Velykos - tai ne tik viena reikšmingiausių ir labiausiai paplitusių švenčių pasaulyje, bet ir gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. Ši šventė, giliai įsišaknijusi įvairiose kultūrose, turi savitus papročius ir simbolius, persipynusius su pagoniškomis tradicijomis ir švenčiant gamtos atbudimą bei pavasario pradžią. Senovės kultūrose pavasaris simbolizavo gyvybės atsinaujinimą, o Velykos perėmė šį džiaugsmą, susiedamos jį su Kristaus prisikėlimo stebuklu.
Krikščionims Velykos yra viena svarbiausių švenčių, minint Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių po nukryžiavimo. Tai laikoma viso krikščioniškojo mokymo pagrindu. Pasak Naujojo Testamento, Kristus prisikėlė, kad atpirktų mūsų visų nuodėmes. Atgimimas ir prisikėlimas asocijuojasi su pavasariu, kadangi kaip tik tuo metu po ilgos žiemos pražysta medžiai, gėlės, pasėtas derlius vėl užauga. Tai derlingumo bei gyvūnų dauginimosi metas, tad senovėje tikėta, kad būtent tai galima sieti su religija.
Velykos yra kilnojamoji šventė, švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario (po pavasario lygiadienio) pilnaties. Ši data buvo nustatyta Nikėjos susirinkime 325 m., siekiant atskirti krikščionių Velykas nuo žydų Pesacho. Pagal Grigaliaus kalendorių Velykos gali būti švenčiamos tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos. Rytų krikščionių bažnyčios, naudojančios Julijaus kalendorių, Velykas švenčia kitu metu, dažniausiai vėliau nei Vakarų krikščionys.
Margučių istorija ir simbolinė reikšmė
Kiaušinis, ypač margutis, yra vienas svarbiausių Velykų simbolių. Šis atgimimą simbolizuojantis margutis, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal, ne tik simbolizuoja gyvybės atsiradimą, gamtos prisikėlimą ir vaisingumą, bet ir vėliau, krikščionybei plintant, tapo ne tik gamtos atgimimo, bet ir prisikėlusio Jėzaus simboliu. Jis simbolizavo Jėzaus išėjimą iš kapo ir prisikėlimą. Lietuviams, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis. Žmonės tikėjo magiška jo galia sužadinti gyvybės jėgas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios, tarp jų ir gydomosios.
Archeologiniai radiniai liudija, kad margintų kiaušinių tradicija yra labai sena. Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje. Lietuvos teritorijoje radiniai kuklesni - XI-XIII a. kultūriniuose sluoksniuose rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. Nors tiksliai nustatyti šios tradicijos amžiaus sunku, nes kiaušinis yra trapus kūrinys, archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad margučių marginimo tradicija skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Seniausi žinomi dažyti kiaušiniai Europoje aptinkami iš viduramžių. Dažytų lukštų liekanų iš X-XIV a. aptikta Lenkijoje.
Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje. Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nežino. Margučių tradicijos neturi ir Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.
Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Pasak mito, iš kiaušinio baltymo pasilijo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. metų prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis.
Margučių spalvų ir raštų simbolika
Lietuvoje spalvoti margučiai turi savo simboliką:
- Raudona spalva reiškia gyvybę, taiką ir ramybę. Pagal vieną iš versijų, tradicija marginant kiaušinius naudoti raudoną spalvą atėjo iš senovės Graikijos. Raudona spalva Velykų margučiuose taip pat simbolizuoja krikščionių kankinių pralietą kraują. Stačiatikių tradicijoje raudonai dažomi kiaušiniai simbolizuoja Jėzaus ant kryžiaus pralietą kraują.
- Juoda - žemę.
- Mėlyna - dangų.
- Žalia - bundančią gamtą, pavasario, gamtos atsinaujinimo, išsigelbėjimo nuo ligų simbolis.
- Geltona - pribrendusius javus, gausą ir turtingą derlių.
Ant kiaušinių skutinėtos saulutės simbolizuoja viltį, kad metai bus saulėti, žvaigždės - kad laukams netrūks šviesos, žalčiukai - pavasarį pabudusią gyvybę. Kiti simboliai, tokie kaip apskritimas su stipinais (rato simbolis), taškas, svastika, žvaigždė, rombas, taip pat turi gilią simbolinę reikšmę.
