Žema temperatūra ir kritulių derinys sukuria vieną iš įspūdingiausių gamtos meno formų, kurias galima rasti nuo Meksikos iki Himalajų, nuo Rytų Afrikos iki Ugnies žemės. Tai - ledynai.
Nors 99 % ledynų mūsų Žemėje yra poliariniuose regionuose, svarbu suprasti, kad ledynai nėra tik atokių, šaltų kraštų gamtos reiškinys. Jie yra svarbūs gėlo vandens šaltiniai, maitina Europos upes ir ežerus, reguliuoja vandens nutekėjimą ir oro temperatūrą. Kalbant apie ledynus, dažnai įsivaizduojame didžiulius šiaurinėse Žemės platumose išsidėsčiusius ledyninius skydus, kokius randame Antarktidoje ar Grenlandijos saloje. Tačiau ledynų yra gerokai daugiau ir įvairesnių.
Europos ledynai: įvairovė ir reikšmė
Šiuo metu Žemėje priskaičiuojama daugiau negu 200 000 ledynų, kurie nepatenka į ledyninių skydų (>50 000 km² ploto žemyniniai ledynai) kategoriją. Tai - ledynų slėnių, kabantys, kalnų karų, ledyninės kepurės ir kiti smulkesni negu 50 000 km² ploto, dažniausiai kalnuotose srityse išsidėstę ledynai. Tokie ledynai paplitę ir Europoje. Jų masyvai susikaupę Islandijoje, Skandinavijos pusiasalyje, Svalbarde, Pirėnuose bei Europos Alpėse.
Ledynus galima apibūdinti kaip didelę teritoriją užimančias ledo sankaupas, judančias dėl sunkio jėgos. Jie formuojasi vietose, kuriose sniego akumuliacija (prietaka) viršija tirpsmą. Spaudžiamas sniegas tampa firnu, kuris ilgainiui transformuojasi į ledą.
Kadaise, prieš 22-20 tūkst. metų, ledynai (tiksliau, iš Skandinavijos atslinkęs ledyninis skydas) formavo ir mūsų dabartinį reljefą ir kraštovaizdyje paliko dar ir šiandien matomus ryškius pėdsakus. Dabar ledynų vaidmuo ne ką menkesnis: jie saugo gėlą vandenį, maitina Europos upes ir ežerus, reguliuoja vandens nutekėjimą ir oro temperatūrą.
Šiauriausiame Europos taške Islandijoje yra ne vienas ledynas. Vatnajokudlio (Vatnajökull) ledynas - tai vieta, kurią būtina aplankyti atvykus į Islandiją. Vatnajökull yra didžiausias ledynas ne tik Islandijoje, apimantis daugiau nei 8 proc. visos šalies, bet ir visoje Europoje. Jo plotas - 8400 km², o ledo kloduose yra beveik tiek pat vandens, kiek visuose kituose Europos ledynuose. Kai kuriose Vatnajokudlio vietose ledas yra 1000 m storio. Tačiau pats ledynas tarsi gyvas: tai plečiasi, tai traukiasi, tai lėtai pulsuoja. Vulkaninės kilmės ežere siūlome paplaukioti valtimis aplink ledkalnius (šią ar kitokias ekskursijas ledyne rekomenduojama užsakyti iš anksto).
Ejafjadlajokudlio (Eyjafjallajökull) ledynas yra 78 km² dydžio ledynas Islandijoje, į vakarus nuo didesnio, Mirdalsjokudlio ledyno. Islandiškai pavadinimas reiškia “salos kalnų ledynas“. Ejafjadlajokudlis yra viena iš mažesnių Islandijos ledo kepurių, kuri dengia vulkano kraterį (dažnai ledynas būna padengtas pelenų sluoksniu). Vulkanas paskutinį kartą išsiveržė 2010 m. kovo ir balandžio mėn.
Nigardsbreen ledynas Norvegijoje tai yra kito, didesnio ledyno Jostedalsbreen atšaka, esanti Jostedalsbreen nacionaliniame parke.
Austrijoje yra Pasterze ledynas, kuris tęsiasi beveik 9 km. Bet jau neilgai, nes jis tirpsta ir vis mažėja kiekvienais metais. Ledynas pasiekiamas pėsčiomis arba funikulieriumi. Čia galima grožėtis ne tik didžiausiu ledynu Austrijoje ir Rytų Alpėse, bet ir stebėti Alpėse gyvenančius švilpikus.
