Aviena - paklausi rinkoje mėsa. Kad jos netrūktų, ūkininkai turėtų auginti perspektyvias mėsinės krypties avių veisles ir taikyti pažangias intensyvaus ėriukų auginimo technologijas. Tik mažos gamybos sąnaudos ir gera avienos kokybė gali užtikrinti avininkystės ūkių pelningumą. Aviena, ypač ėriena, vertinama kaip aukštos biologinės vertės mėsa.
Avienos ir Ėrienos Maistingumas bei Nauda Sveikatai
Avienos kokybė priklauso nuo mėsos sultingumo, skonio, spalvos, aromato. Pagal baltymų ir riebalų kiekį ji užima tarpinę padėtį tarp jautienos ir kiaulienos. Nors avienoje yra nemažai baltymų (apie 15 g 100 g mėsos), gana daug riebalų (apie 20 g 100 g mėsos), šie riebalai - itin vertingi žmogui, todėl patartina permąstyti savo racioną ir daugiau įtraukti į jį avienos mėsos. Avienos riebaluose mažiau cholesterolio negu kitų rūšių mėsoje. Tokie riebalai lengviau virškinami žmogaus organizmo.
Valgydami avieną ir jos gaminius organizmą aprūpiname ne tik reikiamomis maistinėmis ir energinėmis medžiagomis, bet skatiname organizmo funkcijų atkūrimą, stiprinant imuninę sistemą ir mažinant neinfekcinių ligų riziką. Ėriena turi daug riebalų ir amino rūgščių, kurios svarbios mitybai. Ėriukų mėsa vertinama, nes ji mažiau alergizuoja, nei kita raudona mėsa. Vaikams su atopiniu dermatitu ir daugybiniu hiperjautrumu maistui, pradėjus vartoti ėrieną, buvo matomas ryškus klinikinis pagerėjimas.
Dietologai teigia, kad ėriena - geležies, karotino, fosforo, vario, cinko ir seleno šaltinis. Nesoțieji riebalai, vertingi žmogaus organizmui, sudaro daugiau nei pusę ėrienoje esančių riebalų. Šią mėsą puikiai įsisavina mūsų organizmas. Ėrieną renkasi ir alergiški žmonės. Avienoje gausu fluoro, kuris apsaugo dantis nuo ėduonies. Jos riebaluose yra mažai cholesterolio, todėl ji neužkemša kraujagyslių. Aviena stimuliuoja kasos darbą, todėl ji naudinga norint išvengti diabeto. Aviena ypač tinkama vyresnio amžiaus žmonėms, o ėriena nepaprastai naudinga vaikams.
Avienos ir Ėrienos Išskirtinumas: Skirtumai ir Specifikos
Aviena populiari beveik visame pasaulyje, ypač tarp tam tikrų kultūrų ir religijų žmonių. Pagal musulmonų tradicijas, aviena laikoma „švaria“ mėsa. Iš kitos pusės, kai kurie žmonės nevartoja šios mėsos dėl jos specifinio kvapo ir skonio, kuris pasireiškia terminio apdorojimo metu. Kramtant, burnoje atsiranda tam tikras skonio pojūtis, dar kitaip vadinamas „lajaus skonis". Tačiau kai kurie mėsos ekspertai nurodo, kad būdingo kvapo ir skonio ėriena gali būti traktuojama kaip prabangus produktas.
Ėriena - jaunų avių, iki 12 mėnesių, mėsa. Ėriena daug vertingesnė: liesesnė, minkštesnė, turi mažiau riebioms avims būdingo specifinio kvapo. Avienos skonis priklauso nuo veislės, lyties, šėrimo ir skerdimo sąlygų. Suaugusių avių mėsos kvapas būna aštresnis negu jaunų. Skaniausia ir vertingiausia - ėriena. Tai jauno, daugiausia iki 9 mėnesių amžiaus gyvulio mėsa. Geriausia, kad gyvulys būtų iki 7 mėnesių amžiaus, mėsa yra liesesnė, maistingesnė. Augant, pas gyvulį pradeda kauptis riebalai, daugiau riebalinio audinio atsiranda, todėl ir mėsa tampa riebesnė. Tačiau pati mėsa, jos kokybė labiausiai priklauso nuo auginimo sąlygų, veislės ir, aišku, nuo amžiaus.
Jauno ėriuko mėsa yra švelni ir praktiškai neturi ryškaus lajaus kvapo. Labiausiai vertinama jauniklių, girdytų tik avių pienu, mėsa. Ji balta, sultinga, švelnaus skonio. Jau nuo pusės metų mėsa po truputį įgyja avienos prieskonį, pasižymintį stipriu specifiniu skoniu ir kvapu. Geriausia mėsa - 1,5-2 m. avių. Jaunų gyvulių mėsa skaisčiai raudona, o lajus - šviesiai rausvas. Tačiau ir vyresnių avių mėsa vertinga ir gardi, jeigu parenkami tinkami prieskoniai. Kuo senesnė avis, tuo jos mėsa tamsesnė. Jeigu parduodama aviena beveik rudos spalvos, vadinasi, tai seno gyvulio mėsa.
