Vasario 5-oji - Šv. Agotos diena, kai šimtmečiais lietuviai šventino duoną ir jos gabalėlius saugojo kaip apsaugą nuo įvairių nelaimių. Nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą - duoną. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos vardu. Duona pradėta šventinti bažnyčioje. Šiandien ši diena minima ir Elektrėnų socialinės globos namuose, ir Svėdasų padalinyje, kur renginiai pradedami Šv. Mišiomis ir malda Agotai, primenant duonos reikšmę ir bendruomenės stiprybę.
Šv. Agota: kankinystės istorija ir globos šaknys
Šv. Agota - III a. krikščionė, kankinta ugnimi. Ji gimė Sicilijos Katanijos mieste gyvenusių turtingų romėnų šeimoje. Deja, tai buvo laikai, kai krikščionys imti žiauriai persekioti, kankinti ir žudyti. Tačiau, net ir tą žinodama, Agota panoro tapti Kristaus sužadėtine ir visiškai pasišvęsti Dievo malonei. Ji kreipėsi į Katanijos vyskupą, kuris, pritardamas jos norui tarnauti Viešpačiui, uždėjo ant jos galvos raudoną gobtuvą.
Deja, patrauklią merginą pastebėjo tuometinis Katanijos miesto prokonsulas Kvintijanas. Užsigeidęs Agotos, ėmė ir apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu. Tai buvo tais laikais įprastas krikščionims taikomas apkaltinimas, leidęs merginą suimti ir atvesti į Pretorijaus rūmus. Kvintijanas pasikvietė garsią to meto kurtizanę Afrodiziją, kad ši padarytų merginą labiau prieinamą. Ši pradėjo ją kviesti į įvairiausius pokylius, kupinus amoralių linksmybių, visaip kitaip skatinti ją elgtis laisviau, tačiau mergina buvo nepalaužiama. Prokonsulas dėl to dar labiau įsiuto ir patraukė merginą į teismą. Agota buvo žiauriai kankinama, jos kūnas plėšomas į gabalus, tačiau savo religinių įsitikinimų neatsisakė. Galiausiai Kvintijanas įsakė ją sudeginti ant karštų anglių.
Krikščionė buvo sudeginta 251 metų vasario 5-ąją, jos egzekucijos dieną įvykus dideliam žemės drebėjimui. Sugriuvus daliai Pretorijaus ir žmonėms patekus po griuvėsiais, kataniečiai išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Juolab, kad lygiai po metų, 252-ųjų vasario 5-ąją, miestui ėmė grasinti išsiveržęs Etnos ugnikalnis. Tąsyk daugybė krikščionių (o ir pagonių) nuskubėjo prie Agotos kapo, ant kurio gulėjo prieš metus lauže nesudegęs velionės gobtuvas, paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos. Nuo to laiko Agota pradėta laikyti Katanijos miesto globėja ir saugotoja nuo vulkanų išsiveržimų, žaibo smūgių, ugnies, žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių. Pagarba kankinei Agotai palaipsniui virto krikščionišku kultu. Šeštajame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jos garbei buvo pastatydinta bažnyčia.
Duonos simbolika Šv. Agotos tradicijose
Pamąstykime, kodėl šv. Agotos simbolis yra duona. Duona iš dalies yra ugnies dukra. Miltus suberi į vandenį - ir tešla jau yra, bet duonos dar nėra. Ji atsiranda tik tada, kai kepaliukai pašaunami į krosnį ir ant ugnies, karštyje, įgauna pavidalą - tampa duona, kurią valgome. Galbūt šią sąsają įžvelgė ir kas nors iš protėvių, nes dabar labai mėgstame savo pamąstymus perkelti į senųjų kartų gyvenimą.
Puikiai žinome, kad egzistuoja šv. Agotos skulptūra, kurioje ji vaizduojama ne tik su duonos kepaliukais. Aiškinama, kad šv. Agota buvo kankinė, kuriai, atsisakius daryti tai, ko ji negalėjo dėl savo tikėjimo, buvo nupjautos krūtys. Atrodo, kad Vakarų Europos senovės ikonografijoje taip ir buvo, o pas mus tai suprasta kaip duonos kepalėliai. Kartais matydami paveikslą be paaiškinimo žmonės sugalvoja savo atitikmenį, o duona, kaip ir motina, lietuviams buvo labai svarbi. Todėl šv. Agota ir tapo duonos globėja.
