Pietų Amerika - tai žemynas, garsėjantis įspūdingu kraštovaizdžiu, įvairia gamta ir turtinga kultūra. Vienas iš ryškiausių jo bruožų - Andų kalnų grandinė, besidriekianti per visą vakarinę žemyno pakrantę. Ši kalnų sistema ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir turi didelę įtaką klimatui, ekosistemoms ir vietinių gyventojų gyvenimui.
Andai - ilgiausia ir viena aukščiausių kalnų sistemų pasaulyje. Šiame straipsnyje apžvelgsime Pietų Amerikos kalnų karalių Akonkagvą, aptarsime jo geografines ypatybes, geologinę sandarą ir svarbiausius aspektus, taip pat susipažinsime su kitomis žymiausiomis žemyno viršūnėmis, gamtos įvairove bei turizmo galimybėmis.
Akonkagva: Pietų Amerikos Kalnų Karalius
Akonkagva, iškilusi Anduose, Argentinoje, netoli Čilės sienos, yra aukščiausia Pietų Amerikos viršukalnė. Jo aukštis siekia 6960,8 m, todėl Akonkagva yra ne tik aukščiausias Andų kalnas, bet ir aukščiausias Pietų pusrutulio kalnas. Tai aukščiausia viršukalnė ne tik Pietų Amerikoje, bet ir visame Vakarų pusrutulyje, taip pat aukščiausia viršukalnė už Azijos ribų.
Akonkagva priklauso Pagrindinei Kordiljerai ir yra Akonkagvos masyvo dalis. Šiaurinė viršūnė siekia 6960,8 m aukštį (2012 m. duomenimis), o pietinė - 6930 m. Akonkagvos masyvas driekiasi apie 60 km, o plotis siekia 20-30 km. Andai - antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis.
Geologija ir susidarymas
Akonkagva susidarė iš granitų ir andezitų, užstumtų ant mezozojaus nuosėdinių uolienų. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai užgesęs ugnikalnis, tačiau dabar žinoma, kad kalnas iškilo mezozojuje-kainozojuje dėl Nazcos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių kolizijos. Šis procesas lėmė Andų kalnų susiformavimą. Andai susiformavo destruktyviajame tektoninių plokščių pakraštyje, kuriame okeaninė Naskos plokštė ir Antarktidos plokštės fragmentas, nerdamos po žemynine Pietų Amerikos plokšte, kelia ją aukštyn. Pietiniame žemyno gale Andų kalnų grandinė panyra ir vėl iškyla Antarktidos pusiasalyje.
Klimatas ir ledynai
Sniego riba pietiniuose Akonkagvos šlaituose yra apie 4500 m aukštyje, o šiauriniuose - apie 6000 m. Kalną dengia ledynai ir sniegynai, iš kurių didžiausi yra Horcones Inferioro, Las Vacaso, Relinchoso ir Lenkų (Glaciar de los Polacos) bei Anglų ledynas (Glaciar de los Inglés). Pietiniame šlaite prasidedanti Akonkagvos upė teka į vakarus ir įteka į Ramųjį vandenyną.
Andai driekiasi per šešias klimatines zonas, todėl ir klimatas juose labai įvairus. Akonkagvos kalnas yra šalia dykumos, ten nėra jokių augalų, todėl šioje viršūnėje ypač jaučiamas deguonies trūkumas.
Kopimo Maršrutai ir Istorija
Į Akonkagvą dažniausiai kopiama gruodžio-vasario mėnesiais, pasirenkant vieną iš kelių maršrutų. Techniškai pats lengviausias yra vadinamasis šiaurinis kelias. Antrasis tradicinis kopimas - per Glaciar de los Polacos. Pirmasis bandymas įkopti į Akonkagvą buvo surengtas 1883 m. vokiečių geologo Paulo Güssfeldto vadovaujamos ekspedicijos, kuri pasiekė 6560 m aukštį. Pirmasis sėkmingas įkopimas įvyko 1897 m. sausio 14 d., kai Mattias Zurbriggenas (Šveicarija) pasiekė viršūnę.
Iššūkiai ir Patirtys: Kopimas į Akonkagvą
Kopimas į kalnus yra labai didelis išbandymas žmogaus organizmui ne dėl atstumo, kurį reikia įveikti, bet pirmiausia dėl nuolatinio deguonies trūkumo. Aukštis virš jūros lygio daro didelę įtaką savijautai, todėl aklimatizacija yra būtina. Alpinistai patiria didelį šaltį, vėją ir nuovargį. Būnant čia, ant žemės, tai sunku suvokti.
