Aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas (66) - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino asmenybių, kurio kūrybinis kelias neatsiejamas nuo kultinio filmo „Riešutų duona“. Ši juosta, sukurta prieš keturiasdešimt metų, ne tik pavertė jį žinomu visoje Lietuvoje, bet ir tapo lemtinga asmeniniame gyvenime, sujungusi jį su partnere filme - aktore Elvyra Piškinaite (62).
„Riešutų duona“ - filmas, tapęs legenda
Lietuvos kino studijoje pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio apsakymą pastatyta juosta vadinama pirmąja lietuviška tragikomedija ir vienu geriausių visų laikų lietuviškų filmų. Prisiminimai apie vaikystę kaime, pirmoji meilė, Liuka ir Andrius - lyg lietuviškieji Romeo ir Džuljeta, kurių susipykusios šeimos trukdo jiems būti kartu. Pagrindinius filmo herojus suvaidinę Algirdas ir Elvyra prisipažįsta: ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, bet filmas jiems tapo lemtingas. Todėl kaskart prisiminti jį smagu.
Nors internete galima rasti, kad filmas išleistas 1978 metais, Elvyra patikslina - plačiuosiuose kino ekranuose jis pradėtas rodyti tik 1979-aisiais. „Tais laikais kiną filmuodavo ir montuodavo labai ilgai, užtrukdavo bent kelerius metus,“ - pasakoja. Filmas „Riešutų duona“ pasakoja tragikomišką istoriją apie dvi šeimas ir jaunuolių meilę. Filme vaidina Algirdas Latėnas, Elvyra Piškinaitė, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Kristina Kazlauskaitė, Antanas Šurna, Vladas Bagdonas.
Filmo kūrimo užkulisiai ir vietos
Filme nušauna karvę ir ji krinta žemėn, bet realybėje juk jos niekas nešaudė: ją šnapsu girdė, kad nukristų. Tai atrodė humaniškiau, nei migdomuosius vaistus leisti. Kaimo scenos buvo filmuojamos Žiogelių kaime prie Druskininkų, bažnyčios - Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, orkestro ir dainuojančio choro - ant Užutrakio rūmų laiptų. Beveik visas filmas susuktas Žiogelių kaime, Druskininkuose. Tai - senas, miškų apsuptyje įsikūręs etnografinis panemunių dzūkų kaimas. Kaime išlikusi autentiška dviejų galų dzūkiška sodyba, kuri juostoje buvo Šatų šeimos namais. Filme užfiksuoti ir Alantos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai.
„Smagu, kad filmuota ne paviljone, ne kokiuose butaforiniuose namukuose, o tikrame kaime - autentiškoje, dviejų galų dzūkiškoje sodyboje, - pasakoja Algirdas. - Daugiausia scenų buvo toje namo pusėje, kuri vadinama kamara. Ten buvo ir tikra didžiulė šeimininkės lova, kurioje filme guli senelis, ir laikrodis ant sienos. Pro kamaros langą į trobą karvė žiūrėjo... Ir obelų sodas buvo tikras.“ Tik riešutų duona - ne visai tikra. „Per filmavimus dalijomės paprasta juoda duona, - prasitaria Elvyra. - Pamenu, Šiauliuose pristatant filmą į susitikimą atėjo moterys ir atsinešė iškeptą ragaišį, ant kurio buvo įspausta - Riešutų duona. Bet kažkaip neparagavau jos.“
Aktorių patirtys filmavimo aikštelėje
Maža to, kad buvo vienas iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, tuo metu Algirdas jau buvo ir šiek tiek patirties sukaupęs - vaidino Jaunimo teatre, filmavosi juostos „Herkus Mantas“ masinėse scenose. Todėl pats prisimena buvęs kiek susireikšminęs - atsisakė bandytis Andriaus Šato vaidmeniui „Riešutų duonoje“, pareiškė: arba režisierius kaip teatre žino, ką ima vaidinti, arba visai nereikia. O moksleivės Liukos Kaminskaitės vaidmeniui bandė ir labai jaunas mergaites, moksleives - tokio amžiaus kaip filmo herojė. „Bet paskui nusprendė, jog visgi reikia tam tikros patirties, kad galėtum suvaidinti jaunystę, - prisimena Elvyra, kuriai tada buvo jau apie dvidešimt metų. - Įdomiausia, kad su Algirdu poroje mes net ir nesibandėme, bet kažkodėl ant sienos, kur buvo sukabintos visų aktorių nuotraukos, mudviejų portretai buvo sudėti vienas šalia kito.“
Tyli, rami antro kurso studentė Elvyra daugiau baiminosi, nei džiaugėsi, kad vaidins kine. Jai tai buvo pirmas vaidmuo ir dar pagrindinis. „Pats baisiausias ir nejaukiausias buvo pirmas filmavimas: iš vakaro atvažiuoju į Druskininkus, kitą rytą - jau į Žiogelių kaimą, ir nei labas, nei viso gero, bandymuose nesusitikusius mus su Algirdu iškart suguldė į lovą! Pati pirma scena, kurią filmavome, buvo lovos scena! Baisu, nejauku... Gal režisieriui ir reikėjo to natūralaus, nesuvaidinto nejaukumo, bet, man atrodo, išėjo kiek per daug užspausta,“ - prisimena Elvyra. Žmonai pritaria Algirdas: „Ir man ta pirma scena tapo tokiu nokdaunu. Aš juk irgi maniau, kad mes kažkaip susitikę pirmą kartą susipažinsime, pasikalbėsime... O čia: „Gulkit. Filmuojam.“ Matėsi, kad ir pats režisierius Arūnas Žebriūnas pasimetęs buvo: gal jis irgi bijojo tos scenos, todėl ir norėjo ją pirmą kuo greičiau nufilmuoti?
