Juoda duona nuo seno mėgstama ir vertinama lietuvių tautos. Vienas iš senoviškų lietuvių kultūros bruožų yra pagarba duonai. Ne vienas lietuvis, išvykęs svetur, paklaustas, ko labiausiai ilgisi, atsako, kad lietuviška duona kelia didžiausią namų ilgesį. Duona per amžius mūsų krašte buvo kepama, valgoma ir vertinama, nes ji turi daugybę naudingų medžiagų, suteikia energijos, ilgam pasotina.
Vilkaviškio kraštas, garsėjantis savo turtinga istorija ir kultūra, turi kuo didžiuotis ir maisto pramonės srityje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vilkaviškio duonos kepyklų istoriją ir šiuolaikinę veiklą, kuri atspindi ne tik vietos verslo raidą, bet ir bendruomenės gyvenimą bei tradicijas.
Vilkaviškio kepyklos „Savas“ istorija ir sėkmė
Prieš kelis dešimtmečius vilkaviškiečiai negalėjo pasigirti skania duona, ji buvo pigi, bet negardi, tad dažniau kaimiečiai ja paršelius penėdavo, nei ant savo stalo dėdavo. Tačiau kai prieš penkiolika metų kepyklą įsigijo iš Žemaitijos į Suvalkiją atkakęs verslininkas Juozas Liebus, apie čia kepamą nuostabią duoną ir pyragus netruko žinia pasklisti po visą Lietuvą. Iš šio krašto kaip geriausią lauktuvę dažnas dabar gabenasi kvapų „Vilkaviškio gardžiosios“ ar juodos duonos „Skanumėlis“ kepalą.
Juozas Liebus prasitaria, kad šioje kepykloje dirba visa jo šeima ir tai kantriai kurtas bei puoselėjamas šeimos verslas. Iš viso bendrovėje „Savas“ dirba 160 darbuotojų.
Atraskite unikalų „Savas“ asortimentą
Kepykla „Savas“ šiuo metu kepa arti pusės šimto pavadinimų juodos ir šviesios duonos, o pyragų, sausainių bei kitokių gardėsių - per šimto pavadinimų ir kas mėnesį sugeba vis kažkuo nauju nustebinti.
Mėgstantys sumuštinius su juoda duona ras ne vienas jos rūšį: saldesnės, rūgštesnės, taip pat ir su saulėgrąžomis ar sėklomis. Puikaus skonio yra ir Juoda TAVO duona su saulėgrąžomis, pasižyminti itin kruopščiai atrinktų gamybos produktų sudedamosiomis dalimis. O štai „Rygos“ duona tikrai mėgstama ir vertinama pirkėjų. Tai plikyta juoda duona, kuri pasižymi puriu ir švelniu minkštimu. Bočių duona - tai juoda duona be konservantų, todėl duonos skonis išlieka itin natūralus, o tekstūra puri. Duonos „Jums“ sudėtis: ruginiai ir kvietiniai miltai, vanduo, druska, ruginis salyklas, kmynai, cukrus, mielės ir joduotoji druska. Nevengiantys pasimėgauti batonu tikrai išsirinks savo mėgiamiausią - „Gintarinį“, „Miestiečių “. O ieškantiems naujų ir sveikų skonių - „Grikių“ batonas. Smagurių kepykloje laukia įvairios bandelės, šakočiai, sausainiai, skruzdėlynas su aguonomis, žagarėliai ir pyragai.
Prieš porą metų čia pradėti kepti ilgaragiai šakočiai, kuriems naudojami tik natūralūs produktai, tapo tokie paklausūs, kad prieš didesnes šventes jų net pritrūksta. Ypatingoms progoms jie dar ir dailiai puošiami, cukrinėmis gėlytėmis apkaišomi. Ne mažiau populiarios ir kraitelės su margaspalviais grybukais. O įvairiausios spurgytės, sausainukai, keksiukai, pyragai su aguonomis, uogienėmis, džemais, džiovintais vaisiais, riešutais - tikras smagurių rojus, kuriuo galima lepintis kada tik panorėjus.
O štai duonos kepalai su išraitytais vardais, datomis, simboliais - tai jau išskirtinė dovana, teikiama ypatingomis progomis. Kepykla „Savas“ pagal savą receptūrą kepa ir duonos kubiliukus, kuriuose kavinėse patiekiama sriuba, duoną su plikytais miežiais, salykliniais grūdais, saulėgrąžomis, „Sveikuolių“ duoną, šviesią 7 grūdų rūšių duoną, mažylius duoniukus, net ir duonos traškučius... Viską išvardyti, kaip ir išragauti, nėra paprasta, bet, matyt, verta, mat pats kepyklos „Savas“ direktorius tikina, kad jam nėra skanesnės duonos už savą ir pasigiria, kad viena naujausių kepyklos duonučių buvo jo vardu pavadinta.
