Viduramžiai, laikotarpis tarp antikos ir Renesanso, apima ilgą laiką, kurį galima suskirstyti į ankstyvuosius (IV-XI a.), brandžiuosius (XI-XIII a. pirmoji pusė) ir vėlyvuosius (XIII a. antroji pusė-XVI a. pirmoji pusė). Šiame laikotarpyje susiformavo savitas mentalitetas, kuriam būdingas tam tikras mąstymo, suvokimo ir galvosenos būdas. Viduramžiais gyvavo tiek rašytinė, dažniausiai dvasininkų, kultūra ir literatūra, tiek sakytinė, tautosakinė. Viduramžių menui ir literatūrai būdingas simbolizmas, alegorijos, netiesioginis jausmų ir minčių reiškimas.
Viduramžių Kultūra ir Riterių Epochos Žiedas
Maždaug nuo XII a. vidurio Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės - riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais.
Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Šis kultūrinis virsmas sukūrė terpę naujo tipo literatūrai ir poezijai.
Kas buvo Trubadūrai?
Trubadūrai - XI a. pab. Pietų Prancūzijos dvarų, vėliau XII-XIII a. ir Šiaurės Ispanijos bei Italijos dainų kūrėjai. Dėl žodžio „trubadūras“ kilmės daug ginčijamasi, bet atrodo, kad jis kilęs iš oksitaniškojo veiksmažodžio trobar, reiškiančio „sukurti, sugalvoti ar atrasti“. Taigi trubadūrai galėdavo rasti tinkamą žodį ar rimą, derantį jų gražioms eilėms.
Nuo tų laikų Europos viduramžių literatūra darosi nebeanonimiška. XII a. riterinių romanų autorių ir trubadūrų vardai jau žinomi; iš jų tarpo iškilo ir pirmieji įžymūs rašytojai bei asmenybės: Chrétienas de Troyes, Bernaras Ventadūrietis (Bernart de Ventadour), Marija Prancūzė (Marie de France) ir kt. Jie padėjo pagrindą naujųjų laikų literatūros individualumui. Tiesa, tai buvo tik individualumo pradmenys, nes to meto dainiai vis dėlto iš esmės vadovavosi visuotiniais idealais. Naujo tipo, daugiausia iš didikų luomo kilusius dainius šiaurės Prancūzijoje imta vadinti truverais, pietų Prancūzijos Provanse - trubadūrais.
Be trubadūrų ir truverų, viduramžių Europoje egzistavo ir kitos dainių bei poetų rūšys, atspindinčios regioninius ir kultūrinius skirtumus:
| Dainininkų Tipas | Regionas | Laikotarpis | Apibūdinimas |
|---|---|---|---|
| Trubadūrai | Pietų Prancūzija (Provansas), vėliau Šiaurės Ispanija ir Italija | XI a. pab. - XIII a. | Dvarų dainų kūrėjai ir atlikėjai, daugiausia kilnios meilės lyrika. |
| Truverai | Šiaurės Prancūzija | XII a. | Dainų kūrėjai ir atlikėjai, riterių romanų autoriai. |
| Minezingeriai | Vokietija | XII a. antroji pusė | Poetai, kurių kūryba dažnai siejama su karališkaisiais ir didikų dvarais. |
| Bardai | Keltų kraštai | Įvairūs | Rūmų dainiai, saugoję ir perduodavę žodinę tradiciją. |
| Skaldai | Šiaurės Europos ikirašytinis laikotarpis | Įvairūs | Poetai, kurių poezija vertinama kaip istoriškai patikima įvykių liudininkė. |
| Vagantai/Goljardai | Klajojantys po Europą | Viduramžiai | Klajūnai, žmonės be vietos, dažnai rašantys satyrinę, kartais antiklerikalinę poeziją lotynų kalba. |
Kilnioji Meilė ir Damos Kultas Trubadūrų Poezijoje
Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų ir švelnus įsimylėjęlis. Riterinė tų laikų literatūra dar buvo vadinama kurtuazine (pranc. courtois - mandagus). Svarbus visos riterinės kultūros motyvas yra damos kultas. Literatūra jau nebevaizduoja karžygiškų riterio darbų vardan karaliaus, tėvynės arba tikėjimo - pirmiausia jis tarnauja damai, nesipriešindamas paklūsta visiems jos norams, visur ir visada pabrėžia savo atsidavimą jai.
Į pirmąjį planą iškeldama damos kulto ir meilės temą, riterinė literatūra akcentavo posūkį prie žemiškųjų, pasaulietinių dalykų, toliau nuo bažnytinių dogmų ir askezės. Pirmasis žinomas trubadūras buvo Akvitanijos hercogas Gijomas IX. Jo pirmojo poezijoje buvo elementų, būdingų unikaliam trubadūrų požiūriui į meilę, kurią imta vadinti kilnia meile. Provanso poetai patys ją vadino verai’amors (tikrąja meile) arba fin’amors (puikia meile).
