Miškai - pasaulio turtas.
Ekosistemos, tokios kaip miškai, pasižymi sudėtingomis sąveikomis tarp energijos srauto, maisto medžiagų apytakos ir populiacijų augimo bei vystymosi.
Šie procesai vyksta ne izoliuotai, o skirtingų rūšių populiacijų grupėse, veikiant specifinėms fizinėms ir cheminėms sąlygoms.
Plačiausia prasme skiriami du pagrindiniai ekosistemų tipai - vandens ir sausumos.
Kiekvienas iš jų turi potipius: gėlavandenes, estuarijų ir jūrines vandens ekosistemas bei kelias pagrindines sausumos ekosistemas - stepę, mišką, tundrą.
Šios sausumos ekosistemos, esančios didesniame regione ar subkontinente, paprastai vadinamos biomais.
Pasaulyje miškai išsidėstę dviem juostom: šiaurės juosta ir pietų juosta, kurių kiekviena pasižymi unikaliomis savybėmis.
Šiame straipsnyje aptarsime miškų biomus, jų ypatumus ir paplitimą.
Miškingumas: globali statistika ir reikšmė
Dydis, nusakantis kokį plotą užima miškai tam tikroje teritorijoje, vadinamas MIŠKINGUMU.
Visos pasaulio sausumos miškingumas 30%.
Didžiausi miškų plotai Azijoje, mažiausi Australijoje.
Miškingiausia - Pietų Amerika.
Biomų pasiskirstymas ir klimato įtaka
Augalijos išsidėstymas zonomis yra ryškus reiškinys, stebimas pereinant nuo kranto į atvirus ežero ar tvenkinio vandenis, taip pat keliaujant iš ariamo lauko į mišką.
Platesniu mastu, keliaujant iš Jungtinių Valstijų pietvakarių į šiaurės rytus, galima stebėti, kaip dykumas keičia prerijos, jas - lapuočių miškai, šias - spygliuočių miškai ir galiausiai tundra.
Šios juostos išsiskiria skirtingomis individų grupėmis arba savita išvaizda.
Vienas įdomiausių biomų pasiskirstymo aspektų - tas, kad kai kurios pasiskirstymo ribos lygiagrečios geografinėms lygumoms.
Biomų tipai ne tik daugiau ar mažiau pasiskirstę pagal platumas, įdomiausia tai, kad tokio tipo biomai yra tose pačiose platumose skirtinguose žemynuose.
Ypač akivaizdžiai taip pasiskirstę tundros ir borelinių miškų biomai Senajame ir Naujajame pasauliuose.
Be to, aukštuose kalnuose, pavyzdžiui, Uoliniuose, Anduose ir Himalajuose, biomų pasiskirstymo ribos labiau priklauso nuo aukščio, o ne nuo platumos.
Skirtingi biomai, esantys atitinkamame aukštyje, taip pat kinta priklausomai nuo platumos.
Temperatūra daugiausia priklauso nuo saulės radiacijos, o ši - tiesiogiai susijusi su platuma.
Kadangi kritulius reguliuoja pagrindiniai vėjai, kurie taip pat priklauso nuo platumos, galima sakyti, kad biomų pasiskirstymui yra svarbus klimatas.
Būtina pabrėžti, kad biomų pasiskirstymui klimatinį poveikį turi būtent temperatūros ir kitų kritulių sąveika: nedidelis kritulių kiekis ir žema temperatūra bei didesnis kiekis ir aukštesnė temperatūra sudaro sąlygas egzistuoti stepėms.
Pagrindinių pasaulio dirvos grupių žemėlapį užkloję ant biomų pasiskirstymo žemėlapio, pastebėtume stulbinantį atitikimą.
Kadangi biomai atskiriami pagal atitinkamą augalijos tipą, o visi augalai, išskyrus nedaugelį, leidžia šaknis į žemę, galima sakyti, kad dirvos tipas yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis biomų pasiskirstymą.
Biomų pasiskirstymo priežastis ir pasekmė apstulbina savo komponentų - augalijos, klimato ir dirvos - sąveikos sudėtingumu.