Kiaušinių marginimo tradicijos ir būdai
Velykinių margučių marginimo būdai. Iš ciklo "Meno vitaminai"
Nuo seno tikėta, kad kiaušinių marginimas turi magiškos galios. Lietuvoje jie dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu arba verdant kiaušinius vandenyje, į kurį yra įdėta svogūnų lukštų, kitų dažančių sveikatai nekenksmingų augalų. Tie, kas žino spalvų ir raštų simbolių reikšmes, margindami kiaušinius tarsi rašo laiškus, palinkėjimus.
Kiaušinių puošimas Velykoms siekia bent XIII amžių. Bažnyčia draudė valgyti kiaušinius per Didžiąją savaitę, todėl dekoruojami būdavo būtent tie kiaušiniai. Nors daugelis renkasi tradicinius marginimo būdus su svogūnų lukštais ar natūraliais dažais, galima išbandyti ir kūrybiškesnius metodus. Svarbu atsiminti, kad velykiniai margučiai, jei planuojama juos vartoti maistui, turėtų būti dažomi maistiniais dažais arba natūraliomis medžiagomis. Naudojant maistinius dažus, reikia griežtai laikytis instrukcijų ant pakuotės. Natūralūs dažai gali būti išgauti iš daržovių, prieskonių ar kitų maisto produktų: raudonasis kopūstas suteikia mėlyną spalvą, ciberžolė - geltoną, burokėlių sultys - raudoną, svogūnų lukštų nuoviras - rudą, o graikinių riešutų lukštų ištrauka - juodą. Rekomenduojama į dažus įpilti šiek tiek acto, kad spalva geriau priliptų. Gražius ornamentus galima išgauti naudojant ryžius, svogūnų lukštus ar kitas priemones.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad kiaušinio lukštas yra porėtas, todėl ne maistui skirti dažai, tokie kaip tekstilės dažai, gali prasiskverbti į baltymą ir kelti grėsmę sveikatai. Jei pastebėjote, kad kiaušinio baltymas nusidažęs, tokio kiaušinio geriau nevartoti.
Vidutiniame vištos kiaušinyje yra daug vertingų maistinių medžiagų, tačiau jis taip pat turi ir cholesterolio bei cholino. Todėl svarbu laikytis saiko ir nepersivalgyti kiaušiniais, ypač jei turite sveikatos problemų.
Velykų zuikis - vaisingumo ir atsinaujinimo simbolis
Velykų zuikis, nors ir neminimas Biblijoje, tapo vienu svarbiausių krikščioniškos šventės simbolių. Šis šoklusis Velykų simbolis tikima yra kilęs iš Vokietijos, kur zuikis Velykų simboliu tapo dar XVI amžiuje. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas 1500 metais, o pirmą kartą Der Osterhase yra paminėtas 1684 metais Heidelbergo medicinos profesoriaus užrašuose, kuriuose jis aptarė kiaušinių persivalgymo požymius. Šis simbolis plito su liuteroniška tradicija. Į Ameriką jis išpopuliarėjo apie 1700 metus, kai daug vokiečių pradėjo emigruoti į šią šalį.
Zuikiai yra žinomi kaip dažnai poruotis mėgstančios ir į gyvenimą kelis kartus per metus naujas gyvybes atvedančios būtybės. Nors šie du dalykai neturi jokios susijusios tarpusavyje reikšmės, jie vis vien siejami, norint pabrėžti, jog žiema jau baigėsi, o su atėjusiu pavasariu viskas aplinkui atgyja. Gamta atgaivėdama užimdavo svarbią vietą žmonių kasdienybėje, o gyvūnų, ypač kiškių, greitas dauginimasis simbolizavo vaisingumą bei atsinaujinimą. Šios priežasties dėka kiškio įvaizdis tapo natūraliu simboliu, kurį vėliau perėmė ir krikščioniškos tradicijos. Tai derlingumo bei gyvūnų dauginimosi metas, tad senovėje tikėta, kad būtent tai galima sieti su religija.
Ši mitinė būtybė buvo sugalvota tokiu pačiu principu, kaip ir Kalėdų senelis, nešantis dovanas geriems vaikučiams. Tik šiuo atveju dovanomis tapo marginti kiaušiniai, kartais saldainiai. Valgomi šokoladiniai zuikiai buvo pradėti gaminti taip pat Vokietijoje, apie 1810 metus. Legenda pasakoja, kad zuikis dėdavo spalvotus kiaušinius geriems vaikams, kurie padarydavo jam lizdelius su morkomis. Ši tradicija iš Pensilvanijos išplito po visą šalį, o kiaušiniai tapo ne tik spalvoti, bet ir saldūs, šokoladiniai ar pilni žaislinių staigmenų.
