vartoti ir kaip jie turi būti paruošti. Šios taisyklės remiasi Tora (Mozės Penkiaknygė) ir Talmudu (žydų religinių įstatymų kodeksu). Košerinis maistas žydams reiškia „tinkamas“ naudoti. Visa, kas tinkama hebrajams naudoti, nusakoma Toroje kašruto įstatymuose (iš „kašrut“ šaknies ir kilo žodis „košerinis“).
Svarbiausi Kašruto principai:
- Leistini ir draudžiami gyvūnai: Leidžiama vartoti tik žolėdžių galvijų (jautienos, avienos, ožkienos) ir naminių paukščių mėsą. Kiauliena ir plėšriųjų gyvūnų bei paukščių mėsa yra draudžiama. Košeriniai produktai yra tik iš tinkamai paskersto gyvulio. Leidžiama valgyti tų gyvūnų mėsą, kurie yra žolę ėdantys, atrajojantys ir turintys porines kanopas, pavyzdžiui, karvių, avių, ožkų, briedžių. Tų gyvūnų, kurie tokių požymių neturi, mėsa valgyti draudžiama. Štai kodėl kiaulės, o taip pat triušio mėsa yra nekošerinė.
- Žuvis: Košerinėmis laikomos tik tos žuvų rūšys, kurios turi žvynus ir pelekus. Taip pat košeriniu maistu nelaikoma vėžiagyvių mėsa, žuvys, kurios neturi žvynų. Košerinė žuvis - tunas, lašiša, silkė. Valgyti negalima tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų. Pvz., šamo, eršketo.
- Skerdimas: Gyvūnai ir paukščiai turi būti paskersti laikantis "šechitos" - žydiško skerdimo proceso taisyklių.
- Kraujo draudimas: Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują. Žydams kraujas maiste - baisi nuodėmė. Vištienos kepenėlės pamirkomos vandenyje su druska, kad visiškai neliktų kraujo pėdsakų.
- Vabzdžių draudimas: Draudžiama maistui naudoti visų rūšių vabzdžius.
- Pieniškų ir mėsiškų patiekalų atskyrimas: Kartu valgyti ir gaminti pienišką ir mėsišką maistą griežtai draudžiama. Religinių žydų namuose yra atskiri indai, skirti gaminti bei valgyti mėsos ir pieno produktus. Suvalgius pieno produktą, mėsos patiekalą galima valgyti ne anksčiau, kaip po valandos. O po mėsos patiekalo pieno produktą - po šešių valandų. Žuvį, kiaušinius, daržoves galima valgyti su kuo nori ir kiek nori. Mėsos ir pieno produktai nemaišomi, nes jie sukelia maisto rūgimą ir puvimą. Joks mėsos patiekalas nebus ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti. Parve - tai viskas kas auga, t.y. augalinės kilmės produktai: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys.
- Pesacho apribojimai: Per Pesachą (Velykas) draudžiama maistui naudoti "chamec" - patiekalus, kuriems paruošti naudotas raugas.
Šabas (šeštadienis) taip pat daro įtaką žydų mitybai. Šabo metu draudžiama dirbti, todėl maistas turi būti paruoštas iš anksto. Pavyzdžiui, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti.
Populiariausi senovės žydų kepiniai ir jų reikšmė
Senovės žydų kepiniai buvo ne tik maistas, bet ir svarbi religinių apeigų bei švenčių dalis. Kepimas žydų kultūroje turi gilią simbolinę reikšmę. Kepiniai ne tik maitina kūną, bet ir stiprina dvasinį ryšį su tradicijomis ir istorija. Jie yra svarbi švenčių ir apeigų dalis, padedanti išsaugoti tautos tapatybę ir perduoti ją iš kartos į kartą.
Macai (nerauginta duona)
Macai - tai ploni, traškūs paplotėliai, pagaminti iš miltų ir vandens be jokių kildinimo medžiagų. Jie yra vienas svarbiausių Pesacho (žydų Velykų) šventės simbolių, primenantis izraelitų išėjimą iš Egipto, kai jie neturėjo laiko laukti, kol pakils duona. Macai simbolizuoja skubėjimą ir laisvę. Per tradicinę judėjų šventę Paschą jie pakeičia įprastą duoną. Ant šventinio Velykų stalo Žemaitijos žydai dėdavo prėską, ploną, traškią duoną - macą, nes raugintos duonos tą dieną valgyti jiems buvo nevalia.
