Vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio filmų - Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975) sugrįžta į kino ekranus. 1975-ųjų lapkritį Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko nepamirštamojo ir nepakartojamojo filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ premjera. Tragikomiškų elementų prisodrinta psichologinė drama buvo nominuota net 8 Amerikos kino akademijos „Oskarams“, iš jų pelnė 5 pačius svarbiausius: kaip geriausias filmas, už režisūrą, scenarijų ir geriausius pagrindinių veikėjų - tiek vyro, tiek moters - vaidmenis. Susižerti šiuos apdovanojimus dar yra pavykę vos dviem filmams - Franko Capros „Tai nutiko vieną naktį“ (1934) ir Jonathano Demme „Avinėlių tylėjimui“ (1991).
Į kino ekranus nepriklausomų prodiuserių išleistas šedevras pasaulyje „uždirbo“ beveik 300 mln. dolerių ir pateko į pelningiausių praėjusio amžiaus 8-ojo deš. filmų dešimtuką. „Skrydis virš gegutės lizdo“ - tai žmonių pasaulio metafora. Panagrinėkime šio filmo sukūrimo istoriją, siužetą, aktorius ir pagrindines temas.
Filmo kūrimo kelias: nuo romano iki ekrano
Tam, kad „Skrydis virš gegutės lizdo“ būtų pristatytas plačiajai publikai, prireikė net 13 metų. Į būsimą filmą dideles viltis dėjo garsus amerikiečių aktorius Kirkas Douglasas, įsigijęs kultinio Keno Kesey’io romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1962) ekranizacijos teises. 1962-aisiais pasirodęs romanas jau po metų buvo pastatytas Brodvėjuje (inscenizacijos autorius - Dale’as Wassermanas). Spektaklyje Rendlį Makmerfį įkūnijęs aktorius Kirkas Douglasas įsigijo romano ekranizacijos teises, tačiau sudominti šia medžiaga didžiųjų Holivudo kino studijų jam nepavyko. Filmą režisuoti norėjo Johnas Cassavetesas ir kt.
Dar 1964 m., viešėdamas Čekoslovakijoje, Kirkas Douglasas susipažino su Milošu Formanu ir, nusprendęs, kad rado tinkamiausią režisierių ekranizacijai, pažadėjo paštu atsiųsti K. Kesey knygą. Tačiau siunta su romanu Formano taip ir nepasiekė - buvo konfiskuota Čekoslovakijos muitinėje. Filmo kūrimo procesas pasistūmėjo, kuomet filmo teisės buvo perduotos K. Douglaso sūnui, tuo metu pradedančiam aktoriui Michaelui. M. Douglaso ir M. Formano keliai susikirto daug vėliau, režisieriui jau persikėlus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. M. Formanas Amerikos kino industrijoje tuo metu buvo dar naujokas, bet garsėjo kaip nebrangiai apmokamas kino profesionalas. Viename interviu M. Douglasas yra pasakojęs, jog jam padarė įspūdį, kad jau pirmame susitikime M. Formanas vienintelis detaliai nupasakojo filmavimo planą.
„Linksmųjų išdaigininkų“ idėjinio vado Keno Kesey romaną ekranizavo Milošas Formanas, jau pagarsėjęs čekų režisierius, atvykęs į Ameriką, kai po Prahos pavasario buvo priverstas emigruoti iš tėvynės. Romaną režisierius gavo jau Amerikoje iš Michaelo Douglaso, nė nenutuokdamas, kad tai ta pati knyga, kurią jam buvo siūlęs Kirkas.
Iš pradžių „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorius Kenas Kesey ketino prisidėti prie filmo scenarijaus rašymo, bet paskui, susiginčijęs su prodiuseriais, atsisakė. Kesey norėjo, kad istorija būtų pasakojama iš tylenio indėno Vado Ražo perspektyvos (kaip ir romane), bet Formanas nesutiko. Autorius padavė prodiuserius į teismą ir prisiteisė dalinę kompensaciją.