Velykų zuikis ir Velykų bobutė Lietuvoje
Lietuvoje vaikus dažniausiai aplanko Velykų bobutė, arba Velykė, vaizduojama kaip geraširdė senutė, kuri pamiškėje margina kiaušinius ir Velykų rytą atveža juos vaikams. Tikima, kad Velykų naktį ji vaikšto ir deda ant palangių ar prie lovų margučius. Kartais pasakojama, kad ji dažo kiaušinius ir veža juos vaikams vaškiniais ar cukriniais vežimaičiais, pakinkytas kiškiais. Ryte vaikai ieško jos paliktų margučių, o kartais ir kitų smulkių dovanėlių. Vaikai niekada nemato pačios Velykės, bet randa jos paliktus margučius ant palangės, prie krosnies, ant pagalvės ar bate. Velykų bobutės paliktus margučius vaikai labai brangina ir saugo.
Nors Lietuvoje dažniausiai užsimenama apie Velykų bobutę, kartais pasakojama, kad kiaušinius ir dažo, ir nešioja zuikis. Mažeikių apylinkėse, dažnai kitaip nei mamos, dažytą kiaušinį ilgaausis įdeda į klumpę, stovinčią palovyje ar prie lauko durų. Dar ir tuomet, kai jau klumpės buvo išėjusios iš mados, vaikai Velykoms pasidėdavo tam tikslui išsaugotą klumpę. Klaipėdos krašte visiems vaikams kiaušinių taip pat atneša zuikis, jis kiaušinius išmėto kieme, sode, darželyje. „Zuikis Velykoms kiaušinių vaikams pridažo ir sode ar darželyje išmėto. Pasitaikydavo, kad tik po kelių dienų ar savaičių vaikas atranda kaip netyčiuką. Kitą kartą vaikai padarydavo iš žolynėlių, eglių šakelių lizdelius… Būna, kad lizdelyje randa akmenėlių primėtyta, o tikrojo kiaušinio reikia ilgai paieškoti“ (E.Šližaitė, g. 1903 m., Gargždai). Šiuose kraštuose velykiniai kiaušiniai dažniausiai vienspalviai, bet zuikiai primėto ir margučių. Kartais buvo sakoma: „Margintas, tai jau zuikio atneštas“.
Mūsų miškuose kiškių gausu, todėl jie dažnai sutinkami einant keliu ar dirbant laukuose, o speiguotomis dienomis jie atšokuoja prie sodybų. Visai suprantama, kad būtent kiškis įdeda į namiškių terbelę vaikams lauktuvių - kiškio pyrago. Kai pakrūmėse, pamiškėje kyla lengvas rūkas, aukštaičiai vaikams sako, kad kiškienė kepa duoną ar blynus. Kiškis - panašiai kaip ir kiaušinis yra gyvybės ir vaisingumo simbolis.
Velykų zuikis kitose šalyse
Kai kuriose Europos šalyse margučius vaikams atneša kiti gyvūnai - Šveicarijoje tai daro gegutė, Vokietijos žemėje Vestfalijoje - lapė, o kai kuriose Vokietijos dalyse - lapė ar gaidys. Norvegijoje Velykų simbolis yra geltonas viščiukas. Švedijoje ir Suomijoje vaikus sveikina Velykų ragana, kuri persirengia ir eina nuo durų iki durų prašinėdama saldainių. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje rengiamos Velykų zuikio medžioklės, siekiant sumažinti jų populiaciją.
Velykų tradicijos ir papročiai Lietuvoje
Lietuvoje Velykos turi gilias tradicijas. Prieš Velykas vyksta Didžioji savaitė, prasidedanti Verbų sekmadieniu. Didįjį ketvirtadienį tradiciškai tvarkomi namai. Didįjį penktadienį laikomasi pasninko. Didįjį šeštadienį šventinama ugnis ir vanduo, marginami kiaušiniai (margučiai), kepami Velykų valgiai ir lankomos Velyknakčio pamaldos. Velykų rytą vyksta Prisikėlimo apeigos ir pusryčiai, kurių metu valgomi pašventinti valgiai ir mušami margučiai (bandoma, kurio kiaušinis stipresnis). Taip pat populiarus margučių ridenimas. Antrąją Velykų dieną vaikai velykauja (prašo margučių), o jaunimas supasi ir laistosi vandeniu.
