Šiame straipsnyje nagrinėjamas Bitės Vilimaitės tekstas „Pusryčiai ant žolės“, atsižvelgiant į jo tinkamumą analizei 6 klasėje. Taip pat paliečiama dešimtokų supratimo apie moderniąją prozą problema, lyginant su tradicinės prozos suvokimu. Straipsnyje pateikiami dešimtokų testo rezultatai, kurie rodo, kad mokiniai ne visada pajėgūs įžvelgti giluminį teksto klodą ir suvokti subtilesnes prasmes.
Bitės Vilimaitės kūrybos kelias ir ypatumai
Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. Studijavo Vilniaus universitete, lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo „Kino“ žurnale, labdaros įstaigose, vertė grožinę literatūrą iš rusų kalbos. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Vėliau išleido dar keletą novelių rinkinių, apysaką bei apsakymų rinkinį vaikams „Pirmūnų šventė“.
B. Vilimaitės prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas, žodžio taupumas ir net šykštumas. Ji yra lakoniško kūrinio meistrė, sutelkusi didelį meninės informacijos kiekį labai mažoje estetinėje formoje. Nepaisydama įprastų žanro kanonų, Vilimaitė iškart sukūrė savitą trumpos, kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima.
Rašytoja talentingai aprašinėja smulkmenas, sukaupusias milžinišką psichinės energijos kiekį, ypač moters pasaulyje. Ji pirmoji iš lietuvių rašytojų moterų taip išmoningai ontologizavo kasdienybę, buities detalę iškėlė iki metaforos arba simbolio, parodė jos grožį ir vertę. Minimalizmo nuostata buvo iššūkis sovietmečio oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei, prozos gigantomanijai. Pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos pasitikint adresato vaizduotės kompetencija, jokių atsakymų, tik punktyras.
1966-1996 m. prozininkė išleido šešias labai plonas novelių knygas: „Grūdų miestelis“ (1966), „Baltos dėmės“ (1969), „Obelų sunki našta“ (1975), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996). Visi 145 trumpi kūriniai sudėti į rinktinę „Papartynų saulė“ (2002). Ši knyga garbingai užbaigia lietuvių novelistikos klestėjimo ciklą, už ją rašytojai suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003).
Vilimaitė parašė ir mažosios prozos knygų vaikams: „Pirmūnų šventė“ (1977), „Čiuožyklos muzika“ (1992), apysaką „Rojaus obuoliukai“ (1981), „Mergaitės romanas“ (2004). Visoje kūryboje pasakotoja yra labai arti savo personažų, kuriems stinga šilumos, meilės, dėmesio, ji ypač atidi mažų ir paaugusių vaikų, suirusios šeimos problemoms.
Rašytojos gyvenimo kelias
Bitės Vilimaitės gyvenimas susijęs ir su Kaunu, kur prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, nelengva, paženklinta vargo ir nepriteklių. Rašytoja prisimena, kad jai teko stovėti milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų, kad laukdavo, kol užvirs arbatinis, pilnas sniego. Ji teigė, kad vaikystė - tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo, o pokario Kaunas - sugriautas, alkanas, baisus.
Į Dzūkiją, į savo gimtuosius Avižienius ji persikėlė 2010 m., po vienturčio sūnaus, sirgusio sunkia liga, mirties. Mažai su kuo bendravo, paskutinius ketverius metus gyveno tik su šuneliu. Rašytojos B. Vilimaitės fondas Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra labai mažas, nes ji gyveno labai uždarą gyvenimą.