Chala (šventinė duona)
Chala yra ypatinga duona, kepama Šabo (šabo) ir kitoms šventėms. Ji dažnai būna pintos formos ir apibarstoma sezamo sėklomis. Chala simbolizuoja Šabo šventumą ir džiaugsmą. Pagal tradiciją, prieš kepant chalą, nuo tešlos atskiriamas mažas gabalėlis, vadinamas "chala", kuris anksčiau buvo aukojamas dvasininkams.
Kugeliai
Kugeliai - tai tradiciniai žydų apkepai, gaminami iš makaronų, bulvių ar kitų ingredientų. Jie gali būti saldūs arba sūrūs ir dažnai patiekiami per Šabo ir kitas šventes. Kugeliai simbolizuoja gausą ir gerovę. Dažnas lietuvis, ypač veganas ar vegetaras, jau pamėgo humusą - užtepėlę iš avinžirnių ir sezamų pastos. Kugelį taip pat lietuviai nusižiūrėjo iš žydų virtuvės, pridėję mėsos. Litvakų virtuvėje bendriniu vardu „kugelis” vadinami ne tik bulvių, bet ir morkų, moliūgų, saldžių bulvių apkepai, maišoma masė su makaronais, ir kaip taisyklė, tie (ne-bulviniai) kugeliai yra saldūs. Toks saldus „kugelis” tiek skoniu, tiek išvaizda labiau panašus į apkepą ar net desertinį pyragą, tačiau patiektas su mėsa jis išties suskamba visai kitokiais skoniais.
Morkos korėjietiškai paprastai ir greitai
Hamentašenai (Aguonų ausys)
Hamentašenai - tai trikampiai sausainiai, įdaryti aguonų, slyvų džemo ar kitais įdarais. Jie kepami per Purimo šventę, kuri švenčia žydų išgelbėjimą nuo Hamano, persų karaliaus patarėjo, kuris norėjo sunaikinti visus žydus. Hamentašenai simbolizuoja Hamano ausis arba trikampę jo skrybėlę. Purimo šventei kepami homentašenai, dar žinomi kaip Hamano ausys, yra tradiciniai trikampio formos sausainiai. Tešla gali būti mielinė arba smėlinė, tačiau įdarų pasirinkimas yra daug platesnis. Svarbiausias šių sausainių ingredientas yra aguonos. Aguonos primena, kad karalienė Estera buvo vegetarė ir slapčia laikėsi košerio, valgydama tik sėklas, ankštines daržoves, kitas daržoves ir vaisius.
Karalienės Esteros sausainiai
Tai paprasti cukraus sausainiai, dažniausiai gardinami migdolų ekstraktu. Šiame recepte naudojama tarkuota citrinos žievelė ir citrinos sultys, kurios suteikia ryškesnį citrusinį skonį.
Ingredientai:
- Sviestas
- Cukrus
- Kiaušinis
- Miltai
- Tarkuota citrinos žievelė
- Citrinos sultys
Gaminimo eiga:
- Dideliame dubenyje rankiniu mikseriu arba stacionariame maišytuve su mentele išsukite sviestą ir cukrų, kol masė taps šviesesnė ir puri, maždaug 3 minutes.
- Įmuškite kiaušinį ir plakite, kol visiškai susimaišys.
- Į sviesto ir cukraus mišinį suberkite miltus ir tarkuotą citrinos žievelę, plakite, kol viskas susimaišys.
- Suformuokite iš tešlos diską ir apvyniokite jį plastikine plėvele arba bičių vašku.
- Iškočiokite tešlą maždaug ¼ colio storio.
- Iš tešlos išpjaukite norimas figūras, pavyzdžiui, trikampius, širdeles ar apskritimus.
- Suvyniokite tešlos likučius ir vėl iškočiokite, kol sunaudosite visą tešlą.