Viena iš Velykų tradicijų - pirmasis sumuštas margutis padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui. Kiti papročiai apima margučių ridenimą, varžantis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniavimą“ - Velykų dieną svečiavimąsi pas kaimynus, dovanų laukimą iš Velykės (Velykų bobutės), ar margučių užkasimą kiemo kampe, tikintis derlingų ir gerų metų. Lalavimas - tradicinė Velykų apeiga, kai žmonės dainuodavo dainas, kviesdami dangaus ir žemės galias laiminti laukus ir šeimas. Taip pat paplitęs laistymasis vandeniu, siekiant palinkėti sveikatos ir vaisingumo.
Velykų stalas ir Atvelykis
Velykų stalas tradiciškai būdavo gausus. Be margučių, jame dažnai būdavo mėsos (ypač kiaulienos, simbolizuojančios derlingumą), vištienos, miežinio alaus bei baltų miltų pyragų ar bandelių. Stalą puošdavo sviestinis avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai.
Atvelykis, švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų, dažnai vadinamas Velykėlėmis arba Vaikų Velykėlėmis. Tai tarsi Velykų pratęsimas, per kurį vėl ridenami margučiai, supamasi sūpynėmis, o krikšto tėvai lanko krikšto vaikus. Atvelykis taip pat turi senovinius pavadinimus, tokius kaip Dievo Gailestingumo šventė arba Tomo sekmadienis. Tai dar viena proga pasidžiaugti pavasariu ir pabendrauti su artimaisiais.
Šiuolaikinės Velykų tradicijos Lietuvoje
Nors pasaulyje populiarėja naujos Velykų tradicijos, pavyzdžiui, šokoladinių kiaušinių slėpynės kieme, dauguma lietuvių išlieka ištikimi senosioms papročiams. Namų puošimas, kiaušinių marginimas, ridenimas ir daužymas tebėra svarbiausios pavasario šventės tradicijos. Didžioji dauguma lietuvių nėra linkę eksperimentuoti ir pamiršti senąsias tradicijas. Maždaug du iš penkių lietuvių Velykoms puošia savo namus bei šventinį stalą, naudodami viščiukų ar kiškučių statulėles. Panašus skaičius žmonių puošybai renkasi skintas ir vazonines gėles, o apie penktadalis tautiečių kartu su šeima gamina velykinį medį. Didžioji dauguma gyventojų organizuoja margučių stiprumo varžytuves, maždaug kas antras ridena kiaušinius, o beveik ketvirtadalis renka gražiausius margučius. Dalies lietuvių namuose atsiranda ir velykinis medis, puoštas margučiais.
Dauguma lietuvių vertina rudus kiaušinius marginimui, o baltų kiaušinių paklausa labiausiai išauga prieš Velykas. Prekybininkai pastebi, kad balti kiaušiniai dažnai atvežami iš užsienio, o lietuviški kiaušiniai, auginami įvairių veislių vištų, pasižymi skirtingomis spalvomis ir kokybe. Svarbu atkreipti dėmesį, kad marginimui tinkami visi kokybiški kiaušiniai, o lukšto spalva neturi įtakos kokybei.
Velykų tradicijos pasaulyje
Velykų tradicijos skiriasi įvairiose šalyse, tačiau per daugybę metų jos supanašėjo. Pasaulyje yra įvairių įdomių ir neįprastų Velykų tradicijų. Pavyzdžiui, Amerikoje daug pinigų išleidžiama velykiniams saldainiams, o kai kuriose šalyse egzistuoja paprotys dažyti viščiukus. Taip pat yra žinomi įspūdingo dydžio velykiniai kiaušiniai, tokie kaip 10 tonų sveriantis kiaušinis Kanadoje arba 15 metrų aukščio margutis Portugalijoje. Istorijoje būta ir bažnytinių kiaušinių mėtymo festivalių.
