Projektas „Žemaičių Kalvarija - Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2016“ balandžio 22-23 dienomis sukvietė gausų būrį tiek dalyvių, tiek žiūrovų. Šokis - paslėpta sielos kalba, kurią išsakyti ir kartu pasveikinti jubiliejų švenčiantį kolektyvą atvyko per 300 šokėjų - vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų.
Šiame festivalyje dalyvauti panoro ne tik šokėjų kolektyvai iš Plungės rajono, bet sulaukta ir iš Mažeikių, Gargždų, Neringos, Tauragės, Šeduvos, Ryškėnų, Šaukėnų, Tirkšlių, Sedos, Barstyčių, net iš Biržų. Pirmąją dieną vyko vaikų ir jaunimo šokių pasirodymai, kurių atliekamas vienas šokis buvo konkursinis. Visų šokiai buvo gražūs, spalvingi, išradinga choreografija, tad vertinimo komisijai reikėjo paplušėti išrenkant geriausius.
Festivalio - konkurso laureatais tapo: Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos šokio kolektyvas „Trepsius” (vad. Vita Sedalienė), Neringos meno mokyklos šokėjų grupė (vad. Rasa Želnytė), Platelių gimnazijos šokių grupė „Impreso” (vad. Roma Kasteckaitė). Festivalio antros dienos vakare scenoje sukosi suaugusieji. Buvo malonu žiūrėti į su pakilia nuotaika į sceną žengiančius šokėjus - moteris, vyrus - besisukančias valso ritmu senjorų poras. Dvi dienas vykęs festivalis ne tik džiugino susirinkusiuosius, bet kartu įrodė, kad šokiui nėra amžiaus ribos. Jame telpa visi - maži ir dideli.
Kultūros centre vyko šokių festivalis „Tuo ritmu“, kartu paminėtas ir Kultūros centro moterų šokio kolektyvo „Šokio vizija“ 10-metis (vadovė Sandra Jazdauskienė). Kolektyvą „Šokių vizija“ sveikino moterų ansamblis „Crescendo“, kaimo kapela „Sosieda“, jaunimo klubas „Kartu kvadratu“, Alsėdžių mišrus choras, seniūnijos ir bendruomenės atstovai.
Balandžio 22-osios vakare Žemaičių Kalvarijos gyventojų, o ir iš kitur atvykusiųjų, laukė nuostabus renginys - miestelio kultūros centro scenoje sukosi 150 šokėjų. Į Žemaičių Kalvariją kolektyvai atskubėjo ne tik šiaip patrepsėti, bet ir tarpusavyje pasivaržyti. Kaip sakė Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė, renginys anksčiau buvo organizuojamas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Šį kartą apsiribota suaugusiųjų kolektyvų šokiais. Tiesa, sulaukta pastabų, kodėl negalėjo dalyvauti vaikai, tad, ko gero, bus grįžta prie pradinio sumanymo. Suprantama, kad konkursas reiškia įvertinimą ir apdovanojimus.
Mažeikių rajono Sedos kultūros centro šokių kolektyvas „Jurginas“, vadovaujamas Vaidos Danauskienės, švenčia 6-erių metų veiklos sukaktį. Šokėjai dalyvauja įvairiuose šokių festivaliuose, konkursuose ir šventėse. Ta pati vadovė šokio keliu veda ir moterų kolektyvą „Mitrulis“, gyvuojantį 23 metus. Aštuntus metus gyvuoja Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto moterų šokių studija „Serbentėlė“. Kolektyvui vadovauja Irena Valiuvienė. „Serbentėlės“ moterys susipažįsta su įvairiais šokių stiliais: liaudies, buitiniu pramoginiu, linijiniais ir džiazo. Joms plojo Vilniaus, Visagino, Šiaulių, Raseinių, Telšių miestų žiūrovai. Na, o šiais metais kovo pabaigoje Tryškių kultūros centre vykusiame respublikiniame šokių festivalyje-konkurse „Šokių sūkury“ laimėjo konkurso pirmą didįjį prizą.