- Išpjautas figūras sudėkite ant paruoštų kepimo skardų, paliekant 1-2 colių tarpus tarp sausainių.
- Kepkite 15 minučių arba kol kraštai taps auksiniai ir sausainiai pradės tvirtėti.
- Sumaišykite cukrų su 1 šaukštu citrinos sulčių. Jei per tiršta, įpilkite šiek tiek daugiau sulčių arba vandens, kol gausite skystesnę konsistenciją.
Lekach (meduolis)
Lekach yra tradicinis žydų meduolis, kepamas per Roš hašana (žydų Naujuosius metus) ir kitas šventes. Jis simbolizuoja saldžius ir sėkmingus metus. Daugelis žydų visą dieną praleidžia sinagogoje, prašo draugų ir šeimos atleidimo. Šios šventės metu valgomi meduje pamirkyti obuoliai, simbolizuojantys saldžių metų viltį. Saldumynų mėgėjams - ryškūs ir saldūs imberlach - saldainiai iš morkų, imbiero ir riešutų. Pagrindinis Naujųjų metų sutikimo simbolis - obuoliai su medumi.
Chanukos spurgos (Sufganiyot) ir Latkės
Chanuka yra pati gražiausia žydų šventė. Tai yra šviesos ir stebuklų šventė, menanti Makabėjų pergalę prieš Sirijos karalių Antiohusą, kuris neleido praktikuoti judaizmo ir vertė garbinti graikų dievus. Šiuo laikotarpiu keptuvėse skrunda bulviniai blynai, vadinami latkėmis, ir pakvimpa spurgomis, nes Chanukos tradicijos sako, kad patiekalai turi būti riebūs. Aliejuje virti patiekalai primena apie įvykius senojoje Didžiojoje Šventykloje Jeruzalėje. Žvakėms deginti aliejaus būtų pakakę vienai dienai, bet įvyko stebuklas - aliejumi uždegtos žvakės degė net aštuonias dienas. Prisimindami šį įvykį žydai aštuonias dienas degina žvakeles ritualinėje žvakidėje, gamina aliejuje verdamus ar kepamus patiekalus.
Labiausiai žinomos spurgos, vadinamos sufganiyot. Tai - apvalokos mielinės spurgos su raudono džemo įdaru ir apibarstytos cukraus pudra. Nė viena šventė Lietuvos žydų bendruomenėje šiomis dienomis nepraeis be spurgų, jas valgo ir Šalom Aleichemo gimnazijos mokiniai, ir Lietuvos žydų bendruomenės senjorai ir jaunimas. Izraelyje spurgas daugiausiai išpopuliarino iš centrinės ir rytų Europos atvykę žydai, kurie panašius patiekalus buvo įpratę valgyti savo šalyse: pavyzdžiui, Vokietijoje populiarios spurgos vadinamos Berliner Pfannkuchen, Rusijoje valgomi ponchiki, o Lenkijoje - pączki.
Kitas svarbus šios šventės patiekalas yra latkės, kurios yra lygiai tas pats, kas Lietuvoje mėgstami bulviniai blynai. Kiekvieno kepėjo blynai skirtingi taip ir su latkėmis. Latkės gaminamos iš bulvių su svogūnu. Jų tarkiai skiriasi priklausomai nuo šeimos. Lietuvoje populiarūs smulkaus tarkavimo, kitur, ypač užsieny - stambių tarkių blynai. Latkės patiekiamos karštos, ir, kaip ir lietuviški bulviniai blynai, dažnai valgomos su grietine. Madingi receptai siūlo įtarkuoti cukinijos, pastarnoko, net buroko dėl spalvos. Forma - ne didesnė už delną, tarsi vieno kąsnio blynas. O ar žinote, kad anksčiau jas kepdavo iš grikių miltų. Taip pat šaltiniai teigia, kad latkes kilo iš Italijos, kur kepdavo blynus su ricotta sūriu. Rabinas Kalonymus ben Kalonymus (1286-1328 m.) pirmasis susiejo Chanuką ir blynus, pateikdamas idealų Purim šventės meniu ir paminėdamas blynus poemoje apie Chanuką.
