Raugas - tai natūralus kildinimo būdas, naudojamas duonai gaminti jau tūkstančius metų. Skirtingai nuo komercinių mielių, raugas yra gyva kultūra, sudaryta iš mielių ir bakterijų, kurios natūraliai randamos miltuose ir ore. Raugas ne tik suteikia duonai unikalų skonį ir tekstūrą, bet ir padidina maistingumą bei pagerina virškinimą. Šis gidas padės jums žingsnis po žingsnio sukurti savo raugą namuose, aptarsime jo panaudojimą ekologiniuose ūkiuose ir kitus svarbius aspektus.
Kas yra raugas ir kodėl jis svarbus?
Duona - ne šiaip sau pyragas, todėl vietoj kepimo miltelių ar sodos ją kildina ir išpurena specialiai subrandintas raugas. Tikras raugas gaminamas iš vandens ir visų grūdo dalių miltų. Raugui skonį suteikia pieno rūgšties bakterijos, o kildina laukinės mielės, natūraliai augančios ant grūdų jau laukuose, iš kurių kartu su rugiais patenka į malūną ir būna sumaltos į miltus.
Naminis raugas turi keletą privalumų, palyginti su komercinėmis mielėmis. Pirma, raugas suteikia duonai sudėtingesnį ir turtingesnį skonį, su subtiliomis rūgštumo natomis. Antra, raugo duona yra lengviau virškinama, nes bakterijos skaido glitimą ir kitas sudėtingas medžiagas. Trečia, raugas padidina duonos maistingumą, nes bakterijos gamina vitaminus ir mineralus. Galiausiai, raugo gamyba yra ekologiškas procesas, nes nereikalauja jokių cheminių priedų ar pramoninės gamybos.
Fermentacija labai svarbi ne tik duonelės tešlos išpurenimui, kai mielės išskiria CO2, nuo to kaip vyksta rūgimo procesai priklauso duonos tekstūra, forma, tūris, skonis ir aromatas. Šis procesas gali vykti 0-55ºC temperatūroje, tačiau duonelės ruošimui fermentacijai tinkamai vykti reikia 25-30 ºC. Taigi norint išpurenti duonelės tešlą reikės inicijuoti efektyvų fermentacijos procesą tešloje. Tą padaryti galite trimis būdais: tešlos užmaišymui naudoti natūralų raugą, prefermentą (angl. Pre-ferment, Italijoje vadinamas Biga, Prancūzijoje Poolish), arba įprastas kepimo mieles.
Fermentų ir mielių reikšmė
Duonos kepimo procese labai svarbus žodelis yra fermentai. Fermentai yra gyvos ląstelės, daugiausia esančios grūdo išorinėse dalyse ir gemale, o grūdus sumalus patenkančios į miltus. Viso grūdo, akmeninėmis girnomis lėčiau bei žemesnėje temperatūroje sumaltuose, miltuose yra ne tik daugiau mikroelementų, bet ir fermentų. Būtent dėl to, šie miltai yra tinkamiausi raugui. Ruginiuose miltuose yra daugiau fermentų nei kvietiniuose. Būtent fermentas amilazė dalyvauja procese, kurio metu iš miltuose esančių krakmolo molekulių atskiriamas cukrus (maltozė), kuriuo minta mielės.
Mielės yra vienaląsčiai organizmai, priskiriami grybams. Gamtoje jos randamos ant kai kurių augalų, vaisių, grūdų. Šiuo metu yra žinoma apie 50000 grybų rūšių, tačiau tik apie 350 rūšių priskiriamos mielėms. Mielių panaudojimas duonos kepimui žinomas jau nuo 4000 m. pr.m.e. Mielės reikalingos, kad anaerobinės fermentacijos metu gamintų CO2 ir kildytų tešlą. CO2 gamybos greitis priklauso nuo fermentų aktyvumo, koncentracijos, tešlos sudedamųjų dalių, o taip pat aplinkos faktorių (pH, temperatūros). Mielės taip pat padeda sukelti esminius pokyčius gliuteno struktūroje, kuri susiformuoja, kad joje susilaikytų susidaręs CO2. Be to, mielės taip pat gamina įvairius šalutinius metabolitus, kurie formuoja duonos aromatą.