Alpių kalnuose plytintis Hintertukso (Hintertuxer) ledynas žinomas visoje Europoje.
Alečo (Aletsch) ledynas Šveicarijos pietuose yra didžiausias ledynas Europos Alpėse. Ledu padengtas daugiau nei 120 km² plotas (ilgis apie 23 km, plotis virš 1,5 km). Ledynas prasideda Jungfrau kalnyno pietuose ir užsibaigia Viršutinės Ronos slėnyje.
Du Geant ledynas yra Mont Blanc vietovėje Prancūzijoje.
Alpių ledynų tirpimas ir jo pasekmės
Nors ledynai Alpėse traukiasi nuo pat ledynmečio pabaigos, per pastaruosius kelis dešimtmečius dėl žmogaus sukelto visuotinio atšilimo pokyčiai vyko sparčiau. Remiantis ilgamečiais GLAMOS (angl. Glacier Monitoring in Switzerland) alpių ledynų stebėjimais, 1973 m. ledynų plotas Šveicarijoje siekė 1311 km², o štai 2016 m. sumažėjo iki 961 km². Taigi iki 2016 m. prarasta beveik 350 km² buvusio Šveicarijos Alpių ledynų ploto.
Šie didelio masto stebėjimai atliekami remiantis archyvinėmis aero- ir palydovinėmis nuotraukomis. Nuo 1972 m. Žemę stebinti NASA „Landsat“ misija padeda suprasti ledynų nykimo mastą. Netikros spalvos „Landsat“ palydovų vaizduose matome gausiai lankomą Ronos (pranc. Rhône) ledyną, Ronos upės ištakas Šveicarijoje. Netikros spalvos vaizdas, sudarytas iš infraraudonojo, raudonojo ir žaliojo spektro, išryškina ledynus melsvai balta spalva, o aplinkui esančią augaliją - raudona. Lyginant 2001 ir 2024 m. rugpjūčio mėnesio vaizdus, matyti žymus ledyno ploto sumažėjimas.
Remiantis palydoviniais duomenimis galima stebėti ne tik ledynų ploto kaitą, bet ir suprasti jų aukščio kitimo dinamiką, išmatuoti tūrio pokyčius. Didėjant ledyno masei jis pradeda judėti, o šį judėjimą galima tirti naudojantis aktyviais sensoriais, tokiais kaip „IceSAT-2/GLAS“, ir radarais, pavyzdžiui, palydovu „Sentinel-1“.
Perbraižo Europos šalių ribas
Be ekologinių pasekmių, ledynų tirpimas turi ir politines pasekmes. Dalis sienų tarp Italijos, Šveicarijos ir Austrijos valstybių yra nustatomos pagal vandenskyros linijas, einančias per aukščiausias kalnų vietas. Tirpstant ledynams ar kolapsuojant viršūnėms, natūrali riba tarp šalių gali pasislinkti. 2006 m. Italija ir Austrija pasirašė susitarimą, kad šių šalių siena taps judri, t. y. bus atsižvelgta į pasienyje esančių kalnų keteros pokyčius. Italijos ir Šveicarijos siena taip pat judri, pavyzdžiui, 2024 m. dėl Materhorno ledyno tirpimo aukščiausiai vietai pasislinkus į Italijos pusę Šveicarija gavo šiek tiek daugiau teritorijos.
Tačiau besikeičiančios valstybių sienos - ne vienintelis svarbus ledynų tirpimo aspektas. Alpės svarbios, nes maitina didžiuosius upių tinklus, tokius kaip Rona arba Reinas, tekančius per kelias valstybes. Šveicarijoje nemažai šalia ledynų įsikūrusių gyvenviečių verčiasi turizmu, tiesiogiai priklausančiu nuo ledynų. Nors lokalūs sprendimai, tokie kaip šviesą atspindinčių geotekstilių naudojimas, gali sulėtinti ledynų nykimą, ilgalaikiai sprendimai reikalauja globalaus masto veiksmų, kurie leistų stabdyti klimato kaitą ir sumažinti jos poveikį šiam jautriam regionui.
Pasaulinis ledynų nykimas ir jo grėsmės
Daugiau kaip 215 000 ledynų yra gėlo vandens šaltinis beveik 2 mlrd. žmonių, tačiau jų tirpimas prisideda prie jūros lygio kilimo, kuris kelia grėsmę milijardams žmonių, gyvenančių pasaulio pakrantėse.