Ilgamečio studijos linijinių šokių grupė dalyvauja įvairiuose šokių festivaliuose, konkursuose, renginiuose ir skleidžia meilę šokiams. „Ponių laimė“ - tai vyresnio amžiaus moterų grupė, kurios šoka su didžiausiu džiaugsmu ir pasididžiavimu. Linijinių šokių grupė „LED’I“ - neseniai, prieš 1,5 metų, susikūrusi perspektyvi grupė. Pirmasis kolektyvas susikūrė prieš ketverius metus, aktyviai dalyvauja ir savo šokiais puošia Nevarėnų miestelio, Telšių rajono ir kitų Lietuvos vietovių kultūros renginius, šventes. Dalyvauja respublikiniuose konkursuose. Ne mažiau atsakingos, darbščios ir nuoširdžios yra ir „MM‘KO“ šokėjos.
„Šokis yra mūsų pulsas, širdies plakimas, kvėpavimas. Tai gyvenimo ritmas. Tai laiko ir judėjimo, laimės, džiaugsmo išraiška. Esame Vakarų Lietuvos regiono senjorų šokių kolektyvas“, - šitaip save pristatė Plungės trečiojo amžiaus universiteto šokių grupė „Mona jopė“ (vadovė Aida Brazdeikienė). Kolektyvas daug koncertuoja įvairiuose renginiuose, o jo šūkis - „Šoku, nes esu laiminga.“
Šokių studija „Dakota“ (vadovė Reminta Stoškuvienė) atvyko iš Šilutės. Kolektyvas daug koncertuoja miesto, rajono šventėse, dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose bei konkursuose ir yra ne vienų jų laureatas ir nugalėtojas. Rengia bendrus muzikinius šokių projektus su kantri grupe „Jonis“, Virgiu Stakėnu. Dalyvauja kantri muzikos festivalyje „Visagino country“. Koncertavo Latvijoje, Lenkijoje, Graikijoje.
Į festivalį atvyko ir žiūrovus savo pasirodymais džiugino Klaipėdos tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ (vadovė Laura Šleiniūtė), Žemaičių Kalvarijos kultūros centro Alsėdžių filialo tautinių šokių kolektyvas „Sruojoks“ (vadovė S. Jazdauskienė).
Žemaičių Kalvarija - vienas svarbiausių religinių centrų Lietuvoje, garsėjantis Didžiaisiais atlaidais, Kryžiaus keliais ir kalnų giesmėmis. Ši vietovė, turinti gilias istorines šaknis, yra svarbi ne tik religiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Straipsnyje paliečiama ir šokio kaip maldos forma tema, nagrinėjant jos vietą katalikų tradicijoje.
Vis dažniau susiduriama su parapijų, maldos grupių ir Bažnyčios vyresniųjų kritika dėl maldos šokiu. Kyla klausimai: ar katalikams pridera šokiu melstis Dievui? Ar galima melsdamiesi šokti kartu su žydais? Ar šokis liturgijos metu yra šventvagystė? Šie klausimai aktualūs šiandienos Bažnyčios horizonte, taip pat ir Lietuvoje. Romos Katalikų Bažnyčios tradicijoje liturginiai šokiai nėra visuotinai priimtini. Remiantis Vatikano nuorodomis, šokis katalikiškoje liturgijoje leidžiamas kai kuriuose pasaulio kraštuose, pavyzdžiui, Afrikoje, Azijoje, rečiau Pietų Amerikoje, tačiau Vakarų kultūros liturgijoje laikomas nederamu. Vatikano dokumentuose teigiama, kad skirtingi socioreliginiai kontekstai lemia tai, jog šokių elementų įtraukimas į liturgiją Vakarų kultūroje galėtų lengvai pavirsti profanacija. Vakarietiškame mentalitete šokis dažnai siejamas su pasilinksminimu arba pasirodymu.
