Žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už erdvę ir laiką. Kasdienybėje, kurioje mes nuolat sukiojamės, erdvė ir laikas nuolat „painiojasi po kojomis“ ir tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų realybė, tokia pat tiršta ir visa apimanti, kaip ir daiktai, supantys mus iš visų pusių. Gyventi žmogui visų pirma reiškia būti erdvėje ir laike.
Iš tikrųjų pačia elementariausia prasme mes esame ne tik apsupti laiko ir erdvės, bet ir įsupti į juos, tarsi erdvėlaikis būtų savotiški vystyklai, kuriuose ir žmogus, ir daiktas pasmerkti kepurnėtis nuo gimimo iki mirties, nuo atėjimo į šį pasaulį iki išėjimo iš jo.
Žmogaus pamatinį laikiškumą atveria jo mirtingumas. Trumpaamžis - taip graikai vadino žmogų, jį priešpriešindami nemirtingiesiems - nelaikiškiems - dievams. Trumpaamžiškumas ir yra ne kas kita, kaip intensyviausias laiko išgyvenimas, duotas žmogui. Žmogus paklūsta laikui ir yra jam absoliučiai pavaldus. Tačiau laikas nepaklūsta žmogui, ir tai yra vienas raiškiausių žemiškosios būklės menkumo ir net pamatinio jos tragizmo rodiklių. Šiuo požiūriu daiktai nesiskiria nuo žmogaus. Jie irgi pavaldūs laiko galybei ir nelaikiškumo arba vadinamosios amžinybės požiūriu yra trumpaamžiai. Laiko atkarpa, ilgesnė ar trumpesnė, nelaikiškumo fone neturi jokios reikšmės. Amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas.
Lygiai tas pat pasakytina apie erdvę. Pamatinį žmogaus erdviškumą ryškiai parodo tai, jog jis gali būti tik vienoje vietoje ta prasme, kad visur ir visada jis pririštas prie savojo kūno. Net keisdamas vietą, kaip sakoma, persikeldamas iš vienos vietos į kitą, jis vis tiek būna tik vienoje vietoje ir iš principo negali susidvejinti - būti iškart dviejose vietose, juolab daugelyje vietų. Erdvės požiūriu žmogaus baigtinumas toks pat pamatinis, kaip ir laiko požiūriu. Trumpaamžis yra ir mažaerdvis. Erdvė įspraudžia mirtingąjį į tokius pat ankštus rėmus, kaip ir laikas. Kad ir kur keliautum, visada būsi tik čia ir dabar. Erdvėlaikio vystyklai lemia pamatinį žmogaus ribotumą, blokšdami jį į ontologinę menkystę. Tas pat galioja ir daiktams, visada ir visur prikaustytiems prie tam tikros vietos ir negalintiems iškart būti visur.
Kad ir kaip dalytume ir plėstume laiką, jo giją nutiesdami į begalinę praeitį arba į neapibrėžtą, todėl ir pabaigos neturinčią ateitį, esame pasmerkti būti dabar. Nykstanti dabarties akimirka laike yra toji vienintelė „vieta“, kuri apibrėžia neapibrėžtą žmogaus ir daikto laikiškumą. Nykstantis „čia“ erdvėje yra vienintelė „akimirka“, apibrėžianti neapibrėžtą žmogaus ir daikto erdviškumą. Pamatinis čia-dabar yra pirmesnis ir laiko, ir erdvės atžvilgiu; erdvė ir laikas yra tik vientisojo čia-dabar suskaidymas ir abstrahavimasis nuo pirminės, neišskaidytos čia-dabar struktūros. Bet koks čia visur ir visada yra dabar; bet koks dabar visada ir visur yra čia. Čia-dabar vientisumas yra toji versmė, iš kurios ištrykšta ir erdvė, ir laikas kaip tariamai savarankiškos esantys. Net laikas-savaime ir ne erdvė-savaime yra pirminės duotys, iš pradžių egzistuojančios atskirai ir savarankiškai, o visai priešingai: pirminė duotis yra tas neišskaidytas vienys, kurį (žinoma, tik apytikriai) galima pavadinti pirmapradžiu erdvėlaikiu, susitelkusiu į čia-dabar atomą. Šitokį pirmapradį erdvėlaikio vientisumą naiviai parodo kasdienė erdvės ir laiko santykių vartosena: laiką „matuojame“ ne juo pačiu, o erdve; erdvę „matuojame“ ne ja pačia, o laiku. Sakydami „toli“, visada turime galvoje ne tik erdvinį atstumą, bet ir laiką, ir net visų pirma laiką, reikalingą tam atstumui įveikti: „toli“ reiškia „daug laiko“. „Arti“ reiškia „mažai laiko“. „Ten“ suponuoja „toli“; „čia“ suponuoja „arti“; bet ir toluma, ir artuma yra ne tik erdvės, bet ir laiko „rėžiai“. Tas pats galioja ir laikui. Jį mes matuojame tik erdve, ir nėra kito būdo „raižyti“, vadinasi, konkretinti ir pagauti laiką.