Žydiškas obuolių pyragas
Pyragas visai paprastas savo ingredientais, bet kiek kitoks gaminimo būdu. Jam obuoliai supjaustomi, apibarstomi cukrumi su cinamonu iš anksto, kad spėtų įsigerti į obuolius. Jis dažniausiai kepamas apvalioje kekso formoje, kuri gali būti ir žiedo formos. Tokia forma pyragui suteikia prašmatnumo. Į ją obuoliai sluoksniuojami paeiliui su tešla. Pyragas iškepa drėgnas, aromatingas ir labai gardus.
Gaminimo laikas: 15 min.
Kepimo laikas: 1,5 val.
Ingredientai:
Obuoliams:
- 6 didelių kietesnių saldžiarūgščių obuolių
- 2 šaukštai nerafinuoto rudojo cukraus
- 1 šaukštelis ekologiško malto cinamono
Tešlai:
- 4 kiaušiniai
- 2,5 stiklinės šviesių speltų miltų
- 2 šaukšteliai kepimo miltelių
- 1 stiklinė nerafinuoto rudojo cukraus
- 0,5 stiklinės ypač tyro alyvuogių aliejaus
- 0,5 stiklinės šviežiai spaustų apelsinų sulčių
- 1 šaukštelis vanilės ekstrakto
- Žiupsnelis druskos
Gaminimas:
- Pirmiausiai, pusvalandį prieš pyrago kepimą nulupkite ir kubeliais supjaustykite obuolius. Juos užberkite cukrumi, cinamonu, išmaišykite ir palikite.
- Miltus sumaišykite su kepimo milteliais bei druska.
- Plaktuve išsukite cukrų, aliejų ir apelsinų sultis.
- Suberkite paruoštą miltų mišinį ir galiausiai po vieną, nuolat maišydami suleiskite kiaušinius. Užmaišykite vientisą tešlą.
- Apvalią kekso kepimo formą gerai ištepkite alyvuogių aliejumi, ant dugno pilkite nedaug tešlos, kad jį padengtų ir berkite nedidelę dalį obuolių, tada vėl pilkite tešlos ir vėl obuolių, kol susluoksniuosite visą paruoštą tešlą su visais obuoliais kepimo formoje.
- Kepimo formą pašaukite kepti į 175 laipsnių įkaitintą orkaitę. Pyragas keps apie 1 val ir 30 minučių.
- Ar pyragas jau iškepęs tikrinkite mediniu pagaliuku. Pyragą iš formos apverskite jau kiek praaušusį. Valgykite ir pjaustykite visai atšalusį.
Beigeliai
Populiariausias mūsų krašto indėlis į pasaulinę gastronomiją, tai, neabejotinai būtų beigeliai (mūsų kraštuose dar vadinti baronkomis). Šis kepinys yra kildinamas iš Viduržemio jūros regionui būdingos kvietinių miltų kepinių tradicijos. Pirmą kartą mūsų kraštuose panašūs minimi Jogailos karališkame dvare, kuomet 1394 metais, Didžiosios savaitės metu karalienei buvo perkami apskriti obwarzanki. Kaip sako pats kepinio pavadinimas - jų tešla prieš pašaunant į krosnį - buvo apverdama. Tad obwarzankus galime laikyti beigelio protėviu. Atsiradę ir išpopuliarėję tarp Lietuvos ir Lenkijos žydų ankstyvaisiais moderniaisiais laikais, beigeliai tapo neatskiriamu miestelių mugių ir prekymečių atributu, populiaria lauktuve, parvežama vaikams. Jie būdingi ir svarbiausiai Vilniaus - Šv. Kazimiero mugei.
