„Peržengiu salės slenkstį ir aš jau savo pasaulyje“, - sako šokių mokytoja Vida Kastanauskaitė. Per Biržų salių slenksčius ji žengia palyginus neseniai, tačiau ilgametė mokytojos patirtis ir gebėjimas ja dalytis vis daugiau biržiečių vilioja į šokių sūkurį. Artėjant Mokytojo dienai, ponia Vida užsiminė apie savo kelyje sutiktą Mokytoją, vedusį svajonės link, ir pasidalino savo įžvalgomis apie šokį, jo svarbą bei prieinamumą kiekvienam.
Kodėl verta šokti: šokis - neatsiejama kultūros ir saviraiškos dalis
Šokių mokytoja Vida Kastanauskaitė tvirtai teigia, kad kiekvienas kultūringas žmogus turi mokėti šokti. Ši nuostata kyla iš gilios tradicijos, nes nuo seno tėvai mokė vaikus muzikos, šokio ir kalbų. Tai buvo neatsiejama žmogaus išsilavinimo dalis. Jei šokio pamokos kažkokiu būdu praėjo pro šalį, dar ne vėlu atsigriebti. Anot Vidos, nebūtina tapti profesionalu, bet mokėti šokti yra privalumas, ir ne tik moteriai, bet ir vyrui. Šokis - tai ne tik šokio žingsneliai ir graži laikysena, bet ir bendravimo poroje kultūra: pagarba partneriui, šokio vedimas, partnerio pajautimas ir klausymas.
Šokti gali kiekvienas: įveikiant baimės barjerus
Vida Kastanauskaitė įsitikinusi, kad šokti gali kiekvienas, kuris gali paeiti. Dažnai žmones stabdo vaikystėje išgirsti bendraamžių, o kartais ir tėvų komentarai: „tau meška ant ausies užmynė“, „iš tavęs šokėjo tikrai nebus“, „šokti nevyriška“, „tu per storas, per aukštas“ ir panašiai. Tiesa ta, kad vieni išmoksta greičiau, o kitiems reikia truputį daugiau laiko. Didžiausias sunkumas mokytojos darbe - pakviesti žmones mokytis šokti, nes daugumai trūksta pasitikėjimo savimi. Todėl didžiausia dalis ateina pakviesti, padrąsinti savo šokančių draugų. Tai liudija apie bendruomenės svarbą ir paramą pradedant šokti.
Vidos Kastanauskaitės šokių pamokos Biržuose: praktiškumas ir smagi atmosfera
Vidos Kastanauskaitės pramoginių šokių pamokos išsiskiria tuo, kad ji moko labai praktiškų dalykų: kaip šokti draugų, šeimos susibūrimuose bei šventėse, oficialiuose ir neoficialiuose renginiuose, į kurių programą įtraukti šokiai. Tie, kurie keliauja, pastebi, kad žmonės tikrai šoka savo malonumui kavinėse, restoranuose ar atvirose erdvėse. Jos pamokų metu mokoma būtent tokių praktiškų, nesudėtingų derinių, o pats mokymas vyksta paprastai ir smagiai. Jau po kelių mėnesių, išgirdę patinkančią melodiją kavinėje, kelionėje ar draugų būryje, šokti galės ir patys mokymosi dalyviai. Biržiečiai šokti tikrai nori, o moterys rodo didesnį aktyvumą ir smalsumą.