(Ištrauka: Šliogeris A. Transcedencijos tyla. Vilnius: Margi raštai.)
Laikas ir erdvė filosofijoje bei moksle
Nesvarbu, ar kokia nors filosofinė kryptis tai svarsto ar ne, visų įvykių ir mąstymo galimybes nulemia laikas (ir erdvė). Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku. Tačiau tai nereiškia, kad yra bendrai sutariama, kaip šis fenomenas turi būti apibrėžtas - turime omenyje vakarietiškų sąvokų nepastovumą ir kitas civilizacijas, kurios pasižymi kitokiu supratimu. Filosofijoje ir moksle laikas yra pagrindinė problema, kurią išsprendęs žmogus suprastų visatą. Bet būtent tokio supratimo siekimas ir kelia didžiausių sunkumų: galbūt jis yra absoliutus, galbūt reliatyvus, o galbūt nei viena, nei kita - galbūt tai priklauso tik nuo specifinės kalbos ir kultūros interpretacijos. Gali būti, kad laiko klausimas yra susijęs su gyvybingumu, mat kiekviena rūšis turi savo biologinį laikrodį, kuris nebūtinai sutampa su kitų gyvybių ar net įvykių laikrodžiais.
Kalbant dar bendriau, gali būti teigiama, kad kosmosas prasidėjo sulig didžiuoju sprogimu. Tačiau toks teiginys yra aiškiai problemiškas, nes tvirtinant, kad buvo kokia nors pradžia ir esant „po jos“, kyla klausimas, o kas buvo „prieš ją“. Šiuo atveju laiko sąvoka yra priimta a priori, ir didysis sprogimas yra suvokiamas tik kaip vienas iš įvykių laiko tėkmėje, o ne laiko pradžia. Taip pat kyla prieštaravimas tarp laiko objektyvios duoties ir laiko kaip transcendentalinės visos vidinės ir išorinės patirties sąlygos sampratų. Būtent transcendentalinės laiko patirties svarstymui skirsime ypač daug dėmesio. Šioje dalyje bus svarstomas laiko ir erdvės būtinumas bet kokiai patirčiai. Taip pat pažymėsime, kad laikas, erdvė ir judesys nesutampa su jokia aiškinama teorija ir todėl reikalauja „transcendentalinės“ prieigos. Visa tai atvėrus, bus galima tęsti tyrimą ir atskleisti transcendentalinės sąmonės galimybes suvokti kosmosą be metafizinių, ontologinių ir teologinių prielaidų.