Dirva ir augalija yra tos pačios ekosistemos dalys.
Šiaurės juostos miškai
Šiaurės juostos miškams būdingos specifinės savybės, nulemtos atšiauresnio klimato ir platesnių platumų.
Miškų zonos - tai įvairių geografinių juostų sausumos teritorijos, kuriose pakanka šilumos medžiams augti, o drėgmės arba pakanka, arba jos yra per daug.
Šiaurės pusrutulyje jos susisiekia su miškatundrėmis ašigalių link, o pusiaujo link, žemynų paokeaniniuose vakariniuose sektoriuose - su subtropinės juostos visžaliais kietalapiais miškais, rytiniuose - su subtropinės juostos musoniniais mišriaisiais miškais, žemynų vidurio sektoriuose - su miškastepėmis.
Eurazijos miškų zonos apima Šiaurės ir Vidurio Europą (išskyrus Skandinavijos pusiasalio šiaurę) ir didumą Rytų Europos, Uralo, Vakarų Sibiro, Vidurio Sibiro, Tolimųjų Rytų (iki Didžiosios Kinijos lygumos); apima t. p. Korėjos pusiasalio ir Honsiu salos šiaurę.
Šiaurės Amerikoje vidutinių platumų miškų zonos eina nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, tarp 51-61 ir 36-40° šiaurės platumos.
Vidutinių juostų miškų zonoms būdinga gamtinių procesų sezoninė kaita.
Šilumos nedaug; suminė Saulės spinduliuotė 290-420 kj/cm2.
Šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra nuo minus 40 iki 5 °C, šilčiausio 12-20 °C.
Borealinis spygliuočių miškas (taiga)
Šis drėgnas, vėsus, transkontinentinis spygliuočių miškų, arba taigos biomas, kartais literatūroje vadinamas „didžiausiais šiaurės miškais“.
Jis plyti tarp 45° ir 57° šiaurės platumos.
Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje didesniame aukštyje virš jūros lygio jis tęsiasi ir į pietus.
Klimatas vėsus arba šaltas, kritulių kiekis didesnis nei tundroje ir iškrenta jie daugiausia vasarą.
Miškai plyti vėsaus klimato srityse, todėl auga lėtai.
Auga nedaug rūšių medžių.
Medžiai nėra dideli.
Žemdirbystei spygliuočių plotai netinka, todėl vidutinėse platumose šių miškų daug.
Vyrauja spygliuočiai medžiai.
Mediena kieta, sunki, lėtai pūva.
Amžino įšalo atšiaurios teritorijos sunkiai pasiekiamos.
Borealiniuose miškuose vyrauja visžaliai spygliuočiai: melsvoji eglė, balzaminis kėnis, raudonpušė, veimutinė pušis, kanadinė cūga, juodoji eglė.
Rytuose, drėgnesnėse vietose paplitę maumedžiai, sausesnėse ir išdegusiose vietose auga Bankso pušis.
Rytinėje šio biomo dalyje išsidėstę dažni lapuočiai medžiai - smulkiadantė tuopa, kvapioji tuopa, popieržievis beržas.
Šiaurės pusrutulio vidutinėje juostoje, kur klimatas atšiauresnis, yra spygliuočių miškų zona (taiga); nedidelė augalijos įvairovė, nesudėtingi (1-3 medžių rūšių) medynai, nedidelis jų produktyvumas (metinis fitomasės prieaugis 5-6 t/ha).
Vakariniuose sektoriuose yra tamsioji (eglių, kėnių) taiga, rytiniuose - šviesioji (maumedžių, pušų) taiga, auganti daugiausia ant daugiamečio įšalo.
Tamsiojoje taigoje beveik neauga žolės, vyrauja jaurėjimo ir pelkėjimo procesai, susidaro jauražemiai, balkšvažemiai, šlynžemiai, durpžemiai.
Vidutinio klimato lapuočių miškai
Šiam regionui būdingas vidutinis klimatas ir lapuočiai medžiai.
Jis užima didžiausią Jungtinių Valstijų dalį.