Trubadūrų poezija apdovanojo moterį didžiu kilnumu, šlove bei pagarba. Ji tapo kilnių, dorų savybių įsikūnijimu. Kai kuriose dainose buvo apgailestaujama dėl damos šalto abejingumo susižavėjusiam dainiui. Trubadūro meilė bent teoriškai turėjo likti skaisti. Svarbiausias jo tikslas buvo ne turėti damą, bet doroviškai apsivalyti skatinamam savo meilės jai. Kad būtų vertas, ambicingas poetas būdavo priverstas ugdytis nuolankumą, susivaldymą, kantrybę, ištikimybę ir visas kilnias savybes, kurias turėjo ji.
Trubadūrai manė, jog kilni meilė yra socialinio bei dorovinio tobulėjimo šaltinis, kad mandagus elgesys bei kilnūs darbai kyla iš meilės. Kai ši idėja paplito, ji tapo pamatu viso elgesio kodekso, kurį ilgainiui perėmė paprastosios visuomenės klasės. Prasidėjo naujas gyvenimas, priešingas tam, kurį gyveno grubi ir žiauri feodalinė visuomenė. Riterinė literatūra praturtino kultūrą naujais bruožais - pagarba moteriai, kaip asmenybei.
Trubadūrų Kūrybos Ypatumai ir Atlikimas
Trubadūrų eilėms būdavo kuriama muzika, tad jas galėdavo dainuoti. Trubadūrai keliaudavo iš miesto į miestą, neretai lydimi profesionalių muzikantų, vadinamų žonglieriais, ir dainuodavo savo dainas su arfos, smuiko, fleitos, liutnios ar gitaros akompanimentu.
Algirdas - Ar Gyvenu Teisingai II
Trubadūrai būdavo įvairios kilmės žmonės. Kai kurie gimė žymiose šeimose, keli buvo karaliai, kiti, įgiję trubadūro titulą, nebuvo tokie kilmingi. Kai kurie pasiekė labai aukštą padėtį. Daugelis buvo labai išsilavinę ir daug keliavo. Visi mokėjo galantiškai, mandagiai elgtis, kurti eiles bei groti. Viename šaltinyje sakoma, kad geras trubadūras turėdavo „puikiai žinoti visas paskutines naujienas, sugebėti pakartoti visas svarbias universitetines tezes, gerai žinoti rūmų gandus, ...“
Daugumoje trubadūrų dainų buvo liaupsinamos kilnios meilės dorybės, o kai kuriose atsispindėjo socialiniai bei politiniai to meto klausimai. Vienas iš daugelio trubadūrų poezijos stilių vadinamas sirventa, tiesiogiai išvertus - „tarno daina“. Kai kuriose iš jų buvo demaskuojamas neteisingas valdovų elgesys. Kitose buvo šlovinama narsa, pasiaukojimas, dosnumas bei gailestingumas ir smerkiamas barbariškas žiaurumas, bailumas, veidmainystė bei savanaudiškumas.
Provanso Lyrinės Poezijos Žydėjimas ir Žlugimas
Prie Viduržemio jūros ir Italijos prisišliejusiame, tada savarankiškame Provanse, kur buvo vartojama provansalų kalba, nepaprastai sužydėjo lyrinė poezija (ji iki šiol nepralenkta). Dėl prekybos vystymosi XII amžiuje pietinės Prancūzijos sritys labai praturtėjo. O su klestėjimu atsirado laisvalaikis, švietimas ir įmantrūs meno bei prabangaus gyvenimo skoniai. Langedoko ir Provanso didieji lordai bei damos buvo entuziastingiausi trubadūrų rėmėjai. Šie poetai buvo didžiai gerbiami ir darė labai didelę įtaką aristokratijos skoniui, madoms bei manieroms. Jie tapo Europos balinių šokių pradininkais.
Langedokas buvo tolerantiška šalis. Tulūzos grafai bei kiti pietų valdovai davė žmonėms religinę laisvę. Langedoke daug vidutiniosios klasės atstovų bei kilmingųjų buvo išsilavinę. Pasak istoriko H. R. Trevoro-Roperio, raštingesni pasauliečiai pastebėjo, jog XII amžiaus bažnyčia „labai skyrėsi nuo senosios, kuria ji tvirtino sekanti“. Daugelyje trubadūrų sirventų atsispindėjo žmonių nusivylimas, nepagarba ir pasibjaurėjimą katalikų dvasininkija. Vienoje Gi de Kavajono sirventoje dvasininkija smerkiama už tai, kad dėl pasaulietiškesnių tikslų „pamiršo savo svarbiausią pašaukimą“. Trubadūrų lyrikoje buvo pašiepiama pragaro ugnis, kryžius, išpažintis ir „švęstas vanduo“.