Laiko kelionių fizika ir filosofija
Erdvės sąvokų įvairovėje susigaudyti nelengva. Vieni erdvę suvokia kaip tuštumą, kiti - kaip avilį, kuriame nuo vienos korio akutės prie kitos skraido bitutės, dar kiti - kaip dalykų santykius tarp „čia“ iki „ten“. Yra ir tokių, kurie apie euklidinę arba neeuklidinę erdvę kalba kaip apie daiktų ribą arba net ontologiškai nebūtiną plotmę, nes pačiam daiktui, turinčiam esmę, erdvė neturi jokios įtakos, kad ir kur jis bebūtų. Dauguma teoretikų vis dar kalba apie erdvės tuštumą ir mėgina ją pripildyti kokia nors medžiagiška „mase“. Toks požiūris gajus ir šiandien: mokslininkai džiūgauja, jog tie galaktiniai atstumai, kurie atrodo kaip tuščia erdvė, vis dėlto pasirodo esantys ne tušti, o pilni „juodosios materijos“, sudarančios 85 procentus medžiagiškos visatos.
Viena pagrindinių erdvės suvokimo bėdų yra metodologinė: kaip galima erdviškai būtybei suvokti erdvę jos neapleidžiant? Juk erdvės neįmanoma apčiuopti taip, tarsi ji tebūtų tik dar vienas daiktas greta kitų, arba reikia siųsti ekspediciją į Šiaurės ašigalį ir ten ieškoti erdvės; visi šie užmojai nulemia metaforišką suvokimą, kuris numato erdvės patirtį; vadinasi, bet kokia interpretacija vienaip ar kitaip išreiškia mūsų buvimą erdvėje. Dar svarbiau yra tai, kad toks buvimas reikalauja atsakyti į klausimą, kaip mes galime atverti kosminę erdvę, neapleidę savo vietos - nesvarbu, ar tai būtų gyvenimas artimiausioje aplinkoje, ar šioje planetoje. Kokiame erdvės patirties lygmenyje tampa įmanoma peržengti mūsų gyvenamosios vietos ir mūsų erdvinės pozicijos ribotumą? Juk aš esu „čia“ ir niekur kitur, nors tasai „čia“ nėra suprantamas be „ten“, nors aš ir nesu „ten“. Netgi stebėtina, kad būdamas „čia“ aš suvokiu „ten“, kuris taip pat gali tapti mano „čia“. Bet juk „ten“ gali būti ir medis mano kieme, ir Lietuva už 7000 kilometrų, ir Andromedos ūkas - dar prieš skaičiuojant, „kaip toli“ tai yra. Bet argi tai reikštų, kad tarp mano „čia“ ir Andromedos ūko „ten“ esantis erdvės atstumas yra matuojamas nutiesus kokią nors matuojančią juostą? Juk mes dar net nežinome, kas yra pats „atstumas“, jau nekalbant apie jo apskaičiavimą. Šiuolaikiniai „šventieji karai“, kilę iš Artimųjų Rytų tradicijos, turi savo „šventąsias vietas“ ir nesvarbu, kur jos bebūtų, jos yra „mūsų“ vietos ir mes jas ginsime iki mirties, ypač jei viena vieta yra vienos genties, tačiau skirtingų tos genties protėvių palikuonių šventoji vieta. Pavyzdžiui, Jeruzalė, kuri lemia tokių palikuonių tapatybes, taip pat yra ir vienos genties įvairių šeimų karų židinys.
Kultūrinės erdvės sampratos
Šių laikų žmonija tapo labai „kultūringa“, nes visata, visas žmogaus gyvenimas ir visos teorijos pasirodo kaip kultūriniai konstruktai. Tai reiškia, kad ir erdvės suvokimas priklauso tik tam tikram specifinės kultūros konstruktui. Žinoma, toks visuotinis teiginys yra absurdiškas, bet, užuot argumentuojant prieš šiuos absurdiškus teiginius, galima trumpai apžvelgti kultūriškumo sukurtą erdvės(-ių) retoriką.