Duonos istorija
Šv. Agotos duonos magiškos savybės ir papročiai
Šv. Agotos dieną bažnyčiose buvo ir tebėra šventinama duona, kartais ir druska bei vanduo. Etnologė Gražina Kadžytė pabrėžia, kad anksčiau namų apsauga buvo suprantama kaip apsauga nuo ugnies, tačiau paskui ribos plėtėsi. Tikima, kad pašventinta duona saugo nuo gaisro, ligų, negandų ir nelaimių. Pagal tradicijas, visuose namuose būdavo šventos vietos. Tai garbinga krikštasuolė - prieš duris gražiausiame pirkios kampe tarp langų stovėdavo stalas, prie kurio susėsdavo visa šeimyna. Ant sienos arba gerajame krikštasuolės kampe kabėdavo šventieji paveikslai ir įvairios sakramentalijos, pavyzdžiui, verba. Šv. Agotos duonos gabalėlį irgi dėdavo ten, už šventųjų paveikslų, arba ten, kur prie krosnies būdavo indauja (krosnyje būdavo įmūrytos lentynėlės, o ant jų padėta tai, kas visada turi būti po ranka).
Duona apsaugai nuo ugnies
Plačiausiai šv. Agotos duonelė naudota ugniai suvaldyti, gaisrui gesinti. Vyraujant mediniams pastatams, apsauga nuo gaisrų buvo labai svarbi. Tikėta, kad šios duonos reikia padėti ant krosnies, tai „ugnis iš namų neišeis“, tai yra nekils gaisras. Dėl šios priežasties kai kur Lietuvoje šv. Agotos dieną stengdavosi nekurti krosnies, o jei prisireikdavo užkurti, į ją įberdavo šventintos druskos. Dažniausiai šv. Agotos duona metama į gaisrą, siekiant, kad ugnis užgestų arba bent jau nepersimestų į kitus pastatus. Šv. Agotos duona, apnešus ją tris kartus aplink gaisravietę, būdavo nunešama toliau nuo pastatų ir padedama, tikint, kad vėjas pūs į tą pusę.
Turime labai daug gražių aprašymų, o prieš 30 metų dar buvo gyva mūsų krašto moteriškė, kuri pasakojo, kaip su šv. Agotos duona bandė sutramdyti gaisro ugnį. Jeigu kildavo gaisras, imdavo šv. Agotos duoną, kalbėdavo maldas, apeidavo aplink ugnį ir į ją įmesdavo duonos gabalėlį. Ir ugnis esą susitraukdavo. Jeigu ugnis būdavo jau išplitusi, prie jos rankoje iškėlę duonos gabalėlį sukalbėdavo maldą (kartais kalbėdavo ir rožinį) ir eidavo į plynus laukus, kad ugnis išeitų paskui.
Kitos Šv. Agotos duonos naudojimo sritys
Šv. Agotos dieną pašventinta duona naudota labai plačiai:
- Linų derliui didinti, bičių spiečiui privilioti.
- Apkerėtiems, nužiūrėtiems gyvuliams gydyti - nužiūrėtoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu.
- Akių ligoms bei kūno žaizdoms gydyti - drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos.
- Apsaugai nuo gyvačių įgėlimo - eidami į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę visuomet įsikišdavo Šv. Agotos duonelės.
- Per Antrąjį pasaulinį karą, kai į kariuomenę išleisdavo sūnus, šv. Agotos duonos gabalėlį įdėdavo į švarko kišenėlę, tikint, kad jis saugos nuo priešo kulkos.
Šiuolaikinės Šv. Agotos duonos funkcijos
Šiuo metu gaisrų pavojus mažesnis, tačiau atsirado kitų grėsmių, nuo kurių apsisaugoti tikimasi turint šv. Agotos duonelės. Ją žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdamiesi apsisaugoti nuo vagysčių, avarijų ir kt. XX amžiuje šv. Agotos duona įgijo dar vieną reikšmę. Anksčiau turėjo labai daug dirbti, kad pagal tuometinę sistemą gautų specialią paskyrą kaip leidimą nusipirkti žigulį ar zaporožietį. Tos mašinos buvo toks stebuklas, kad būtinai šv. Agotos duonos įdėdavo į daiktadėžę dėl automobilio apsaugos nuo nelaimių. Ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių.