Nuo 1966-ųjų Bitė Vilimaitė išleido 6 novelių knygas. Ji yra gavusi kelias prestižines premijas - Žemaitės literatūrinę premiją (1975 m.), G. Petkevičaitės-Bitės premiją (1997 m.), o 2003 m. - Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Garsusis posakis „rankraščiai nedega“ itin tinka šiam unikaliam atvejui - Bitės Vilimaitės nežinomi, neskelbti rankraščiai surasti jau po jos mirties, ir ne tik surasti - bet ir rūpestingai sudėlioti į knygą ir Lazdijų rajono savivaldybės bibliotekos išleisti (sudarytoja - Lionė Lapinskienė). Knyga „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“ (dvi pjesės ir nebaigtas romanas) atskleidžia rašytoją nauju amplua - dramaturgijoje ir stambiojoje prozoje. Sūnėno Dariaus Vilimo dėka surasti rankraščiai yra ypatingos svarbos įvykis, nes romanas pasakoja apie pokario miestelį, apie Laisvės kovotojus - partizanus, jų persekiotojus stribus - istrebitelius ir rusus okupantus, žiaurybes ir neapykantą, tų paprastų valsčionių jausmus, viltis, pergyvenimus ir patiriamas kančias bei netektis.
Moderniosios prozos suvokimo sunkumai
Remiantis atliktais testais, dešimtokai sunkiau suvokia moderniąją prozą, pavyzdžiui, B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“, nei tradicinę, tokią kaip J. Biliūno „Kliudžiau“. Net pusė dešimtokų, atsakinėjusių į klausimus apie „Pusryčius ant žolės“, nesurinko nė vieno taško. Tai rodo, kad mokiniai neperprato giluminio teksto klodo ir suvokė novelę tik iš dalies, atsižvelgdami į neesminius dalykus.
Iš esmės galima teigti, kad mokiniai giluminio teksto klodo neperprato ir novelę suvokė tik iš dalies (arba nemokėjo apibendrinti viso, kas buvo pastebėta), nes atsižvelgė į tuos novelėje minimus dalykus, kurie yra neesminiai. Pavyzdžiui, į klausimą apie J. Biliūno novelės "Kliudžiau" problemą atsakė "Novelės problema - katytės mirtis", nors tai tėra tik vienas iš novelės elementų, o ne pagrindinė problema.
Testų struktūra ir analizė
Mokiniams buvo pateikti testai, skirti patikrinti jų supratimą apie J. Biliūno „Kliudžiau” ir B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės”. Testai susidėjo iš klausimų, reikalaujančių suformuluoti novelės problemą, apibūdinti nuotaiką, įvykių seką, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą, pasakotoją, pagrindinę mintį ir kt. Vienam testui atlikti buvo skirta viena pamoka (bet gali būti, kad visos pamokos net nereikės). Modernios prozos skaitymo pagrindinėje mokykloje testą atlieka dešimtos klasės mokiniai. Iš viso reikalingos dvi pamokos: viena pamoka skirta skaityti ir nagrinėti tradicinės prozos tekstą (Jono Biliūno „Kliudžiau”), kita pamoka modernios prozos tekstą - Bitės Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės”.
J. Biliūno „Kliudžiau” analizė
Dešimtokams buvo pateikta J. Biliūno novelė „Kliudžiau” ir 10 su ja susijusių klausimų. Trečdalis respondentų į klausimą apie novelės problemą atsakė ne klausimo forma ir ne tą, ką reikia, arba atsakymas buvo visiškai nutolęs nuo numatytojo. Apylygiai rezultatai pasiskirsto mokinių, surinkusių viena iš keturių taškų ir 2 - 4 taškus.
Novelės „Kliudžiau“ klausimai:
- Klausimo forma suformuluokite novelės problemą.
- Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis ji kuriama?
- Kokia seka novelėje išdėstyti įvykiai?
- Kuri teksto vieta yra novelės užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga?
- Kas yra novelės pasakotojas, koks jis?
- Paaiškinkite, ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją.
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad pasakojimo ir veiksmo laikas nesutampa.
- Paaiškinkite, kaip berniukas jaučiasi prieš ir po šūvio?
- Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją?
- Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį.
Pavyzdinis teksto fragmentas iš J. Biliūno „Kliudžiau“, kuris gali būti naudojamas aptariant pasakotojo būseną, jo poelgio motyvus ir pasekmes:
Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi. Bet kas man darbo? Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Kliudžiau. Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys.