Ritualinė erdvė (vietos erdvė)
Pirma, galima pradėti nuo ritualinės erdvės, kurioje visi įvykiai, kad ir kur jie bevyktų, veikia vienas kitą, ir vienas iš tokių veikiančiųjų veiksnių yra magiška žmogaus kalba ar magiški veiksmai. Įvairiose kultūrose yra apstu posakių ir maldelių, reikalingų siekiant „apsisaugoti“ nuo „ten“ vykstančių įvykių. Pavyzdžiui, Upanišadose esama begalės žaibo blykstelėjimo išraiškų: „Lai jis nutrenkia mano priešą, bet lai nenutrenkia manęs“; arba, kaip sako pastoriai ir kunigai, rabinai ir imamai, karo lauke ateistų nėra: „O Dieve, tegu ta bomba krinta ten, o ne čia.“ Bet kuris „čia“ ir bet kuris „ten“ veikia be jokio konkretaus atstumo: kai prieš dešimt metų prie Teksaso krantų siautė uraganas, pastorius Robertsas pakėlė ranką ir uraganą pasiuntė į Floridą, nes Teksase gyvena geri krikščionys, o Floridoje esama daugybės homoseksualų. Tokia erdvė yra ne geometrinė, o „vietos“ erdvė. „Čia“ yra uraganas, o „ten“ Florida, „čia“ yra žemė, o „ten“ Andromeda, ir norėdami, kad po penkių milijardų metų Andromeda nebebūtų „čia“, mes ištarsime „sakralinius“ žodžius, ir Andromeda iš vieno „ten“ atsidurs kitame „ten“, bet ne „čia“. Tokia vietų erdvė, kurioje vietos gali būti sukeistos ir sutapatintos, yra kasdienė duotybė. Vakariečiai taip pat turi savo „šventąją“ vietą - Atėnus, grindžiančius visos Vakarų civilizacijos tapatumą. Dar galime pridėti ir valstybių ar imperijų sostines, iš kurių spinduliuoja visa galia ir į kurias piliečiai yra traukiami, nes jose stūkso „mūsų“ galybės paminklai. Visą tokios erdvės logiką galima susiaurinti iki kaimelio bažnyčios ir smuklės, kurioje yra sprendžiami svarbūs klausimai.
Ši „dėžės“ arba „bičių avilio“ erdvės metafora taip pat nulemia ir kūno interpretavimą, vadinamąją „vertikalią padėtį“, turinčią šešias visiems bendras kryptis: aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, kairėn-dešinėn. Toji kūniška koordinacija „erdvėje“ sudaro pagrindinę ne tik pastatų, bet ir kitų kultūros plotmių architektūros struktūrą. Dievybės yra aukštai, velniai - žemai, žmonės - viduryje; taip pat mes turime tris socialines klases: aukštąją, viduriniąją ir žemąją, taip pat ir luominę hierarchiją.
| Lygmuo | Būtybės / Socialinė klasė |
|---|---|
| Aukščiausias | Dievybės, Aukštoji klasė |
| Vidurinis | Žmonės, Vidurinioji klasė |
| Žemiausias | Velniai, Žemoji klasė |
Kartą, kai Napoleonas bibliotekoje negalėjo pasiekti knygos, vienas aukšto ūgio leitenantas jam pareiškė: „Jūsų šviesybe, aš esu aukštesnis ir paduosiu jums knygą.“ Napoleonas užsigavęs suriko: „Tu nesi aukštesnis, tu tiesiog ilgesnis.“ Taip pat iškyla kairiųjų ir dešiniųjų politinės partijos, randasi siekiantys „ten“ ir norintys sugrįžti „atgal“ judėjimai. Net ir prieštaravimas, kylantis tarp religijos ir mokslo, priima tokią erdvę: vieni teigia, kad žmogus yra ant dviejų kojų atsistojusi beždžionė, kiti - kad žmogus yra puolęs angelas. Architektūra tiesiog sukuria tokios erdvės atvaizdą: pastatai turi priekį ir galą, nevienodus aukštus ir rūsius, prekybos pastatuose žmonės sėdi atitinkamame „aukštyje“: prezidentas aukščiausioje vietoje, žemiau jo - pirmieji pavaldiniai, ir vis žemyn. Ši dėžės, arba bičių avilio erdvės, metafora taip pat nulemia įvairias mokslines nuostatas - nuo gravitacijos iki prognozių, kaip daiktai (atomai ar netgi galaktikos) bus išsidėstę erdvėje - „ten“. Nors manoma, kad Laplace’o modelis nebegalioja, vis dar ieškoma erdvinio dalių išsidėstymo ir klausiama, kokie bus šio išsidėstymo „ten“ erdvėje rezultatai. Ši erdvė yra laikoma racionalumo pagrindu iki šių dienų; net ir sociologai tampa mokslininkais tyrinėdami, kurie vieni ar kiti asmenys yra „čia“ ir kaip numatyti, kur jie bus „ten“ kiekvieną dieną. Jų metodas - sekti mobiliųjų telefonų vietas: kiekvienas telefonas kiekvieną dieną visuomet pasirodo „čia“ - namie, paskui „ten“ - darbe, todėl tuo remdamiesi mes galime moksliškai prognozuoti, kad 90 procentų žmonių iš ryto yra namie, o devintą valandą - darbe. Toks judėjimas moderniuosiuose Vakaruose gali būti sekamas visą parą. O modernybės tęsinyje - postmodernybėje ši erdvė jau tapo diskursų įvairovės ir net moderniųjų kiekybinių erdvės „aiškinimų“ pagrindu.
Šokanti erdvė
Kitokio kultūrinio pobūdžio erdvė yra „šokanti“ erdvė, ir joje dalyvauja visa žmonija. Ši erdvė pasirodo tiesiogiai per gyvenimo ritmus, nesvarbu, ar tai būtų muzikališkumas, ar dzeno tyla, nuskambanti sulig varpo dūžiu, ar visa psichologija, analizuojanti „sielą“, ar kosmosas, kuriame visa šoka ir sukasi poliariniu ratu - tai nurodo pagonybės sezonų pasikartojimas, sezoniniai ritualai sakralinėse vietose, ar kosminis Šivos šokis ir pagaliau kinų tai či. Žmogaus eisena, jo alsavimas (siela) yra ritmingi, tiksi jo biologinis laikrodis. Kai kurios kultūros tiesiog gyvena muzikaliai, ritmiškai, sieliškai. Afroamerikiečių pasaulis yra šokantis, jų eisena yra siūbuojanti, jie turi savo „sielą-ritmą“. Ten, kur kūno judesiai tampa šokiu ir kur žodinė erdvė yra persunkta muzikinių-psichologinių išraiškų, ten visa yra jausminga. Nors šiuo atveju taip pat yra kalbama apie „čia“ ir „ten“, abu šie poliai yra persmelkti jausmingumo: jie gali būti nuobodūs, atstumiantys, patraukiantys, siaubingi, aistringi, juokingi ir todėl įtraukiantys žmogaus išraiškas. Viena svarbi šios erdvės savybė yra jos „poliariškumas“, kuriame judėjimas vieno polio link tuo pat metu yra ir judėjimas į kitą, judėjimas link meilės artėja prie neapykantos, judėjimas link dangaus yra ir judėjimas link pragaro - dievai ir demonai keičia vieni kitus. Reikia pabrėžti, jog „šokanti“ erdvė neturi jokių kitų duotybių, tokių kaip, pavyzdžiui, stabili erdvė, nes pats šokis nevyksta ant kokios nors scenos. Ji turi būti „suskliausta“ kaip šokiui nereikalinga ir neturinti jokio sąryšio su šia erdve. Tad šokėjo figūra nuo scenos turi būti pakelta į kosminį lygmenį, kuriame nėra jokios scenos. Tai reiškia, jog šokėjo šokis ir yra „šokančios“ erdvės kūrimas - ir tai vyksta ne ant scenos ir ne kokioje nors erdvėje. Gali pasirodyti, jog mes lyg ir stovime „ant“ žemės, kuri yra stabili, bet pagal šokio erdvės logiką žemė taip pat šoka ir skrieja ratu aplink saulę, o ši skrieja dar didesniu ratu, kaip kad S. Kubricko filme „Kosminė Odisėja“ pagal J. Strausso valsą arba, anot Jacqueso De Liège’o, kaip „Summa Musicae“. Tai, ką girdi ir matai, kaip judi ir ką jauti, priklauso šokio erdvės sinestetikai. Griežtai kalbant, visos metaforos, paremtos daiktų, įvykių ir žmogaus „buvimu erdvėje“, ir net heideggeriškoji „būtis pasaulyje“ čia negalioja. Nors „šokanti“ erdvė yra kultūros kūrinys, turėjo būti pastebėta ir tai, jog ją galima pratęsti kosminėje sąmonėje ir šitaip nutolti nuo „pernelyg žmogiškų“ prielaidų.