Nors jau seniai žinoma, kad šios milžiniškos ledo „upės“, kurių kai kurioms yra šimtai tūkstančių metų, yra labai pažeidžiamos klimato krizės, suprasti, kaip ledynai reaguos į skirtingus klimato scenarijus, buvo sudėtinga. Duomenys dažnai būna regioniniai arba ribotos apimties, sakė Karnegio Mellono universiteto glaciologas Davidas Rounce'as, pagrindinis ataskaitos, kuri ketvirtadienį buvo paskelbta žurnale „Science“, autorius.
Tačiau pastaraisiais metais įvyko „revoliucija naudojant palydovines nuotraukas ledynų pokyčiams stebėti, todėl mokslininkai gali atlikti kiekvieno atskiro ledyno vertinimus“, - sakė D. Rounce'as. „Tai tikrai didelė pažanga, palyginti su ankstesniais tyrimais. Naudodamiesi šiais naujais duomenų rinkiniais, mokslininkai parengė prognozes, koks bus daugiau kaip 215 000 pasaulio kalnų ledynų (išskyrus Grenlandijos ir Antarktidos ledynus) likimas iki šimtmečio pabaigos, esant įvairiam temperatūros kilimui: 1,5 laipsnio, 2 laipsnių, 3 laipsnių ir 4 laipsnių Celsijaus“, - sakė jis.
Net jei temperatūros kilimas neviršys 1,5 laipsnio Celsijaus (šiuo metu pasaulis nesiekia šio tikslo), prognozuojama, kad iki amžiaus pabaigos ledynai neteks bent 26 proc. savo masės. Ataskaitoje teigiama, kad pagal geriausią klimato kaitos scenarijų iki 2100 m. gali išnykti iki pusės pasaulio ledynų.
Jungtinių Tautų duomenimis, dėl dabartinių klimato kaitos įsipareigojimų iki 2100 m. temperatūra pasaulyje pakils 2,1-2,9 laipsnio Celsijaus. Jei taip atsitiks, ledynai gali beveik visiškai išnykti keliuose regionuose, įskaitant Vidurio Europą, vakarų Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas ir Naująją Zelandiją, sakoma ataskaitoje.
„Šių ledynų nykimas, ypač per mūsų ar mūsų vaikų gyvenimo laikotarpį, tikrai kelia nerimą“, - sakė Rounce'as.
Mažėjantys ledynai taip pat turės aiškią įtaką jūros lygio kilimui. Tyrėjai prognozuoja, kad atšilimui padidėjus 1,5 laipsnio Celsijaus, jūros lygis pakils 90 milimetrų, o pakilus 4 laipsniais Celsijaus - 154 milimetrais.
Tačiau, nors ledynai jau smarkiai nyksta, visos pastangos kovoti su klimato kaita padės sumažinti tolesnį jų nykimą, sakė Rounce'as.
💥 Laumio kalendoriuje: spalio 24 d. Kaip tu prisidedi prie klimato kaitos mažinimo? 🌎
Antarktidoje esantis Tveitso ledynas ne veltui vadinamas paskutiniojo teismo dienos ledynu. Jei Floridos dydžio ledo danga ištirptų, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 65 cm. Tačiau kadangi šis ledynas prilaiko kitus ledo luitus, kad šie negriūtų į vandenyną, iš tiesų jo sunykimas lemtų daug baisesnes pasekmes - pasaulinis jūros lygis galėtų pakilti daugiau nei 4 metrais. 2018 m. JAV ir Jungtinės Karalystės finansuotojai subūrė 100 žmonių Tarptautinę Tveitso ledyno bendradarbiavimo grupę (angl. ITGC).
Neseniai buvo pristatytos tyrimo išvados. Tuo metu preliminarūs vienos iš ITGC modeliavimo grupių rezultatai rodo, kad ateinančiais dešimtmečiais Tveitso ledynas pamažu tirps, tačiau staigiai negrius, ir iki šimtmečio pabaigos prisidės prie pasaulinio jūros lygio kilimo iki 6 cm. Ilgalaikės perspektyvos išlieka niūrios. Remiantis šį mėnesį žurnale „Earth's Future“ paskelbtais skaičiavimais, kuriuos atliko daugybė modeliuotojų, įskaitant ITGC narius, nustatyta, kad pagal blogiausią išmetamųjų teršalų scenarijų, iki 2300 m.
tags: #zemiausiai #nusileidziantis #ledynas #europoje #pasiekia #20m