Filomenos Taunytės požiūris į sveikatą: vaistažolės, badavimas ir mitybos išmintis

Gy­dy­to­ja pul­mo­no­lo­gė Fi­lo­me­na Tau­ny­tė tei­gia, kad li­gos yra mir­ties pra­na­šai ir jas rei­kia su­tik­ti pa­gar­biai. Su jo­mis pra­džio­je ver­ta tar­tis žo­džiais, pas­kui - vais­ta­žo­lė­mis ir tik vė­liau per­ei­ti prie vais­tų. Nors Fi­lo­me­na Tau­ny­tė be­veik ke­tu­rias­dešimt me­tų dir­bo gy­dyto­ja, dau­ge­lis ją įsi­dė­mė­jo kaip la­bai įdo­mių ir šo­ki­ruo­jan­čių straips­nių ar pa­si­sa­ky­mų au­to­rę. Su­lau­ku­si 84-erių me­di­kė ne­sle­pia gy­ve­nan­ti lai­min­giau­sius sa­vo me­tus, be­si­mė­gau­jan­ti tau­tie­čių dė­me­siu.

Pa­sak bran­daus amžiaus gy­dy­to­jos, ligos yra mirties pranašai. Ji pa­brė­žia, kad vi­sos re­li­gi­jos mo­ko žmo­nes, kaip rei­kia gy­ven­ti, kad bū­tum svei­kas. Ji sako, kad žmo­gaus svei­ka­tą pir­miau­sia le­mia pa­vel­dė­ji­mas, gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, gy­ven­se­na, tik 10 proc. jos pri­klau­so nuo gy­dy­to­jo. Ge­riau­sias gy­dy­to­jas gali ją šiek tiek pa­tai­sy­ti, pra­stas - dar la­biau pa­blo­gin­ti.

Vaistažolių galia ir atsakingas jų vartojimas

Filomena Taunytė vaistažoles vadina švelniu vaistu. Visose savo knygose ji daug pasakoja apie paprastus, nuo senų senovės žinomus sveikatos šaltinius - vandenį, sveiką maistą, gydymą vaistažolių arbatomis, badu, medicininėmis dė­lė­mis ar jau egzotika tapusiais gyvačių, rupūžių, skruzdėlių, musmirių antpilais. Tik at­si­dūs­ta, kad jau­ni ir vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės tin­gi jomis gy­dy­tis, mie­liau ir men­kas li­gas gy­do­si stip­riais che­mi­niais vais­tais - į žvir­blius šaudo iš patrankų. To­dėl dau­ge­lis pa­ly­gin­ti jau­ni su­ser­ga sun­kio­mis me­džia­gų apy­kai­tos li­go­mis.

Ma­žus vai­kus leng­va gy­dy­ti vais­ta­žo­lė­mis, bet žmo­gui, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą gy­dė­si stip­riais che­mi­niais pre­pa­ra­tais, jos ma­žai tepa­dės. Po­nia Fi­lo­me­na pui­kiai pri­si­me­na žymiosios Eugenijos Šimkūnaitės pamokas. Vie­ni au­ga­lai tu­ri or­ga­niz­mą ža­di­nan­čią, ki­ti - vi­ru­sus, bak­te­ri­jas slo­pi­nan­čią ga­lią, dau­ge­lis jų gy­do ne kon­kre­čią li­gą, o kei­čia mū­sų me­džia­gų apy­kai­tą.

Gy­dan­tis vais­ta­žo­lė­mis ne­de­ra va­do­vau­tis nuo­sta­ta: „Jei ne­pa­dės, tai bent ne­pa­kenks“. Kai ku­rie au­ga­lai - tik­ri nuo­dai, ki­ti ga­li bū­ti pa­vo­jin­gi, jei­gu nau­do­si­me ne­ži­no­da­mi jų vei­ki­mo prin­ci­pų. Nuo­din­gų au­ga­lų yra ga­na daug, pa­vyz­džiui, ug­nia­žo­lės, vėd­ry­nai. Vais­ta­žo­lė­mis gy­dy­tis pra­dė­jęs žmo­gus bū­ti­nai tu­rė­tų pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju, iš­si­aiš­kin­ti, kaip vais­ti­niai au­ga­lai de­ra prie var­to­ja­mų che­mi­nių vais­tų, ar ne­rei­kia ma­žin­ti pas­ta­rų­jų do­zės. Ne­ga­li­ma kartu var­to­ti pa­na­šiai veikiančių che­mi­nių vais­tų ir vais­ta­žo­lių.