Kalvotose vietovėse vyrauja klevai, drėgnose vietose bukai, sausesnėse vietose ąžuolai ir karijos.
Neretos ir liepos.
Upių slėniuose auga tuopos, platanai, guobos ir gluosniai.
Kai kuriose vietose vyrauja spygliuočiai: rytinė veimutinė pušis, rytinė kanadinė cūga, rytinis virgininis kadagys.
Brandžiame lapuočių miške gerai išsivystęs labai įvairus krūmokšnių ir žolinių augalų pomiškis.
Lapuočių miškams būdingos rudos dirvos.
Dėl greito skaidymo paviršinis paklotės sluoksnis yra plonas.
Mišriųjų miškų zonos
Vidutinių juostų miškų zonos pereinamuosiuose iš žemyninių į paokeaninius sektoriuose (Europoje, Tolimuosiuose Rytuose, Kanados rytuose, Jungtinėse Amerikos Valstijoje - Apalačų kalnuose) susiformavo mišriųjų miškų zonos.
Jos užima gausiai lietaus drėkinamas sritis, kuriose mažai sniego ir gana šiltos žiemos.
Čia miškus sudaro eglės, kėniai, plačialapiai ir smulkialapiai medžiai, pušys (mišrieji miškai).
Šių miškų struktūra sudėtingesnė negu taigos: gausus trakas, puskrūmiai, žolės.
Dirva velėnėja, silpnėja jaurėjimas, vyrauja išplautžemiai, balkšvažemiai, palvažemiai.
Europinės dalies medžių arde auga pušys, eglės, ąžuolai, klevai, guobų įvairios rūšys, uosiai, liepos, obelys, krūmų arde - lazdynai, sausmedžiai, ožekšniai, putinai.
Tolimuosiuose Rytuose - korėjinės pušys, ajaninės eglės, kuriliniai maumedžiai, beržai, kėniai, ąžuolai, liepos, uosiai, skroblai, yra lianų.
Šiaurės Amerikoje auga cukriniai klevai, karolininiai skroblai, didžialapiai bukai, veimutinės pušys, raudonieji ąžuolai, sitkinės eglės, amerikiniai bukai, gelsvieji beržai, kanadinės cūgos, arizoniniai kėniai.
Pietryčių Azijos kalnuose (aukščiau 3500-3800 m) mišriuosius miškus sudaro cūgos, kukmedžiai, kėniai, maumedžiai, eglės, beržai, liepos, klevai.
Pietų juostos miškai: atogrąžų drėgnieji miškai
Pietų juostos miškai, ypač atogrąžų drėgnieji miškai, pasižymi išskirtine biologine įvairove ir šiltu, drėgnu klimatu.
Atogrąžų drėgnieji miškai yra prie pusiaujo Centrinėje ir Pietų Amerikoje, centrinėje ir vakarų Afrikoje, Pietryčių Azijoje, rytų Indijoje ir šiaurės rytų Australijoje.
Čia temperatūra ir drėgmė gana didelė ištisais metais.
Flora čia labai įvairi: kvadratinės mylios plote gali būti 300 skirtingų medžių rūšių.
Atogrąžų drėgnuosiuose miškuose yra gerai susiformavusi ištisinė 25 - 35 m. aukščio laja, į kurią įsiterpia staigiai iškylantis labai aukštų, su tvirtu pagrindu medžių ardas.
Čia dažnai pasitaiko epifitinės orchidėjos ir bromeliniai, vijokliniai augalai bei paparčiai ir palmės.
Daugelis augalų yra visžaliai, su dideliais, tamsiai žaliais, odiškais lapais.
Skaidymas greitas.
Dirva smarkiai išplaunama, todėl rūgšti, joje mažai maisto medžiagų.
Potencialų maisto medžiagų praradimą kompensuoja tai, kad augalai jas labai greitai įsiurbia (tai rodo didelį produktyvumą).
Miškų dirvožemiai
Visose miškų zonose susidaro rūgštūs, mažo maistingumo dirvožemiai.
Dėl drėgmės pertekliaus susidaro tankus hidrografinis tinklas, gausūs požeminiai vandenys, paviršiaus vanduo išplauna dirvožemius.