Aktorių atranka ir įsimintini personažai
Nemažai keblumų prodiuseriams sukėlė aktorių paieška, nors pagrindiniam vaidmeniui kone iškart buvo numatytas Jackas Nicholsonas, dėl jo užimtumo filmavimai buvo atidėti šešiems mėnesiams. Rendlio Makmerfio vaidmuo iš pradžių buvo siūlomas aktoriui Jamesui Caanui (išgarsėjusiam Korleonės vyresnėlio Maiklo vaidmeniu Francio Fordo Coppollos „Krikštatėvyje“). Vaidmenį galiausiai gavęs Jackas Nicholsonas Formanui prisipažino norėjęs pats įsigyti romano ekranizacijos teises, bet „seniokas Douglasas tiesiog nušvilpęs jas iš panosės“.
Apie talentingąjį aktorių čekų režisierius atsiliepia tik pačiais geriausiais žodžiais: „Filmuoti scenas, kuriose vaidino Jackas Nicholsonas, buvo tiesiog svajonių darbas. Nicholsonas neturėjo nė lašelio žvaigždėms būdingos tuštybės, savimeilės ar įgeidžių. Jis reikalavo, kad jam nebūtų daroma jokių išimčių. Savo scenoms jis visada būdavo pasirengęs ir gerai žinojo, ko nori. Jo humoro jausmas padėdavo visiems atsipalaiduoti, o tai nepamainomas dalykas filmavimo aikštelėje.“
Louise Fletcher mis Rečid vaidmenį gavo likus vos savaitei iki filmavimo pradžios. Aktorė pusę metų ne kartą buvo kviečiama į bandymus, tačiau kaskart sulaukdavo Formano priekaištų, kad neteisingai interpretuoja vaidmenį. Kad dėl Didžiosios Sesers vaidmens rungėsi žymiausios to meto aktorės (tarp jų ir Jane Fonda), Fletcher sužinojo visai atsitiktinai iš filmavimo aikštelėje apsilankiusio žurnalisto.
Fletcher nukonkuruota aktorė Lily Tomlin, kuriai pirmajai buvo pasiūlyta įkūnyti mis Rečid, perėmė Fletcher numatytą vaidmenį Roberto Altmano filme „Nešvilis“ (kitaip tariant, aktorės tiesiog susikeitė vietomis). „Buvau apstulbintas, kad angeliškame delikatumo įsikūnijime - Louise Fletcher galiu atrasti seselės Rečid bruožų, bet kuo ilgiau mąsčiau, tuo logiškiau man visa tai atrodė, - prisimena Formanas. - Jau seniai buvau supratęs, kad pagrindinių personažų vaidmenims reikia rinktis ne tipiškus aktorius ir atvirkščiai.“
Prodiuserio Zaentzo draugas Melas Lambertas, verslininkas iš Oregono (filme jis suvaidino uosto direktorių), palaikė glaudžius ryšius su vietiniais indėnais. Būtent Lambertas surado augalotojo Vado Ražo vaidmens atlikėją Willą Sampsoną, rodeo jojiką ir peizažų tapytoją. Lambertas „užverbavo“ Sampsoną, kai šis atvyko iš jo pirkti naudoto automobilio. Po sėkmingo debiuto „Skrydyje…“ Sampsonas nutarė tęsti aktoriaus karjerą ir persikėlė į Los Andželą.
Autentiškumas filmavimo aikštelėje
Kitas rizikingas sprendimas, anot M. Douglaso, buvo filmavimas veikiančioje psichiatrijos ligoninėje Oregone. Nors tai buvo daug brangiau nei filmuoti paviljone, vieta filmui suteikė autentiškumo, o aktoriams padėjo labiau įsijausti į vaidmenį. Filmavimo metu jie turėjo galimybę pabendrauti su pacientais ir netgi gyventi ligoninėje.