Filomeną Taunytę stebina kai kurių žolininkais save vadinančių tautiečių žodžiai, kad vaistiniais augalais galima išgydyti visas ligas. Ji siūlo atskirti vaistinių augalų žinovą nuo mėgėjo pasipuikuoti apsimetėlio pagal jų atsakingumą ir moralę: „Kas daug giriasi, sakosi galįs išgydyti visas ligas - jau yra įtartinas.“ Norėdami atgaivinti natūralią mediciną, turime jau pradinukus mokyti pažinti gimtinės augalus, juos rinkti, džiovinti, virti ir gerti vaistines arbatas. Tokio amžiaus vaikai labai imlūs, nori mokytis ir padėti kitiems.

Fi­lo­me­na Tau­ny­tė na­muo­se au­gi­na ala­vi­ją (alijošių), ka­lan­kę (pa­leis­tu­vę), kva­pi­ą­ją ka­li­zi­ją (auk­si­nį ūsą). Pa­sak jos, jei­gu kiek­vie­na šei­ma au­gin­tų šiuos au­ga­lus, ga­lė­tų iš­si­vers­ti be de­šim­ties vais­tų: su­trin­to, su me­du­mi pa­lai­ky­to ala­vi­jo sul­ti­mis ga­li­ma gy­dy­tis slo­gą ir ko­su­lį, jos šiek tiek vei­kia vi­ru­sus, iš me­daus ga­li­ma pa­si­da­ry­ti la­šiu­kų akims stip­rin­ti. Šie au­ga­lai to­kie ver­tin­gi, kad vi­sko ne­iš­var­dysi.

Mitybos principai ir badavimas: Filomenos Taunytės požiūris

Pa­sak autorės, su­sir­gus ne­ver­ta sku­bė­ti grieb­tis tab­le­tės. Vi­si vais­tai yra pa­vo­jin­gi, tab­le­tės yra ir nuo­dai, ku­rie su­ke­lia ne­ma­žai pa­ša­li­nių re­ak­ci­jų, ken­kia ke­pe­nims, ka­sai ar skran­džiui. Net ir nuo skaus­mo, per­ša­li­mo ga­li­ma iš­ger­ti tab­le­tę, ku­ri tu­ri be­ga­lę pa­ša­li­nių reiš­ki­nių, arba daug vais­ta­žo­lių ar­ba­tos, pa­si­da­ry­ti kliz­mą. Ji pa­ta­ria per­ša­lus ne­si­grieb­ti tab­le­tės, o iš­ger­ti vais­ta­žo­lių ar­ba­tos su al­ko­ho­liu, ne­val­gy­ti, kai ne­si­no­ri, ką siū­lo pats or­ga­niz­mas.

Profesorius Alvydas Unikauskas, su kuriuo Filomena Taunytė kalbėjosi, patvirtino, kad organizmas neturi gauti maisto medžiagų 16 valandų per parą. Apie tą teoriją ji yra nesyk skaičiusi, girdėjusi iš užsieniečių. Ten toliau, Europoj, pasninkauti dabar yra madinga. Švediško portalo “Dietdoctor” naujienlaiškiuose teigiama - 16 valandų nė kąsnio. Filomena Taunytė išbandė šį metodą ir sako: „Pabandžiau, ir tikrai nieko baisaus. Bet akivaizdu, reikalas įmanomas ir, sakyčiau, nesunkus. Tik jokios kavos, arbatos, jokių sulčių. Vien vanduo. Ir kiek tik nori, priduria populiarusis gydytojas. Esą kava ir kiti panašūs gėrimai, patekę į organizmą, užkuria signalą, jog teks virškinti.“ Valgyti dienoje tris ir daugiau kartų, visai nėra būtina. Taigi visą skaitytą informaciją savo patirtimi tiesiog akivaizdžiausiai patvirtino daktaras Unikauskas.

Mė­sos rei­kia val­gy­ti ma­žiau, bet bū­ti ve­ge­ta­ru mū­sų kraš­te ne­tin­ka. Kad riebalai - ne žala, o nauda, jau ne vienerius metus kalba progresyvūs medikai. Kad visokie cholesterolio parametrai auga ne nuo riebalų, o miltų ir cukraus, daktarai po truputį aiškina ir pas mus. O keletą sykių per savaitę, prisipažino, užsitepa juodos duonos riekę sviestu ir kaifuoja. Išeina, verta jo valgyti ir kuo daugiau. Na, žinoma, ne kasdien, ne triskart per dieną. Bet dusyk per savaitę - malonus naudingumas. Kitaip tariant, dar kas išeina, jog visos mitybos teorijos apie dažnai ir mažai, ne po 6 vakaro ir pan. griūva. Norint sveikatintis ir lieknėti, nesukti galvos, kada valgei, kada ne, irgi eina šipuliais.