Raugo pagrindu užmaišytą tešlą kelia ir purena mielės! Žinoma, tai ne mums puikiai pažįstamos kepimo mielės, o vadinamosios laukinės mielės. Laukinės mielės natūraliai auga ant grūdų jau laukuose, iš kurių kartu su rugiais patenka į malūną ir būna sumaltos į miltus. Mus supančioje aplinkoje taip pat gausu mielių sporų ir kitų bakterijų. Bet, kad galėtume pakildyti duonos tešlą, turime užveisti pakankamai didelę šių gyvų organizmų kultūrą. Būtent dėl to ir gaminame raugą - terpę su visomis reikalingomis sąlygomis (drėgme, šiluma, deguonimi, "maistu"), šiems organizmams veikti ir atlikti savo darbą. Raugo masėje be laukinių mielių veikia ir duonelės skoniui labai svarbios pieno rūgšties bakterijos, kurios išskiria pieno ir acto rūgštis. Šiam procesui įvykti reikia 8-12 valandų. Šios rūgštys taip pat pagerina duonos savybes laikymo atžvilgiu.
Kadangi tiek miltuose, tiek Jūsų aplinkoje šių mikroorganizmų koncentracija yra nedidelė, natūralu, kad jiems purenimo darbą atlikti reikia daug laiko. Tačiau nuo fermentacijos laiko tiesiogiai priklauso duonelės skonis ir aromatas. Ilgos ir lėtos fermentacijos metu mielės kartu išskiria ir šalutinius produktus - sukuria skonių ir aromatų kompleksą.
Prefermentai: pagreitinti kildinimo procesai
Prefermentas gaminamas sumaišius miltus, vandenį ir pridėjus šiek tiek mielių. Toks raugas dažniausiai naudojamas prancūziškos ir itališkos duonos tešlos užmaišymui. Prefermento paruošimui naudojamos kepimo mielės (sausos granuliuotos arba presuotos). Jos naudojamos tam, kad pagreitintume duonos kildymo ir kepimo procesus, kitaip tariant, paskubinti fermentacijos procesus, o tai padaryti gali tik ženkliai didesnė mielių koncentracija. Pavyzdžiui, 100 gramų miltų apytiksliai gali būti nuo 1 iki 10 milijonų gyvų mikroorganizmų, tarp kurių tik 30,000 yra vadinamosios laukinės mielės. Tuo tarpu 2.5 gramuose kepimo mielių (standartiškai tiek dozuojama 100 g miltų) koncentruota 25 milijardai mielių ląstelių. Taigi, prefermento naudojimas duonelės užmaišymui, mums leidžia išnaudoti visas teigiamas fermentacijos savybes, kurios yra labai svarbios duonos struktūrai, skoniui ir aromatui.
Prefermentas turi daug pavadinimų: biga, poolish, chef, levain, sponge, pâte fermentée - tačiau, visi gaminami tuo pačiu principu, dažniausiai skiriasi tik vandens kiekis. Sumaišius prefermento ingredientus - miltus, vandenį ir mieles - paliekame kilti kambario temperatūroje bent 12 valandų. Prefermentas suteikia kepiniams puikų skonį, labai švelnią rūgštelę, aromatą, puikią kepinio tekstūrą su skylutėmis, bei kepinio struktūros stiprumą, plutelės traškumą ir didelį kepinio tūrį bei lengvumą. Be to, tokie kepiniai ilgiau išlieka švieži. Su prefermentu kepamai duonelei naudojama mažiau mielių, nei kepant iškart vien su kepimo mielėmis.
Kaip pasigaminti raugą duonai namuose?
Pačiam pasigaminti raugą yra labai paprasta. Reikia tik miltų, vandens ir kantrybės, nes visas procesas gali užtrukti apie savaitę. Nors raugui reikia skirti šiek tiek dėmesio, procesas nėra toks sudėtingas, kaip gali atrodyti. Šis gidas padės jums žingsnis po žingsnio sukurti savo raugą namuose.