Justas Narkevičius, įkopęs į Akonkagvą, pasakojo, kad visa kelionė truko keturiolika dienų. Per jas buvo visko - ir gerų orų, ir stingdančio šalčio. „Kartais buvo galima eiti trumpomis rankovėmis, nes šviesdavo saulė, bet didžiąją kelionės dalį oras buvo tiesiog tragiškas. Kartais juntamoji temperatūra nukrisdavo iki -35 °C ar net -40 °C. Daugeliui sunku įsivaizduoti, koks tai šaltis, bet, tarkime, vienas kolega kelias minutes filmavo be pirštinių ir per tas kelias minutes nušalo pirštus.“
„Viršūnė, kurią pasiekėme, yra beveik septynių kilometrų aukštyje ir kad ją pasiektume, teko įveikti apie 100 kilometrų. Skaičiavome, kad per dvi savaites nužingsniavome beveik 200 kilometrų. Kildami į viršūnę tam tikrose vietose sustodavome aklimatizuotis, ten praleisdavome po kelias dienas, darydavome bandomuosius žygius“, - sako J.Narkevičius. Panevėžietis pasakoja, kad, vos atvykus į bazinę stovyklą, dėl prasto oro visą kelionę teko atidėti kelioms dienoms. „Bazinė stovykla yra daugiau kaip keturių kilometrų aukštyje. Teko kelias dienas laukti, kol vėjas nurims, ir bus, kaip sakome, „protingo“ stiprumo, nes atvykus vėjo gūsiai buvo tokie, kad lipti į kalną nebuvo jokių galimybių.“
„Paskutinė, 6100 metrų aukštyje esanti stovykla vadinama „šturmine“. Joje praleidome vieną naktį. Ten atvykome dienos metu, šiek tiek pailsėjome, keltis turėjome trečią nakties, o penktą ryto išėjome link viršukalnės“, - sako J.Narkevičius. Anot jo, ilsėtis esant tokiame aukštyje yra gana sunku: „Oras yra išretėjęs ir negali palapinėje tiesiog atsigulti ir užmigti, nes dėl deguonies trūkumo nežmoniškai skauda galvą. Man pavyko šiek tiek užmigti, bet kitiems kolegoms sekėsi sunkiai.“
Paklaustas, ar kalno viršūnėje alpinistai tik fotografuojasi, Justas sako, kad viskas yra kiek kitaip. „Jausmas pasiekus viršūnę yra neapsakomas. Praleidome ten pusvalandį - šiek tiek fotografavomės, bet labiausiai prieš leisdamiesi stengėmės pailsėti, „atsikvėpuoti“, nes deguonies tokiame aukštyje labai mažai. Žinoma, vaizdas tikrai atperka visą sunkų darbą ir pastangas pasiekti viršūnę.“
Akonkagva ir Lietuva
Lietuvos alpinistai taip pat yra įkopę į Akonkagvą. 1996 m. vasario 25 d. alpinistas Vladas Vitkauskas iškėlė Lietuvos vėliavą Akonkagvos viršūnėje, taip užbaigdamas žygį „Lietuvos vėliava - pasaulio viršūnėse“. V. Vitkauskas prisiminė, kad prie Akonkagvos kalno jį privežė vasario 16 dieną. Iki viršūnės keliavo 9 dienas. Užlipęs iki viršaus, rado be jėgų gulintį ten užlipusį alpinistą. Teko juo pasirūpinti, nes buvo beprarandantis sąmonę. Reikėjo jį nugabenti į kalno apačią, bet dar ir pačiam gyvam nulipti. Alpinistas buvo vokietis iš Berlyno. „Mums pasisekė abiem, pasiekėme stovyklą, kur mus pasitiko žmonės.“
Kiti lietuviai taip pat sėkmingai įkopė į šią viršūnę:
- 1998 m. - Rūta Kripaitytė
- 2002 m. - K. Baleišis
- 2008 m. - Audrius Ražaitis ir Vytis Pijus Čiras
- 2011 m. - Rimvydas Bardauskas, Vidas Kriaučiūnas, Mindaugas Varnas
- 2018 m. vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio proga, viršūnę įveikė ir trispalvę iškėlė 6 alpinistai: Danguolė Bičkūnienė, Tadas Jeršovas, Mantas Klasavičius, Vakaris Mėdžius, Vytautas Samavičius, Jurgita Triponienė.
Ekspedicijos į Akonkagvą
Šiuo metu yra organizuojamos ekspedicijos į Akonkagvą. Pavyzdžiui, patyręs keliautojas ir alpinistas Tadas Jeršovas vadovauja ekspedicijoms į šią viršūnę. Pasirengimas ekspedicijai apima kardio treniruotes, stiprinančias ištvermę (bėgimas, dviratis, tenisas, padelis, badmintonas ir kt.). Kuprinių svoris gali siekti 20-25 kg, priklausomai nuo turimos įrangos/aprangos.