B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“ analizė
Su B. Vilimaitės tekstu „Pusryčiai ant žolės“ mokiniams sekėsi dar sunkiau. Net pusei atsakinėjusių mokinių nepavyko surinkti nė vieno taško. Tai rodo, kad šis tekstas yra sudėtingesnis suvokimui nei J. Biliūno novelė. Iš esmės galima teigti, kad mokiniai giluminio teksto klodo neperprato ir novelę suvokė tik iš dalies (arba nemokėjo apibendrinti viso, kas buvo pastebėta), nes atsižvelgė į tuos novelėje minimus dalykus, kurie yra neesminiai.
Novelės „Pusryčiai ant žolės“ klausimai:
- Klausimo forma suformuluokite novelės problemą.
- Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis ji kuriama?
- Kokia seka novelėje išdėstyti įvykiai?
- Kuri teksto vieta yra novelės užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga?
- Kas yra novelės pasakotojas, koks jis?
- Kas yra tie laiškai, kurių mokytoja Silvija taip laukė? Kodėl jie tokie svarbūs?
- Kodėl mokytoja Silvija nusprendė surengti iškylą?
- Keliais žodžiais apibūdinkite mokytojos būseną prieš iškylą ir po jos.
- Kodėl iškyla buvo surengta sekmadienį?
- Kodėl novelė pavadinta „pusryčiai ant žolės”?
- Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją?
- Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį.
Palyginus abiejų testų rezultatus, matyti, kad moderniosios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje kelia didelių iššūkių. Remiantis „Bendrosiomis nuostatomis ir išsilavinimo standartais“ dešimtoje klasėje mokiniai jau turi gebėti įvardinti kūrinio problemą ir ją sieti su tematika bei stiliumi. Tačiau lyginant šios dešimtos klasės atsakymų rezultatus susidaro priešinga nuomonė. Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje (www.smm.lt) paskelbti IV - VIII klasių pasiekimai rodo, kad aštuntoje klasėje mokiniai dar neformuluoja problemų, bet jau sugeba jas aptarti.
Rekomendacijos moderniosios prozos analizei 6 klasėje
Atsižvelgiant į dešimtokų patirtus sunkumus, analizuojant „Pusryčius ant žolės“ 6 klasėje, būtina atkreipti dėmesį į kelis aspektus:
- Kontekstas: Supažindinti mokinius su autore Bite Vilimaite ir jos kūrybos stiliumi.
- Kalba: Paaiškinti sudėtingesnius žodžius ir frazes, atkreipti dėmesį į pasakotojo kalbos ypatumus (daugtaškius, netiesioginius pasakymus).
- Tematika: Aptarti novelėje keliamas temas (vienatvę, santykius, lūkesčius, nusivylimą) suprantamais pavyzdžiais.
- Struktūra: Padėti mokiniams atskirti užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą, atkreipti dėmesį į įvykių seką.
- Užuominos ir simboliai: Akcentuoti, kad moderni proza dažnai remiasi užuominomis ir simboliais, kuriuos reikia iššifruoti. Pavyzdžiui, aptarti, kodėl novelė pavadinta „Pusryčiai ant žolės“.
- Diskusijos: Skatinti mokinius diskutuoti, išsakyti savo nuomonę ir interpretacijas.
Bitės Vilimaitės prozos „stebuklas“
Bitės Vilimaitės trumposios prozos „stebuklas“ slypi keliuose esminiuose aspektuose:
- Pauzės svarba: „Ta mažybinė forma kaip kirtis, o po to - tyla, tai paskutiniai novelės žodžiai. Potencialas, sutelktas esminėje novelės vietoje.“ (Jūratė Sprindytė).