Avienos mėsa: ėriena, aviena ir viskas tarp jų
Kaip Pasirinkti ir Išvengti Specifinio Kvapo
Dauguma žmonių atsisako avienos dėl specifinio mėsos kvapo. V. Sakas teigia, kad šis kvapas dingsta tiesiog kruopščiai nuplovus mėsą ir rankas po sąlyčio su skerdena. Anot jo, specifinį kvapą turi bet kokios veislės avis, tačiau smirdi ne mėsa, o kailis. "Kailyje yra riebalas linolinas. Šitas linolinas dedamas į parfumeriją, kremus, tačiau jis turi būti išvalomas", - pasakoja V. Sakas.
Dr. A. Šimkienė nesutinka su tokia nuomone ir tvirtina, kad kvapas priklauso nuo veislės ir nuo amžiaus: ėriena specifinio kvapo beveik neturi, labai silpnai juntamą kvapą turi ir tam tikros avių veislės, pavyzdžiui sufolko avys. "Su amžiumi tas kvapas tampa intensyvesnis. Yra tokia gircino rūgštis, nuo kurios būtent ir priklauso tos kvapinės savybės", - teigia ji. Taigi, norintiems išvengti avienos kvapo, reikėtų rinktis ėrienos mėsą arba tik tam tikros veislės avių mėsą. Dr. A. Šimkienė taip pat tvirtina, kad jei mėsa turi specifinį kvapą, panaikinti jį - labai sunku, nors galima mėginti prislopinti marinatais ir prieskoninėmis žolelėmis.
Mėsos Kokybės Rodikliai
Mėsos kokybė nusakoma, vertinant jos maistingumą, mikrobinį, cheminį užterštumą, mėsos technologines ir juslines savybes (spalvą, tekstūrą, švelnumą, minkštumą ir skonį). Avių ir kitų gyvulių mėsos technologinės ir juslinės savybės priklauso nuo pH, spalvingumo, virimo nuostolių, vandens rišlumo, kietumo, vandeningumo ir kt. savybių.
Aktyvusis rūgštingumas (pH)
Mėsos aktyvusis rūgštingumas pH yra svarbus kokybės rodiklis, lemiantis ilgesnio ar trumpesnio laikymo galimybę ir kai kurias technologines savybes. Aktyvusis rūgštingumas pH yra susijęs su biocheminiais ir mikrobiologiniais procesais. Jis yra nustatomas 24-120 val. laikotarpiu, bręstant mėsai, naudojant pH - metrą. Geros kokybės mėsa paprastai pH yra 5,6-5,8 vnt. Stresas prieš skerdimą turi įtakos tamsesnei avienos spalvai ir aukštesnei pH vertei. Taip pat pH priklauso ir nuo avių lyties, gyvojo svorio, šėrimo.
Mėsos vandens rišlumas
Mėsos vandens rišlumo geba - svarbi technologinė savybė, apsprendžianti tinkamumą gaminti aukštos kokybės gaminius. Šviežia, gerai vandenį rišanti mėsa neišskiria sulčių. Mėsos vandeningumas priklauso ne tik nuo gyvūno rūšies, amžiaus, individualių savybių, įmitimo, bet ir nuo sveikatingumo, streso prieš skerdimą, skerdiminių technologinių veiksnių. Vandens kiekis, bei jo pasiskirstymas mėsoje lemia juslinius galutinio produkto rodiklius: sultingumą, kietumą, elastingumą ir išvaizdą. Lyginant avieną su galvijiena ir kiauliena iš karto po skerdimo, avienos mėsos vandens rišlumo geba yra pati mažiausia.
Virimo nuostoliai
Mėsos masės nuostoliai terminio apdorojimo metu yra svarbus kulinarinis rodiklis. Verdant mėsą, mažiau masės netenkanti mėsa yra vertingesnė. Terminį apdorojimą gali sukelti nepageidaujamų pakeitimų, tokių kaip maistinės vertės sumažėjimas, daugiausia dėl vitaminų ir mineralinių medžiagų nuostolių bei riebalų rūgščių sudėties pokyčių - lipidų oksidacijos.
Tekstūra
Mėsos tekstūra yra suvokiama kaip lytėjimo pojūčiais suprantamas kietumo, drėgmės ir elastingumo sąveikos derinys. Taip pat tekstūrai įtakos turi gyvulio veislė, lytis, amžius, anatominės skerdenos dalys, technologiniai procesai, jungiamojo audinio kiekis, tarpraumeninių riebalų kiekis, raumeninio audinio pluošto skersmuo, raumenų baltymų būklė, kolageno bei elastino santykis, poskerdiminės glikolizės greitis ir trukmė.