Šv. Agotos atminimo vietos ir ikonografija Lietuvoje
Šv. Agota buvo labai populiari tarp kaimo žmonių, jos skulptūros buvo keliamos į stogastulpius, koplytstulpius bei koplytėles. Lietuvoje itin populiarios šventosios atvaizdų randama daug kur. Miesteliuose ir kaimuose Šv. Agotos skulptūrėlės dažniausiai yra įkurdintos pakraščiuose ir žiūrinčios į priešingą pusę - kad išviliotų iš gyvenvietės ugnį. Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą. Pietro Novelli, Andrea Vaccaro, „Šv. Petras ir šv. Agota“ (apie 1620-1670 m.) yra vienas iš meninių atvaizdų.
Šventosios Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Agotos atlaidai. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII a. dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Maždaug aštuonių metrų aukščio koplytstulpis stūkso prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“. Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia.
Duona lietuvių kultūroje ir mitybos svarba
Duona lietuvių kultūroje nuo seno buvo ne tik kasdienis maistas, bet ir gyvybės, namų bei bendrystės simbolis. Mūsų senoliai, duoną pelnydami sunkiu darbu, ją ne tik brangino, garbino, bet laikė šventa, kūrė apie ją pasakas, dainas, patarles. Anksčiau, kai žmonės gyveno senose dūminėse pirkiose, o degtukai dar nebuvo išrasti, ugnis būdavo saugoma, kad visiškai neužgestų, liktų bent žarijų. Kartais ugnį saugodavo ištisus metus - nuo Velykų iki Velykų. Įdomus palyginimas - vasario 2-oji yra Graudulinė, arba Grabnyčių, diena. Taip vadinamos ir tą dieną bažnyčioje laiminamos žvakės, kurios senesniais laikais, tikima, saugojo nuo perkūnijos, žaibo trenktos ugnies. Kylant perkūnijai žvakę uždegdavo ir melsdavosi, kad ji saugotų ir žaibas nepadegtų namų.
Duona gali būti sveikatos šaltinis, jei pasirenkama atsakingai. Didžiausią naudą sveikatai suteikia viso grūdo, natūraliai rauginta duona, kurioje išsaugomos grūduose esančios skaidulos, vitaminai ir mineralinės medžiagos. Skaidulinės medžiagos svarbios gerai žarnyno veiklai, padeda palaikyti sotumo jausmą ir reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Renkantis duoną rekomenduojama atkreipti dėmesį į sudėtį - vengti duonos su pridėtiniu cukrumi, sirupais ir gausiu maisto priedų kiekiu. Mūsų senoliai, duoną pelnydami sunkiu darbu, ją ne tik brangino, garbino, bet laikė šventa, kūrė apie ją pasakas, dainas, patarles.
Naminės viso grūdo ruginės duonos su kmynais ir sėklomis receptas
Štai pavyzdys, kaip galima išsikepti sveikatai palankią naminę duoną, kurią galima dėti ant mūsų stalo:
Sudėtis:
- 2 stiklinės paruošto naminio raugo
- 3 stiklinės viso grūdo ruginių miltų
- 1 stiklinė viso grūdo kvietinių miltų
- 1 stiklinė šilto vandens
- 1 valg. šaukštas kmynų
- 1 valg. šaukštas medaus
- 0,5 valg. šaukšto cukraus
- 1 arb. šaukštelis joduotos druskos
- 3 valg. šaukštai sėklų mišinio (pvz., saulėgrąžų, moliūgų, linų)
Paruošimas:
- Pirmą dieną iš 1 stiklinės paruošto raugo, 2 stiklinių viso grūdo ruginių miltų ir 0.5 stiklinės šilto vandens užmaišome tešlą ir paliekame šiltai 12 val.
- Antrą dieną į paruoštą pakilusią masę suberiame likusius viso grūdo ruginius ir kvietinius miltus.
- 0.5 stiklinėje šilto vandens ištirpiname druską, cukrų, medų ir supilame į masę, suberiame nuplikintus kmynus, sėklas ir viską gerai maišome, kad masė būtų vienalytė.
- Suminkius tešlą formuojamas kepaliukas ir dedamas arba į formą, arba ant kepimo popieriaus ir dar 3 val. reikia šiltai palaikyti, kad pakiltų.
- Iškilusį pusgaminį dėti į įkaitusią iki 185-200 C orkaitę ir kepti apie 1 val.