Racionalus riebalų pasirinkimas: mitai ir tiesa

Apie Ghee sviestą sakoma, kad jis visai pamanomo skonio ir jį verta ruošt pačiam ir visai nesunkiai. Tik svarbu nepirkti konservuoto metaliniuose induose. Po įrašo dovanų gavau Ghee sviesto stiklo indą, kurį, pasirodo, pagamino viena iš laidos redaktorių, sakė, jos tėvai - ūkininkai, turi savų karvių pieno į valias.

Šiuo atveju labiau aiškinomės apie palmių aliejų, hidrintus ir grynus riebalus bei aliejus. Pati biochemikė Skaidra Kordušienė sako: „Palmių aliejus yra nuostabus gamtos produktas. Jame yra labai daug E vitamino, karotinoidų. Labai įdomu tai, kad palmių aliejus žmonių vadinamas nuodais, bet jeigu mažose krautuvėlėse jie perka nerafinuotą palmių aliejų, kur visai mažuliukas indelis, kuriame telpa vos šaukštas palmių aliejaus, kainuoja vos ne dešimtį eurų, tai jau jį laiko ir vaistu, ir tinkamu išoriniam vartojimui, pvz., odai tepti. Tuo tarpu, jei tai esąs rafinuotas aliejus, nors iš tiesų rafinavimas aliejui nepriduoda jokių nuodų, tai jau neva yra blogai. Realiai tikrai nėra tokių mokslo tyrimų, kurie įrodytų, kad palmių aliejus yra nuodingas.“

Prasta nuomonė apie palmių riebalus susidarė dar ir todėl, kad jie hidrinami. Tačiau lygiai taip pat hidrinamas ir saulėgrąžų, ir rapsų aliejus, bet palmių, dėl mažos kainos - dažniausiai. O tai jau tikrai negerai, pripažįsta Skaidra. „Hidrinti riebalai nėra alyvpalmių aliejus. Žmonės dažnai šiuos riebalus painioja, iš tikrųjų, alyvpalmių aliejus gali būti hidrintas, gali būti ir nehidrintas. Hidrinimas tai yra aliejaus kietinimas. Šiuo metu skaičiuojama, kad iš visų gaunamų dienos 2000 kalorijų, kad nekenktų sveikatai, hidrintų riebalų galima suvartoti 1 procentą, maždaug apie 2 gramus. Todėl reikia atidžiai skaityti visas pakuotes, ženklinimą ir galvoti, ką valgai.“

Kaip sakė Filomena Taunytė, mes, lietuviai, esam pratę atsipjauti juodos duonos, lašinių ir to mums norisi. Mes irgi ėmėm vartoti vien alyvuogių aliejų, nors turime tikrą Lietuvos auksą - linų sėmenų aliejų. Puikus produktas. Todėl kiekviena šeimininkė virtuvėje turėtų naudoti dviejų tipų aliejaus arba riebalų. Nerafinuoti tinka apšlakstyti salotas, kiti, kurių kaitimo taškas aukštesnis, skirti kepti. Mokslininkė pataria atidžiai rinktis ne tik aliejų, bet ir informacijos šaltinius, kuriuose aptariami maisto produktai. „Nepasiduokite masinei vieno kurio nors madingo vajaus psichozei. Jeigu produktas yra pigus, būtinai pasižiūrėkit ženklinimą, iš ko jis padarytas.“

Sveiko maisto derinimas ir naudingi patarimai

Yra visai įdomus straipsnis apie produktų poras, kas su kuo geriausiai draugauja pilve ir lėkštėje. Dėl to, kad kiekvienas iš jų turi skirtingų cheminių medžiagų, susiporavus veikiančių geriau organizmo metabolizmą. Jie kaip komanda, kuri padeda ilgiau išlikti sočiam, geriau deginti kalorijas. Ir tai vyksta racionaliau nei valgant tuos produktus po vieną.