Žydų tautos tradicijoje šokiu šlovinamas Jahvė. Psalmėse rašoma: „Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!“ (Ps 150). Taip pat ir 2 Samuelio knygoje teigiama: „Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų. […] Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje.” (2 Sam 6, 5; 14). Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia buvo išskirtinai žydiška, o krikščionys bendruomenėse garbino Dievą ir šokiu bent iki V amžiaus. Vėliau iš pagonybės atsivertusių krikščionių skatinta supersesija judaistinės krikščionybės atžvilgiu šokių elementus galutinai išstūmė iš Bažnyčios maldos būdų.
Bažnyčios tėvų raštuose galima rasti indikacijų apie maldą šokiu. Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Atmename tuos, kurie dabar kartu su angelais šoka angelų šokį aplink Dievą, visai taip, kaip būdami kūne, jie šoko dvasinį gyvenimo šokį, ir kaip čia, žemėje, šoko dangišką šokį.“ Šv. Metodijus Olimpietis ragino: „Linksmai prisijunkite prie dangaus kareivijų, kurios iškilmingai švenčia jūsų išganymą.“ Šventasis Tomas Akvinietis kalbėjo apie angelų ir šventųjų šokį Dievo akivaizdoje danguje, šventoji Teresė Avilietė šokdavo Dievui, taip pat ir šventasis Pilypas Neris.
Šiandien kai kuriuose kontinentuose Katalikų Bažnyčioje Dievo garbinimas šokiu yra visuotinai priimtas liturgijoje. Vatikano dokumentai kalba apie Kristaus mokymo inkultūracijos skirtumus įvairiuose regionuose, todėl šiame globaliame amžiuje katalikams tenka mokytis gerbti ir priimti kitokias kultūrines / religines išraiškas.
Šventųjų Mišių liturgijoje esminis dalykas yra ne maldos formos ir tradicijos, o realus Kristaus aukos sudabartinimas, Jo prisikėlimo vyksmas bei Šventosios Dvasios išliejimas. Šventosios Mišios yra katalikiškos maldos ašis ir kulminacija, todėl Mišiose deramas dėkingas susikaupimas, ypač per atgailą ir aukos liturgiją, taip pat džiūgavimas dėl Dievo suteikiamo išganymo. Iš popiežių vizitų Afrikos kraštuose matyti, kaip šokio elementai suderinami švenčiant šv. Mišias.
Katalikų Bažnyčios santykyje su protestantų, evangelikų ir sekmininkų Bažnyčiomis situacija kitokia - kompleksiškesnė. Skirtumai yra ne vien tradicijų, tačiau ir dogminiai, todėl kelia daugiau iššūkių. Protestantiškų Bažnyčių tikėjimo pažinimo šaltinis yra Biblija (be apaštalinės Tradicijos), todėl pripažįstama tik tai, kas Šventajame Rašte paraidžiui randama. Kadangi Dievo Žodis aiškiai pasisako už Dievo garbinimą šokiu, toks maldos būdas daugelyje šių bendruomenių yra priimtinas, kai kur visiškai normatyvus.
Šiuo metu kultūrinės ir krikščioniškos tradicijos Bažnyčioje yra susipynusios - daugeliu atveju šios patirtys praturtina - pavyzdžiui, ekumeninių ryšių vaisiai - Katalikų Bažnyčioje plintantis ikonų gerbimas, Dievo Žodžio svarbos akcentas, išėjimas evangelizuoti į gatves, šlovinimo malda giesmėmis. Šiame kontekste telpa ir žydiškų šokių, maldos šokiu ar šokio su vėliavomis tradicijos. Šios maldingumo raiškos ypač branginamos mesijinių žydų bendruomenėse, taip pat daugelyje „krikšto Šventojoje Dvasioje“ - charizminio atsinaujinimo - paliestų bendruomenių, tiek katalikų, tiek kitų krikščionių.
Parapijų lygmeniu svarbu išmintis ir nuolankumas. Apaštalas Paulius taria: „Jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ (1 Kor 8, 1-13). Svarbu suprasti, kad nebūtinai esame atsakingi už kitų žmonių jausmus - neigiamos reakcijos gali palydėti ir teisingus bei gerus, net šventus mūsų veiksmus.