Mėsos minkštumą lemia poskerdiminis sustingimas, pH, brandinimas ir paruošimo būdas. Raumenims audinys yra kiečiausias tuomet, kai raumenų baltymai yra arti jų izoelektrinio taško. Lėtas pH kritimas bei greitas atšaldymas dėl padidėjusio aktino ir miozino persidengimo laipsnio ir sumažėjusio sarkomeros ilgio nulemia mėsos kietumą. Poskerdiminiam mėsos kietumui įtakos turi ir proteolitinių fermentų poveikis miofibrilių baltymų struktūrai.
Labai svarbią reikšmę turi ir gaminimo, paruošimo vartojimui būdas. Šviežios, 1-3 parų po skerdimo, virtos gabalinės avienos tekstūra bus kieta, dideli virimo nuostoliai, o subrendusios, ypač po 5-10 parų laikymo šaldytuve, - minkšta, ji bus sultinga, mažesni virimo nuostoliai. Iš nebrandintos mėsos gaminiai būna mažiau aromatingi ir beskoniai, todėl reikia gausiai prieskoniuoti.
Spalva
Avienos spalva - vienas iš pirminių ir svarbiausių kriterijų vartotojui renkantis mėsą. Mėsos estetinė išvaizda, kulinarinės ir technologinės savybės taip pat priklauso nuo mėsos spalvos. Mėsos spalvai įtakos turi avių veislė ir gyvasis svoris. Mėsos spalvos intensyvumas didėja su amžiumi, nes mioglobino koncentracija mėsoje didėja. Dar vienas veiksnys, turintis įtakos mėsos spalvai, tai raumenų tipas. Lyginant skirtingų rūšių paukščių ir gyvulių mėsos spalvą, spalvingumas kinta taip: šviesiausia - viščiukų broilerių, toliau tamsesnės iš eilės - kiauliena, kalakutiena, aviena ir galvijiena. Kuo tamsesnė mėsa, tuo ji vertingesnė dėl didesnio geležies kiekio.
Skonis
Skonis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojų priimtinumą mėsai. Pagrindinis mėsos skonis yra susijęs su vandenyje tirpiais junginiais. Fosfolipidai taip pat turi didelį poveikį mėsos skonio intensyvumui.
Vertingos Avienos Dalys ir Paruošimo Būdai
Visos avies dalys valgomos, tačiau svarbu žinoti, ką daryti su kiekviena išpjova, kad pavyktų paruošti nuostabaus skonio patiekalus ir nereiktų skųstis, jog aviena neskani. Labiausia vertinama ėriena, akys - delikatesas. Vertingiausios avienos dalys - nugarinė, kumpis. Kumpis - puikus sprendimas šašlykams, kibinams, plovui. Nugarinę ar nugarinės dalį su šonkauliais geriausia kepti, tačiau jokiu būdu neperkepti, nes mėsa gali tapti sausa. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nugarinė iškepa greičiau nei kumpio mėsa. Nepatariama kepti didesnio nei 1-1,5 kg mėsos gabalo, nes net ir ilgai kepamas jis gali neiškepti.
Kaip ir visų kitų gyvulių, išpjova - brangiausia avies dalis, nes jos išgaunama labai mažai. Ši dalis minkšta ir sultinga, todėl rekomenduojama ruošti kaip nugarinę, geriausia kepinti ant grotelių arba keptuvėje. Kumpis gaunamas iš užpakalinių kojų. Ruošti galima įvairiais būdais, tačiau svarbu žinoti, kad norint jį gerai paruošti, teks laukti mažiausiai keletą valandų. Mentė gaunama iš priekinės avies dalies. Joje yra truputį daugiau riebalų, kurie troškinant suteikia mėsai išskirtinį skonį, yra sultingesnė. Sprandinė gana tamsi mėsa, kurią reikia troškinti su kaulu.
Aviena neturi būti visiškai iškepta. Skaniausia ji laikoma vidutiniškai iškepta - iki rausvo atspalvio. Ilgiau gaminant, mėsa beveik pati atsiskiria nuo kaulo. Norint atskleisti puikų skonį, virtą mėsą rekomenduojama pakepti ant grotelių. Rinktinė avienos skerdenos dalis puikiai tinka virti arba avienos troškiniui gaminti. Troškinys bus pikantiškesnis, jei gaminsite su kaulais. Mentę, krūtinės mėsą geriausia troškinti arba virti. Tam, kad verdama aviena būtų sultinga, dėkite mėsą į šaltą vandenį, užvirinkite ant ugnies, nugriebkite putas ir toliau virkite ant mažos ugnies maždaug 80 laipsnių temperatūroje. Iš kaklo, kojų verdamos sriubos, gaminamos šaltienos. Valgoma ir gyvulio galva, akys, žarnos. Ypatingas delikatesas - gyvulio akys, tačiau jų paragauti išdrįsta tik didžiausi gurmanai.