Velykos Vokietijoje: tradicijų įvairovė
Vokietijoje Velykos yra viena iš dviejų svarbiausių metų švenčių (kartu su Kalėdomis), o velykinės ir kalėdinės tradicijos kai kuriais aspektais netgi susipina. Didysis penktadienis Vokietijoje yra nedarbo diena, kas rodo ypatingą dėmesį šiai šventei. Vokiečių Velykų tradicijos yra panašios į daugumos kitų krikščioniškų šalių, nuo religinių Jėzaus Kristaus prisikėlimo minėjimų iki visada populiaraus Osterhase (Velykų zuikio).
- Velykų ugnis („Osterfeuer“): Viena unikaliausių vokiškų tradicijų yra „Osterfeuer“ - Velykų ugnis, simbolizuojanti šviesos pergalę prieš tamsą. Laužai liepsnoja Didįjį šeštadienį arba Velykų sekmadienį jau daugiau nei 500 metų. Šis paprotys ypač populiarus Šiaurės Vokietijoje, kur pakrantėse, pavyzdžiui, Amrumo saloje, Freistrand paplūdimyje ar prie Varnemiundės švyturio, suliepsnoja milžiniški laužai. Hamburge, Blankenese paplūdimyje, velykinės ugnys sutraukia tūkstančius žmonių dėl nuostabaus vaizdo į Elbę. Velykų vakarą vokiečiai sveikindami pavasarį ir saulę kūrena didžiulius laužus visoje šalyje. Dauguma medienos, kuri naudojama laužui kūrenti yra šiam tikslui surinktos Kalėdų eglutės. Ši vokiečių tradicija iš tiesų yra senas pagonių ritualas, kuris buvo atliekamas dar prieš Kristaus gimimą ir simbolizavo ateinantį pavasarį. Tuomet buvo tikima, kad visi namai ar laukai, kuriuos apšvies laužo šviesa bus apsaugoti nuo ligų ir nelaimių.
- Velykiniai ratai: Kai kuriuose Šiaurės Vokietijos regionuose ir Alpėse Didįjį šeštadienį padegami didžiuliai ratai, prikaišyti šakų ir šieno, kurie vakare paleidžiami riedėti nuo kalno į slėnį. Liugdės mieste velykinių ratų leidimas nuo kalno yra įtrauktas į Vokietijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sutemus didelis medinis ratas yra užpildomas šienu, o tada paleidžiamas ridentis nuo kalvos. Ilgas medinis strypas yra perkišamas per rato ašis ir padeda išlaikyti balansą. Jeigu ratas sėkmingai nusileidžia iki apačios, tuomet šiais metais pranašaujamas geras derlius.
- Velykinių kiaušinių medžioklė („Ostereiersuche“) ir velykiniai medžiai („Osterbäume“): Vienas populiariausių papročių Vokietijoje yra „Ostereiersuche“ - velykinių kiaušinių medžioklė. Su vaikais prieš Velykas lankomi zoologijos sodai ir gyvūnų parkai, kuriuose vyksta margučių paieškos. Gražiai išpuošti margučiai yra pakabinami ant medžio šakų lauke ar šakelių pamerktų į vazą namuose ir taip užpildo namus pavasariškomis spalvomis. Taip pat atsirado Velykoms priskiriamų žaidimų: tėvai paslėpdavo kiaušinius įvairiausiose vietose ir vaikai turėdavo juos surasti.
- Velykiniai turgūs („Ostermärkte“): Vokietijoje vyksta gyvybingi velykiniai turgūs („Ostermärkte“), kuriuose galima susipažinti su amatininkų kūriniais, regioniniais produktais, pasimėgauti skanėstais ir įsigyti originalių dovanų bei velykinių puošmenų. Skirtingai nei Kalėdų mugės, velykiniai turgūs dažniausiai veikia savaitgaliais. Kaip ir nuostabiuosius Weihnachtsmärkte pralenkti Vokietijos Ostermärkte išties sunku. Bevaikščiojant vokiečių Velykų mugėje jus tikrai sugundys skanūs kvapai, o jūsų akis pamalonins menininkų, artistų bei šokolado meistrų rankdarbiai.
- Baucenas - Velykų sostinė: Baucenas rytinėje Vokietijoje vadinamas „Velykų sostine“, kur gyventojai laikosi amžių siekiančių velykinių tradicijų, iš kurių įspūdingiausia - Velykų jojimas. Regiono išskirtinumą puoselėja sorbų bendruomenė. Be velykinio jojimo, Velykų sekmadienį vyksta velykinių kiaušinių marginimas, kiaušinių ridenimas nuo šlaito ir margučių turgus.
