Pietų Amerika - tai didingas žemynas Vakarų pusrutulyje, į pietus nuo Šiaurės Amerikos, įsiterpęs tarp Atlanto vandenyno rytuose ir Ramiojo vandenyno vakaruose. Didesnioji šio žemyno dalis yra Pietų pusrutulyje. Pagal savo dydį Pietų Amerika yra ketvirtas žemynas pasaulyje (po Eurazijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos), kurio plotas siekia 17,7 mln. km², o su salomis - 18,3 mln. km².
Pietų Amerikos krantai yra mažai vingiuoti, išskyrus vakarinių krantų pietinę dalį, kuri išraižyta fjordais. Bendra kranto linijos ilgis siekia apie 28 700 kilometrų.
Geografinė padėtis ir kranto linija
Norint tiksliau įsivaizduoti Pietų Amerikos žemyninę dalį, svarbu žinoti tolimiausius jos kyšulius. Šiaurėje tai Gallinaso kyšulys, esantis 12° 25′ šiaurės platumos. Pietuose - Frowardo kyšulys (53° 54′ pietų platumos). Rytinę žemyno ribą žymi Branco kyšulys (34° 47′ vakarų ilgumos), o vakarinę - Pariñaso kyšulys (81° 21′ vakarų ilgumos). Pietų Amerikai priskiriamos sausumos piečiausias taškas yra Horno kyšulys (55° 59′ pietų platumos), esantis Horno saloje, Ugnies Žemės salyne.
Žemyno įlankų daugiausia yra pietinėje dalyje. Didžiausios iš jų yra Dariéno, Venesuelos ir Parijos įlankos šiaurėje. Rytuose driekiasi Guanabaros, La Platos, Bahía Blancos, Šventojo Motiejaus, Šventojo Jurgio ir Bahía Grandės įlankos. Vakariniame krante išsiskiria Peño, Ancudo ir Guayaquilio įlankos.
Reljefas
Pietų Amerikos paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m virš jūros lygio. Aukščiausia žemyno viršūnė - Aconcaguos kalnas, siekiantis 6960 m, o žemiausia vieta yra Valdéso pusiasalyje (-42 metrai).
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi didinga Andų kalnų sistema. Prie jos iš rytų prisišlieja plačios žemumos, tokios kaip Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, kurias atskiria plokščiakalniai. Tik siaura šių žemumų dalis prieina prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma.
Žemyno šiaurėje, tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, plyti Gvianos plokščiakalnis, kurio aukščiausia viršūnė yra Neblinos kalnas (3014 m). Rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis, susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių (aukščiausia viršūnė - Bandeiros kalnas, 2890 m).
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, o žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas.
Geologinė sandara
Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis). Jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti.
Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos.
Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose gausu vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo).
Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus-kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai. Rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno-neogeno molasų storymės.
Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje. Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis - 70-120 mm per metus, todėl Andų kalnodara tebevyksta.
Naudingosios iškasenos
Pietų Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose. Yra žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų, daugiausia Venesueloje, Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore ir Peru. Didžiausi Pietų Amerikos naftos ir gamtinių dujų ištekliai yra Maracaibo (44 % naftos ir 34 % gamtinių dujų visų žemyno išteklių) ir Orinoco (36 % naftos ir 32 % gamtinių dujų) baseinuose.
Taip pat žemyne aptinkama gausybė boksitų ir spalvotųjų metalų rūdų, tokių kaip vanadis, volframas, varis, molibdenas, nikelis, alavas, cinkas ir švinas. Be to, randami ir retieji metalai, pavyzdžiui, litis, niobis ir cirkonis.
Toliau pateikiama išsamesnė informacija apie naudingąsias iškasenas ir pagrindines jų telkinių šalis Pietų Amerikoje:
| Naudingoji iškasena | Pagrindinės telkinių šalys | Pastabos |
|---|---|---|
| Nafta ir gamtinės dujos | Venesuela, Brazilija, Argentina, Kolumbija, Bolivija, Čilė, Ekvadoras, Peru | Didžiausi baseinai: Maracaibo (44% naftos, 34% dujų), Orinoco (36% naftos, 32% dujų) |
| Boksitai | Brazilija, Venesuela, Surinamas, Gajana | Aliuminio rūda |
| Vanadis | Venesuela, Čilė | Spalvotasis metalas |
| Volframas | Bolivija, Peru, Brazilija | Spalvotasis metalas |
| Varis | Čilė, Peru, Brazilija, Kolumbija | Spalvotasis metalas |
| Molibdenas | Čilė, Peru | Spalvotasis metalas |
| Nikelis | Brazilija, Kolumbija, Venesuela | Spalvotasis metalas |
| Alavas | Brazilija, Bolivija, Peru | Spalvotasis metalas |
| Cinkas ir švinas | Peru, Brazilija, Čilė | Spalvotieji metalai |
| Litis | Čilė, Bolivija | Retasis metalas |
| Niobis | Brazilija | Retasis metalas |
| Cirkonis | Brazilija | Retasis metalas |
Klimatas
Pietų Amerika apima visas klimato juostas, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui įtakos turi sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose, taip pat vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlanto vandenyne). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją, rytinę, Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas yra ekvatorinis žemyninis. Čia metinė vidutinė temperatūra svyruoja nuo 24 iki 28 °C, o per metus iškrinta iki 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose vyrauja ekvatorinis jūrinis klimatas, kur per metus gali iškristi net iki 10 000 mm kritulių. Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas, kuriam būdingos sausos žiemos.
Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp maždaug 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos. Dėl šaltosios Peru srovės įtakos tai yra sausiausia žemyno sritis (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, o Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema (temperatūra gali nukristi iki 0 °C).
La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto. Todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara. Tarpupyje ir Pampos rytuose vyrauja drėgnas subtropinis klimatas su šilta žiema ir karšta vasara.
Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo maždaug 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje. Todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas yra mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vyrauja vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas, kur žiemą temperatūra gali nukristi iki -25 °C, vasarą pakilti iki 34 °C, o kritulių iškrenta mažiau nei 30 mm per metus.
Vandenys
Pietų Amerika yra didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas. Pavyzdžiui, Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis siekia apie 11 000 km³. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl net 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % - vidinio nuotėkio sritims ir tik apie 7 % - Ramiajam vandenynui.
Upės
Į Atlantą teka tokios didingos upės kaip Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro. Į Karibų jūrą įteka Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės yra trumpos ir sraunios, pavyzdžiui, Loa (443 km), Bío Bío (383 km) ir Guayasas (320 km).
Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra skirstomos į ekvatorines (vandeningos ištisus metus), subekvatorines, tropines ir subtropines musonines (patvinstančios vasarą) bei Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo.
Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (pvz., Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (pvz., Pascua). Patagonijoje teka nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (pvz., Chico, Gallegosas).
Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, čia gausu krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys.
Ilgiausios Pietų Amerikos upės:
| Upė | Ilgis (km) |
|---|---|
| Amazonė | 6992 |
| Parana | 4880 |
| Orinokas | 2800 |
Ežerai ir vandens telkiniai
Ežerai daugiausia yra lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras) arba ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentino ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė. Taip pat yra didelių artezinių baseinų, pavyzdžiui, Guarani baseinas Pietų Amerikos pietrytinėje dalyje, kurio plotas siekia 1,2 mln. km².
Dirvožemiai
Pietų Amerikos dirvožemių įvairovei didelę įtaką daro Ramiojo vandenyno pakrantės šiltosios srovės ir šaltosios srovės išilgai Patagonijos pakrantės poveikis, senos feralitinės plutos dūlėjimas atogrąžų ir paatogrąžių srityse bei aliuvinių lygumų išplitimas. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą. Drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai, kuriuose auga drėgnieji atogrąžų miškai. Žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai ir rudžemiai, o priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai ir kalciažemiai.
Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse, kur trūksta kritulių, vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais ir rūgštžemiais.
Flora
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, priklausančių apie 4200 genčių. Iš jų apie 53 000 rūšių yra endeminės, savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %). Atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, o Patagonijoje - 30 %.
Augalų rūšių įvairovė Pietų Amerikoje, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pavyzdžiui, Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų. Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Miškai:
- Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto.
- Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto.
- Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
- Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje.
Žolynai ir krūmynai:
- Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus.
- Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje.
- Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų. Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto.
Dykumos ir kiti plotai:
- Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % yra visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos. Dykumos paplitusios tik Ramiojo vandenyno pakrantėse Peru, Čilėje, jų yra Bolivijoje, Andų kalnuose.
- Ledynai užima 0,1 % ploto. Natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai užima 1,2 % žemyno ploto.
- Apie 24 % Pietų Amerikos ploto užima dirbamieji laukai, kultūrinės ganyklos ir kiti žemės ūkio reikmėms intensyviai naudojami plotai. Didžiausi yra Kolumbijos šiaurės vakaruose, Brazilijos pietuose ir Argentinoje. Urbanizuotos teritorijos užima 0,1 % Pietų Amerikos ploto.
Fauna
Pietų Amerikos gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai ir pasižymi didele įvairove. Tarp žinduolių čia gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės. Tik Pietų Amerikoje sutinkami šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai). Prie vandens telkinių gyvena didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros.