Dauguma kultūros tyrinėtojų, pasitelkę modernųjį vakarietišką pasaulio skaidymą į dalis, priima tezę, jog patirtis priklauso tam tikroms skirtingoms ir skirtingai erdvėje paskirstytoms „vietoms“. Tad muzika, garsai ir jų ritmiškumas skleidžiasi savo „girdėjimo vietoje“, todėl ir „šokanti erdvė“ yra išvedama iš akustinės patirties. Vizualinė patirtis savo ruožtu taip pat glūdi tam tikroje vietoje (smegenų ar proto dalyje), todėl ir visa, kas pasaulyje patiriama, yra suvokiama per vizualumo funkciją. Tai reiškia, jog stabili erdvė, kurioje kiekvienas daiktas ar įvykis turi savo vietą šalia kitų, yra išvedama iš vizualumo funkcijos. Tačiau pasikėlus į kosminę plotmę paaiškėja, jog tokio išvedimo nepakanka, nes mūsų galios yra pernelyg ribotos, jog galėtų apimti visatą. Tai reiškia, jog yra numatoma kosminė patirtis, kuri suteikia pagrindą pasirinkti ar vieną ar kitą juslinę plotmę kaip labiau tinkamą siekiant išreikšti a priori suvoktą kosminę erdvę. Nepaisant pastangų viską suredukuoti į žmogiškumo ir kultūros plotmę, kiekviena kosminė galimybė įtraukia visą žmogų. Juk šokyje šoka ne tik ausys ar kojos, bet visas kūnas, net ir akys. Svarbiausia šios erdvės savybė yra jos „nuotaika“, taip persmelkianti visatą, jog netgi kai kurie XX a. teoretikai, pavyzdžiui, Otto’as Friedrichas Bollnowas, S. Strasseris ar Heideggeris tokią erdvę suvokė kaip kasdienę ir neišvengiamą. Tačiau to nereikia perdėti - labiausiai ji atsiveria kaip garsų, muzikos (ir todėl šokio) erdvė. Muzikalumas yra patirties plotmė, kuri neišvengiamai yra jausminga - nesvarbu, ar tai būtų siaubas, džiaugsmas, įkvėpimas, lietuvio artojo „rytmečio lyrika“, ar net aistrų audros.
Erdvės suvokimas per perspektyvą
Kita kultūrinė erdvė, apie kurią jau buvo užsiminta, yra sukurta taip, tarytum ji būtų tęstinė, turinti tris matmenis, kartais brėžiama kaip perspektyva - kaip kad renesanso tapyboje. Ši erdvė reikalauja griežto atskyrimo, nes joje daiktai turi savo vietas ir jie yra arba „čia“, arba „ten“ - jie negali būti abiejose vietose tuo pat metu. Žmogui svarbu turėti kitiems neprieinamą savo vietą arba net tašką. Aš esu čia, šioje vietoje, ir iš savo pozicijos sudarau perspektyvą, tašką, kuris steigia mano tapatumą šioje erdvėje. Niekas kitas šio tapatumo negali perimti, nes niekas negali būti mano vietoje tol, kol joje esu aš. Šios erdvės sukurtas perspektyvos taškas leidžia rastis įvairioms metaforoms, tokioms kaip ego ir vizualumo, pirmiausia perspektyvaus, pirmumui. Reikia tik prisiminti, kad šios erdvės atsiradimas iškart pareikalavo centro, iš kurio toji erdvė yra regima, - egologiško centro su visa jo tapatumo išlaikymo problematika. Ši problematika taip pat siejasi ir su laiku, nes, kaip jau pastebėjome, dabarties taškas yra lygus „čia“ taškui. Galima sakyti, kad aš einu nuo „čia“ iki „ten“ ir kartu nuo „dabar“ iki „tada“.