Kunigų ir vyskupų pareiga saugoti kaimenę: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jn 4, 1). Katalikams yra priimtina tik sąmoninga, valinga ir natūraliai tvarkinga maldos šokiu išraiška - visiškai kontroliuojama! Bet koks transas, ekstazė, pasidavimas kūną judinančioms jėgoms, energijoms krikščionims nepriimtina.
Dievo išrinktosios tautos istorija, kurioje augo, mirė ir prisikėlė Jėzus Kristus, yra visų krikščionių, taip pat ir Katalikų Bažnyčios gyvoji Tradicija. Izraelitas meldžiasi Dievui visa siela ir visu kūnu!
Jau kelis šimtmečius liepos 1-12 dienomis tikintieji iš visos Lietuvos ir net kitų šalių plūsta į Žemaičių Kalvariją. Istorijos šaltiniai byloja, kad 1417 metais, įkūrus Žemaičių vyskupiją, Žemaičių Kalvarija kartu su netoliese esančiais Alsėdžiais buvo atiduota Žemaičių vyskupo nuosavybėn. XVI a. pabaigoje buvusios gynybinės pilies vietoje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia. 1637 metais vyskupo Jurgio Tiškevičiaus kvietimu į Žemaičių Kalvariją (tuometinius Gardus) atvyko dominikonai. Vienuoliams pavesta rūpintis parapija. 1639-aisiais čia įsteigtas dvidešimties stočių Kryžiaus kelias su koplyčiomis. Joms 1644 metais popiežius Urbonas VIII suteikė visuotinius atlaidus. XVII a. pirmojoje pusėje iš Romos į Gardus pargabentas stebuklingomis malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia tapo pagrindine Telšių vyskupijos šventove ir piligrimystės centru. 1988-aisiais popiežius Jonas Paulius II šią bažnyčią pakėlė į bazilikų rangą. 2006 metais stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas vainikuotas popiežiškomis karūnomis.
Kasmetiniai Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai visada prasideda liepos 1-ąją. Pirmosios šv. Mišios aukojamos ne bazilikoje, o už kelių kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos esančiame Panų kalne, kur meldžiamasi už katalikiškas organizacijas ir Marijos legiono narius. Kiekviena atlaidų diena skirta skirtingoms intencijoms ir dekanatams.
Nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade garbingą vietą užima Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija. Šios maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią, yra Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paplitusi katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas. Tradcijos ištakos siekia 1637-1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes. Iš pradžių vietinė giedojimo tradicija plito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją. Kalnų giesmyną-maldyną sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, paimtos iš to meto maldynų ir tinkamai dominikonų vienuolių pritaikytos. Dvi baigiamosios giesmės sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai. Kalnų giesmės labai artimos žemaičių liaudies dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“, giesmės vedančiajam pritariama dviem ar net trimis balsais. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiškas tapatumo ženklas.
Žemaičių Kalvarija - mažas miestelis Plungės rajone, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, prie Varduvos upės, įtekančios į Ventą. Anksčiau miestelis buvo vadinamas Gardais. Rašytiniuose šaltiniuose Gardai minimi nuo 1253 m. Miestelis - urbanistikos paminklas, savito radialinio plano. Senieji keliai čia susipynė su kalvarijomis ir susiformavo raizgių gatvių tinklas.
Žemaičių Kalvarija yra viena iš labiausiai lankomų Lietuvos sakralinių vietovių, įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią. Žemaičių Kalvarijos bazilika - tai ketvirtoji bažnyčia, mūrinė, pastatyta XIX a. pr. pagal architekto Augustino Kasauskio projektą. 1896 m. bažnyčia degė, atstatyta įgijo dabartinę išvaizdą. Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. bažnyčiai suteikė Mažosios bazilikos vardą. 2006 m. popiežiškomis karūnomis vainikuotas stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas.