Į avienos patiekalus ar marinatus paprastai dedama daug įvairių prieskonių. Nereikėtų ruošti aitrių, stiprių marinatų, nes jie sugadina mėsą. Geriausia marinuoti su trupučiu skysčio: aliejaus, vandens, vyno ar sojų padažo. Tada mėsą galima saikingai pasūdyti. Avieną marinuojant tik su žolelėmis, negalima dėti druskos, nes ji ištraukia mėsos sultis. Druska beriama ant jau paruošto patiekalo. Prie avienos itin tinka rozmarinai, čiobreliai, česnakai, svogūnai, mairūnai, kmynai, pipirai. Geriau marinuoti su šviežiais prieskoniais - kepsnys bus skanesnis. Marinavimo laikas priklauso nuo mėsos gabalo dydžio ir nuo to, kuri tai gyvulio dalis. Kumpį ar mentę reikės marinuoti ilgai - porą dienų. Avienos skonį puikiai pabrėžia mėtos, kadagių uogos, mairūnai, peletrūnai. Mėtų padažas beveik visada siūlomas prie šios mėsos patiekalų: šviežios mėtos, sutrintos su garstyčiomis ir medumi, - klasikinis saldžiarūgštis avienos ir ėrienos patiekalų padažas. Prie avienos tinka visi aštrūs, kvapūs mėsos padažai: ir raudonojo vyno, ir pomidorų, ir grybų. Bene tinkamiausias avienos garnyras - įvairios keptos daržovės: baklažanai, cukinijos, saldžiosios paprikos, švieži pomidorai, svogūnai.
Avienos mėsa: ėriena, aviena ir viskas tarp jų
Tradiciniai Receptai
Šventinė avies mentis, įdaryta miško grybais ir peletrūnais
Avies mentį nuvalydavo nuo plėvių, gerai nuplaudavo ir nusausindavo. Palei mentės kaulą įpjaudavo kaip galimą didesnes kišenes. Miško grybus arba pievagrybius, svogūną, peletrūnų gerą saują sukapodavo, išmaišydavo su kiaušiniu, pagardindavo druską, maltais juodaisiais pipirais. Prikimšdavo mentės kišenes, jas sutvirtindavo. Į skardą įpildavo 50ml saulėgrąžų aliejaus, sudėliodavo ant dugno morkos ir svogūno griežinėlius, įpildavo 200ml raudono vyno ir kepdavo 180 laipsnių orkaitėje apie 1,5 valandos, kartkartėmis palaistydami mentį susidariusiomis sultimis. Kad ant kepsnio susidarytų traški graži plutelė, kepsnį pabaigoje palaistydavo porteriu.
Pergamente su citrina ir mėtomis kepta avies kulšis
Avies kulšį nuvalydavo nuo plėvių, gerai nuplaudavo ir nusausindavo. Įdarui citrinai nutarkuodavo žievę ir išmaišydavo su 20g krautuvinių garstyčių, 10g druskos, 10g smulkiai kapotų čiobrelių, 10g smulkiai kapotų mėtų, 1g maltų kvapiųjų pipirų, 1g maltų kalendrų. Avies kulšyje peiliu įpjaudavo skyles, jas prikimšdavo paruoštu įdaru ir užkimšdavo česnako skiltele. Pergamentą (kepimo popierių) arba foliją ištepdavo saulėgrąžų aliejumi, sudėliodavo dviejų morkų griežinėlius, ant morkų pusės citrinos griežinėlius, tada dėdavo avies kulšį, ją apdėliodavo likusiais citrinos griežinėliais, sandariai užlankstydavo ir kepdavo 200 laipsnių karščio orkaitėje 1-1,5 val. Iškeptą kulšį išimdavo, išsiskyrusias sultis atskiesdavo virintu vandeniu, sutirštindavo krakmolu ir pagardindavo trintomis mėtomis.
Kepta avies galva su bulvių koše arba keptomis daržovėmis ir medaus garstyčiomis
Avies galvą nusvilindavo, nuvalydavo nuo degėsių ir gerai nuplaudavo, perkirsdavo pusiau, išimdavo liežuvėlį, smegenis, akis ir virdavo pasūdytame vandenyje su morkomis, svogūnais, česnakais, čiobreliais, laurų lapais ir kvapiaisiais pipirais. Kai mėsa pradėdavo lengvai skirtis nuo kaulų, avies galvos puses išimdavo, nuvarvindavo, dėdavo į riebalais pateptą skardą, aplink sudėliodavo bulvių, svogūnų puselių, morkų pirštelių ir kepdavo orkaitėje, kol iškepdavo daržovės ir gražiai parusdavo mėsa. Patiekdavo dubenyje su bulvių koše arba keptomis daržovėmis ir naminėmis medaus garstyčiomis.
