Tortai - neatsiejama švenčių ir ypatingų progų dalis. Kiekvienas tortas turi savo istoriją, o kai kurie iš jų yra netgi pavadinti garsių asmenų vardais. Nors tiesioginės informacijos apie konkretų „Aleksandro tortą“ nėra daug, galime išplėsti akiratį tyrinėdami tortų istoriją, pavadinimų kilmę ir įdomius faktus apie kitus žymius desertus.
Tortų istorijos svarba
Tortai, kaip ir kiti kulinariniai gaminiai, turi savo unikalias istorijas, kurios dažnai atspindi kultūrines tradicijas, istorinius įvykius ar net žymių asmenų gyvenimus. Sužinoti apie torto istoriją gali būti ne tik įdomu, bet ir padėti geriau suprasti jo skonį, ingredientus ir gaminimo būdą.
Kepinių pavadinimų kilmė
Ar esate nors kartą susimąstę, kodėl vienas ar kitas patiekalas vadinasi būtent taip? Žinoma, kai kurių patiekalų pavadinimai yra labai aiškūs, pavyzdžiui, nesunku suprasti, kad desertas „Pavlova" pavadintas garsios balerinos Anos Pavlovos vardu. O apie tokių pavadinimų kaip sendvičas, karpačas, befstrogenas ir kitų kilmės istoriją žino nedaugelis.
Pavyzdžiui, desertas „Pavlova“ pavadintas garsios balerinos Anos Pavlovos vardu. Minkštutėlis bezė kremo tortas su plakta grietinėle ir šviežiais vaisiais vadinamas rusės primabalerinos Anos Pavlovos vardu. Pagal vieną versiją šį desertą 1926 metais sukūrė vyriausiasis virėjas Albertas Saksas, kai A.Pavlova atvyko gastroliuoti Australijoje ir N.Zelandijoje. Virėją įkvėpė šokėjos judesių lengvumas ir jos plazdenantys drabužiai ir jis nusprendė pagaminti desertą, primenantį baleto garsenybę.
Migdolinis šokoladinis tortas, papuoštas būdingu tamsių linijų tinkleliu baltame fone yra populiarus visame pasaulyje, ypač Vengrijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Traškus skanėstas su riešutais vadinamas vengrų kunigaikščio, diplomato Palo Antalo Esterhazio (Pal Antal Esterhazy) vardu. 1847 m. konditeris, dirbęs Esterhazių šeimos namuose, pagamino tortą kunigaikščio sūnaus, taip pat vardu Palas Antalas, gimtadieniui. Desertas padarė įspūdį ne tik vaikui, bet ir visiems svečiams. Netrukus šis receptas apskriejo visą pasaulį.
O štai šis tortas buvo pavadintas jį pagaminusio žmogaus, garsaus austrų konditerio Franco Zacherio (Franz Sacher) vardu. Pasakojama, kad šio šokoladinio deserto receptą konditeris sukūrė būdamas 16 metų. Tada jaunasis Francas, pasitelkęs konditerio talentą ir vaizduotę, sukūrė nepaprastai skanaus šokoladinio torto receptą. Jis tiek patiko visiems jo ragavusiems, kad jie paprašė pagamintį jį ir kitą kartą, ir dar kitą.
Mažai kas žino, kad visiems iš vaikystės pažįstami sluoksniuoti vamzdeliai su baltyminiu, plikytu, varškės arba zefyro kremu vadinasi „Šilerio garbanomis". O pavadinti jie vokiečių poeto Fridricho Šilerio (Friedrich Schiller) vardu: jis garsėjo ne tik savo kūryba, bet ir vešliomis aukso spalvos garbanomis. Poeto, kurio šukuosena buvo madinga XVIII a. antrojoje pusėje, romantiškas įvaizdis padėjo F.Šileriui tapti tikra žvaigžde. Be įsimylėjusių jį merginų, jo puikios garbanos įkvėpė vokiečių kulinarus ir jie sukūrė desertą, primenantį auksines garbanas (Schillerlocken).
1889 m. Italijos karalienė, viešėdama savo vasaros rezidencijoje Neapolio apylinkėse, nusprendė paragauti mėgstamo vargšų valgio - neapolietiškos picos. Nesitikėdama nieko ypatingo iš vargšų patiekalo, karalienė buvo maloniai nustebinta. Ypač jai patiko Rafaelio Espozito (Raffaele Esposito) picos autorinis variantas. Virėjas karalienei patiekė picą su baziliku, sūriu ir pomidorais. Karalienei patiko ne tik skonis, bet ir tai, kad tie trys ingredientai simbolizavo Italijos vėliavos spalvas - žalią, baltą ir raudoną.