Dirvožemiai daugiausia jauražemiai, palvažemiai, išplautžemiai, rudžemiai.
Vidutinių platumų arba pereinamasis musoninis klimatas lemia, kad plačialapių miškuose vyrauja gana derlingas rudžemis, pasižymintis dideliu humuso kiekiu.
Rudžemio derlingumą lemia stora yrančių lapų paklotė, iš kurios į dirvožemį patenka daug maistingųjų medžiagų.
Mišriųjų miškų dirvožemis ne toks derlingas.
Pagrindiniai dirvožemio tipai miškuose
| Dirvožemio tipas | Charakteristika |
|---|---|
| Jauražemiai | Rūgštūs, mažai derlingi |
| Palvažemiai | Rūgštūs, paplitę taigoje |
| Išplautžemiai | Susiformuoja drėgname klimate |
| Rudžemiai | Derlingi, su dideliu humuso kiekiu |
Miško dirvožemio priežiūra
Sveikai miško ekosistemai labai svarbu išlaikyti kokybišką ir tvarų miško dirvožemį.
Jis yra medžių augimo, vandens kiekio reguliavimo ir maistinių medžiagų apyvartos pagrindas.
Kokybiška miško priežiūra, laikantis nustatytų taisyklių, nuosekliai didina jo medynų našumą, augina jo vertę.
Miško dirvožemis yra nuolat kintantis darinys, sudarytas iš organinių medžiagų, mineralų, oro ir vandens.
Jis suteikia terpę veistis daugybei įvairių organizmų - nuo bakterijų ir grybelių iki vabzdžių ir sliekų.
Pagrindiniai priežiūros principai:
- Dirvožemio trikdymo mažinimas: Ribokite sunkiasvorio transporto ar įrangos patekimą ant dirvožemio.
- Biologinės įvairovės išsaugojimas: Išsaugokite skirtingas medžių rūšis ir skirtingo amžiaus medžius.
- Organinių medžiagų išsaugojimas: Saugokite miško paklotę, mulčiuokite ar nuklokite kompostu.
- Erozijos kontrolė: Sukurkite apsauginę paklotę ir buferines apsaugos zonas.
- Cheminių trąšų vengimas: Sutelkite dėmesį į natūralius dirvožemio derlingumo didinimo metodus.
Miškų savininkams rekomenduojama reguliariai stebėti dirvožemio būklę, atlikti dirvožemio tyrimus, kad patikrintumėte pH lygį, maistinių medžiagų kiekį ir organinių medžiagų sandarą.
Miškų gyvūnija
Vidutinių juostų miškų zonoms būdinga miškų fauna.
Plačialapių ir mišriųjų miškų gyvūnijai būdingi kanopiniai gyvūnai, tokie kaip taurieji elniai.
Lietuvos miškai: raida ir ypatumai
Ne vieną kartą keitėsi Lietuvoje miškų ne tik užimami plotai, bet ir rūšinė sudėtis.
Geologiniuose žemės sluoksniuose rastos žiedadulkės ir kitos augalinės liekanos leidžia atkurti miškų, augusių prieš daugelį milijonų metų, vaizdą.
Kai kurie mokslininkai miškų istoriją skirsto į du didelius laikotarpius: prieškvarterinį (prieš 210 - 1,5 mln. m.) ir kvarterinį, antropogezinį (nuo 1,5 mln. m.).
Prieškvarteriniai miškai
Paleozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. m.) mūsų neapgyvendintame krašte vešliai augo pataisiniai (lepidendronai, sigiliarijos), iškylantys į 40 metrų aukštį, asiūkliniai (kalamitai), turėję 8 - 10, o rečiau net 20 metrų aukščio stiebus.
Iš plikasėklių jūrų pakraščiuose ošė kordaitai.
Dabar mūsų miškuose anų laikų palikuonys paparčiai jau neišauga sulig medžiais.
Aukšti medžiai augo ir papartainiai, o šiandieniniai paparčiai - tik neaukšti, savo protėvius menantys augalai.