Šokių stiliai, kuriuos galima išmokti
Pradinio lygio grupėje mokomasi įvairių šokių stilių, kurie yra itin populiarūs ir tinkami įvairioms progoms:
| Šokių kategorija | Stiliai |
|---|---|
| Klasikiniai pramoginiai šokiai | Lėtas valsas, lėtas fokstrotas, tango, Vienos valsas, kvikstepas |
| Lotynų Amerikos šokiai | Čia čia čia, samba, rumba |
Ne tik pamokos - bendruomenė ir šokių terapijos elementai
Iš tikrųjų, pamokos yra tik dalis veiklos. Kai žmonės pramoksta šokti, ir ypač jei susiformuoja bendraminčių grupė, šokiai tampa jų laisvalaikio dalimi, todėl persikelia į kitas erdves. Mokytojos šokėjai yra įvairaus amžiaus (vyriausiam - 70 m.), sudėjimo, skirtingų įgimtų gabumų ir nevienodą šokio patirtį turintys, o dažniausiai jos neturintys žmonės. Mokytojui reikia sugebėti visą šitą margą, skirtingų lūkesčių turintį būrį ne tik išmokyti, bet ir pasistengti, kad visiems būtų įdomu. Be to, svarbu mokėti padrąsinti, įkvėpti, motyvuoti, atrasti tinkamą žodį.
Nors Vidos pamokas pavadinti šokio terapija būtų netikslu, ji pati yra už prevenciją ir pripažįsta, kad yra tam tikrų bendrų dalykų tarp šokio ir geros savijautos. Be to, Kaštonų pagrindinės mokyklos salėje renkasi ir linijinių šokių moterų grupė, liudijanti apie platų šokio entuziastų ratą Biržuose.
Vidos Kastanauskaitės kelias į šokio pasaulį ir Biržus
Vida Kastanauskaitė yra kilusi iš nedidelio miestelio ant Žeimenos kranto - Švenčionėlių. Mokykloje ji šoko visuose būreliuose, kokie tuo metu buvo - liaudies, folkloro, ritminių. Pramoginius šokius stebėdavo per televizoriaus ekraną ir pasvajodavo kada nors šitaip šokti. Mintį apie šokių mokytojos kelią nuvijo tėvai, todėl Vida įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą (MF), baigė Gydomosios medicinos programą, o gerokai vėliau Mykolo Riomerio universitete baigė bioteisės magistro studijas.
Vis dėlto, svajonė apie šokį ją pasiekė. Besimokant VU MF trečiajame kurse į rankas pateko skelbimas, kad T. Petreikio šokių studija renka pramoginių šokių grupes tiems, kurie neturi jokios tokių šokių patirties. Vida nuėjo kaip naujokė, o pasiliko 28 metams kaip mokytoja. Šis kelias tapo įmanomas, nes įgyvendinant savo svajonę šokti jos kelyje atsirado Mokytojas, kuris pastebėjo ir nukreipė pedagogine linkme. Tas ypatingas žmogus - Tomas Petreikis - šokių pasaulyje žinomas ir gerbiamas kaip pirmas Česlovo ir Jūratės Norvaišų mokytojas, vienas iš klubo „Sūkurys“ įkūrėjų, iki šiol gyvuojančio tarptautinio šokių konkurso „Gintarinė pora“ pradininkų. Jo vardo studija - pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje - pradėjo populiarinti pramoginį šokį, kaip poilsio ir bendravimo būdą. Ji viena populiariausių Vilniuje, kur šokti išmoksta visi - nuo studento iki Prezidento. Be to, studija organizuoja šokių vakarus, tradicija tapusius pokylius, šokių savaitgalius prie jūros, užsienio keliones su šokiais.
Su Biržais susietas likimas
Į Biržus prieš metus Vidą atvedė asmeninio gyvenimo vingis, o gal ir likimo vingis, nes Biržų kraštas - jos tėčio kraštas. Čia ji atvažiuodavo vasaromis pas babytę ir tėčio brolį Zenoną - fizikos mokytoją. Jų visų seniai nebėra tarp gyvųjų, bet per trumpą laiką Vida jau sutiko žmonių, kurie prisimena jos giminaičius. Jos atmintyje išlikęs tik namo V. Kudirkos gatvėje kiemas, Širvėnos ežeras ir baltoji bažnyčia. Dabar, Biržuose, ji tęsia savo pašaukimą, dalindamasi šokio džiaugsmu su vietos bendruomene.