Erdvės rūšys Rytų tradicijoje: Akaša
Kitokio pobūdžio tuštuma atsiveria dzenbudizme ir ypač dzeno patirtyje. Kalbant apie Akašos sampratą, viena yra išorinė erdvė, kurioje yra visi keturi elementai. Antra erdvės rūšis yra vidinė erdvė, iš kur kyla mintys ir emocijos. Ir tada yra trečia erdvė. Tai yra energijos erdvė, kur nėra minčių, emocijų, bet tu tik jauti energiją. Gilioje meditacijoje tu patiri tai. Viena vadinama Būt Akaš, išorinė erdvė, antra yra Čit Akaš, erdvė, iš kur kyla mintys ir emocijos, ir trečia, Čid Akaš, t.y. sąmonės erdvė. Pati sąmonė yra kita erdvė giliai mumyse. Visi išradimai kyla iš šių trijų erdvės rūšių. Čid Akašoje, sąmonėje ji jau yra. Visos žinios ateina į Čit akašą iš Čiadakošos per mintis ir emocijas. Kartais sėdi ir stebi plačią erdvę, nukreipi ten dėmesį, ir protas taip pat tampa tuščias. Gražią dieną, kai dangus be debesų, tiesiog šviesios žvaigždės ir tu guli ir vis spoksai į dangų. Kai spoksai į dangų, kas nutinka? Viduje taip pat sukuriama ta erdvė. Tokia tuštuma, ir tu patenki į meditacinę būseną. Taigi visos mintys, idėjos, viskas, ką mes darome pasilieka toje erdvėje. Galbūt ateityje kas nors išras prietaisą, prasigręžti į Akašos įrašus. Tada tu galėsi išsiaiškinti, kas nutiko 2010, 2011 m. ir prieš tai.
Laiko kelionių fizika ir filosofija
Galėjai pastebėti savo paties gyvenime, kad kai kuriose vietose tu susinervini ir supyksti. Kas nutiko? Toje erdvėje yra žmonės, kurie buvo pikti arba įaudrinti. Todėl tau įėjus į tą erdvę, ji paveikia visą tavo elgesį. Ir kai esi geroje draugijoje, kas nutinka? Tu jautiesi žymiai lengviau, pakylėtas viduje, visiškai atsipalaidavęs ir ramybėje. Todėl draugija yra svarbu, iš tikrųjų svarbu. Tai nereiškia, kad tu turėtum vengti žmonių, nes jie nėra gera draugija. Tu taip pat turėtum būti stiprus, ir vietoje to, kad pabėgtum nuo neigiamos įtakos, tu privalai teigiamai paveikti bet kokią blogą aplinką. Ir meditacijos (kurse pažengusiems) padės tau būti labai stipriu ir stabiliu toje erdvėje. Todėl kur tu eini, tu nešiesi savo erdvę ir darai įtaką labiau, nei tave ji paveikia. Ne stalo teniso kamuoliukas, bet stiprus smūgis, kad tu galėtum įtakoti erdvę aplink save. Tai tu turi tvirtai žinoti tam, kad nepabėgtum nuo situacijos tol, kol ji nėra tokia bloga, kad ji praryja tave. Tada tu švelniai pasišalini, nepabėgi. Todėl, kai vaikai žaidžia, erdvė yra graži. Kai tu dainuoji, ir kiekvienas dainuoja tą pačią gaidą, ta sukuriama erdvė yra harmoninga ir rami, ypatingai senovės dainos, senos dainos. Sanskrito giesmės turi papildomą įtaką, nes jos išliko Akašoje 20 000 - 50 000 metų. Galbūt daugiau, tu net nežinai, nuo kada jos čia yra. Bet kas, kas yra Dieviška, visada yra visuotina. Kultūra skiriasi, religija skiriasi, apranga skiriasi, muzika skiriasi, skirtingos vietos, bet erdvė yra ta pati. Vidinė erdvė yra ta pati. Ir tai yra nuostabu, kad šis mokslas buvo žinomas prieš tūkstančius metų.