Prieš 185 mln. m. atsiranda spygliuočiai - vieninteliai anų laikų epochų atstovai, be to atsiranda ir paplinta sagainiai, ginkainiai.
Sagainiai buvo Europos paežerių medžiai.
Ginkainių neišliko.
Kainozoninės eros terciaro periode (prieš 60 mln. m.) Lietuvos teritoriją skalaujančios jūros pakraščiuose švokštė pušys, kurias galima pavadinti gintarinėmis.
Jų būtą apie 20 rūšių.
Tuo metu į dangų stiebėsi sekvojos ir mamutmedžiai, gyvenę iki 4 tūkst. m., siekę per 100 m ir būdavę per 10 m skersmens.
Dailiais medžiais iškildavo taksodžiai, vaisius nokino palmės, cinamonai, valgomieji kaštainiai, vežėjo tujos, kerojosi visžaliai ąžuolai, bukai, kvepėjo magnolijos, mirtos, žaliavo žagrenės.
Iš anų laikų miškuose savaime augančių medžių ir krūmų rūšių beveik neliko, o iš gintarinių pušų susidarė gintaras savitais intarpais - inkliuzais (vabzdžiais, augalų liekanomis).
Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 21 mln. m.), Lietuvos klimatas atvėsta.
Tuomet žaliuoja bukai, skrobliai, valgomieji kaštainiai, liepos, uosiai, tuopos, riešutmedžiai.
Neliko savaime augančių riešutmedžių, o valgomieji kaštainiai net ir parkuose iššąla.
Kvartero periodo miškai
Svarbiausias to laikotarpio bruožas - žmogaus atsiradimas.
Visuomenės vystymosi pradžia, todėl šį laikotarpį siūloma vadinti antropogenu.
Atvėsus klimatui, kelis kartus per Lietuvą šliaužė ledynai.
Buvo ir priešledyminiai, ir poledyminiai laikotarpiai.
Ledynmečius apimantį laikotarpį vadina pleistocenu, o šiandieninį mūsų laikotarpį - halocenu.
Halocenas truko 15 - 20 tūkst. m.
Ledynai, klimato atvėsimas stūmė šilumamėgius medžius piečiau, o vietoje jų plačialapių miškų vietose radosi tundrų krūmokšniai, o beržai keružiai ir šiandien kaip reliktai dar saugomi kai kuriose aukštapelkėse.
Prieš 16 tūkst. metų iš Lietuvos pasitraukus ledynams, prieš 12 tūkst. metų iki tol tundros ir miškatundrės vietose bei kitur iškyla pirmi medžiai (12 - 10 tūkst. m. po ledynų atsitraukimo).
Tai - tundrų ir miškatundrių fazė.
Driekiasi žemi gluosniai, beržai, vietomis stiepiasi medžiai.
Į mūsų dar neįvardytą kraštą atklysta pirmieji žmonės - šiaurės elnių medžiotojai.
Subarktinių miškų fazė truko apie 12 tūkst. m.
Plito pušynai, žydėjo stepinės pievos, dunksojo tyrlaukiai.
Derlingiausiose žemėse auga plačialapiai medžiai, žaliuoja eglės.
Atšalus klimatui pušynų mažėjo, o beržynų daugėjo.
8 tūkst. m. prieš Kr. - vėlyvosios miškatundrės fazės miškai, kurie nuo to laiko iki mūsų dienų nebeišnyko.
Tuomet, be pušų ir beržų, sudariusių daugumą, buvo šiek tiek baltalksnių, juodalksnių, guobų, skroblų, ąžuolų.
Beržynų - pušynų fazė (8 - 3,6 tūkst. m. pr. Kr.) atsirado jau mezolite, neolite, dar labiau pagal dirvožemį pasiskirstė miškai: priemoliuose, moliuose augo beržynai, priesmėlio, smėlio dirvožemiuose - pušynai, geresnėse dirvose išplito ąžuolai, guobos, liepynai.
Plačialapių miškų fazėje (apie 6 tūkst. m. pr. Kr) sumažėjus beržynų ir pušynų klestėjo plačialapiai miškai su guobomis, vinkšnomis, liepomis, ąžuolais.