Nors ankstesniuose savo filmuose M. Formanas mėgdavo dirbti su neprofesionaliais aktoriais, šiame filme jų vos keli. Vienas įsimintiniausių - pats save suvaidinęs Deanas R. Brooksas, Oregono psichiatrijos ligoninės vyriausiasis gydytojas. Dauguma jo pokalbio su atvežtu į ligoninę Makmerfiu epizodų buvo gryniausia improvizacija (pavyzdžiui, skylamušio taukštelėjimas, klausimas apie nuotrauką su žūklės laimikiu, apsikeitimas nuomonėmis dėl kaltinimo išprievartavimu). Daugelis filmo statistų buvo tikri psichiatrijos ligoninės pacientai. Taip pat verta nepamiršti, jog prie filmo kūrimo prisidėjo ir 15 ligoninės pacientų, padėjusių ne tik filmo komandai, bet tapusių ir antraplaniais aktoriais.
Kartą techninio personalo darbininkas užmiršo po filmavimo uždaryti langą trečiame ligoninės aukšte, ir vienas iš pacientų susižalojo, išsmukęs pro lango grotas. Visos scenos buvo nufilmuotos chronologiškai viena po kitos (taip, kaip rodoma filme), neskaitant žvejybos atviroje jūroje („durnių laivo“) scenos, kuri vaidinta paskutinė. Filmavimas jūroje užtruko savaitę, tad nenuostabu, kad visa filmavimo grupė, išskyrus Nicholsoną, susirgo jūros liga.
Norėdamas į scenas įtraukti kuo daugiau veikėjų, režisierius daug dėmesio skyrė veikėjų reakcijų fiksavimui. Grupinės terapijos inscenizacijose jis dešimtimis minučių filmavo Nicholsono reakcijas, net jeigu šiam tereikdavo pasakyti vos vieną kitą repliką. Pagal scenarijų filmo pradžioje į ligoninę atvežtas Nicholsonas turėjo užšokti ir pabučiuoti vieną iš jį lydinčių sanitarų. Sanitaro reakcija Formanui pasirodė vangoka, tad jis šnibžtelėjo Nicholsonui stryktelėti ant kito sanitaro.
Šnipų istorijos
Unikalus garso takelis
Sukurti filmui muziką Formanas užsakė simfoniniam orkestrui, tačiau kompozitorius Jackas Nitzsche įrašinėti muzikos atvyko lydimas kažkokio senioko, velkančio didžiulį lagaminą. Nitzsche, atmetęs orkestrinės muzikos idėją, per vieną popietę įrašė beveik visą filmo garso takelį naudodamasis vien tik stiklinėmis su vandeniu.
Siužeto gylis ir pagrindinės temos
Keno Kesey romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir pagal jį sukurtas Milošo Formano filmas - tai ne tik pasakojimas apie psichiatrijos ligoninės gyvenimą, bet ir gilus visuomenės, valdžios ir individualumo tyrinėjimas. Kūrinio koncepcija ir siužeto vingiai. Kenas Kesey savo kultinę knygą „Skrydis virš gegutės lizdo“ dedikavo Vikui Loveliui, kuris jam atskleidė, kad slibinų būna. Ši dedikacija atspindi viso kūrinio koncepcijos - protestą prieš įsigalėjusią visuomenės santvarką ir tuos nebylius sargus, kurie verčia mus gyventi pagal jų norus.
Siužeto centre atsiduria psichiatrijos ligoninė, kurioje gyvena pacientai, praradę žmogiškumo bruožus. Ligoninės vadovė - Didžioji Sesuo, manipuliuojanti visais psichologinio teroro pagalba. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, ligonio, vadinamo Vadu, kuris yra metisas, netekęs visko, kai baltieji atėmė jo genties žemę.