- Velykiniai patiekalai: Vokietijos virtuvė siūlo įvairius velykinius patiekalus, tokius kaip „Osterbrot“ - saldi vaisinė duona, „Hefezopf“ - pinta mielinė duona ir „Osterlamm“ - ėriuko formos pyragas. Šis skanus ėriuko formos pyragas puikus Velykų desertas. Jis gali būti tiesiog paprastai iškeptas iš Hefeteig (mielinės tešlos) arba papuoštas riebiu kreminiu glaistu. Bet kuriuo atveju Osterlamm visada turi pasisekimą tarp vaikų. Frankfurto regione populiarus patiekalas „Eier in Grüne Soße“ - kiaušiniai žalios spalvos padaže, gaminamas iš virtų kiaušinių ir septynių skirtingų žolelių, patiekiamas su virtomis bulvėmis.
- Velykiniai fontanai: Velykinių fontanų tradicija paplitusi šiaurinėje Bavarijos dalyje taip vadinamoje Franken Vokietijoje. Tai sena tradicija, kurios metu pabrėžiama vandens kaip gyvybės šaltinio svarba. Tikima, kad Velykų rytą pašventintas vanduo turi ypatingų galių. Visus metus moterys renka ir margina kiaušinius pindamos juos į spalvingas girliandas, kuriomis puošiami miestelių pagrindiniai fontanai. Iš šakų dekoruotų kiaušiniais, zuikiais, gaidžiais ar viščiukais sukuriamos arkos ir karūnos, kurios papuošia fontano viršūnę. Fontanai papuošiami savaitę prieš Velykas ir nupuošiami maždaug už savaitės po šventės.
Kiti Velykų simboliai ir pasaulinės tradicijos
Kitas su Velykomis siejamas gyvūnas - ėriukas. Krikščionys Jėzų vadina „Dievo Avinėliu“, o ėriena - tradicinis Velykų maistas. Šis simbolis turi ištakas ankstyvose Paschos šventėse, kai izraelitai savo durų staktas dažė paaukoto ėriuko krauju, kad Dievas „apeitų“ jų namus. Velykų ėriukas siejamas ir su Šventuoju Raštu bei gyvūnų aukojimu senovės Izraelyje. Lenkijoje pagrindinė Velykų stalo puošmena - velykinis avinėlis iš sviesto, kuris, pasak tradicijos, turi būti suvalgytas. Ši tradicija išplito ir į kitas šalis.
Kiaušinių ridenimas yra tradicija, tapusi ne tik Lietuvoje, bet ir JAV Baltuosiuose rūmuose. Šiose lenktynėse kasmet pirmadienį po Velykų vaikai Baltųjų rūmų pievelėje stumia papuoštus, kietai virtus kiaušinius. Nuo 1878 metų, prezidento Rutherfordo B. Hayeso laikų, kasmet pirmadienį po Velykų vaikai Baltųjų rūmų pievelėje ridena papuoštus kiaušinius. Šis renginys neturi religinės reikšmės, tačiau simbolizuoja gyvybės tęstinumą. Populiarus JAV vaikų žaidimas - margučių ieškojimas, kai kiaušiniai paslepiami, o vaikai rungiasi, kas daugiau jų surinks. Iki tol Vašingtono gyventojai mėgdavo ridenti margučius nuo Kapitolijaus kalvos, tačiau 1876 m. Kongresas priėmė įstatymą, draudžiantį tai daryti dėl galimos žalos kalvai.
Skirtingos šalys turėjo savitas Velykų tradicijas, tačiau per daugybę metų jos supanašėjo. Stačiatikiai Velykų laikotarpiu Vidurio Vakaruose ir Graikijoje kiaušinius dažė skaisčiai raudona spalva, simbolizuojant Kristaus kraują nukryžiuojant. Armėnijoje kiaušiniai (būtinai pradurti ir be turinio, kuris ištraukiamas) buvo dekoruojami Kristaus, Šv. Marijos bei kitų šventųjų paveikslėliais. Vokietijoje per Šventąjį Ketvirtadienį buvo dovanojami tuščiaviduriai, žaliai nuspalvinti kiaušiniai, kurie buvo kabinami ant eglių šakų. O štai Austrijoje kiaušiniai buvo verdami įvynioti į mažus augalėlius, kurie suteikdavo jiems tam tikrus originalius raštus.
tags: #zuikis #kiausiniai #velykos