Fuine | Na Bàraichean Gràin aig Griogair | BBC ALBA
Filmo kūrimo darbai vyko nuo birželio iki pat rudens. „Jau buvo spalis, o reikėjo dar kelias vasaros scenas nufilmuoti. Buvo siaubingai šalta! O aš - trumpom kojinytėm, su uniforma, nes vaidinome šiltą rugsėjo pradžią...“ Algirdui iš pradžių teko derinti „Riešutų duonos“ filmavimus Druskininkuose ir Jaunimo teatro gastroles Klaipėdoje bei Šiauliuose. Būdavo, atvaidina spektaklį, mašina jo jau laukia ir naktį nuveža į Druskininkus, kur buvo filmavimo komandos bazė. Tada nuo ryto iki pietų atsifilmuoja Žiogeliuose ir vėl važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą vaidinti spektaklyje. „Kai gastrolės baigėsi, galėjau atsiduoti tik filmavimams. Nuo Druskininkų iki Žiogelių kaimo - kokia dvidešimt kilometrų. Kad man nereikėtų kasdien važinėti, su šeimininke močiute susitariau, kad gyvensiu pas ją toje kamaroje, - prisimena aktorius. - Vakarienei su močiute kepdavome grybus. O rytais eidavome su ja tų grybų rinkti. „Bet rink cik grybus“, - dzūkiškai sučiulbėdavo.“
Algirdo Latėno ir Elvyros Piškinaitės meilės istorija
Meilės kibirkštis, kuri taip dažnai įskelia ugnį kartu dirbant, tąkart tarp jaunų aktorių neįsižiebė. Elvyra tikina: todėl, kad Algirdas jai atrodęs labai svarbus, didelis aktorius, be to, jų kursui netgi dėstęs. „Kelios kurso mergaitės buvo jį įsimylėjusios, aš sau, gink Dieve, net tokios minties neleidau: dėstytojas! Kokios čia meilės gali būti?!“ - juokiasi Elvyra. O Algirdui Elvyra į akį krito dar gerokai iki „Riešutų duonos“ filmavimų: jų kursas tą pavasarį baigė mokslus, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko naują. Algirdas stebėjo, kas stoja, ir atkreipė dėmesį į Elvyrą. „Bet aš tais laikais buvau atsidavęs teatrui ir merginos man nerūpėjo... Bent jau ženytis dar tikrai nebuvau nusiteikęs. Beje, kartą po filmavimų Žiogeliuose iš Druskininkų traukiniu į Vilnių važiavome dviese. Kalbėjome, kalbėjome ir apie vidurį kelio, žiūriu, nuovargis nugalėjo Elvyrą - galvelė jos linko, linko ir nulinko man ant peties. Likusį kelią iki Vilniaus taip ir važiavome. Buvo minčių: gal taip ir visą gyvenimą būtų gerai ta ant peties padėta galvelė...“
Jiedu vėl susitiko Vilniuje maždaug po metų ar pusantrų. Šaltą, snieguotą žiemą, beveik Naujųjų išvakarėse. Algirdas pakvietė kolegę į premjerą „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Elvyra atėjo pažiūrėti spektaklio, bet paskui Naujuosius kiekvienas šventė su savo kompanijomis. „O iš ryto, Sausio 1-ąją, septintą skambutis: „Gal susitikime?“ Pretekstas buvo, kad draugai kažkur važiuoja švęsti. Bet mes kažkodėl nevažiavome - dviese išėjome pasivaikščioti. Daugiau ir nebeišsiskyrėme, - pasakoja Elvyra. - Visą tą žiemą susitikdavome vėlai vakare: Algirdas apie vienuoliktą vakaro baigdavo vaidinti spektaklį, paskambindavo man į butą, kur dar su keturiomis mergaitėmis nuomojausi kambarį, ir aš išeidavau į pasimatymą. Tais metais buvo baisingai šalta žiema, mieste gulėjo didžiulės pusnys. O mes eidavome ir eidavome nieko aplinkui nematydami. Po kelias valandas slidinėdami, klupinėdami ir vienas kitą prilaikydami prakalbėdavome, paskui jis mane palydėdavo namo.“