Kiek iš jūsų jaučia, kad kai tik įžengėte į ašramą, jau jaučiatės lengviau? Kitoks patyrimas, kitokia erdvė; jūs galėjote tai pajusti teisingai! Tai yra akivaizdu; net Bangaloro ašrame, nes čia vyksta meditacija. Čia kasdien žmonės sako: „Aš tik įėjau ir O, aš jau jaučiuosi lengviau. Mano protas yra aiškesnis'.
Erdvėlaikio kontinuumas: Einšteino reliatyvumo teorija
Erdvės ir laiko kontinuumas yra viena iš sąvokų, kilusių iš Einšteino reliatyvumo teorijos. Daugelis žmonių yra girdėję apie tai, bet iki galo nesupranta, kaip ir su ja susijusi Einšteino lygtis E = mc². Erdvės-laiko idėja pagrįsta tuo, kad ji susideda iš keturių matmenų: trijų erdvinių ir vieno laiko. Tai yra, tai yra keturmatis dalykas. Įvykiai erdvėlaikyje vaizduojami keturiomis koordinatėmis. Nors Einšteinas, pasitelkęs reliatyvumo teoriją, erdvėlaikio sampratą pavertė neatsiejama fizikos dalimi, mokslininkai apie vieną erdvėlaikį kalbėjo keletą metų, kol ši teorija pasirodė. Problema ta, kad žmonės laiką suvokia visai kitaip nei ilgį, plotį ir aukštį. Jei, pavyzdžiui, suvokiame, kad tam tikra kryptimi nuėjome per toli, galime pasukti atgal. Fizikai bando paaiškinti, kodėl laikas taip skiriasi nuo erdvinių matmenų. Tačiau laiko kaip ketvirtosios dimensijos, nors ir ypatingos, statusą galima įrodyti. Sąlygomis, su kuriomis žmonės susiduria kasdieniame gyvenime, erdvės ir laiko suvokimas kaip atskiros dalys nėra problema, todėl erdvės-laiko idėja yra tokia prieštaringa.
Pagrindinis reliatyvumo teorijos bruožas yra tas, kad laikas sulėtėja, kai judama greičiu, artimu šviesos greičiui, palyginti su nejudančio stebėtojo suvokimu. Panašiai, esant greičiui, artimam šviesos greičiui, erdvė susitraukia judėjimo kryptimi. Tai reiškia, kad jei žmogus, keliaujantis labai greitai, išmatuoja du įvykius ir palygina rezultatus su lėčiau keliaujančio asmens matavimais, jis gaus skirtingas reikšmes tiek erdvėje, tiek laike. Šis erdvės ir laiko kontinuumas gali būti iškreiptas dėl gravitacijos, kuri daro įtaką laikui taip pat, kaip ir erdvei. Masyvių objektų, tokių kaip pulsarai, judėjimo aplink vienas kitą matavimai patvirtina reliatyvumo teorijos prognozes, susijusias su erdvės ir laiko veikimu. Šie matavimai vis dar atliekami, iš dalies todėl, kad yra teorijų, alternatyvių reliatyvumo teorijoms. Nors mokslininkai žino, kad erdvės ir laiko kontinuumas egzistuoja, daug kas apie jį lieka nežinoma. Dešimtmečius fizikai nesugebėjo suderinti reliatyvumo ir kvantinės mechanikos.