XIX a. etnografai ir memuaristai, pvz., Franciszakas Bohuszewiczius, rašė, kad Vilniaus Kaziuko mugė garsėjo bent dviem firminiais kepiniais - Butrimonių meduoliais ir Smurgainių baronkomis. „Šiais gardėsiais būdavo nukrauti Kaziuko mugės prekystaliai. Į turgų atveždavo jų daugybę, kartais net valtimis Nerimi atplukdydavo. Pradžioje riestainiai buvo vienodo dydžio, dviejų rūšių: „cukriniai“ ir „su juodgrūde“. XX a. greta jų pradėti gaminti ir didesni, pagardinti, vaniliniai, šokoladiniai ir apibarstyti aguonomis riestainiai. Beigelių buvo gausu ir kituose, mažesniuose miesteliuose. Įdomu tai, kad lietuviškoje tradicijoje jie ne tik šventinė lauktuvė, bet ir kūdikių maistas. Vos gimusiems, tarsi žinduką, duodavę į skepetaitę susuktą karštu pienu plikytą beigelį, o kiek didesniems - beigelių košę (beigelio trupiniai sumaišyti su karštu pienu). XX a. pradžioje beigelių kepimo tradicija kartu su emigrantais išpopuliarėjo JAV ir šiais laikais grįžta į Lietuvą jau labiau kaip pasaulinės gastronominės tradicijos dalis. Nors iš tiesų jų gimtinė - Rytų Europa, taigi - ir Lietuva. Ant šventinio stalo visada privalo puikuotis kapotos kepenėlės - dar vienas kultinis litvakų patiekalas - gamintas ir Kupiškyje. Šiandien tokį patiekalą paprasčiausiai vadiname paštetu, kuris gali būti pagardintas brendžio šlakeliu.
Kiti tradiciniai žydų patiekalai
Be minėtų kepinių, žydų virtuvė siūlo ir daugybę kitų patiekalų, kurie yra neatsiejama kultūros dalis. Žydų ir lietuviška virtuvė panašėja. Sunku pasakyti, kaip ir iš kur atsirado konkretus vieno ar kito patiekalo receptas. Tačiau kai kurie receptai būdingi žydų virtuvei. Amžinkai pasakoja, kad šalia vieni kitų gyvenę žydai ir lietuviai vieni iš kitų pasiskolino bulvinius blynus. Taip pat lietuvių nacionaliniu patiekalu laikomus cepelinus lietuviai pasisavino iš Baltarusijos pasienyje gyvenusių žydų. Lietuvės šeimininkės sugalvojo pridėti maltos mėsos. Kugelį taip pat lietuviai nusižiūrėjo iš žydų virtuvės, pridėję mėsos.
Štai keletas pavyzdžių:
- Morkų saldainiai: Saldūs ir sveiki saldainiai, gaminami iš morkų, imbiero ir cukraus.
- Saldūs lietiniai su varške ir razinomis: Dažnas pusryčių patiekalas Izraelyje, gardinamas šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene. Šis patiekalas gaminamas Sukot šventės metu. Tai labai ploni blyneliai su įdaru, primenantys toros ritinėlius, pagamintus iš pergamento.
- Apkepti obuoliai su cinamonu ir medumi: Gardus desertas, ypač populiarus per Naujuosius metus (Roš hašana).
- Chalva: Sezamų sėklų pagrindu gaminamas saldumynas, dažnai gardinamas riešutais ar džiovintais vaisiais.
- Knafeh: Artimųjų Rytų desertas, gaminamas iš plonų makaronų, sūrio ir sirupo.
- Įdaryta žuvis „Gefilte fiš“: Tai - populiariausias žydų virtuvės patiekalas. Jam labiausiai tinka stambios žuvys: lydeka, karpis, menkė ir kitos. Ant šventinio Velykų stalo būdavo košerinis daržovių apkepas, kurį gamindavo iš porų, špinatų ir morkų (pagal išgales porus pakeisdavo svogūnais arba meškiniais česnakais, špinatus - rūgštynėmis arba dilgėlėmis, morkas - ropė). Būtinai turėdavo būti košerinė farširuota žuvis.
- Foršmakas: Tai legendinis žydų patiekalas, išplitęs po visą pasaulį. Foršmakas - kapota silkė su obuoliais, graikiniais riešutais, kiaušiniu ir citrinų sultimis.
- Burekos: Tai pyragėliai su įvairiais įdarais - sūriu, špinatais, keptais baklažanais, mėsa, virtomis bulvėmis, grybais, alyvuogėmis ar avinžirniais.