Ekspedicijos metu numatytos trys rezervinės dienos blogiems orams ir dvi dienos poilsio Mendozoje. Kopimas nėra techninis, speciali įranga apsiriboja alpinistinėmis katėmis ir kirtikliu pasiremti statesnėse vietose netoli viršūnės. Orai gali būti labai įvairūs - nuo +30 C iki šalčiausios nakvynės 6000 m aukštyje.
Ekspedicijos organizatoriai užtikrina komfortišką aplinką bazinėse stovyklose - apšiltintą bendrą/valgymo palapinę, tualetus, dušus. Taip pat į kainą įskaičiuotos 3 nakvynės viešbučiuose Mendozoje su pusryčiais (1 prieš kopimą ir 2 po, dviviečiai kambariai), maistas ekspedicijos metu, vietinis gidas viršūnės šturmo metu iš Colera stovyklos.
Kitos Pietų Amerikos Viršūnės ir Andų Įvairovė
Pietų Amerikoje stūkso įspūdingi kalnai, pritraukiantys alpinistus ir keliautojus iš viso pasaulio. Be Akonkagvos, tarp aukščiausių Pietų Amerikos viršūnių yra:
- Ojos del Salado (Argentina/Čilė) - antras pagal aukštį Pietų Amerikoje, aukščiausias pasaulyje ugnikalnis.
- Monte Pissis (Argentina)
- Huascarán (Peru) - 6768 m aukščio kalnas Peru Anduose.
- Chimborazo ugnikalnis (Ekvadoras) - 6310 m aukščio užgesęs ugnikalnis Ekvadoro Anduose.
- Ljuliajlako ugnikalnis - Aukščiausias pasaulyje veikiantis ugnikalnis, siekiantis 6723 metrus. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų, veikiančių ir užgesusių ugnikalnių.
Palyginimui, aukščiausias Šiaurės Amerikoje kalnas yra Denalis (Denali), dar žinomas kaip Makinlio kalnas, siekiantis 6190 m. Aukščiausias Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas yra Monblanas (4810,45 m).
Andų Kordiljeros
Ándai (Andes), Ándų Kordiljèros (Cordillera de los Andes), kalnai Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje ir vakarinėje pakrantėje. Ilgiausia ir viena aukščiausių kalnų sistemų pasaulyje. Ilgis iš šiaurės į pietus apie 9000 km, didžiausias aukštis 6960 m (Akonkagva). Kalnų juostą sudaro beveik lygiagretūs, daugiausia šiaurės-pietų krypties kalnagūbriai. Pagal struktūrinius geomorfologinius ypatumus skiriamos kelios Andų dalys: Karibų, Šiaurės vakarų, Ekvadoro, Peru, Centriniai, Čilės-Argentinos ir Patagonijos Andai.
Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Kalnai ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir daro didelę įtaką vietos kultūrai ir istorijai. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse Andų kalnai yra laikomi šventais, o jų viršūnės - dievų buveinėmis.
Pietų Amerikos Gamtos ir Kraštovaizdžio Ypatumai
Pietų Amerika - tai nuostabių ir įvairių peizažų rojus, kurių dauguma atrodo lyg būtų iš kitų planetų. Mėnulio slėnis: Tai bergždžia dykvietė, primenanti Mėnulio kraštovaizdį, su savo gumbuotais rieduliais ir plonais smiltainio bokštais, kuriuos lietus gludino tūkstantmečius. Los Nevados nacionalinis parkas: Šis nacionalinis parkas yra Kolumbijoje, centrinėje Kordiljeroje, Kolumbijos Andų regione. Svarbiausi parko objektai - 5 „snieguotieji“ (nevados) ugnikalniai: Ruisas, Tolima, Santa Isabelė, Sisnė ir Kindijas. Juodoji dykuma: Ši dykuma yra Argentinos provincijoje Mendosoje.
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Upės ir ežerai
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios.
Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentinos ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė.
Ilgiausios Pietų Amerikos upės:
| Upė | Ilgis (km) |
|---|---|
| Amazonė | 6992 |
| Paraná | 4880 |
| Orinoco | 2140 |
Klimatas
Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus).
Augalija ir gyvūnija
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, iš kurių apie 53 000 rūšių yra endeminės. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje.
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai, nepilnadančiai, plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, šinšilos, nutrijos, jūrų kiaulytės, plėšrieji, kupranugariniai, tapyrai, pekariniai, elniniai, kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros, tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Turizmas Pietų Amerikoje
Pietų Amerika vilioja keliautojus savo gamtos grožiu, kultūros įvairove ir istorinėmis vietomis. Tai žemynas, turintis įdomią istorinę ir kultūrinę praeitį. Iki tol, kol europiečiai atrado Ameriką, čia viešpatavo vietiniai indėnai. Jų tradicijos ir maginis mąstymas, kai kuriose atokesnėse žemyno vietovėse, gajus iki šių dienų. Būtent dėl šios priežasties, Pietų Amerika daugeliui asocijuojasi su judrumu, energija, smagiais muzikos ritmais, aistringais pokalbiais ir ne ką mažiau aistrų keliančiais šokiais.