Avių Auginimas Lietuvoje: Istorija ir Dabartis
Mūsų protėviai visą laiką augino avis, ožkas, gamino sūrį. Tai pagrindinė mėsa ir buvo šita, paskui tik buvo priauginti galvijai, o kiaulės vėliausiai. Dr. Aldona Šimkienė patvirtino, jog anksčiau lietuviai avių augino daug daugiau ir ši mėsa buvo kur kas populiaresnė, tačiau sovietmečiu situacija pasikeitė. Lietuviai turėjo tradicijas avių auginimo, tačiau kai valstiečių ūkiai išnyko, daug kas pradėjo laikyti kiaules, kurioms nereikia ganyklų. Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad lietuviai turėtų atsigręžti į savo protėvių patirtį ir šios mėsos vartoti daugiau.
Prieš daugiau nei 100 metų Lietuvoje ganydavosi šimtai tūkstančių avių, tačiau bėgant laikui avininkystė šalyje tapo nebe tokia populiari. Prieš 12 tūkst. metų žmonės jau naudojo avių mėšlą kaip kurą. Visa tai reiškia, kad dar iki pradėdami dirbti žemę žmonės augino gyvulius. Tai neabejotinai daugiausia buvo avys. Jos laikytos netoli gyvenvietės aptvaruose, kartais įkurdinamos prie pat trobelių. O žiemą žmonės, mokslininkų teigimu, avis įsileisdavo į gyvenamąsias patalpas. Maždaug prieš 8000 m. neolito žmonės bandas pradėjo ginti į atokesnes pievas. Avys laikytos savotišku išgyvenimo garantu. Mat jos teikė pieną, mėsą, šilumą ir buvo naudojamos net kaip pinigų ekvivalentas. Iš pradžių naudotasi mėsa, vėliau pienu, galiausiai vilna.
Šiuo metu avių ūkio įkūrimas tampa rentabilus turint ne mažiau 50 ėriavedžių, iš tokio kiekio per metus galima tikėtis papildomų 50 - 100 avinukų auginimui. Tačiau, daugelio ūkininkų nuomone, normalus verslas prasideda nuo 200 ėriavedžių. Užsienio šalyse laikoma, kad ūkis turėtų turėti ne mažiau 450 ėriavedžių. Skaičiuojama, kad 1-ai aviai reikia 20-25 arų ganyklos ir šieno ruošimo ploto. Avininkystės ūkis labiau tinkamas mažiau derlingose žemėse, pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje.
Ėriukų Auginimas ir Priežiūra
Gaminant aukštos kokybės avieną ir ėrieną, labai svarbu tinkamai parinkti veisles, optimizuoti avių šėrimą. Atvesto ėriuko vystymasis po gimimo priklauso nuo jų motinų šėrimo sąlygų ir pieningumo. Pirmąsias 2-3 savaites avių naujagimiai maitinasi tik motinos pienu, išgerdami jo po 1,2-1,5 litro per parą. Šiuo periodu pakankamo ėriukų maitinimosi rodiklis yra jų gyvasis svoris.
Ankstyvas žindomų ėriukų pratinimas ėsti augalinį pašarą stimuliuoja prieskrandžių ir skrandžio vystymąsi, todėl nujunkyti jie daug intensyviau auga. Jau nuo 7-10 dienos avių jaunikliams rekomenduojama duoti geros kokybės ankštinių žolių šieno. Nedideli šieno kiekiai stimuliuojančiai virškinimo trakto vystymąsi. Nuo 10-15 amžiaus dienos ėriukams reikėtų pradėti duoti koncentruotų pašarų. Geriausia į juos įmaišyti probiotikų. Iš koncentratų tinka traiškytos avižos, avižinių miltų ir kvietinių sėlenų mišinys. Šiuo laikotarpiu perspektyvu naudoti ne tik probiotikus, bet ir fitobiotinius preparatus, ypač tuos, kurių sudėtyje yra mikrodumblio Spirulina platensis. Pastaruosius preparatus galima šerti ir kitų grupių avims.
Gana dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba atvesti mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, maitinančių tik vieną ėriuką, tačiau pieningų avių. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve. Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 oC pašildytą pieną.