Ko Jums Reikės?
- Miltai: Geriausia pradėti su pilno grūdo ruginiais miltais arba pilno grūdo kvietiniais miltais. Šie miltai turi daugiau maistinių medžiagų ir mikroorganizmų, kurie padeda raugui greičiau įsitvirtinti. Vėliau galėsite naudoti baltus kvietinius miltus.
- Vanduo: Naudokite nechloruotą vandenį. Jei jūsų vandentiekio vanduo yra chloruotas, palikite jį pastovėti atvirame inde 24 valandas, kad chloras išgaruotų.
- Stiklinis indas: Reikalingas didelis stiklinis indas (apie 1 litrą) su plačiu kaklu. Stiklas yra geriausias pasirinkimas, nes jis nereaguoja su raugu.
- Dangtis arba audinys: Indą reikia uždengti dangčiu arba audiniu, kad apsaugotumėte raugą nuo vabzdžių ir dulkių, bet leistumėte jam kvėpuoti.
- Svarstyklės: Svarstyklės yra labai naudingos, kad galėtumėte tiksliai išmatuoti miltų ir vandens santykį.
- Šaukštas arba mentelė: Maišymui.
Ruginio ir kvietinio raugo auginimo instrukcijos
Ruginio ir kvietinio raugo auginimas yra beveik analogiškas, tik ruginio raugo auginimui prireiks daugiau vandens, nei kvietiniam. Raugas geriausiai auga šiltoje, bet ne per karštoje kambario temperatūroje, tam tinkamiausia 21-29 laipsnių temperatūra. Jei auginsite vėsesnėje 21-24 laipsnių temperatūroje, raugas bus vidutinio rūgštumo ir labiau subalansuoto skonio, nei auginamas aukštesnėje temperatūroje, tada skonyje dominuos rūgštumas.
Ruginio raugo auginimas
- Pirmame stiklainyje gerai mediniu šaukštu sumaišykite ruginius miltus su vandeniu iki vientisos masės (rekomenduojama 50 g miltų ir 50 g vandens) ir palikite 24 valandoms, geriausiai, apie 20-22 šilumos temperatūroje.
- Sekančią dieną pusę raugo ruošinio iš pirmojo stiklainio perdėkite į antrąjį stiklainį ir dar kartą sumaišykite su 100 g ruginių miltų ir 150 ml vandens. Išmaišykite iki vientisos masės ir palikite sekančioms 24 valandoms augimui.
- Procesą, aprašytą 2 punkte, kartokite 7-10 dienų, kol užauginsite stiprų ruginį raugą. Atlikusio nuo auginimo raugo likučio neišmeskite, jį galite kaupti ir panaudoti receptuose su raugo likučiu.
Kvietinio raugo auginimas
- Pirmame stiklainyje gerai mediniu šaukštu sumaišykite kvietinius miltus su vandeniu iki vientisos masės (rekomenduojama 50 g miltų ir 50 g vandens) ir palikite 15-24 valandoms, geriausiai apie 20-22 šilumos temperatūroje. Jei jūsų kambario temperatūra aukštesnė, gali prireikti mažiau laiko, o jei žemesnė - daugiau.
- Sekančią dieną pusę raugo ruošinio iš pirmojo stiklainio perdėkite į antrąjį stiklainį ir jį dar kartą sumaišykite su 100 g ekologiškų šviesių kvietinių miltų ir 100 ml vandens. Išmaišykite iki vientisos masės ir palikite sekančioms 15-24 valandoms augimui.
- Po 7-10 dienų, priklausomai nuo temperatūros, laukinių mielių aplinkos, miltų kokybės turėtumėte būti užsiauginę kvietinį raugą. Atlikusio nuo auginimo raugo likučio neišmeskite, jį galite kaupti ir panaudoti receptuose su raugo likučiu, pvz., raugo blynams ar raugo vafliams.
Kaip žinoti, kad raugas paruoštas naudoti?