„Tiksliai žinau, nes mes su Algirdu tuokėmės 1979 metų gegužės 18 dieną, o po savaitės kino teatruose pradėjo rodyti filmą. Dar atsimenu, kaip Algirdo kursiokė Violeta Podolskaitė stovėjo prie santuokų rūmų su žurnalu „Savaitės ekranas“ rankose - viršelyje buvo mūsų su Algirdu nuotrauka iš kino filmo. O mieste kabojo didžiuliai stendai su „Riešutų duonos“ reklama.“ Po legendinės „Riešutų duonos“ Elvyrai ir Algirdui daugiau nebeteko kine filmuotis kartu. Abu įsuko darbai skirtinguose teatruose, gastrolės, dėl kurių reikėdavo pakaitomis pažiūrėti vaikus. Visgi abiem pavyko suderinti ir šeimą, ir aktorystę, nors ir buvo be galo skaudžių išgyvenimų.
Šeimos skausmas ir džiaugsmas
Žurnalui „Legendos“ aktoriai yra atvėrę širdis apie didžiausią savo gyvenimo skausmą - jie neteko vieno iš savo pirmagimių dvynių. „Juk mūsų Balys - iš dvynukų... Bet taip atsitiko, kad Elvyrai gimdant keitėsi gydytojų pamainos, kažkas kažko nesužiūrėjo ir vienas vaikelis gimdymo metu mirė, - pasakoja ir graudinasi Algirdas. - Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas... Laukiu, nekantrauju prie ligoninės, pagaliau praneša, kad Elvyra pagimdė. Aš - laimingas! Bet kodėl kalba apie vieną sūnų? Juk turi būti du! Tada ir pasakė, kad antras kūdikis neišgyveno, neva jau prieš kelias savaites buvo miręs... Tai džiaugtis dėl gimusio sūnaus ar liūdėti dėl mirusio?! Gydytojai klausia: „Imsite kūną?“ Žinoma! Juk turiu jį palaidoti. Juk tai mano vaikas! Jis man per mamos pilvą į delną spardė kojyte... Draugas Arūnas Storpirštis, mano brolis Faustas ir aš - trise nuvažiavome nupirkti karstuko, paskui - į morgą kūnelio... Rokantiškių kapinėse patys iškasėme duobę, patys palaidojome. O vakare man vaidinti spektaklyje...“ Sunkiai abu tada tą nelaimę išgyveno. Elvyra sako, kad turbūt iki šiol nėra susitaikiusi su netektimi. Gydytojai aktorei apskritai rekomendavo daugiau negimdyti ar bent šešerius metus palaukti. Sako kantriai išlaukę, dienas net skaičiavo - pagaliau susilaukė dukters Emilijos.
Šiemet gegužę santuokos keturiasdešimtmetį atšventusius tėvus pirmi pasveikino vaikai. Bet Elvyra tikina, kad jiedu per santuokos metines labai mėgsta pabūti dviese su Algirdu. „Šiemet nuvažiavome į tą bažnyčią, kur susituokėme, - Daugailiuose, Utenos rajone. Tuokėmės ten, nes maža medinė Daugailių bažnytėlė buvo pakeliui iš Vilniaus, kur susirašėme santuokų rūmuose, į Zarasus, kur gyveno Algirdo tėveliai ir kur buvo suplanuota vestuvių šventė, - pasakoja Elvyra. - Šiemet Algirdas pasiūlė ten nuvažiuoti, aš dar suabejojau - turbūt bus uždaryta. Bet bažnyčioje kaip tik vyko mišios, užėjome į vidų, paskui uždegėme žvakelę ant kunigo, kuris mus sutuokė, kapo. Šviesus jausmas apėmė vėl po tiek daug metų ten apsilankius.“
Algirdo Latėno kelias teatre: nuo aktoriaus iki vadovo
Sausio 2 d. gimęs aktorius, režisierius ir Valstybinio jaunimo teatro ilgametis vadovas Algirdas Latėnas yra svarbi figūra Lietuvos kultūroje. Jo metai suskamba svarbiomis sukaktimis. A. Latėnas džiugino teatro žiūrovus Jasono, Treplevo, Aliošos Karamazovo, Jedigejaus, Veršinino vaidmenimis Eimunto Nekrošiaus ir D. Tamulevičiūtės spektakliuose. O vyresniojo Andriaus Šato vaidmuo Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona" nuo 1978-ųjų žavi galbūt jau trečią kino mėgėjų kartą. A. Latėną galima drąsiai vadinti savo mokytojos D. Tamulevičiūtės reikalų perėmėju. Dar studijuodamas Lietuvos konservatorijoje jis ėmė dairytis į režisūrą ir vėliau sukūrė ne vieną įsimintiną spektaklį. Nuo 1997 metų tapo jį išauginusio Jaunimo teatro vadovu.