1950 m. nuolatinė ir gerbiama „Harry‘s Bar" Venecijoje viešnia pasiskundė įstaigos šeimininkui Džuzepei Čiprianiui (Giuseppe Cipriani), kad gydytojai jai uždraudė vartoti termiškai apdorotą mėsą. Tada Džuzepė nuėjo į virtuvę, plonytėlaitėmis, persišviečiančiomis riekelėmis supjaustė gabalėlį marmurinės jautienos, pagardino ją alyvuogių aliejaus ir citrinos padažu ir patiekė viešniai. Laikui bėgant šis užkandis išpopuliarėjo ne tik Venecijoje, bet ir toli už jos ribų. Kai dėl patiekalo pavadinimo, jis yra susijęs su Dž.Čiprianio meno pomėgiu. Kaip tik tuo metu, kai baro savininkas sukūrė šį užkandį, mieste vyko ankstyvojo Renesanso italų dailininko Vitorės Karpačo (Vittore Carpaccio) paroda. Jo paveiksluose daugiausia vyravo raudoni ir balti atspalviai.
Grafas Aleksandras Stroganovas Odesoje įsteigė „atvirą stalą", prie kurio galėjo ateiti papietauti bet kuris išsilavinęs arba padoriai apsirengęs žmogus. Šis patiekalas buvo ne tik sotus ir skanus, bet ir patogus patiekti porcijomis.
Aleksandro torto kilmės paieškos
Nors konkretaus Aleksandro torto istorija nėra plačiai žinoma, galime spėlioti, kas galėjo įkvėpti tokio torto pavadinimą. Aleksandras - populiarus vardas, siejamas su įvairiomis istorinėmis asmenybėmis, ypač Aleksandru Didžiuoju, garsiu senovės karvedžiu ir valdovu.
Tokio torto pavadinimas galėjo būti skirtas pagerbti šį didį karvedį, o galbūt įkvėptas kito žymaus Aleksandro, pavyzdžiui, caro Aleksandro I, kuris susipažino su Sofija Tyzenhauzaite. Taip pat žinoma, kad Žemės jai skyrė Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Šiam valdovui ant Senvagės kranto iškilęs Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas.
Įkvėpimas iš kitų tortų
Nagrinėjant Aleksandro torto galimą kilmę, verta atkreipti dėmesį į kitus žymius tortus ir jų istorijas. Pavyzdžiui, „Napoleono“ tortas, nors ir neturi tiesioginio ryšio su Napoleonu Bonapartu, yra populiarus desertas, kurio receptas saugomas Žemaitijos nacionalinio parko etnografinėje ekspozicijoje.
Tai vienos populiariausių salotų pasaulyje. Italas virtuvės šefas ir restorano savininkas salotas pagamino 1924 m. liepą, kai virtuvėje neliko praktiškai nieko, o alkani lankytojai reikalavo pavalgyti. Salotos, kurias italas sugalvojo Meksikoje, patiko amerikiečiams ir gana greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Beje, 1953 m. Šis kulinarijos meno šedevrą sudaro luptos persiko puselės, į kurias dedamas vanilinių ledų rutuliukas, ir viskas apliejama aviečių padažu. Pavadinimą savo kūriniui kulinaras suteikė pagerbdamas operos žvaigždę Neli Melbą (Nellie Melba).
Sendvičas (lietuviškai vadiname sumuštiniu) atsirado XVIII a. anglų diplomato Džono Montegiu (John Montagu), 4-ojo Sendvičo (Sandwich) grafo dėka. Grafas buvo azartiškas žmogus ir valandų valandas sėdėdavo prie kortų stalo. Kartą Dž. Montegiu ilgai lošdamas paprašė savo virėjo atnešti užkąsti. Kad nereikėtų atsitraukti nuo lošimo ir nesusitepti rankų, jis nurodė virėjui mėsos gabalą įdėti tarp dviejų duonos riekių. Taip atsirado sendvičas, kuris netrukus tapo populiarus tarp Londono elito.
Tortų pavadinimų tradicijos
Tortų pavadinimai dažnai atspindi jų ingredientus, gaminimo būdą ar įkvėpimo šaltinį.