Vidurio žemumoje paplito juodalksniai, vandens išplautose kalkingose dirvose kūrėsi eglės ir kilnieji lapuočiai.
Baltamiškių eglynų fazėje (4 - 11,5 tūkst. m. pr. Kr) miškuose karaliavo eglės.
Girios tapo natūralios, gūdžios, tamsios, nyko žolinė augalija, paplito kerpės ir samanos.
Tačiau aukštesnėse vietose neišnyko kilniųjų lapuočių miškai, Vidurio žemumoje tebekaraliavo juodalksniai, o smėlynuose - pušys.
Spėjama, kad miškų sudėtis buvo tokia: pušų 20 - 30 proc., eglių 10, beržų 20, juodalksnių, baltalksnių 30, ąžuolų, skroblų ir liepų 20 proc.
Be abejo augo ir kitokių medžių.
Prieš 1,5 tūkst. m. pr. Kr. prasidėjo subborealinio sausmedžio miškų fazė.
Sausros sunaikino daug eglynų ir plačialapių miškų.
Jų vietas užėmė beržai, drebulės, o smėlynuose išsilaikė pušys.
Eglės, kilmingieji lapuočiai iš žemesnių augaviečių stūmė juodalksnius, kurie būrėsi arčiau vandenų, į baltamiškius eglynus kėlėsi ąžuolai.
Ta fazė truko apie 500 m.
Atėjus geležies amžiui (2 tūkst. pr. Kr. pabaigoje) ėmė gausiai lyti, vasaros atvėso.
Toks klimatas labai tiko eglėms, kurios paplito Žemaitijoje, Rokiškio, Ukmergės, Prienų ir kituose rajonuose.
Aukštaitijos kalvose augo kilnieji lapuočiai, Vidurio žemumoje - juodalksniai, smėlynuose - pušys.
Tuo metu pietvakarinėje dalyje gausiai paplito skroblai, kurie ir dabar negausiai ten žaliuoja.
Miškai ėmė vešėti raistuose, tyrlaukiuose.
Tačiau šiek tiek miškų buvimą ėmė lemti žmonės, ypač degindami miškus ir plėsdami dirbamos žemės plotus, ganydami gyvulius, kurdami gyvenvietes.
Kultivuojamos augalininkystės amžiuje ypač daug miškų deginama geresniuose dirvožemiuose, kur javai gausiau derėjo, vešliau augo pievos.
Naikinant kilnių lapuočių medynus plito minkštieji lapuočiai: beržai, baltalksniai, drebulės.
Miškai XX amžiuje ir dabartinis miškingumas
Lietuvos miškingumas ir šio amžiaus pradžios pirmuosius du dešimtmečius toliau mažėjo.
Vienus miškus kirto caro valdžia, kitus - savininkai.
1905 - 1907 m. bruzdėdami valstiečiai ne tik Minčios, Tauragnų, Švėkšnos ir kituose dvaruose savavališkai kirto medžius.
1900 - 1911 m. Kauno gubernijos miškingumas sumažėjo nuo 25,6 iki 16,6 proc., Vilniaus - nuo 29,3 iki 25,7 proc.
Taigi nuo 1741 iki 1914 m. Gardino - Suvalkų gubernijos miškingumas sumažėjo 80 proc., Kauno - 35, o Vilniaus - per 50 proc.
1914 m. Gardino - Suvalkų gubernijos miškingumas buvo 20,8, Kauno - 15,1, Vilniaus - 23,7 proc., o bendras Lietuvos miškingumas sudarė 24 proc.
Nors 1914 - 1918 m. per karą ir suirutę savavališkai miškus kirto valstiečiai, tačiau didžiausią žalą miškams padarė tų metų okupacinė valdžia, plynai iškirsdama 58 tūkst. ha miškų ir išveždama 12 mln. ktm medienos.
1914 m. Lietuvoje buvo 1175000 tūkst. ha miškų, iš kurių 55 proc. priklausė savininkams.
Susikūrusi Lietuvos valstybė ėmė rūpintis ir miškais.