Kokybiškas aktyvus raugas turėtų būti gerai suburbuliavęs, pilnas oro, švelniai kvepėti jogurtu, būti ne per daug rūgštus. Raugas yra paruoštas naudoti, kai jis padvigubėja arba patrigubėja per 4-8 valandas po maitinimo. Jis taip pat turėtų turėti daug burbuliukų ir malonų, rūgštelėjusią kvapą. Galite padaryti eksperimentą, ar jūsų raugas jau subrendęs: šaukštelį raugo įdėkite į vandens stiklinę - gerai subrendęs raugas plūduriuos paviršiuje ir neskęs, o dar nesubrendęs ar perrūgęs raugas nugrims į dugną. Jei raugas kyla labai lėtai arba neturi burbuliukų, maitinkite jį dar kelias dienas, kol jis taps aktyvesnis.
Raugo laikymas ir priežiūra
Raugą reikia reguliariai maitinti, kad jis būtų sveikas ir aktyvus. Prieš naudodami raugą, pamaitinkite jį - taip galėsite įvertinti jo kokybę. Jei pamaitintas kyla - viskas gerai, jei ne - nebetinkamas kepti. Pakilęs raugas po kiek laiko pradeda leistis žemyn: kuo labiau rūgsta, tuo labiau skystėja. Iš perrūgusio raugo kepama duona sunkiai kyla, iškepta būna rūgštaus skonio. Jei raugas pakilo, tačiau duonos kepti dar neketinate, įdėkite raugą į šaldytuvą. Taip 48 val. dar galėsite jį naudoti duonos parauginimui, jo nereiks papildomai maitinti. Jei nenaudojate raugo kasdien, galite jį laikyti šaldytuve. Šaldytuve raugas kils lėčiau, todėl jį reikia maitinti rečiau, pvz., kartą per savaitę. Prieš naudojant raugą iš šaldytuvo, jį reikia išimti ir leisti sušilti kambario temperatūroje. Tada jį reikia pamaitinti, kad jis vėl taptų aktyvus.
Raugas ir temperatūra
Temperatūra turi didelę įtaką raugo aktyvumui. Ideali temperatūra raugui yra apie 20-25°C. Šaltesnėje temperatūroje raugas kils lėčiau, o šiltesnėje temperatūroje - greičiau. Jei jūsų namuose vėsu, galite laikyti raugą šiltoje vietoje, pvz., šalia orkaitės arba radiatoriaus. Jei jūsų namuose karšta, laikykite raugą vėsesnėje vietoje.
Raugas ir miltų tipai
Skirtingi miltų tipai paveiks raugo skonį ir tekstūrą. Pilno grūdo miltai suteikia raugui sodresnį skonį ir tekstūrą, o balti kvietiniai miltai - švelnesnį skonį. Ruginiai miltai suteikia raugui stiprų, rūgštelėjusią skonį. Galite eksperimentuoti su skirtingais miltų tipais, kad atrastumėte savo mėgstamą derinį. Jei bet kokį turimą raugą pamaitinsite ruginiais miltais, turėsite ruginį raugą, o jeigu kvietiniais - kvietinį. Kepant duoną dažniau, galima eksperimentuoti: keisti raugą, miltus (ruginius ar kvietinius) arba dalį jų kiekio pakeisti avižiniais, grikių miltais. Kepant tradicinę lietuvišką duoną, rekomenduojama rinktis viso grūdo miltus, kadangi šie yra rupaus malimo, turi išsaugoję natūralių fermentų. Jau nuo senų laikų būtent iš rupių (viso grūdo) ruginių miltų lietuviai kepdavo ruginę duoną, o kvietiniai miltai buvo naudojami tik šventiniams kepiniams.
Raugas ir vandens kokybė
Vandens kokybė taip pat gali paveikti raugo aktyvumą. Svarbu naudoti nechloruotą vandenį, nes chloras gali sunaikinti mieles ir bakterijas. Jei jūsų vandentiekio vanduo yra chloruotas, palikite jį pastovėti atvirame inde 24 valandas, kad chloras išgaruotų. Taip pat galite naudoti filtruotą vandenį.