Tortų reikšmė šventėms
Tortai tradiciškai yra svarbi švenčių dalis. Jie simbolizuoja džiaugsmą, šventę ir ypatingą progą. Miesto politikų draudimas šventėje prekiauti alkoholiu virto farsu - tų pačių politikų valia miesto centre įsikūrę dideli prekybos centrai ir viena alų bokalais pardavinėjanti kavinė dėl to tik džiaugėsi. Dėl to miesto gimtadienis šiemet liko be torto, kurį dovanodavo verslininkai. Bet nelabai kas jo pasigedo, o šventės dalyviai buvo išgelbėti nuo atstumiančio reginio - torto dalijimo, kai azartiškiausi saldumyno mėgėjai kimšdavo jį ne tik į burnas, bet ir maišus.
Senais Istoriniais laikais tortai buvo neatskiriama šventės dalis. Juk saldumas - retas ir prabangus skonis. O ir torto paruošimui reikėjo aukštos kvalifikacijos virėjo. Tad, pasiturinčiuose namuose jie puikuodavosi ant stalo per Velykas, Kalėdas ar vardines. Seniau nebuvo priimta švęsti gimtadienių. Lietuvoje gimtadieniai plačiau pradėti švęsti tarpukariu. Tuo metu ant gimtadienio stalo atsiduria ir tortai.
Vestuvės ir tortas
Negalime įsivaizduoti vestuvių stalo be pagrindinio akcento - puošnaus torto. Visame pasaulyje vestuvinis tortas turi savo ištakas bei gilias tradicijas, apipintas įvairiaspalviais ritualais. Daugiaaukštį vestuvinį tortą sukūrė prancūzų konditeris, kuriam patiko anglų vestuvių paprotys: sudėti iš visų saldumynų kalnelį, virš kurio jaunikis turi pabučiuoti nuotaką. Konditeris pavaizdavo šį kalnelį gražaus daugiaaukščio torto pavidalo, kuris simbolizuoja vaisingumą ir šeimyninio gyvenimo pradžią. Tikima, jog kai svečiai paragaus šio torto gabalėlį, tai ir jiems atiteks jaunavedžių laimės dalelė. Paprastai vestuvinis tortas būna ne tik kelių aukštų (3-5 aukštai), bet ir būtinai baltas - kremo tortas, kurio viršus papuoštas saldžiomis šokoladinėmis jaunikio ir jaunosios statulėlėmis. Visgi, griežtų reikalavimų torto papuošimui nėra. Vestuvių tortas gali būti dekoruotas įvairiaspalvėmis gėlėmis. Daugiaaukštį vestuvinį tortą pora pradeda pjaustyti iš viršaus ir nuotakos ranką veda jaunikio ranka. Taip pjaustydami gabalėlį po gabalėlio jaunieji šiuo tortu vaišina visus svečius. Ne mažiau svarbus ir kitas vestuvių akcentas - šakotis. Besirengiantiems ragauti šakotį taip pat galima surengti šmaikščią pramogą. Prieš tai reikia ant atskirų lapelių surašyti palinkėjimus, prie jų pritvirtinti įvairiaspalves juosteles ir visus lapelius nuleisti į šakočio vidurį taip, jog juostelės liktų išorėje. Kiekvienas norintis paragauti šio gardėsio privalo išsitraukti ir po vieną palinkėjimą.
Desertų įvairovė ir sezoniškumas
Renkantis patiekalus desertui geriausia vadovautis sezoniškumu, t. y. gaminti saldėsius iš tuo metų laiku derančių vaisių ir uogų. Be to, jis turi būti kitoks nei prieš tai tiekti patiekalai. Saldusis stalas - tai atskirai padengtas stalas būtent desertams, ant kurio jau pobūvio pradžioje sudedami įvairūs desertai, kepiniai, vaisiai. Vaisiniai desertai. Jiems gaminti geriausiai tinka vaisiai, uogos ir desertinės daržovės. Sezono metu geriausia tokias gėrybes naudoti šviežias, pavyzdžiui, pasigaminti vaisių salotas - paprasta, greita ir skanu, arba iškepti vaisius ant grotelių - juk iškyloje taip dažnai mums pritrūksta būtent tokio.