Beprotnamis veikia kaip preciziškas mechanizmas, netoleruojantis jokio pasipriešinimo. Jis turi metodus, kaip numalšinti blaivaus mąstymo apraiškas ir paversti žmones vegetuojančiais zombiais. Vienas iš pavyzdžių - Raklis, chroninis ligonis, kuris po klaidos gydymo metu buvo paverstas paklusniu.
Kai į ligoninę atvyksta naujokas Rendlis Makmerfis, viskas pradeda keistis. Makmerfis - smulkus sukčius, norėjęs išvengti kalėjimo. Rendlis visai kitoks. Jis - dar elementaraus orumo nepraradęs smulkus sukčius, kalėjimą panoręs iškeisti į Psichiatrijos ligoninę, nes manė, kad čia bus lengviau, bei jis, lyginant su kalėjimu, praleis likusį savo laiką prabangoje ir komforte. Pagrindinis filmo veikėjas Makmerfis (Jack Nicholson) - vagis, sukčius ir chuliganas, bando išvengti kalėjimo ir apsimeta psichiškai nesveiku. Patekęs į psichiatrinę gydyklą, jis pamažu įsitikina, kad tai nėra užuovėja, kurioje malonu leisti laiką. Skyrių valdo despotiška medicinos seselė Račed (Louise Fletcher), nevengianti psichinių ir fizinių poveikio priemonių. Makmerfis nusprendžia pasipriešinti, tačiau maištas atneša drastiškų pasekmių ir jam, ir kitiems pacientams.
Makmerfis augina šiuos vyrus iš naujo, suteikdamas jiems išdidumo ir pasitikėjimo savimi. Jis kovoja su Didžiąja Seserimi dėl menkiausių dalykų, tačiau tai nėra lengva. Siekdamas didelių tikslų, jis aukoja save. Filmas palieka nenusakomą įspūdį, o kaip sako profesionalai, Jack Nicholson vaidyba, kai jam daro elektrokonvulsinę terapiją, yra tiesiog nepaprastai natūrali - pradedant tuo, kad tą darant žmonės pradžioje nei neįtaria, kas jiems bus, nes jų niekas neįspėja, ir baigiant tuo, kad konvulsijos būna klaikios, o žmogus pavirsta į nieko nesuvokiančią daržovę, kurios smegenys nepataisomai išdegintos. JAV po filmo buvo daug kartų skelbiama ir visaip įrodinėjama, kad esą netiesa, kad elektrokonvulsinė terapija gali taip smegenis pažeisti (išties viskas priklauso tik nuo to, kiek smarkiai ji bus naudojama), ir kad esą netiesa, kad slaugytojos gali turėti tokias galias, kad paskirtų tokį „gydymą“ ir panašiai.
Autorius teigia, kad gyvenimas nėra nei teisingas, nei neteisingas. Jis tiesiog yra, su savo mechanizmais, kurie sutrina visus, patekusius tarp jų. Bet kokie neramūs vėjai prikelia tyliuosius sergėtojus, kurie žiūri, kad būtų laikomasi absoliučios tvarkos ir nemąstymo. Jei pasielgsi neapdairiai, būsi išmestas iš rato, iš gegutės lizdo. Vado pasakojimas persmelktas skaičiuotės apie žąsiną, skrendantį virš gegutės lizdo, simbolizuojančio laisvę ir viltį. Tačiau prisiminimai apie tetą Agnę, meškeriojančią vištas, simbolizuoja beprasmybę ir absurdiškumą. Romano ir filmo pavadinimas - One Flew Over the Cuckoo’s Nest - tai žodžiai iš senos amerikietiškos vaikiškos skaičiuotės.
Filmas kaip socialinis ir filosofinis pareiškimas
Uždaroje psichiatrinės erdvėje ryškėja visos tarpusavio santykių bei bendravimo problemos, iškyla lojalumo ir lyderio poreikis, noras veikti kartu. Filme atsispindi kovos tarp individualumo ir sistemos, laisvės ir kontrolės temos. Filmas kritikuoja biheviorizmą ir tiria žmogaus proto galias. Jis parodo, kaip sistema gali palaužti žmogų, tačiau taip pat atskleidžia laisvos valios svarbą.