Fanios Lewando indėlis į žydų virtuvę
Tikra revoliucija žydų virtuvėje įvyko prieš 80 metų Vilniuje, kai sutuoktinių žydų pora Fania Lewando-Fiszelewicz ir jos vyras Lazaras Lewando Vokiečių gatvėje 14 Nr. pažymėtame name įkūrė pirmąją vegetarišką restoraną pavadinimu „Dieto-Jarska Jadlodajnia“ (dietiška vegetariška valgykla). Tuo laiku Vilniuje tai buvo labai didelė naujiena. Kiek vėliau, įsteigė kulinarijos mokyklą, o vėliau išleido savo pirmąją knygą. Šiandien Fanios Lewando receptai padeda atkurti dalį prarasto kulinarinio paveldo.
Žydų virtuvė Lietuvoje
Žydų bendruomenė Lietuvoje, turinti šimtmečių istoriją, taip pat puoselėjo savo kulinarines tradicijas, įskaitant kepinius. Lietuvoje gyvenę žydai, vadinami litvakais, pasižymėjo ypatingu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu bei mokslingumu. Litvakų virtuvė, kaip ir visų aškenazių, pasižymėjo savitumu ir įvairove. Joje derėjo tradiciniai žydų patiekalai su vietinių produktų ir gaminimo būdų įtaka. Lietuvoje žydai kepė macus, chalą, kugelius ir kitus tradicinius kepinius, pritaikydami juos prie vietinių ingredientų ir skonių.
Deja, Holokaustas sunaikino didžiąją dalį Lietuvos žydų bendruomenės, įskaitant ir jų kulinarinį paveldą. Žydų Litvakų virtuvė vilioja savo įmantriais kvapais ir skoniais. Europos žydų kulinarinis paveldas neįsivaizduojamas be beigelių, be jautienos troškinių, be kapotos silkės su obuoliais. Lietuvoje tai atpažįstama, kaip žydų litvakų virtuvė - labai įdomi ir gal net kiek paslaptinga, būdinga tik čia gyvenantiems žydams. Nida Degutienė sako, kad ragauti litvakų patiekalus - tai tarsi grįžti į vaikystę, nes mūsų močiučių gamintas maistas yra beveik toks pat, kaip tas, kurį gamindavo ir tebegamina litvakai. Pusryčių blyneliai, medaus tortas ar viena iš kelių variacijų šaltibarščių tema - tai bendri receptai, tradicijos, istorija.
Kupiškio žydų virtuvės paveldas
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės religijos ir tradicijų žinovė Natalija Cheifec gavo įdomią užduotį iš Kupiškio. Teirautasi būtent apie Kupiškio žydų valgius. Tokius yra labai sunku išskirti, nes nėra nei šaltinių nei archyvai neišnarplioti. Žydų Kupiškio krašte nelikę, tačiau pavyko pabendrauti su keliomis šauniomis moterimis, žydų litvakų iš Kupiškio palikuonėmis, kurios gimė ne Lietuvoje. Susisiekta su Tel Avivu, „nukeliauta“ iki Pietų Afrikos ir vėl grįžta į Lietuvą. Didžioji dalis receptų, atkeliavusių iš skirtingų geografinių regionų, nelabai kuo skiriasi nuo tradicinių. Pagrindinį skirtumą tarp tų pačių patiekalų įtakoja gyvenamoji regioninė vieta, tam tikra klimatinė zona, kuomet yra pakeičiamas vienas iš ingredientų kitu. Štai kad ir silkė, kaip žinia, tai beveik kultinis žydų litvakų patiekalas, kuris Pietų Afrikoje ruošiama su ananaso gabalėliais.
Kupiškio etnografijos muziejus vykdė projektą „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“, kurio tikslas - išleisti knygą apie žydų kulinarinį paveldą bei gamintus patiekalus Kupiškio krašte. Leidinyje bus pristatomas Kupiškyje gyvenusių žydų kulinarinis paveldas, tačiau išskirti šiam kraštui būdingus patiekalus ar atrasti jų receptūras nebuvo lengva.
tags: #senoves #zydu #pats #populiariausias #kepiniai