Švč. Paskutinė vakarienė, dar vadinama Velykų vakariene, yra vienas svarbiausių įvykių krikščionių tikėjimui, aprašytas Naujajame Testamente. Tai buvo vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su savo dvylika apaštalų Jeruzalėje, savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse. Šis įvykis yra itin svarbus krikščionybės istorijoje ir teologijoje, nes jis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką.
Įvykio aprašymas ir istorinė reikšmė
Paskutinė vakarienė vyko per žydų Pesachą, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienę aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.
Vakarienės elementai ir simbolika
Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“. Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
Jėzus taip pat pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo. Jis taip pat pranešė apie savo artėjančią mirtį ir išdavystę, kad vienas iš jo mokinių jį išduos.
Teologinė reikšmė
Paskutinė vakarienė žymi naujo sandoro įsteigimą tarp Dievo ir žmonijos. Per Jėzaus kūną ir kraują, atiduotą už žmonių nuodėmes, Dievas sukūrė naują kelią į išganymą, kuris pakeitė senąjį sandorą, įsteigtą per Mozę ir Izraelio tautą.
Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyne. Krikščionių bendruomenės kasdienėje liturgijoje, Eucharistija yra laikoma vienu iš pagrindinių būdų, kaip tikintieji gali dalyvauti Jėzaus aukos ir atnaujinti savo ryšį su Dievu.
Jėzaus įsakymas mylėti vienas kitą kaip jis mylėjo savo mokinius yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas. Tai reikalauja besąlygiškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo, kurie turi būti praktikuojami krikščionių gyvenime.
Paskutinės vakarienės įamžinimas ir vietos
Paskutinė vakarienė yra švenčiama kasdienėje Mišių liturgijoje, kuri yra pagrindinis krikščionių garbinimo ritualas. Krikščionys per Mišias dalyvauja Eucharistijoje, kurioje atnaujinama Jėzaus aukos prisiminimas ir dalyvavimas.
Viena seniausių krikščionių bendruomenių sirų ortodoksai tiki, jog Paskutinė vakarienė vyko jų valdose, nedidukės Šv. Morkaus bažnyčios rūsyje. Taigi Paskutinę vakarienę Jėzus šventė esenų svečių namuose.
Paskutinės vakarienės meniu
Italų archeologai Marta Berogno ir Generoso Urciuoli knygoje „Jeruzalė: Paskutinė vakarienė“ aptaria, ką tą vakarą galėjo valgyti Jėzus su mokiniais. Jie teigia, jog valgyta greičiausiai iš akmeninių indų, nes kitus žydai būtų laikę nešvariais; kad sėdėta tų laikų papratimu ant žemės, pasitiesus kilimų ir pagalvėlių, maistą sukrovus ant žemo stalo. Pagal judėjų tradiciją, Neraugintos duonos dienos sederas nurodo, jog vyną vakarienės metu reikia pilti keturis kartus. Jėzus su mokiniais, sako, ją valgęs neraugintą, kaip priklauso pagal judėjų Pesacho (žydų Velykų) tradiciją.
Štai keletas patiekalų, kurie galėjo būti patiekti Paskutinės Vakarienės metu:
- Nerauginta duona (maca)
- Keturios taurės vyno
- Avinėlis
- Karčios žolės (maror)
- Charoset (saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys)
- Alyvuogės, figos, datulės
- Džiovinta ar sūdyta žuvis
- Lęšiai, avinžirniai
- Alyvuogių aliejus
- Duonos papločiai ir vynuogių sirupas
Leonardo da Vinči "Paskutinė Vakarienė"
Turbūt pati žymiausia freska pasaulyje - tai Leonardo Da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė“. 1980 metais ji buvo pripažinta UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Jame vaizduojamas svarbus krikščionybės istorijos momentas. Leonardas da Vinčis Jėzų patalpino centre, o jo mokinius - po šešis iš abiejų pusių. Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kur paveiksle „Paskutinė vakarienė“ sėdi Judas.
Da Vinčis gruntavo sieną specialia dervos, gipso ir mastikos kompozicija, tikėdamasis apsaugoti dažus nuo drėgmės. Tačiau metodas buvo nesėkmingas: po 50 metų dažai ėmė trupėti. Po daugelio nesėkmingų restauravimų XX a. Stebina pats šio paveikslo sukūrimo procesas, kurį atliko dailininkas. Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Pavyzdžiui, tai, kad paveiksle iš tarpo tarp mokinių ir Jėzaus susidaro raidė „M“, kuri gali būti užuomina į Mariją Magdalietę.
Nuo 1495 m. iki 1498 m. Leonardas dirbo prie savo vieno žymiausių darbų, freskos „Paskutinė vakarienė“. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje - Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios (Santa Maria delle Grazie) vienuolyno Milane valgomajame. Freskos figūros pusantro karto didesnės už natūralias, tad salėje jos pirmiausia ir atkreipia dėmesį. Leonardui nepavyko eksperimentas (jis panaudojo naują, savo paties išrastą sienų gruntavimo būdą ir naujos sudėties temperą, su kuria galima buvo tapyti lėtai, su pertraukomis). Jis tapė aliejumi su tempera ant drėgnos sienos - ši pradėjo blukti ir trupėti dar kūrėjui esant gyvam. Tačiau eksperimentatorius nenumatė, kad vienuolynas įsikūręs pelkėtoje žemumoje. 1499 m. vasario 2 d. vienuolyną apsėmė.
Didžiausia paveikslo restauracija įvyko 1978-1999 metais. Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios paveikslo vietos. Jos, beje, atliktos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, kad egzistuotų vizualinis skirtumas tarp originalaus ir naujo. Tuo pačiu užmūryti kambario langai, siekiant sukurti lengviau kontroliuojamą klimatą.
Paskutinė vakarienė ir prietarai
Manoma, kad skaičiaus „13“ baimės šaknys Vakarų kultūroje slypi krikščionybėje. Krikščionybėje įsigalėjo tikėjimas, kad Judas šioje draugijoje buvo „tryliktasis“. Todėl krikščionys ėmė tikėti, kad jei prie stalo sėdės 13 žmonių, vienas jų arba taps išdaviku, arba mirs nesibaigus metams. Dėl to stengtasi žmones prie stalo sodinti vienu metu arba prašyti, kad visi nuo stalo pakiltų vienu metu. Arba tiesiog nesodinti prie stalo 13 žmonių, vietoje to geriau pastatant mažesnį atskirą stalą. Toks prietaras minimas ne viename XIX a. tekste.
Šis prietaras siejamas su Paskutine vakariene, kurioje dalyvavo 13 asmenų - Jėzus ir jo 12 apaštalų, įskaitant Judą Iskarijotą, kuris jį išdavė.