Filmo veiksmas rutuliojasi psichiatrijos ligoninėje, kurios pacientai, farširuojami medikamentais ir muštruojami aptarnaujančio personalo, pavojingai balansuoja ties žmogiškumo riba. Prižiūrimi vyriausiosios slaugės, labiau primenančios diktatorę nei slaugytoją, ligoniai kenčia neįtikėtiną psichologinį terorą ir baimę. Suformuojamas pasaulis, kuriame vadovas vienas - Didžioji Sesuo, moteris, kuri manipuliuoja visais, naudodama neįtikėtiną psichologinį terorą. In this clean, orderly, disciplined world, who needs guys like McMurphy?
M. Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ nagrinėja bausmę kaip galios išraišką. Ervingas Goffmanas, domėjęsis psichiatrinėmis ligoninėmis, įveda naują terminą „totalitarinės įstaigos“, apibūdinantį ne tik minėtas ligonines, bet ir kalėjimus, kareivines ir pan.
Šnipų istorijos
Keno Kesey: rašytojas ir maištininkas
Kenas Kesey į JAV ir pasaulio literatūros istoriją pateko kaip vieno romano autorius, tačiau rašytojo ir jo knygos likimas neeilinis. Jis eksperimentavo su haliucinogenais ir gyveno komunoje, keliavo po Ameriką su „Linksmaisiais išdaigininkais“, propaguodamas etinių dogmų nepripažinimą.
Kesey kūryba įkvėpė septinto dešimtmečio maištaujantį jaunimą. Jo romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“ tapo šventu tekstu, simbolizuojančiu kovą už laisvę ir individualumą. „Skrydis virš gegutės lizdo“ - šokiruojantis Ken Kesey romanas, trinantis ribas tarp proto ir beprotybės.
Filmo apdovanojimai ir įtaka
Filmas sulaukė didelio pasisekimo - buvo apdovanotas penkiais „Oskarais“, šešiais „Auksiniais gaubliais“ ir iki šiol laikomas garsiausiu M. Formano filmu. Štai filmo pagrindiniai „Oskarų“ laimėjimai:
| Kategorija | Laimėtojas |
|---|---|
| Geriausias filmas | Saul Zaentz, Michael Douglas |
| Geriausias režisierius | Miloš Forman |
| Geriausias aktorius | Jack Nicholson |
| Geriausia aktorė | Louise Fletcher |
| Geriausias adaptuotas scenarijus | Lawrence Hauben, Bo Goldman |
Filmas ribotais mastais buvo rodomas SSRS, kaip ir nemažai kitų - ne oficialiai kino teatruose, o specialiose peržiūrose, kurios buvo organizuojamos sovietinio agitpropo ribose. Tose peržiūrose ribotam ratui žmonių (kompartijos, komsomolo ir pan.) atstovams būdavo rodoma daugiau vakarietiškų filmų, pasakojant, kad „toksai baisus gyvenimas Vakaruose, negalvokit, kad tenai viskas gerai, pažiūrėkit, ką jie patys kuria apie savo sistemą“.
„Skalvijos“ kino centro klasikos vakarai
M. Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose kino klasikos vakaruose gruodžio 16 d. (pristatys kino kritikas Dmitrij Gluščevskij), 30 d. (kino kritikas Narius Kairys), sausio 6 d. (kino kritikė Izolda Keidošiūtė), 13 d. (kino kritikė Mantė Valiūnaitė), 20 d. Prisimindama šiemet anapilin išėjusį įžymųjį čeką - režisierių Milošą Formaną bei minėdama Čekijai labai svarbią „Prahos pavasario“ 50-ies metų datą, Čekijos Respublikos ambasada Lietuvoje kino klasikos vakaruose gruodžio mėn.