Verslo iššūkiai ir sėkmės strategija
Pasak UAB „Savas“ direktoriaus J. Liebaus, duonos ir pyragų kepėjų dabar tiek daug, kad išsaugoti ar atrasti naują nišą nėra paprasta. Su didžiaisiais prekybos centrais rajonų kepyklėlėms beveik neįmanoma susitarti - čia lentynas užkariavę stambieji duonos gamintojai, o su smulkiaisiais centrų vadybininkai net į kalbas nesileidžia. O jei ir pavyktų susiderėti, gaminiams „prilipdomi“ tokie milžiniški antkainiai, kad kaina išsipučia lyg ant mielių. Todėl, kad būtum pastebėtas, labai daug dėmesio reikia skirti gaminių skoniui, kokybei, jų įvairovei.
Tad „Savas“ Lietuvoje „pabarstė“ per 20 savų firminių parduotuvėlių, turi keturias kepyklėles, įsiprašo į kaimų bei kitas rajonines parduotuves, kurių yra apie 800. Beje, žemaičiai savo kraštiečio duonos ir pyragų neįsileidžia - gal bijo konkurencijos, o gal negali atleisti, kad ne Žemaitijoje, o Suvalkijoje žemaitis J. Liebus kuria sėkmingą verslą.
Anot J. Liebaus, duonos valgytojų Lietuvoje labai sumažėjo - daug žmonių išvyko svetur, vyresnioji karta jos perka nedaug, mat duona gerokai išbrango, be to, tapo populiaru valgyti maistą be duonos - įvairius dribsnius, kruopas, liesą mėsą, daržoves... Dietų besivaikantieji įtikėję, kad duona tukina. Pastaruoju metu vėl tapo populiaru kepti duoną namuose. Manoma, jog tokiu būdu ji bus natūralesnė, skanesnė. Tačiau, kad duonutė būtų tikrai gardi, reikia didelės, karštos krosnies, gero raugo, sumanumo ir kantrybės. Ne visos šeimininkės, deja, gali tuo pasigirti.
Tradicijų puoselėjimas ir meistrystė
Natūrali, kokybiška duona šviežia išlieka gana ilgai, žinoma, ne tiek ilgai, kiek konservantų „pripumpuota“. O juk būtent nedidelės duonos kepyklos tuo ir ypatingos, kad stengiasi laikytis senųjų tradicijų, kepti duoną natūralią, pagardintą kmynais, ajerais, o ne konservantais ar sintetiniais priedais, kaip kad įprasta manyti apie parduotuvėse parduodamą duoną. Tad kepykla „Savas“ krosnis kūrena visą parą, kad pirkėjus pasiektų dar garuojanti, kvapi duona. Kasdien iš kepyklos įvairiomis kryptimis iškeliauja apie 5-6 t įvairiausių duonos bei pyrago gaminių.
„Pirkėjai dabar tikrai turi iš ko rinktis, tad tenka stengtis, kad, paragavę būtent mūsų duonos ar pyragų, vėl jų pageidautų. Smagu, kai žmonės giria, jog mūsų duona ypatinga. Mūsų įmonėje laikomasi senovinių duonos kepimo receptų ir technologijų, naudojami natūralūs plikiniai ir raugai, duonelė ilgai brandinama. Kepalai formuojami rankomis, todėl duona primena senolių keptą kaimiškoje krosnyje. Bene pačius gardžiausius ir populiariausius įmonės gaminius yra sukūrusi technologė Aldona Baronaitienė. Būtent jai turime būti dėkingi už puikias duonas „Vilkaviškio gardžiąją“ bei „Skanumėlis“, kurios jau 15 metų sėkmingai konkuruoja su šimtais kitų duonų“, - sako Vilkaviškio kepyklos „Savas“ direktorius J. Liebus.
Kepykloje naudojama moderni įranga, kuri leidžia užtikrinti juodos duonos, pyragų, baltos duonos ir kitų kepinių kokybę ir nekintantį, pamėgtą skonį. Gamyboje nenaudojami konservantai, tad tiek tamsi duona, tiek šviesi duona yra natūraliai skani ir puri.