Maisto derinys	Nauda
Špinatai/kalė salotų lapai ir avokadas	Mažai kaloringi, maistingi, skanu, padeda ilgiau išlikti sočiam.
Vištos krūtinėlė	Baltymas Nr.1, 27 g proteino ir tik 150 kcal. Ilgai virškinama, suteikia sotumo jausmą.
Avižų košė ir riešutai	Puikus pusryčių pasirinkimas, daro stebuklus.
Kiaušiniai (pusryčiams)	Ryte nieko nėra geriau, perpiet suvartojama mažiau maisto.
Pupelių ir pipirų sriuba	Labai skanu ir sotu, rečiau išalkstama, daugiau skysčių, ląstelienos, proteinų. Pagreitina svorio kritimą.
Mėsa (pvz., jautiena) ir brokoliai	Mėsa - baltymų šaltinis, brokoliai su C vitaminu padeda pasisavinti geležį.
Žalioji arbata su citrina	Padeda prabusti, geriau deginti riebalus.
Žuvis ir saldžios bulvės	Žuvis - smegenų maistas, saldžios bulvės - kūno degalai. Rekomenduojama 17g proteino ir 5 riekelės saldžių bulvių.
Riebus nesaldus jogurtas ir avietės	Kalcis, D vitaminas (jogurtas), ląsteliena (avietės).
Grybai (užkandžiui)	Žemas glikeminis indeksas, palaiko cukraus lygį, sukuria sotumo jausmą.
Pistacijos	Puikus vidurdienio užkandis, skaidulos, gerieji riebalai, proteinai. Skatina svorio kritimą.

Prieš pra­de­dant gy­dy­tis vais­ta­žo­lė­mis rei­kė­tų pa­pas­nin­kau­ti, val­gy­ti tik la­bai leng­vą mais­tą - pa­vyz­džiui, kep­tus obuo­lius ar mor­kas, - ir iš­si­va­ly­ti vi­du­rius. Tam pui­kiai tik­tų van­duo su drus­ka. Pa­sak pui­kiai ra­šan­čios me­di­kės, žmo­nėms rei­kia ži­no­ti, kad or­ga­niz­mo re­ak­ci­jų be tem­pe­ra­tū­ros (slo­gos, ko­su­lio) ne­de­rė­tų gy­dy­ti vais­tais. Karš­čiuo­jan­čiam žmo­gui ji pirmiausia pa­ta­ria ma­žiau val­gy­ti, bet ger­ti daug šil­tų skys­čių bei iš­va­ly­ti žar­ny­ną.

Kai slo­guo­ja­me ar ko­si­me, glei­vių pil­na no­sy­je, plau­čiuo­se. To­kias pat glei­ves iš­ski­ria ir vir­pa­ma­sis epi­te­lis žar­ny­ne. Iš­plo­vus žar­ny­ną, su­ma­žė­ja glei­vių vi­sa­me or­ga­niz­me - ir no­sy­je, plau­čiuo­se. Ko­dėl su­sir­gus ge­riau ne­val­gy­ti? F. Tau­ny­tė aiš­ki­na, kad bak­te­ri­jas ir vi­ru­sus nai­ki­na mū­sų or­ga­niz­mo ka­riai - leu­ko­ci­tai. Jie da­ly­vau­ja ir virš­ki­nant mais­tą, to­dėl ba­da­vi­mas ar leng­vas mais­tas yra pa­gal­ba ser­gan­čia­jam - ta­da vi­si jo leu­ko­ci­tai ga­li ko­vo­ti su li­ga. Tad ne­ri­mau­ti dėl pras­to li­go­nio ape­ti­to tik­rai nė­ra rei­ka­lo. Tai tu­rė­tų įsi­dė­mė­ti tė­vai ir ser­gan­čių vai­kų ne­mai­tin­ti prie­var­ta. Ne­ap­krau­da­mi or­ga­niz­mo mais­tu, ku­rį ten­ka virš­kin­ti, iš­lais­vi­na­me ener­gi­ją ko­vai su li­ga.