| Objektas | Aprašymas |
| Šv. Jono kalnas | Senasis Gardų piliakalnis, ant kurio stovėjo pilis, vėliau - pirmoji šv. Jono koplyčia. |
| Kryžiauninkės kalnas | Čia stovi trys Kryžiaus kelio koplyčios. Garsiąją Kryžiauninkės koplyčią yra ištapęs dievdirbys Kazys Varnelis. |
| Žvizdro kalnas | Senovės kuršių kapinynas. |
| Kapinės (Beržų kalnas) | Buvusi alkavietė. |
| Gardų ozas | Kalvotas, puslankio formos pylimas - kalvagūbris, nuo Varduvos upės Žemaičių Kalvarijoje į šiaurės vakarus besitęsiantis net 3,5 km. |
Netoli Žemaičių Kalvarijos yra Šarnelė - nuo XVI a. pr. žinomas kaimas. Čia gimė, kūrė ir palaidotas poetas Vytautas Mačernis. Kraštotyrininko Konstantino Bružo sumanymu, poeto mėgstamos vietos įamžintos Akmeninėse vizijose. Žemaičių Kalvarijoje veikia poeto Vytauto Mačernio muziejus. Šarnelės piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu - archeologijos paminklas, kurio papėdėje buvo senovės gyvenvietė, o šalia - ir alkvietė.
Bendruomenė ,,Gardai“ susikūrė 2003 metais ir veikė visos Žemaičių Kalvarijos seniūnijos teritorijoje. Bendruomenė dirba pagal šūkį, kad ,,Žemaičių Kalvarijoje būtų gera gyventi“, todėl visų darbų centre yra žmogus. Vienas iš tikslų, kad visos organizacijos, esančios Žemaičių Kalvarijoje, parapija, seniūnija, kultūros centras, mokykla ir bendruomenė siektų vieno bendro tikslo ir dirbtų kartu. Bendruomenės veiklos kryptys: Pagalba žmogui. Kultūriniai - švietimo projektai. Viešųjų erdvių ir pastatų renovacija ir jų pritaikymas bendruomenės poreikiams.
Žemaičių Kalvarija garsi ne tik savo istorine praeitimi, šventove bei nuostabiu Kristaus kančios vietų ansambliu Kalvarijos kalneliuose, bet yra ir viena seniausių mokyklų Žemaitijoje. Vykdant 1636 m. sinodo nutarimus, 1644 metais Žemaičių Kalvarijoje pradėjo veikti parapijinė mokykla. Mokymas vykdavo tik žiemos metu, o mokinių buvo vos kelios dešimtys. 1778 m., vyskupui Jonui Lopacinskui leidus, parapijinė mokykla buvo perorganizuota į aukštesnio tipo mokyklą, atidaryta trečia klasė, čia dirbo du dėstytojai.
Domininkonai, gavę universiteto leidimą, Žemaičių Kalvarijoje įkūrė keturių klasių mokyklą. Vilniaus universitetas, pripažindamas rūpestingą domininkonų mokymą, leido jiems praplėsti mokyklą iki šešių klasių. 1819 metais mokykloje mokėsi jau 476 mokiniai. 1836 m. uždarė Žemaičių Kalvarijos gimnaziją. Uždarius domininkonų gimnaziją Žemaičių Kalvarijoje nebeliko jokios mokyklos. Vaikus mokė daraktoriai. Bene pusę kalvariškių lietuviškai skaityti išmokė daraktorė ir knygų platintoja Emilija Pocaitė.
1907 ar 1908 metais Žemaičių Kalvarijoje klebono Jono Petrauskio rūpesčiu įsteigta lietuviška „Saulės“ draugijos pradžios mokykla, veikusi iki 1912 metų. Mokyklos įkūrimo darbą organizavo vikaras Vituvis, o mokytojavo mokytoja Spudytė iš Aukštaitijos.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo mokslas ir Žemaičių Kalvarijos pradžios mokykloje. Nuo 1927 metų Žemaičių Kalvarija pavedama Marijonų Kongregacijai. Apsigyvenę marijonai ėmė rūpintis ne tik bažnyčios tvarkymu, bet ir švietimo reikalais: įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą. Žemaičių Kalvarijoje veikė vienuolių kazimieriečių pradžios mokykla, įkurta kunigo Dvaranausko.