Tačiau Romos bažnyčia manė esanti aukštesnė už visas imperijas ir karalystes. Jos valdžios įrankiu tapo karas. Popiežius Inocentas III pažadėjo viso Langedoko turtus kariuomenei, kuri sugebės numalšinti kunigaikščius ir visus maištus pietinėse Prancūzijos srityse. Prasidėjo pats kruviniausias kankinimų bei žudymų laikotarpis Prancūzijos istorijoje. Trubadūrai vadino juos neteisingais karais. Savo dainose jie išreiškė pasipiktinimą bažnyčios žiauriu elgesiu su kitaminčiais ir tuo, kad popiežius siūlė tokias pat indulgencijas už prancūzų kitaminčių žudymą, kaip ir už netikinčiais laikomus musulmonus.
Bažnyčia labai praturtėjo per albigiečių karus bei vėliau vykdytą inkviziciją. Dauguma trubadūrų, apkaltinti kaip katarai eretikai, pabėgo į ne tokias priešiškas šalis. Šiais karais baigėsi oksitaniškoji civilizacija, jos gyvenimo būdas ir poezija. Inkvizicijos įstatymai uždraudė dainuoti ir net niūniuoti trubadūrų dainas. Bet jos padarė poveikį. Iš tikrųjų jų antiklerikalinės dainos paruošė kelią būsimajai Reformacijai.
Riterių Romanai ir Legendos: Trubadūrų Įtaka
Riterinė literatūra vaisingiausiai buvo plėtojama Prancūzijoje. Jos įtaka pasireiškė ir įžymiems truverams. Įžymusis prancūzų truveras Chrétienas de Troyes (Kretjenas de Trua; apie 1130-1183) parašė seriją puikių romanų apie Artūrą („Lanselotas, arba Vežėčių riteris“, „Ivenas, arba Liūto riteris“) ir davė pradžią Gralio temai, paplitusiai riteriniuose romanuose („Persevalis, arba Apysaka apie Gralį“). Geriausiuose kūriniuose, pvz., „Ivenas, arba Liūto riteris“, jis plėtojo jau nuo „Rolando giesmės“ prancūzų literatūrai būdingą psichologizavimo linkmę.
Pačių sudėtingiausių siužetų riteriniai romanai vis dėlto rėmėsi senovės keltų mitais bei sakmėmis, kurių centrinis personažas buvo legendinis V ar VI a. britų karalius (iš tiesų turbūt genties vadas) Artūras. Įsivaizduota, kad niekada tikru riteriu netaps tas, kas nepabuvo Artūro rūmuose ir nesėdėjo čia prie „apvaliojo stalo“; šis stalas simbolizavo riterių lygybę ir brolystę (dėl to romanai apie Artūrą dar vadinami apvaliojo stalo romanais).
Tarp kitų kūrėjų, bandžiusių tęsti Gralio temą arba savarankiškai parašyti naują romaną apie Gralį, buvo vokiečių poetas Volframas Ešenbachietis (Wolfram von Eschenbach; apie 1170-1220). Gralio istorija jo stambiame eiliuotame romane „Parcifalis“ (XIII a. pr.) įgijo naujų bruožų. Pradinė Gralio reikšmė iki šiol neaiški. Tikriausiai jis kilęs iš keltų tautosakos ir reiškė kokį nors maginį daiktą arba talismaną. Anksti paplitusi krikščioniška legenda susiejo jį su mirties nuosprendžiu Kristui (kraujas, lašantis nuo ieties, ir taurė, į kurią vienas iš Jėzaus mokinių surenka jo kraują). Volframas Ešenbachietis Gralio taurę pakeitė brangakmeniu, kuris gali išpildyti visus žmogaus norus, jį atjauninti ir duoti naujos gyvenimo jėgos.
Tristano ir Izoldos legenda. Deja, nė vienas iš ankstyvųjų prancūzų romanų visas neišliko. Ši stiprių ir permainingų meilės jausmų istorija žinoma iš XIII a. pradžios vokiečių poeto Gotfrydo Štrasburgiečio (Gottfried von Strassburg) eiliuoto romano „Tristanas“ (juo rėmėsi Richardas Wagneris kurdamas operą „Tristanas ir Izolda“). Pasakojimas apie Tristaną ir Izoldą yra lyriškiausia viduramžių sakmė.
Anglijoje anglonormanų karaliaus Henriko II dvare gyvenusią Mariją Prancūzę (Marie de France; XII a. antroji pusė) galima laikyti pirmąja prancūzų rašytoja moterimi. Jos kūrybą sudaro trumpos eiliuotos apysakos, vadinamosios lė (lee), kurios irgi grindžiamos keltų tautosaka.
tags: #xii #a #pietu #prancuzijos #dainiai