Istorinės desertų tendencijos
Antikos laikais valgis baigdavosi šviežių arba džiovintų vaisių, riešutų, medaus, patiekalų iš pieno arba sūrio patiekimu. XVII amžiaus pabaigoje saldžių patiekalų (nes sąvoka „desertas“ mums įprasta prasme buvo išgryninta maždaug 1850 metais) sąrašą papildė ledai.
Karamelės įtaka konditerijai
Karamelė yra svarbus ingredientas konditerijoje, naudojamas įvairių desertų gamyboje. Šviežiai pagaminta karamelė yra elastinga, todėl jai galima suteikti bet kokią formą.
Tortas ir pyragas: skirtumai
Pyragai ir tortai - abu šie skanėstai dažnai randa vietą mūsų šventiniuose staluose ar kasdieniniame gyvenime. Tortas yra prabangesnis ir dažniausiai šventėms skirtas desertas. Jis dažnai gaminamas iš kelių sluoksnių biskvitinio arba kito tešlos pagrindo, pertepto įvairiais įdarais, pavyzdžiui, kremu, uogiene, varške ar šokoladu. Svarbiausi torto ypatumai - daugiapakopė struktūra, dekoracijos ir skonio įvairovė. Tortas dažniausiai susideda iš kelių sluoksnių tešlos ir įdaro, o jų skaičius gali svyruoti nuo kelių iki daugiau nei dešimties. Jis dekoruojamas kremu, glajumi, šokoladu, vaisiais ar kitomis dekoracijomis, suteikiančiomis jam prabangos įspūdį. Kiekvienas sluoksnis gali turėti skirtingą skonį, o tai suteikia tortui kompleksišką skonio paletę.
Pyragas yra paprastesnis desertas, kurį dažnai galima sutikti ir kasdieniniame valgiaraštyje. Jis dažniausiai gaminamas iš vieno sluoksnio tešlos, kuri kepama vientisa forma. Svarbiausi pyrago ypatumai - vieno sluoksnio struktūra, paprasta dekoracija ir įvairūs ingredientai. Dauguma pyragų yra vientisos tešlos kepiniai, neturintys atskirų sluoksnių. Pyragai dažniausiai dekoruojami minimaliai, pavyzdžiui, pabarstomi cukraus pudra ar užpilami šokoladiniu glajumi.
| Torto tipas | Aprašymas | Pagrindiniai ingredientai |
|---|---|---|
| Biskvitinis | Lengvas ir purus, dažnai sluoksniuotas su įvairiais įdarais. | Kiaušiniai, cukrus, miltai, kremas, vaisiai. |
| Medaus tortas ("Medutis") | Sluoksniuotas tortas su medaus lakštais ir grietinėlės įdaru. | Medus, miltai, kiaušiniai, grietinė. |
| Šokoladinis | Turtingas ir intensyvus, dažnai su šokoladiniu kremu. | Šokoladas, miltai, kiaušiniai, sviestas, cukrus. |
| Putėsinis | Lengvas ir purus tortas su putėsių pagrindu. | Grietinėlė, želatina, vaisiai, šokoladas. |
Atsižvelgiant į tai, kad „Medutis” - vienas tokių tortų, nes turbūt nėra nė vienos Lietuvoje šeimos, kur bent vienas žmogus nėra „užaugęs ant medaus torto”. Pavyzdžiui, mano kelios draugės pasakojo, kad kone visi jų vaikiški gimtadieniai šiuo nacionaliniu skanėstu būdavo puošiami. Ir Jūratei šis tortas pats pačiausias, nes primena…kažką gero, manau, primena: „Nuostabus tortas, mano pirmasis, kai buvau 18-niolikos, net kursus lankiau, o dar raičiau rožes papuošimui, superinis! Ir žinote, kas smagiausia? Kad nėra taip, jog visi vienodus medaus tortus štampuoja. Kiekviena šeimininkė savo giminės ar kitaip atrastų gudrybių į receptą įpina. „Vat maniškis vakar suteptas, lazdyno riešutais pabarstytas: receptas be jokių muskatų ar cinamono - senovinis! Vis bandau apeiti šaldytuvą, kad nekiltų pagunda atsipjauti iki vakaro”, - guodžiasi Inga Jasinskienė, o Živilės Bagdonienės „Medutis” jau visiškai kitoks: „O man medutis skaniausias ne su grietine, o su grietinėle ir spanguolių uogiene. Pasaka! Žodžiu, nuvilnijo per Lievtuą ištisa medaus tortų banga - su citrina, be želatinos, su grietine ir su grietinėle, su sulietais lakštais ir be jų. Saldus tas gyvenimas, kai šalyje tortų karalius - „Medutis” klesti. Tai jei netyčia kažkaip dar nesate patys bandę jo pasigaminti, tikrai pats laikas!