Algirdas Latėnas yra išugdęs visą būrį scenos meistrų, tarp jų - Aldona Bendoriūtė, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Rolandas Kazlas, Jurgis Damaševičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Morozovaitė, Lukas Petrauskas, Nerijus Gadliauskas, Ignas Ciplijauskas. „Kaskart bendraudamas su A. Latėnu įsitikinu, kaip jam rūpi teatro reikalai ir kaip skaudina visokios naujos direktyvos, trukdančios vadovams kurti, padalyti teatro duonos jauniesiems scenos menininkams.“ Pasak jo, „Biudžetinė įstaiga - Nobelio premijos vertas darinys. Jį reikėtų gerokai ištyrinėti, net daktaro disertaciją apie tai galima parašyti."
Kūrybiniai projektai ir apmąstymai
A. Latėnas prisimena pastaruosius metus kaip gerus: „Ir čia spektaklį išleidau („Slaptoji dviratininkų draugija“), ir Rusijoje pastačiau („Ledi Makbet“ Samaros dramos teatre - aut.). Ir du anūkai gimė. Ne kasmet taip atsitinka.“ Artėjančios sukakties proga jis parengė naują Antano Strazdelio poezijos programą, su kuria leisis per Lietuvą. „Galbūt pavyks įrašyti ir kompaktinę plokštelę, tad norėjosi atskleisti visą šios nepaprastos asmenybės kūrybos pilnatvę. Iš skaitymo pamažu atsiranda teatras su daugybe personažų, kuriuos įkūnija vienas aktorius. Man tai didžiulis malonumas: pats sau repetuoji, kuri viziją ir eini į žmones. Matai jų šypsenas, ašaras, susižavėjimą. Ir gauni atsaką lyg dvasinį atlygį. Regis, siela išauga.“ Kelionę Algirdas pradės nuo Zarasų rajono, lankydamas vietas ir bažnytkaimius, kuriuose A. Strazdelis kunigavo.
| Sritis | Veikla / Pasiekimas | Pavyzdžiai / Metai |
|---|---|---|
| Aktorystė kine | Pagrindinis vaidmuo | Andrius Šatas filme „Riešutų duona“ (nuo 1978/1979) |
| Aktorystė teatre | Įsimintini vaidmenys D. Tamulevičiūtės ir E. Nekrošiaus spektakliuose | Jasonas, Treplevas, Alioša Karamazovas, Jedigejus, Veršininas |
| Teatro vadovavimas | Ilgametis Valstybinio jaunimo teatro vadovas | Nuo 1997 m. |
| Režisūra teatre | Spektaklių kūrimas, aktorių ugdymas | „Slaptoji dviratininkų draugija“, „Ledi Makbet“ (Rusijoje) |
| Poezijos programos | Kūrybos atskleidimas | Nauja Antano Strazdelio poezijos programa |
A. Latėno kelias į teatrą ir mokytojos D. Tamulevičiūtės įtaka
„Gimėte Dusetose, nepaprasto grožio krašte. - Tai būtinai atsiliepia tavo sieloje. Daug keliavęs po pasaulį grįžti ir susimąstai, kokioje gražioje vietoje augai, praleidai vaikystę; kaip reikia dėkoti Aukščiausiajam, kad tau buvo skirta būti čia. To krašto grožį pripažįsta daugelis. Ežerų akys, kalvelės, miškai...“
Algirdas Latėnas atskleidžia, kad nevaidino nuo mažens ir buvo užprogramuotas technokratas, fizikas bei sportininkas. Vienuoliktoje klasėje treniravosi su Lietuvos moksleivių rankinio rinktine ir ketino stoti į fiziką ir matematiką Vilniaus universitete arba automatiką Kauno politechnikos institute. Tačiau taip jau atsitiko - beveik varu varomas turėjo atstovauti mokyklai respublikiniame skaitovų konkurse Panevėžyje. Ten pirmą kartą pamatė tikrą spektaklį, vaidino puikūs aktoriai, pajuto teatro atmosferą. Kažkas