Raugas ir laikas
Raugui reikia laiko, kad subręstų ir įgytų savo unikalų skonį. Kuo ilgiau raugas bus maitinamas, tuo geresnis bus jo skonis. Jaunas raugas gali turėti silpnesnį skonį, o subrendęs raugas - stipresnį ir sudėtingesnį skonį. Raugas iškyla greitai - per 6 val., padedamas laukinių mielių. Fermentacija, kurią vykdo pieno rūgšties bakterijos, vyksta ilgiau. Būtent todėl raugą reikia laikyti šiltai maždaug 12 val. ir tik praėjus šiam laikui kepti duoną.
Raugo problemų šalinimas
Kartais raugas gali susidurti su problemomis, pvz., jis gali kilti labai lėtai arba turėti nemalonų kvapą. Štai keletas patarimų, kaip šalinti problemas:
- Raugas kyla labai lėtai: Patikrinkite, ar raugas yra pakankamai šiltai. Jei jūsų namuose vėsu, laikykite raugą šiltoje vietoje. Taip pat įsitikinkite, kad maitinate raugą reguliariai.
- Raugas turi nemalonų kvapą: Tai gali reikšti, kad rauge yra per daug rūgšties. Išmeskite didžiąją dalį raugo ir maitinkite jį naujais miltais ir vandeniu. Taip pat įsitikinkite, kad indas, kuriame laikote raugą, yra švarus.
- Rauge atsirado pelėsis: Jei rauge atsirado pelėsis, jį reikia išmesti. Pelėsis gali būti pavojingas sveikatai.
Raugo panaudojimas kepant duoną
Kai raugas bus paruoštas naudoti, galėsite pradėti kepti duoną. Raugas suteikia duonai unikalų skonį ir tekstūrą, kurios neįmanoma pasiekti naudojant komercines mieles. Raugas taip pat padidina duonos maistingumą ir pagerina virškinimą. Naujokams ir mažiau patyrusiems kepėjams siūloma pradėti būtent nuo duonos, kuri kepama kepimo formose. Duoną galima gardinti sėklomis, grūdais, prieskoniais. Paeksperimentavę atrasite skaniausią.
Tešlos konsistencija
Jei tešla labai skysta, paimtas į rankas tešlos gabaliukas neišlaiko formos ir slysta tarp pirštų, iškepta duona gali susmegti. Kad to išvengtume, vandenį į tešlą reikia pilti atsargiai. Nesvarbu, kiek nurodyta receptūroje. Jei jūsų naudojamas raugas yra ilgiau parūgęs, jis suskystėja, todėl vandens tešlai reikia mažiau. Jei tešla per kieta, padėtas ant stalo tešlos gabaliukas nepraranda formos, jį sunku formuoti. Taip atsitiko tikriausiai dėl to, kad viską darėte per greitai, nedavėte pakankamai laiko raugui pastovėti. Per kietą tešlą visada galite šiek tiek praskiesti šiltu vandeniu.
Kildinimas ir kepimas
Prieš kepimą kildinti reikia, kol tešlos tūris padvigubės, ne mažiau kaip 2,5-3 val., nes duona turi pakankamai susifermentuoti. Duonos paviršių reikia nuolat drėkinti. Iškildintą duoną reikia pašauti į orkaitę, esant aukštai temperatūrai (250 °C), kad susiformuotų duonos pluta. Aukštoje temperatūroje reikia kepti labai trumpai, apie 10-15 min., vėliau sumažinti iki 200 °C ir dar kepti apie 40 min. Ilgai kepant susiformuoja labai stora pluta. Kepimo metu atvėrus kepimo orkaitės dureles, orkaitėje labai greitai sumažėja temperatūra. Kepant duoną staigūs temperatūros pokyčiai nėra gerai, pradėjus kepti aukštoje (250 °C) temperatūroje, vėliau ši turi kristi palengva.
Techninio raugo panaudojimas ekologiniame ūkyje
Šalia tradicinio raugo panaudojimo maisto gamyboje, fermentacijos ir biologinių procesų principai yra gyvybiškai svarbūs ir ekologiniame ūkininkavime. Šiame straipsnyje aptariamas techninio raugo (fermentuotų organinių medžiagų ir biologinių aktyvatorių) naudojimas ekologiniame ūkyje, siekiant užtikrinti optimalų maistinių medžiagų balansą augalams.