Tortų istorija Lietuvoje
Tortai Lietuvoje išpopuliarėjo baroko epochoje. Jie valgyti didikų rūmuose, turtingesnių miestiečių namuose, vienuolynuose.
Tortus lietuviai turėjo pažinti kartu su krikščionybe. XIV a. pabaigoje jie valgyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvare. Turėjo jų ragauti ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, tuomet, kai gyveno Vokiečių ordino pilyse.
Įdaryti tortai į Lietuvą turėjo patekti su itališka gastronomine kultūra. Šios kultūros plitimas Lietuvoje dažniausiai siejamas su Milano kunigaikštyte Bona Sforza, ištekėjusia už Žygimanto Senojo ir 1518 m. tapusia Lietuvos didžiąja kunigaikštiene bei Lenkijos karaliene. Juk „tortukai visiems stalams“ yra įrašyti net jos vestuvių puotos, įvykusios 1517 m. gruodžio 6 d. Neapolyje, valgių sąraše.
Tačiau ryšiai su itališka kultūra užsimezgė kur kas anksčiau nei Bona Sforza atvyko į Lietuvą. Pirmieji gastronominiai ryšiai galėję užsimegzti Kazimiero Jogailaičio laikais, nes kaip tik šio valdovo dvare dirbo italų humanistas, poetas ir prozaikas Pilypas Kalimachas (Philippus Callimachus Experiens, 1437-1486).
Pavyzdžiui, 1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje randame aprašytus Velykų pietus: kietai virtus kiaušinius, jautieną, barščius, veršieną, vištieną arba kaplūnus pilkšvai geltoname padaže su šafranu, žvėrieną, keptą avinėlį, keptas žąsis, vištas ir paršelį, ryžius su pienu ir skanų tortą. Šį žodį randame ir Konstantino Sirvydo 1642 m. išleistame žodyne, kur lotynišką žodį torta autorius verčia lietuviškuoju karvojumi.
Kokie buvo barokinių tortų skoniai?
Kokie buvo barokinių tortų skoniai galime sužinoti iš XVII a. pabaigos Radvilų virėjo užrašų knygelės, kurią jau šiais laikais išleido Lenkijos gastronomijos istorikai Jaroslawas Dumanowskis ir Rafalas Jankowskis. Radvilų virėjas pasižymėjo daugiau nei dešimtį tortų receptų. Vieni jų - primena pyragus su įdaru, kiti - storus, vientisos tešlos plokštainius, panašius į šiuolaikinius biskvitus. Dalis jų - nesaldūs (su vėžiais, su raugintais kopūstais, su kaštainiais, su špinatais, su veršiena ar balandžių mėsa). Kiti - saldūs, su uogomis ir vaisiais, labiau primena šiuolaikinius tortus ar mums įprastus vaisių pyragus.
Pavyzdžiui, toks yra obuolių tortas: „…daryk tešlą taip, įmušk kiaušinį, įpilk truputį vyno ir truputį pieno, įdėk miltų ir padaryk tešlą nei per kietą nei per minkštą; iškočiok ir tą tešlos lapą įklok į sviestu pateptą formą. Tada pjaustyk išvalytus obuolius riekelėmis ir dėk į tą formą sluoksniais; kiekvieną sluoksnį pabarstydamas gausiai cukrumi, cinamonu ir smulkiomis razinomis, tol, kol užsipildys forma. Adriaen van Utrecht, 1644 m./ Banquet Still Life nuotrauka
Sluoksniuoti tortai: nauja era
XVIII a. Europoje buvo sukurta dar viena, nauja, šiais laikais mums labiausiai įprasta, torto rūšis - sluoksniuotas pyragas. XIX a. jie išpopuliarėjo. Senojo Vilniaus gastronomijos knygose jų receptus randame greta kitų, labiau senovinių tortų (plokštainių, įdarytų pyragų). Anuometiniame gastronominiame bestseleryje - Vilniuje išleistoje Wincetos Zawadzkos knygoje „Kucharka litewska“ („Lietuvos virėja“) randame visą tortų skyrių.