Žemyno koziris - gamta. Ypač - menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus - tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečia valstybę.
Kai kurios žymios vietos:
- Maču Pikču: Kadaise džiunglėse palaidotas inkų miestas, kurio gyventojai XVI a. paslaptingai išnyko. 1911 m. miestą atrado amerikiečių tyrinėtojas H. Binghamas ir pavadino jį Maču Pikču, kas kečujų kalba reiškia „senasis kalnas".
- Amazonija: Didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių.
- Patagonija: Pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių - gvanakų, nandu, šarvuočių.
Žymūs Pietų Amerikos miestai ir šalys
- Rio de Žaneiras: „Aštuntąją dieną Dievas sukūrė Rio“ - taip šmaikštauja vietiniai gyventojai, norėdami turistams pristatyti antrąjį pagal dydį Brazilijos miestą - Rio de Žaneirą. Šia skambia fraze jie nori pasakyti, jog Rio - tarytum gabalėlis dangaus: miestas įsikūręs kalnų ir atogrąžų miškų apsuptyje, šalia vaiskiai žydro Atlanto vandenyno. O kur dar ilgos auksinio smėlio pakrantės... Rio de Žaneiras - kontrastų miestas. Čia stebina kultūrinė, etninė bei socialinė įvairovė. Mieste galima išvysti tiek prabanga alsuojančius rajonus, tiek skurdžius kvartalus. Tiek preciziškai sutvarkytas vietas, tiek chaosą. Visgi, turistams Rio de Žaneire sudarytos visos sąlygos patirti miestą tik iš gerosios pusės: čia gausu pramogų, gerų viešbučių, restoranų, prekybos centrų.
- Buenos Airės: Argentinos sostinė Buenos Airės - aistringojo tango miestas. Jei ir jūs esate šio romantiško šokio gerbėjas, tiesiog privalote nuvykti į La Bokos rajoną, esantį rytinėje miesto dalyje. Tai labai bohemiškas Buenos Airių kampelis, kuriame ne tik renkasi tango šokio aistruoliai, tačiau taip pat vyksta ir daug įvairiausių koncertų, parodų atidarymų ir kitokių renginių. Beje, tango La Bokoje šokamas visur: tiek kavinėse ar restoranuose, tiek parkuose ar atvirose lauko aikštelėse.
- Kolumbija: Pietų Amerikos šiaurės vakaruose slepiasi dar viena, labai įdomi šalis - Kolumbija. Kvapą gniaužiantys paplūdimiai, smaragdinio žalumo kavos plantacijos, didingi slėniai, kuriuose auga aukštos ir laibos palmės, įmantrių formų uolienų kupina dykuma - Kolumbija gali pasigirti įspūdingo grožio gamta. Ne ką mažiau įdomūs ir šalies miestai.
- Bolivija: „Pietų Amerikos Tibetas“ - taip kartais įvardijama Bolivija. Šalis įsikūrusi žemyno širdyje, tačiau yra gana izoliuota, o gyvenvietės įsikūrusios aukštikalnėse - panašiai kaip Tibete. Vakarinėje Bolivijos dalyje stūkso didingos Andų viršukalnės, o rytuose - Amazonės baseino suformuotas kraštovaizdis: drėgnieji miškai ir pelkynai. Bolivijos kraštovaizdis - paslaptingas ir vietomis dar nepažintas.
- Peru: Ramiojo vandenyno pakrantėje esanti Peru - tai labai spalvinga ir įdomi šalis. Čia gajus tiek ispaniškas temperamentas, tiek senosios indėniškosios tradicijos. O šalies rytinėje dalyje galima atrasti ir afrikietiško kolorito.
- Ekvadoras: Ekvadoras, palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis - gana nedidelė valstybė. Tačiau savyje ji talpina labai daug įdomybių: Andų kalnai, Ramiojo vandenyno pakrantė, Amazonės baseino džiunglės. Ne ką mažiau įdomi ir šalies kultūra.
Patarimai keliaujantiems į Pietų Ameriką
- Saugumas: Būtina būti atsargiam, ypač didmiesčiuose ir lūšnynuose.
- Sveikata: Pasikonsultuokite su gydytoju dėl rekomenduojamų skiepų.
- Transportas: Patogiausia keliauti vidiniais skrydžiais arba autobusais.
- Apgyvendinimas: Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose.
tags: #auksciausia #pietu #amerikos #virsukalne