1949 m. Žemaičių Kalvarijoje įkuriama septynmetė mokykla buvusio marijonų vienuolyno patalpose. 1954 metais Žemaičių Kalvarijoje atidaroma 8 klasė, o vėliau mokykla perauga į vidurinę. 1965 m. vaizdingoje miestelio vietoje ant kalnelio prie upelio pradėta statyti triaukštė tipinė mokykla.
Telšių vyskupo dekretu Plungės dekanatą nuspręsta pavadinti Žemaičių Kalvarijos dekanatu. Pagal ankstesnę bažnytinę teritorinę administravimo sistemą Telšių vyskupija buvo suskirstyta į dešimt dekanatų. Nuo šių metų birželio 1 dienos Telšių vyskupo dekretu administravimas dar pakoreguotas: Plungės dekanatas pervadintas, tiksliau - jam sugrąžintas senasis istorinis pavadinimas - Žemaičių Kalvarijos dekanatas.
„Žemaičių Kalvarijos kalnai“ arba tiesiog „Kalnai“ - Kristaus kančios istoriją pasakojančios giesmės, kurios kelis šimtus metų giedamos gavėnios, šermenų, mirties metinių minėjimo metu. Ši išskirtinė tradicija 2019 m. buvo įrašyta į UNESCO pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kasmet liepos pradžioje Žemaičių Kalvarijos miestelis atgyja, nes prasideda Didžioji Kalvarija. Šiemet atlaidai turi ypatingą žavesį, nes Šventovė yra įtraukta į pasaulinę 2025-ųjų Jubiliejaus metų programą. Žemaičių Kalvarijos atlaidų tradicija, pradėta XVII amžiaus viduryje dominikonų vienuolių, išsivystė į stiprią dvasinę malonių versmę, kurios nesugebėjo sustabdyti nei carinė, nei sovietinė okupacija. Pamaldumo tradiciją sustiprino nuo seno malonėmis garsus Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, vadintas Žemaitijos paguoda ir gyvastimi. 2006 m. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas. Maldingai lankant Kalvarijos koplytėles, vystėsi ir kalnų giedojimo tradicija, kuri 2020 m. buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šių giesmių giedojimas yra svarbus žemaičių savitą tapatybę formuojantis veiksnys, kuris po truputį atrandamas ir plačiojoje Lietuvoje. Vis dažniau kalnų giesmininkai sulaukia kvietimų atvykti ir giedoti kalnus toje Lietuvos dalyje, kurioje jie beveik nežinomi. Šiemet Didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo liepos 1-osios išvakarėse ir tęsis iki liepos 12 dienos. Kiekvieną dieną piligrimus aplankys ir į juos prabils įvairūs dvasininkai: vyskupai, kunigai ir diakonai iš Lietuvos bei iš užsienio. Savo dalyvavimą atlaiduose patvirtino popiežiaus atstovas Lietuvoje - nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Rajičius. Kiekviena atlaidų diena yra skirta vis kitoms piligrimų grupėms, kurios melsis savomis intencijomis: už medikus ir ligonius, šeimas, jaunimą, ugdytojus, už taiką žmogaus širdyje ir pasaulyje, už maldos grupes ir katalikiškas organizacijas, už socialinius darbuotojus, bendruomenes ir kt. Atlaiduose yra skiriamos dienos ir statutiniams pareigūnams bei visuomenės saugumu besirūpinančioms organizacijoms - policijai, kariuomenei, Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Sienos apsaugos tarnybai, teisėtvarkos darbuotojams. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai yra puiki proga ištrūkti iš pilkos kasdienybės ir pamaitinti Dievo išalkusią dvasią, sutikti daug besimeldžiančių žmonių, pasisemti tvirtybės ir toliau viltingai keliauti savo įsipareigojimų bei darbų keliais. Jubiliejaus metais Bažnyčia kviečia tikinčiuosius tapti Vilties piligrimais, o tai reiškia ne tik patiems gyventi viltimi, bet ir ją nešti kitiems.
tags: #sokiai #zemaiciu #kalvarijoje #virs #4o