1920 m. diegiant žemės reformą, valstybė iš dvarininkų valstiečių perėmė 518184 ha miškų.
Svetimšaliams buvo palikta 6790 ha miškų.
Dvarininkams už suvalstybintas žemes buvo leista kirsti mišką.
1920 - 1931 m. panaikinus servitutus (teisė naudotis), savininkams perduota 122,6 tūkst. ha miškų.
1920 m. pradžioje valstybinių miškų buvo 309 tūkst. ha, o privačių - 564 tūkst. ha, o po žemės reformos valstybinių miškų (su Klaipėdos kraštu) buvo 759,4, o privačių - 68,7 tūkst. ha.
Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų.
Respublikos miškingumas 1923 m. sudarė 16, o 1938 m. - 17 proc.
Privačiuose miškuose neteisėtai iškirsta 252 tūkst. m3 medienos.
1919 - 1940 m. Lietuvos vyriausybė kasmet vidutiniškai iškirsdavo 2,3 mln. m3 medienos.
Per tą laikotarpį plynai iškirsta 260 tūkst. ha miškų.
1919 - 1937 m. savavališkai valstybiniuose miškuose iškirsta 572 tūkst. ktm medienos, įvertintos 4,7 mln. litų.
1919 - 1937 m. išdegė 15,2 tūkst. ha.
1923 - 1937 m. už parduotą mišką kasmet gaunama 5 - 25 mln.
1937 m. paskelbiami miško fondo duomenys, kurie rodo, kad 48 proc. valstybinių miškų sudarė jaunuolynai, 26 proc. - pusamžiai ir brandūs medynai.
Valstybiniuose miškuose buvo 90 mln., o kituose - 20 mln. m3 medienos, plynai iškirsta 4 tūkst. ha, rinktinai - 6 tūkst. ha, pagaminta 4,9 mln. m3 medienos.
Valstybiniai miškai augo 2522 masyvuose, o 43 proc. užėmė 1 - 10 tūkst. ha plotą.
Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų, iš jų 759 tūkst. ha valstybinių ir 173 tūkst. ha privačių.
Lietuvos miškingumas sumažėjo iki 21,8 proc.
Dar labiau miškų sumažėjo, kai 1941 - 1944 m. okupacinė vokiečių valdžia iškirto 50 tūkst. ha miško, iš kurio 27 tūkst. ha plynai.
Po Antrojo pasaulinio karo ypač susirūpinta miškų apsauga.
1921 - 1944 m. įveista 84,6 tūkst. ha miško kultūrų, o 1945 - 1965 - 310,2 tūkst. ha, 1946 - 1965 m. - 310,2 tūkst. ha, 1946 - 1984 m. kirtavietėse, gaisravietėse, žemės ūkiui netinkamuose plotuose pasodinta per 0,5 mln.
Lietuvos miškų zonos
Skaisgiris - tai tarpinio pobūdžio miškas tarp spygliuočių ir lapuočių, ir iš pirmo žvilgsnio ne visuomet lengvai atskiriamas, kadangi tose pačiose arba labai artimose vietose auga ir eglynai, ir mišrūs medynai, taip pat pasitaiko lapuočių ploteliai.
Šios augimvietės yra kalvoto reljefo rajonuose, apima pakilumas ir kalvų šlaitus su pakankamai derlingais dirvožemiais.
Žaliagiris - tai lygumų, kurių dirvožemis nelabai laidus vandeniui, miškas.
Medynuose visuomet greta eglės auga lapuočiai - beržas, drebulė, uosis, rečiau ąžuolas, skirpstas.
Paraistis - tai šlapi, nelabai derlingi priesmėliai ir priemoliai, esantys žemesnėse vietose, taip pat žemapelkių pakraščiuose.
Medynai gana įvairūs: eglių ir smulkialapių lapuočių.
Palieknis - reljefas pažemėjęs, drėkinimo sąlygos panašios į paraisčio, bet dirvožemiai sunkesni ir derlingesni.
Medynuose vyrauja juodalksnis, eglė, uosis, drebulė, beržas.