manyje sukirbėjo. Nors apie tą sritį neturėjo jokio supratimo, manė, literatūra ir teatras - labiau mergičkų reikalas. Tad truputį gėdydamasis, niekam nieko nesakęs išvažiavo į Vilnių, į tuometę konservatoriją, laikyti egzaminų. Egzaminai vyko trimis turais, o kursą rinko šviesaus atminimo režisierius Vytautas Čibiras. „D. Tamulevičiūtė buvo visai negriežta. Juk pasąmonėje jauti, kad tavo duona priklauso nuo šio žmogaus. Būtina kuo daugiau iš jo pasisemti. O kaip tai padarysi? Kasdienėmis repeticijomis, juodu darbu, mokantis iš pastabų, aptarimų. Aišku, dar buvome ir įsimylėję ją. Mums pasisekė kaip tiems pirmaklasiams, kurie nori, kad jų mokytoja būtų jauna ir graži.“
Dar konservatorijoje Algirdas Latėnas buvo užsikrėtęs režisūra, D. Tamulevičiūtė tai turbūt matė. Ji liepdavo pateikti ištraukų režisūrinius sprendimus. Tarp ištraukų buvo ir „Dėdė Vania“. Aktorius turi jausti visą spektaklio struktūrą, dalyvauti jį kuriant, nebūti tik sraigteliu. „Teatro genas nukrinta vis naujoms Latėnų, Storpirščių, Smoriginų, Bareikių kartoms. Nelabai norėjau, kad jie dirbtų teatre. Tačiau juk neuždrausi. Nuo mažens buvo teatre, žiūrėjo spektaklius vaikams. Jei sulaukęs aštuoniolikos, kai tavo gyvenimiški vektoriai jau nukreipti, imi ir „sudurniuoji“, tai ką kalbėti apie mažą žmogutį, nuolat matantį scenos stebuklus...“
„Riešutų duona“ šiandien: atnaujinimai ir „Lietuviško kino naktis“
Šiemet tam yra net kelios progos - aktoriai švenčia savo santuokos keturiasdešimtmetį, filmas skaičiuoja tiek pat gimtadienių, o kino seansus po atviru dangumi rengiantis „Kinas po žvaigždėmis“ sezono pradžią pažymės ypatinga iniciatyva - „Lietuviško kino naktimi“. Jos metu rugpjūčio 5 dieną bus parodyta restauruota Arūno Žebriūno juosta „Riešutų duona“. Renginio centras - Katedros aikštė Vilniuje, bet tuo pačiu metu kino klasiką nemokamai bus galima žiūrėti dar 30-yje miestų. O internete - nemokamai namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
„Kuo daugiau žiūriu, tuo labiau jis man patinka“, - portalui LRT.lt sako E. Piškinaitė. Aktorius ir režisierius A. Latėnas neslepia, kad atnaujinto filmo premjeroje nedalyvaus, tačiau neseniai peržiūrėjo dar 1978 m. variantą. „Visai neseniai mačiau neatnaujintą variantą. Netyčia pasitaikė, kad galėjau pažiūrėti vienas, neskubėdamas ir analizuodamas, nes po premjeros taip ir nebuvo laiko peržiūrėti dar kartą“, - pasakoja A. Latėnas. „Kai žiūriu į savo įkūnytą personažą, net negaliu suprasti, kas ten toks laksto, myli... Viskas labai pasikeitę“, - juokiasi A. Latėnas. „Aš tik norėjau pasakyti, kad tu man žvėriškai žvėriškai...Ir aš tave labai labai“ - šie žodžiai, herojų ištarti filme „Riešutų duona“ jau tapo kultiniais. „Žiūrėdami į anūkus ar pagyvenusių žmonių poras matome tą patį. Amžinas dalykas kaip pasaulis - pirma meilė ištinka visus. Jos niekada neužmiršime. „Lietuviško kino nakties“ dalyviams linkime nebijoti prisiminti savo kvailų situacijų, kurios yra pačios brangiausios. Žiūrint šį filmą turi būti gera Lietuvoje ir labai šaunu, kad jį pamatys visame pasaulyje.