Gimę ėriukai laikomi atskiruose aptvaruose tvarte arba šalia jo. Šalia ėriavedės jie laikomi apie 3-4 mėnesius, kol užauga iki 20-30 kilogramų svorio. Ėriavedėms, ypač atsivedusioms kelis ėriukus, skiriamas papildomas maitinimas kombinuotaisiais pašarais. Ėriukai žindomi apie 6-7 savaites, vėliau pratinami prie kombinuotųjų pašarų. Atjunkymo pradžioje ėriukai turėtų gauti apie 300 g kombinuotųjų pašarų. Papildomai ėriukai ėda žolę, kurios reikia apie 4-6 kilogramus. Ėriukams reikėtų leistis ganytis trumpesnės (iki 10 cm aukščio) žolės ganyklose. Didesniems kaip 30 kilogramų ėriukams galima ir kiek aukštesnė žolė. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
Nujunkyto Prieauglio Auginimas
Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus. Paprastai tai būna birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės yra išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus. Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jų skrandis dar mažas, tad reikia dažnai girdyti. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais. Avinukai auga intensyviau, negu avytės, jie yra reiklesni ir pašarams, ir laikymo sąlygoms.
Avių Šėrimas ir Ganymas
Žoliniai pašarai
Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avių noriai ėdama. Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse, taip pat daugiau riebalų ir pelenų, mažiau ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų.
Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės. Taigi, norint sutaupyti pašarų, verta gyvulius kuo ilgiau ganyti kultūrinėse ganyklose. Avis ganant ganykloje, būtina stebėti vyraujančių žolių vystymosi tarpsnius, žolyno aukštį ir jo kokybės kitimą. Žolių krūmijimosi pabaiga-bambėjimo pradžia - tinkamiausias laikas avims ganyti. Drėgnos miškų, krūmynų, balų, užliejamų pievų ganyklos avims netinka, nes jos gali susirgti fasciolioze, diktiokaulioze ir nagų ligomis.
Koncentratų normos
Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Pirmuoju atveju pasiekiami mažesni priesvoriai per parą, kadangi koncentratai neskiriami, o vien tik maksimaliai išnaudojami ganyklų plotai. Auginant intensyviai, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą.
Pasirenkant vieną ar kitą auginimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno. Todėl būtina balansuoti racionus pagal šias mineralines medžiagas. Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Sieros šaltiniai gali būti įvairūs sulfatai ir sulfitai. Pavyzdžiui, 4 mėn. ėriukui galima skirti 2-3 g natrio sulfato per parą.
Avys minta žole, per dieną suėda jos apie 6-8 kilogramus. Žiemą peša šieną, kurio suėda apie 1 kilogramą. Rekomenduojama, kad ganyklose būtų apie 30 procentų ankštinių augalų - dobilų, garždenių. Suaugusioms avims duodama laižyti druskos su priedais. Papildomai kombinuotais pašarais ar rupiais avižų, miežių, rugių ir kviečių miltais maitinami jauni ėriukai arba avinai prieš sukergimą. Suaugusioms avims šių pašarų kiekis neturi viršyti 5 procentų sausųjų medžiagų. Žiemą avis galima maitinti ir šienainiu arba silosu, kurio suėda apie 2-3 kg per parą. Avys ėda ir daržoves - morkas, kopūstus, burokėlius, bulves, runkelius ir runkelių lapus. Žiemą galima įmesti po kelias eglių ar pušų šakas. Pavasarį prie lauko žolės avys turėtų būti pratinamos keletą dienų, nes, staigiai pradėjus ėsti šviežią žolę, gali sutrikti virškinimas. Avys per dieną išgeria apie 3 - 5 litrus vandens, jis turėtų būti švarus, vėsiomis dienomis keičiamas kartą, karštomis - 2-3 kartus per dieną.
Avių priežiūra ir tvartai
Avys nėra labai lepios ir dažnai sergančios, kurioms reiktų daugybės skiepų. Pavasarį avims suleidžiami vaistai nuo kirminų. Avinai, kad būtų ramesni, kastruojami, tai svarbu, jei visa banda ganoma kartu. Tačiau ūkininkai teigia, kad kastruoti avinai lėčiau auga. Labai svarbu prižiūrėti avių kanopėles. Avies nagučiai apkarpomi iš priekinių šonų ir atsargiai nukerpama viršūnėlė. Per daug atkirpus viršūnėlės, galima pažeisti audinius.
Žiemą ir šaltuoju periodu avys laikomos tvartuose. Optimali vidaus temperatūra yra 6 °C, santykinė oro drėgmė: 70-75 procentai. Vienai aviai tvarte skaičiuojama 1,5-2,5 m2 grindų ploto, ėriukams - 0,35 m2. Avys laikomos grupėmis, iki 30 avių. Prie tako įrengiamos ėdžios, kur suaugusioms avims skiriama 0,5 m, prieaugliui - 0,3 m, ėriukams - 0,15-0,2 m. Ant plastikinių grotelių grindų avys neslidinėja, jaučiasi natūraliau, išvengia sąnarių ir nagų traumų. Grotelės lengvai montuojamos, atsparios maisto rūgštims ir dezinfekavimo priemonėms.