- Detalės reikšmė: „Išoriškai tarytum nieko ir neatsitinka, bet pasakojimas pilnas egzistencinės įtampos. Turi ieškoti įvykio tarp eilučių, pajusti intuityviai, per santūrias, tačiau reikšmingas detales.“
- Subtilus psichologizmas: „B. Vilimaitės novelė - mažytė žmogaus vystymosi laboratorija, filogenetinis moralinės raidos eksperimentas.“ (Regimantas Tamošaitis); „B. Vilimaitės novelės kupinos slapties, nėra permatomos iš pirmo žvilgsnio, o tai ir yra literatūra, ne žurnalizmas.“
Vilimaitės novelė sutrumpinta iki kraštutinumo ir konstruojama iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Kūrinyje pasakyta yra skalsu, o kas nutylėta, - gilu, esmiška. Pauzės, numanomi praleidimai, sukurdami žaismą tarp teksto ir potekstės, veikia ne tik kūrinio struktūrą, bet apeliuoja ir į egzistencinį ištuštėjimą. Vilimaitės proza turi „galią žeisti“, teigia rašytoja Renata Šerelytė.
Debutiniuose XX a. septintojo dešimtmečio tekstuose justi naivūs gerumo, atjautos, sentimentų atšvaitai, o paskutiniai apsakymai jau ironiški, šiurpūs, su grotesko elementais. „Užpustytas traukinys“ (1996) laikomas beveik nepralenkta labai tankaus teksto mažosios prozos knyga, išleista atgavus Nepriklausomybę, - joje simptomiškai užčiuopiamos naujos agresyvėjančio pasaulio būsenos.
Prasminis centras - visiškai neapsaugoti vaikai ir senukai. Vaikus atstumia egoistai tėvai, atakuoja iškrypėliai ir banditai, jų polėkius, kūrybiškumą naikina mokykla. Kriminalinės kronikos elementai, hiperbolės dėliojami šalia banaliausių buities mažmožių. Nemylimo vienišo berniuko mirtis perteikta santūriais, pranašiškais trumputės novelės „Šaltoji ugnis“ žodžiais: „Jį surado gulintį ta poza, kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai; taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą. Jam ant skruostų buvo prišalę ledinės ašaros. Padarius skrodimą skrandyje rasta tik laukinių obuoliukų. Visi stebėjosi - kuo jis buvo gyvas visas tas dienas? Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“.
Vilimaitės socialinė atida ne pirštu parodoma, o „įpakuota“ maksimaliai glausto pasakojimo karkase, simboliniuose įvaizdžiuose. Rašytoja seismografiškai tiksliai jaučia kintančią visuomenės atmosferą, iš kurios vis labiau traukiasi elementariausias žmogiškumas, kyla individo neišlikimo grėsmė. Apleisti mažamečiai žūsta sukėlę gaisrą („Duona ir cigaretės“), radioaktyvioje zonoje išpampęs monstras uodas praryja vaiko tėvus („Stebuklų nebūna“). Tai užuominos ir ženklai, kad visas pasaulis nesaugus, apimtas destrukcijos.
Tarp personažų nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai. Iškalbingi yra gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės detalės, kurios beveik visada atskleidžia psichologines situacijas arba būsenas. Vilimaitės meninė detalė labai vizuali ir visada negailestinga. Ištobulintos retorinės figūros - kūrėjo poetinės technikos, brandos ženklas. Punktyro funkcija didžiulė - jis atstoja siužetą ir atskleidžia žmonių ryšių, santykių trapumą.
Tik kūryboje vaikams rašytoja į pasaulį žvelgia nesuvaidintos nuostabos kupinu žvilgsniu. Vaikui atsiveriančio pasaulio rūstumą autorė sušvelnina fantazijos polėkiu, įtaigiai kuria lūkesčių, svajonių atmosferą. Mikrostruktūros puoselėtoja nejučia sukūrė savo poetinę mokyklą, paveikusią daugelio lietuvių moterų prozininkių stilių - šios savo kūryboje taip pat ėmė gausiai naudoti išradingas menines detales. Vilimaitė savo skaitytojus įsivaizduoja kaip slaptus gėrio pasiuntinius, kuriuos pažintų „iš švelnios, paslaptingos jų šypsenos ir likimo vėjų plaikstomų drabužių“.