Ekologiniuose ūkiuose itin svarbu užtikrinti augalų aprūpinimą reikalingomis maistinėmis medžiagomis, naudojant tvarius ir aplinkai draugiškus metodus. Kadangi sintetinių trąšų naudojimas yra draudžiamas, ekologiniai ūkininkai turi pasikliauti organinėmis trąšomis, tokiomis kaip mėšlas, kompostas, žaliosios trąšos ir natūralios kilmės mineralinės trąšos. Tinkamas maistinių medžiagų balansas yra būtinas siekiant išvengti dirvožemio nualinimo, užtikrinti gerus derlius ir apsaugoti aplinką nuo taršos.
Augalams reikalingos maisto medžiagos ir jų reikšmė
Augalams reikalingos įvairios maisto medžiagos, kurios atlieka svarbias funkcijas jų augime ir vystymuisi. Pagrindinės maisto medžiagos yra:
- Azotas (N): Būtina sudėtinė dalis visų gyvybiškai svarbių medžiagų: baltymų, amino rūgščių, nukleino rūgščių, chlorofilo, hormonų, vitaminų, fermentų ir kt. Kai jo trūksta, augalai tampa smulkūs, šviesiai žali, vėliau gelsta.
- Fosforas (P): Reikalingas organinių medžiagų sintezei, medžiagų apykaitai augaluose, jis įeina į nukleino rūgščių sudėtį ir yra makroenergijos šaltinis. Jo trūkstant apatiniai augalo lapai paraudonuoja, vėliau paruduoja ir lapai būna smulkūs, augalai silpnai krūmijasi.
- Kalis (K): Skatina fotosintezę, stiprina angliavandenių tekėjimą iš lapų į kitus organus, padeda kauptis amino rūgštims, aktyvina fermentus, stiprina baltymų sintezę, padeda sulaikyti vandenį, didina augalų atsparumą sausroms ir kt.
Maisto medžiagų šaltiniai ekologiniame ūkyje
Visos trąšų normos, naudojamos augalams tręšti, turi būti tiksliai apskaičiuotos atsižvelgiant į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį, norint dirvožemyje išlaikyti teigiamą azoto, fosforo, kalio (NPK) balansą. Būtina vengti per didelio tręšimo mėšlu ir srutomis, nes tai gali teršti aplinką. Maisto medžiagas įsisavinti padeda augimo aktyvatoriai “Penergetic” ir “Biokal 01” (jis naudojamas ir kaip trąša). Draudžiama naudoti Čilės salietrą.
| Maisto medžiaga | Šaltiniai |
|---|---|
| Azotas (N) | Ankštiniai augalai, mėšlas, srutos, žaliosios trąšos, kompostai, "Biokal 01". Ankštiniai augalai labai svarbūs augalininkystės ūkiuose, kur jie gali būti auginami užimtame pūdyme, kaip įsėlis, sėklai ar pardavimui. |
| Fosforas (P) | Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mineralinės trąšos, fosforitmilčiai, žaliosios trąšos, "Biokal 01". |
| Kalis (K) | Mėšlas, srutos, natūralios kilmės mineralinės trąšos: kalio sulfatas, kalio magnezija, kalio chloridas, kalio druska, kizeritas, žaliosios trąšos, "Biokal 01". |
| Mikroelementai | Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mikroelementinės trąšos: boro rūgštis, boraksas, amonio molibdatas, natrio molibdatas, natrio amonio molibdatas, vario sulfatas, mangano sulfatas, mangano chloridas, cinko sulfatas, kobalto sulfatas. |
Mėšlo tvarkymas ir naudojimas ekologiniame ūkyje
Mėšlas pasaulyje yra seniausiai ir daugiausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Tręšiant mėšlu, iš vienos tonos daugiausia augalai gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4.5-5.0 kg azoto, 2.5-3.0 kg fosforo ir ~ 6.0 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienerius, o trejus, ar net penkerius metus. Mėšlas ypač veiksmingas mažai puveninguose, nualintuose, silpnai sukultūrintuose dirvožemiuose, o daug organinės medžiagos ir normaliam augalų augimui būtinų medžiagų turinčiuose, mėšlo veiksmingumas yra mažesnis.