Prie tvartų įrengiami diendaržiai, kur suaugusioms avims turėtų būti skirta 2,5 m2, prieaugliui - 0,5 m2 ploto. Nors avys nebijo šalčio, tačiau joms ypač kenkia drėgmė ir skersvėjai. Tvarte ypač drėgna būna tada, kai laikoma per daug gyvulių arba netinkamai veikia ventiliacija. Nuo nuolatinės drėgmės tamsėja ir smunka avių vilna, avys dažniau serga, o ėriukai peršąla ir nugaišta. Todėl tvartą patariama ne tik gerai vėdinti, bet ir laiku pakreikti bei šalinti mėšlą. Minimali tvarto temperatūra turėtų būti 3 °C, maksimali - 12 °C, optimali - 6 °C šilumos. Ėriavimosi gardelyje turėtų būti 12-15 °C šilumos.
Populiarios Avių Veislės ir Jų Ypatybės
Lietuvoje auginamos net 35 veislių avys, pasaulyje jų priskaičiuojama apie 600. Populiariausios Lietuvos juodgalvės, nemažai Vokietijos juodgalvių, Sufolkų, Romanovų, viltšyrhornų, ostfryzų veislių avių. Mėsinių veislių avys turi didžiausią paklausą. Šių veislių avis dažniausiai pakanka kirpti vieną kartą per metus, jų raumenų sluoksniai sluoksniuojasi su riebaliniu sluoksniu.
Mėsinės veislės
Plonavilnės mėsinės avys išvestos XVII a. Prancūzijoje, kryžminant Landrasų avis su Leisterio avinais. Tai vidutinio stambumo ir didelė avis, greitai auganti ir turinti puikios struktūros mėsą. Mėsos struktūra kiek prastesnė vilninių avių, nes riebalai kaupiasi daugiau ant vidaus organų.
Toliau pateikiama populiariausių mėsinių ir mėsinių-vilninių avių veislių apžvalga:
| Veislė | Tipas | Vislumas (%) | Skerdienos išeiga (%) | Prieaugis per parą (g) | Avino svoris (kg) | Ėriavedės svoris (kg) |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Sufolkai | Mėsinės vilninės | 150-200 | 48-50 | 420-450 | 110-140 | 70-90 |
| Vilšyrhornai | Bevilnės mėsinės | 140-160 | 48-50 | 250-350 | 90-100 | 60-70 |
| Lietuvos juodagalvės | Mėsinės vilninės | 140-160 | 45-48 | 200-300 | 85-95 | 60-70 |
| Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės | Mėsinės | 160-180 | 41 | 110-160 | 43-54 | 43-54 |
| Vokietijos merinosai | Mėsinės vilninės | 150-220 | 50 | 400 | 120-140 | 70-85 |
| Romanovo | Mėsinio ir kailinio tipo | 200-300 | 42-45 | 100-200 | 65-80 | 45-55 |
| Tekseliai | Mėsinės vilninės | 160-190 | 48-52 | 380-430 | 100-130 | 65-80 |
Sufolkų Veislės Avys
Lietuvoje veisiamos europietiško tipo sufolkų veislės avys. Sufolkai (angl. Suffolk) - avių veislė, išvesta Pietryčių Anglijoje (Jungtinė Karalystė), Safolko grafystėje. Tai mėsinės avys. Sufolkų avys yra stambios, labai juoda bevilne iki paausių galva ir bevilnėmis kojomis, neturi ragų. Labai judrios ir ištvermingos, iš 100 ėriavedžių pirmais metais gaunama nuo 125 iki 140 ėriukų, antrais metais - nuo 140 iki 170 ėriukų. Ėriukų svoris atvedus vieną jauniklį būna nuo 4,5 iki 6,5 kg, o du - nuo 3,5 iki 5,5 kg. Paros ėriukų prieaugis gali siekti nuo 400 iki 450 g. Nors šios avys gerai prisitaiko prie įvairiausių klimato sąlygų, joms būtina užtikrinti visavertį šėrimą. Subrendę avinai sveria nuo 110 iki 140 kg, o ėriavedės - nuo 70 iki 85 kg, nuo šių avių prikerpama 3,5-6 kg 7-9 cm ilgio baltos vilnos, kuri yra 48-50 plonumo klasės, 30-34 mikronų storio. Gerai išreikštos šios veislės avių mėsinės formos: gili, plati krūtinė, ilga nugara, mėsingos vidinės ir išorinės kumpių pusės. Tai vislios avys, kurių skerdena yra geros kokybės. Veisimo tikslas - auginti nuo vidutinio iki didelio stambumo anksti bręstančias ryškiomis mėsinėmis savybėmis (užpakalio, nugaros, krūtinės) pasižyminčias avis. Pirmą kartą kergti galima nuo 10 mėn.