„Rugelis“: Tautinio paveldo puoselėjimas Vilkaviškio krašte
Šalia didesnių kepyklų, Vilkaviškio krašte taip pat veikia mažesnės įmonės, kurios specializuojasi tautinio paveldo produktų gamyboje. Birutės Drevininkaitienės verslo pradžia siekia 1987 metus, kai ji įkūrė kooperatyvą, kuris kepė naminę ruginę duoną malkomis kūrenamoje duonkepėje krosnyje. Po reorganizacijos, 1990 metais, buvo įkurta B. Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“.
„Rugelis“ nuolat puoselėja tautinio paveldo tradicijas, savo kepinius formuodama taip, kaip tai darydavo per amžius - rankomis. Įmonė skleidžia šias tradicijas ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, dalijasi jomis su kitais Rūmų nariais.
Įmonė jau daugiau kaip 14 metų kepa aukso medaliu parodose įvertintus šakočius, nuo jų populiarumu neatsilieka ir meduoliniai grybukai. Šie du paklausūs gaminiai šiemet daugiausiai ir gaminami. 2022 metais įmonės meduoliniai grybukai buvo įvertinti aukso medaliu parodoje „Rinkis prekę lietuvišką-2022“. Komisijos nariai konkurse dalyvauti užregistruotus gaminius vertino pagal kokybės, inovatyvumo, draugiškumo aplinkai, tvarumo ir kitus kriterijus.
Verslininkė pasakojo, kad, kepant šakotį, volą suka elektra, bet visa kita daroma rankomis: tešlos užpylimas, šakočio formavimas - rankų darbas. Kaimiškų sausainių kepyklėlėje niekaip nesuformuosi be dviejų moterų rankų ir mėsos malimo mašinėlės. Viena grūda tešlą, kita - gaudo sausainį ir nukerpa. „Ne mašinos kepyklėlėje dirba, o moterų rankos. Elektrinius tešlos maišymo prietaisus turime, naudojame“, - teigė B. Drevininkaitienė.
Šakietės B. Drevininkaitienės „Rugelio“ kepiniai plačiai žinomi visoje Lietuvoje, ypač juos mėgsta Vilniaus krašto gyventojai. Vilniečiai užsisako tautinio paveldo konditerijos gaminių, patys ieško „Rugelio“ skanėstų mugėse. „Rugelio“ produkcija iškeliauja ir už Lietuvos ribų. Kepėjams smagu, kad šiuos gaminius, keliaujant įvairiomis kryptimis svetur, renkasi prezidentūros komanda, ambasadoriai, jų paragavo Prancūzijoje ir kitose šalyse.
Nors 2022 metų infliacija kepykloms sudavė skaudų smūgį, B. Drevininkaitienė vis dar sėkmingai tęsia savo verslą. Pasiskaičiavę elektros, vandens, degalų sąnaudas, pabrangusias žaliavas, „Rugelio“ savininkai taip pat buvo priversti pamažu branginti savo kepyklos produkciją, nes suprato, kad kitaip tikrai neišgyvens.
Vilkaviškio duonos kepimo tradicijų ištakos
Istorijos pradžia ir pirmieji žingsniai
Nors tiksli Vilkaviškio duonos kepyklos įkūrimo data nėra vienareikšmiškai nurodyta, galima teigti, kad duonos kepimo tradicijos šiame regione siekia gilią senovę. Duona visada buvo svarbi lietuvių virtuvės dalis, o vietos kepėjai stengėsi išsaugoti ir puoselėti šį amatą.
XIX amžiuje, augant miesteliui ir didėjant gyventojų skaičiui, atsirado daugiau mažų kepyklėlių, kurios tenkino vietos bendruomenės poreikius. Šiuo laikotarpiu kepėjai pradėjo eksperimentuoti su naujais receptais ir kepimo būdais, siekdami pagerinti duonos kokybę ir skonį.
XX amžius atnešė daug iššūkių ir pokyčių Vilkaviškio duonos kepykloms. Pirmasis pasaulinis karas, nepriklausomybės kovos ir sovietinė okupacija turėjo didelės įtakos verslui ir kasdieniam gyvenimui. Nepaisant sunkumų, vietos kepėjai stengėsi išlaikyti savo verslą ir toliau tiekti duoną bendruomenei. Kaip rašoma Šmariahu Pustapetskio atsiminimuose, sovietinės okupacijos metais daugelis privačių krautuvių, įskaitant ir kepyklas, buvo nacionalizuotos. Tai reiškė, kad vietos kepėjai prarado savo verslą ir turėjo dirbti valstybinėse įmonėse.