Mėšlo sudėtis
Paprastai mėšlą sudaro gyvulių ekskrementai (išmatos ir šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės ir kt.). Nuo šių medžiagų cheminės sudėties labiausiai priklauso mėšlo kokybė bei sudėtis. Išmatų cheminę sudėtį lemia auginamų gyvulių rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių mėšle, fosforo ir kalio - avių ir arklių mėšle, kalcio - avių ir galvijų mėšle. Pagal augalams reikalingų maisto medžiagų kiekį atskirų gyvulių rūšių mėšlas vertinamas tokia seka:
- avių mėšlas;
- arklių mėšlas;
- galvijų mėšlas;
- kiaulių mėšlas.
Geriausias mėšlas, įvertinus visus minėtus rodiklius, gaunamas kreikiant durpėmis. Durpės sugeria drėgmę ir amoniaką. 100 kg šiaudų sugeria maždaug 225 mg, 100 kg durpių-1150-2400 mg amoniako. Kreikiant šiaudais, sekliuose tvartuose per parą prarandama apie 10% bendro azoto, randamo kietose ir skystose suaugusių galvijų išmatose, o kreikiant durpėmis- tik 0.7%. Dėl to mėšlas, kai kreikiama durpėmis, visada būna geresnės kokybės, nei kito kraiko mėšlas. Kraikui vartojami šiaudai turėtų būti smulkinami. Šiaudų kapojai drėgmės ir amoniako sugeria 1.5-2 kartus daugiau, negu sveiki šiaudai.
Mėšlo laikymas
Mėšlo gamybos procese laikymo periodas yra labai svarbus. Laikymo būdas ir sąlygos dažnai lemia mėšlo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę - sanitarinę būklę. Kraikinio mėšlo laikymo technologija yra daug priimtinesnė. Be to, iš esmės išsprendžiama mėšlo laikymo problema - kraikas sugeria drėgmę bei dujas (amoniakinis azotas ), o tai labai svarbu ir aplinkosauginiu (neteršiamas oras ir vanduo), ir ūkiniu (maisto medžiagų nuostolių mažinimas) požiūriu. Lietuvoje labiau paplitusi kraikinio mėšlo laikymo technologija.
Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta atskira mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Nusprendus statyti mėšlidę, reikia apskaičiuoti, kokio dydžio ji turėtų būti. Lietuvos sąlygomis, joje turėtų tilpti per 8 mėnesius susikaupęs mėšlas. Naudingą mėšlidės plotą galima apskaičiuoti, skiriant vieno suaugusio galvijo pagamintam mėšlui sukrauti maždaug 5 m2, arklio - 4m2, galvijų ir arklių prieauglio - 3m2, suaugusios kiaulės - 2 - 3m2, avies apie 0.5m2 naudingo mėšlidės ploto. Tokiose mėšlidėse turi būti įrengtas ir srutų rezervuaras. Mėšlidėse mėšlas nepaliekamas gulėti pakrikai, o tvarkingai sukraunamas į vieną krūvą. Sukraunant ir papildomai suminant mėšlą, labai sumažėja azoto nuostoliai.
Kitas kraikinio mėšlo laikymo būdas - „gilus“ tvartas. Šis būdas gana paplitęs Lietuvos kaime. Giliame tvarte gyvuliai kojomis sumina kraiką, į kurį susigeria srutos ir iš girdyklų ar kibirų išbėgęs vanduo. Kaip ir seklaus tvarto mėšlidėse, gilaus tvarto grindis reikia iškloti 0.5 m storio sausų durpių sluoksniu („kempinė“ srutoms) arba, jei to negalima padaryti, išbetonuoti ar išplūkti moliu. To tikslas - apsaugoti dirvožemį ir paviršinius bei gruntinius vandenis nuo užteršimo tvarto nuotekomis, taip pat neprarasti maisto medžiagų.
tags: #techninis #raugas #panaudojimas