Pieninės avių veislės
Pieninių avių veislės po atjunkymo gali duoti iki 1000 litrų pieno, nors dažniausiai iš geros veislės primelžiama iki 300 l pieno per metus. Fryzų veislių avys laikomos pačiomis pieningiausiomis pasaulyje. Laktacija trunka iki 240 dienų ir kasdien duoda 1,5-3 litrus 5-7 procentų riebumo pieno.
Dekoratyvinės avių veislės
Mažų avių veislė, atrodo labai dekoratyviai. Avinai užauga iki 60 kg, avys - iki 45 kg. Mėsoje nėra lajaus, ji tamsaus atspalvio. Egzotiškos išvaizdos avys su vario spalvos vilna. Puikiai tinka kraštovaizdžiui sodyboje papuošti.
Avininkystės Produkcija ir Rinkodara
Pagrindinis avininkystės verslo produktas yra mėsa. Vidutinė skerdienos išeiga yra 40-45 proc. Labiausiai vertinama 6-9 mėnesių ėriukų mėsa, ji yra šviesesnė, minkštesnė, neturi arba beveik neturi kai kam nepatinkančio specifinio kvapo. Avienos mėsoje nedaug cholesterolio, ji yra riebesnė ir kaloringesnė už jautieną. Avienos kokybė daug priklauso nuo veislės. Mėsinių veislių avims riebalai kaupiasi paodyje ir raumenų viduje, darydami ją sluoksniuotą - marmurinę. Ji yra labiau vertinama nei vilninių avių veislių mėsa, kurioms riebalai kaupiasi ant vidaus organų.
Kita gana rentabili avininkystės produkcija yra avių pienas ir jo produktai. Avis duoda nedaug pieno - 2-3 litrus per dieną. Sūrio kilogramui reikės 4-5 litrų pieno. Veislininkystė taip pat pelninga avininkystės šaka. Daugelis ūkininkų nuo mėgėjiškos avininkystės pereina prie pramoninės, bet tam yra būtina kokybiška avių banda. Kaip vieną iš produkcijos rūšių galima vertinti avių nuomą arba nedidelio kiekio avių pardavimą sodybų savininkams. Sodybos teritorijoje laisvai besiganančios avys nuėda žolę ne prasčiau nei ji nupjaunama su žoliapjove. Baigiantys ganiavos sezonui gerokai paaugusios avys skerdžiamos.
Vilna prieškario metais buvo gana svarbi produkcijos šaka. Šiuo metu vilnos paklausa yra nedidelė, fabrikai dažniausiai už ją moka nedaug, problematiška ją išplauti. Namudiniai gaminiai iš vilnos nėra labai paklausūs. Patyręs kirpėjas su gera kirpimo įranga nukerpa apie 40 avių per dieną. Labai svarbu, kad elektrinės žirklės būtų aštrios ir kirpdamos netampytų plaukų. Priešingu atveju avys ima nemėgti kirpimo ir tam priešinasi.
Didelę avių pirkėjų dalį sudaro pastovūs pirkėjai, iš anksto užsakantys avį ir ją perkantys visą. Dalis naujų klientų atsiranda sužinojus apie galimybes įsigyti avį iš jau užsisakiusiųjų. Todėl labai svarbu išlaikyti klientų pasitikėjimą, tiekti kokybišką ir visiškai sutvarkytą skerdieną. Naujų klientų pritraukimo būdu galėtų būti bendradarbiavimas su aplink esančiomis kaimo turizmo sodybomis. Įmonių renginiai, kuriuose būtų avienos patiekalų degustacija, turi labai didelį potencialą išplėsti mokių klientų ratą. Tokias pat degustacijas derinant su vyno degustacijomis galima daryti ir miestų restoranuose vykstančiuose renginiuose. Didelę dalį avienos nuperka restoranai. Juos pasiekti padėtų tiesioginė rinkodara.
Parama Avių Augintojams
Dalyvaujantiems programoje „Agrarinė aplinkosauga“ už nykstančios veislės (Lietuvos juodagalves ir vietines šiurkščiavilnes avis) ėriavedę, ėriuką nuo 6 mėnesių ir veislinį aviną kasmet iš ES fondų mokama 28 eurų (96,68 Lt) išmoka. Tiesioginės išmokos už mėsines avis skiriamos, atsižvelgiant į laikomų avių skaičių: laikantiesiems 1-50 avių mokama po 68 Lt už vnt.; laikantiesiems 51-100 avių mokama po 47 Lt už vnt.; laikantiesiems 101-150 mokama po 44 Lt už vnt.; laikantiesiems 151 ir daugiau avių mokama po 38 Lt už vnt. Nors šiuo metu avių augintojams yra skiriamos kelios paramos, tačiau ji neskatina laikyti daugiau avių. Kuo jų daugiau laikoma, tuo mažesnė parama gaunama.