Atgavus nepriklausomybę, Vilkaviškio duonos kepykloms atsivėrė naujos galimybės. Vietos verslininkai galėjo vėl įkurti savo kepyklas ir konkuruoti rinkoje. Tačiau šis laikotarpis taip pat atnešė naujų iššūkių, tokių kaip didėjanti konkurencija, žaliavų kainų kilimas ir besikeičiantys vartotojų poreikiai.
Dvaro įtaka vietos kepykloms
Remiantis istoriniais šaltiniais, Vilkaviškio dvaras jau XVII amžiuje turėjo savo administraciją, kuriai buvo pavaldūs ir vietos gyventojai, įskaitant ir kepėjus. Vilkaviškio dvaras, minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XVII amžiaus, turėjo didelės įtakos vietos bendruomenei, įskaitant ir kepėjus. Dvaro administracija reguliavo prekybą ir amatus, o vietos gyventojai buvo įpareigoti mokėti mokesčius dvarui už savo veiklą.
Istorikas J. Totoraitis teigia, kad neįvardintame 1660 m. mokesčių sąraše šalia keleto tenutų minimas ir Vilkaviškio tenutas, t.y. didžiajam kunigaikščiui priklausantis dvaras. Tai seniausia data, kurioje užfiksuotas Vilkaviškio dvaro vardas. 1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad tuo metu Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo ir Dvaro (Zamkowa) gatvė. Tai dar vienas dokumentas, kuriame netiesiogiai minimas Vilkaviškio miesto dvaras. 1757 m. Vilkaviškio miesto činšo registre minimos septynios miesto gatvės: Gardino, Varšuvos, Kisiniškių, Aukštoji, Kauno, Gudelių, Pilies.
Dvaro buvimas turėjo tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką vietos ekonomikai. Viena vertus, dvaras skatino prekybą ir amatus, nes jam reikėjo įvairių prekių ir paslaugų. Kita vertus, dvaro mokesčiai ir reguliavimas galėjo apsunkinti vietos verslininkų veiklą.
Žydų bendruomenės indėlis į Vilkaviškio kepyklų istoriją
Vilkaviškio žydų bendruomenė, kuri ilgą laiką gyveno šiame regione, taip pat turėjo didelės įtakos vietos kepyklų istorijai. Žydai kepėjai garsėjo savo meistriškumu ir tradiciniais receptais, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą.
Pasak Šmariahu Pustapetskio, jo pavardė kilusi nuo Vilkaviškio kaimelio ,,Pūstapėdžiai“. Jis gimė Vilkaviškyje 1914 metais liepos 15 d. ir studijavo tekstilę Brno mieste (Čekoslovakija). 1941 m. birželio 14-16 d. iš Vilkaviškio buvo išvežti 535 asmenys, žydų devynios šeimos, 28 asmenys. Jeruzalės žydų universiteto profesoriaus Dovo Levino teigimu, ,,bendras tremtinių žydų skaičius arti 7000. Istoriko archyve saugoma apie 900 buvusių tremtinių paliudijimų“.
Žydų kepėjai Vilkaviškyje kepė įvairių rūšių duoną, bandeles ir pyragus, kurie buvo populiarūs ne tik tarp žydų, bet ir tarp kitų vietos gyventojų. Jų kepiniai buvo gaminami iš aukštos kokybės žaliavų ir kepami pagal tradicinius receptus, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą.
Kitos Vilkaviškio regiono kepyklos
Vienas iš svarbių Vilkaviškio rajono duonos kepimo verslo pavyzdžių yra UAB „Kybartų srovė“ duonos kepykla. Šiai įmonei 1998-2008 metais vadovavo Vitas Katkevičius, kuris taip pat buvo aktyvus politinis ir visuomenės veikėjas. Jo vadovavimo laikotarpiu kepykla sėkmingai plėtojo savo veiklą ir prisidėjo prie vietos bendruomenės gerovės.
Vitas Katkevičius gimė 1947 metais Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Kalvarijos maisto pramonės technikumą, jis įgijo maisto pramonės įrengimų techniko-mechaniko specialybę. 1990 metais V. Katkevičius buvo išrinktas pirmuoju Kybartų miesto meru, o vėliau dirbo Kybartų seniūnijoje ir specialiojoje internatinėje mokykloje.
Be vadovavimo UAB „Kybartų srovė“ duonos kepyklai, V. Katkevičius taip pat aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Jis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus narys ir kelis kartus išrinktas į Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybą, kur vadovavo žemės ūkio ir aplinkosaugos komitetui.
tags: #vilkaviskio #duonos #kepykla