Vienas jų - dvisluoksnis migdolinis tortas. Jam reikės 1 svaro (apie 400 g) cukraus, 1 svaro migdolų, 1 citrinos, pusės loto (apie 6 g) cinamono, 10 kiaušinio trynių, 5 baltymų, ½ valgomojo šaukšto sviesto, sausų konfitiūrų (šiais laikais tai galėtų būti pjaustytas gabalėliais obuolių sūris), aplotkų (plonų vafliukų), glajaus. Gaminimo procesas aprašomas taip: „…variniame katiliuke išvirti vieną svarą cukraus su vandens skardinėle pagaminant sirupą, įdėti svarą nuvalytų ir smulkiai sugrūstų migdolų, masę apdžiovinti ant žarijų ir paskui ataušinti. Įdėti į tą masę citrinos žievelę, sutrintą su jos sultimis, pusę loto cinamono, 10 trynių ir 5 baltymus, sumuštus į putas. Maišyti sukant į vieną pusę valandą laiko. Patepti sviestu tortinę formą, iškloti aplotkais, išdėti ant jų pusę migdolinės masės, apiberti sausais konfitiūrais arba cukruje virintomis apelsinų žievelėmis, ant to padėti kitą pusę migdolinės masės ir kepti nelabai karštame pečiuje; patepti glajumi…“.
Kavinės ir tortai Vilniuje XVIII-XX amžiuose
Tame pat XVIII a. Vilniuje atsiranda naujos maitinimo įstaigos - kafenhauzai, kavinės ir restoranai. Anuometinė kavinė buvo daugiau socialinė erdvė - susitikimo „prie kavos“ vieta. Tačiau XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje jose randame nemažai ir saldumynų. Tarpukario laikotarpiu Boleslovui Štraliui priklausiusiame „Raudonajame Štralyje“ (tada - Adomo Mickevičiaus, dabar - Gedimino prospekte) torto porcija be kremo kainavo 50 anuometinės Lenkijos grošų, o su kremu - 85. Tai buvo pats brangiausias konditerinis kepinys.
Apie to laikotarpio vilnietiškus tortus nemažai informacijos randame anuometinių kavinių lankytojų atsiminimuose. Pavyzdžiui, tai pačiai Štralių šeimai priklausęs Baltasis Štralis Pilies gatvėje (dabartinių Signatarų namų pirmajame aukšte) garsėjo tortu Stefanija. Jį mini Vilniaus universitete studijavusi Vasario 16 Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio dukra Rita. Stefanija - kaip ir dauguma anuometinių tortų - buvo austriškos kilmės, siejamas su Belgijos princese Stefanija, kuri buvo ištekėjusi už Austrijos sosto paveldėtojo.
Kaip ir priklauso belgiškam tortui - tortas Stefanija yra šokoladinis. Torto receptai įvairuoja, tačiau, paprastai biskvito tešla gaminama iš 4-6 kiaušinių, 80-120 g miltų, 80-120 g cukraus, 20-35 g sviesto, žiupsnelis druskos. Kiaušinių tryniai atskiriami nuo baltymų ir išplakami su cukrumi iki baltumo. Kiaušinių baltymai išplakami iki standumo ir per tris kartus įmaišomi į trynius. Sudedama druska, miltai ir smulkintas sviestas. Užminkyta tešla dalijama į šešias dalis ir iškočiojama į maždaug 20 cm skersmens, biskvitus. Kepma 180-200 laipsnių temperatūroje, kol paruduos. Pertepimas gaminamas iš 4-5 kiaušinių, 150-200 g cukraus, 200-250 g sviesto, 150-200 g šokolado, 20 g kakavos miltelių. Pertepimui reikia išplakti kiaušinius su cukrumi ir šildyti dubenį, įdėjus į puodą su vandeniu, kol masė ims tirštėti. Nukelti nuo ugnies ir maišyti plakikliu apie 10 min (kol pravės). Šokoladą susmulkinti ir ištirpdyti, įdėjus į puodą su vandeniu. Į šokoladą sudėti smulkintą sviestą. Tada sumaišyti šokolado masę su kiaušinių mase, dar įdedant kakavos miltelių. Formuojant tortą dėti biskvitus vieną ant kito pertepant mase. Pagamintą tortą aptepti tuo pačiu kremu.
tags: #aleksandro #tortas #latvija