Tau­rės, gars­ty­čios, kom­pre­sai, pa­sak Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės, da­bar ne­ma­din­gi, bet la­bai nau­din­gi. Tau­rės vei­kia tre­jo­pai: krau­jo iš­si­lie­ji­mas į pa­o­dį to­ni­zuo­ja žmo­gaus or­ga­niz­mą, ža­di­na ap­sau­gi­nes or­ga­niz­mo re­ak­ci­jas, ge­ri­na krau­jo pri­te­kė­ji­mą į plau­čius bei šil­do, re­flek­so­ge­niš­kai vei­kia ner­vų sis­te­mą. Ser­gan­čiam žmo­gui pa­dė­ti ga­li įvai­riau­si kom­pre­sai, įtry­ni­mai, in­ha­lia­ci­jos. Pa­vyz­džiui, ko­sint pa­dės ant krū­ti­nės už­dė­tas šil­tos drus­kos ar su lu­pe­no­mis vir­tų bul­vių kom­pre­sas. Ta­da la­bai tin­ka ir bul­vių ga­rų, eu­ka­lip­to in­ha­lia­ci­jos. Ši­lu­ma iš­ple­čia krau­ja­gys­les, ge­rė­ja są­na­rio mai­ti­ni­mas bei lim­fos ga­li­my­bė ša­lin­ti iš jo kenks­min­gas me­džia­gas, su­ke­lian­čias skaus­mą, už­de­gi­mą, o il­gai­niui ir są­na­rio ne­jud­ru­mą.

Filomenos Taunytės asmeninė patirtis ir patarimai

Ka­da pa­si­kei­tė Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės po­žiū­ris į me­di­ci­ną, kad ji, bū­da­ma me­di­kė, ra­gi­na žmo­nes veng­ti vais­tų, o gy­dy­tis ki­tais bū­dais? Šis klau­si­mas gy­dy­to­ją ko­ne į­žei­dė: „O ką ne­įpras­to aš pro­pa­guo­ju? Gy­dy­mą dė­lė­mis, ku­ris nau­do­ja­mas bent tūks­tan­ty­je pa­sau­lio kli­ni­kų? Smetonos ir tarybiniais laikais medicininės dė­lės bu­vo parduodamos visose vaistinėse, jas dėti mokėjo kiekviena seselė, dabar vaistinėse jų nė­ra, nes mūsų verslininkai nori didesnio pelno? Tai seniai žinomos ir gerai padedančios priemonės, iš kurių ir kilo dabartinė medicina”, - emocingai kalbėjo pašnekovė.

Be­ne po 15 dar­bo me­tų ji įsi­ti­ki­no, kad no­rint iš­gy­dy­ti vai­kų bron­chi­nę ast­mą, obst­ruk­ci­nį bron­chi­tą, vais­tų ne­rei­kia. Tam pa­kan­ka pa­ska­tin­ti li­go­nį pa­ba­dau­ti, val­gy­ti tik juo­dą duo­ną už­si­ge­riant dar­žo­vių sul­ti­mis, įpra­tin­ti kvė­puo­ti K.Bu­tei­kos me­to­du. Fi­lo­me­na Tau­ny­tė įvai­rius gy­dy­mo­si me­to­dus iš­ban­dė pa­ti, la­biau­siai ji ger­bia ba­da­vi­mą, vais­ta­žo­les ir dė­les. Gy­dy­tis ba­du jai te­ko 25 die­nas, tris kar­tus ba­da­vo po 21 die­ną. Bū­da­ma pen­kias­de­šimt pen­ke­rių me­tų per­sir­go sun­kiu gri­pu. Po to šir­dis pra­dė­jo muš­ti 120 kar­tų per mi­nu­tę. To­kie prie­puo­liai kar­to­da­vo­si ke­lio­li­ka kar­tų per die­ną. Gy­dy­to­jai ra­mi­no, kad to­kio am­žiaus žmo­nėms daž­nai su­strei­kuo­ja šir­dis ir siū­lė pa­ban­dy­ti elek­tros šo­ką. Tą­kart ba­dau­jant šir­dies rit­mas su­nor­ma­lė­jo tik aštuonioliktą ba­do die­ną. „Nuo to lai­ko kas 3 mė­ne­sius po savaitę ar bent 2-3 dienas ba­dau­ju. Da­bar man aš­tuo­nias­de­šimt ket­ve­ri, ba­da­vi­mo ne­at­si­sa­kiau, nors ba­dau­ti re­ko­men­duo­ja­ma tik iki 70 me­tų.“ Nuolat ji de­da­si ir dė­les. Jos ap­sau­go nuo in­fark­to, in­sul­tų, tu­ri 100 ak­ty­vių me­džia­gų, iš jų 60 moks­liš­kai iš­tir­tos. „Jas la­bai mėgs­tu, vi­siems la­bai re­ko­men­duo­ju”, - pa­sa­ko­jo F. Tau­ny­tė. Ir čia pat pri­dū­rė, kad jei žmo­gus bi­jo ko­kio gy­dy­mo, jo įkal­bi­nė­ti ne­ver­ta.

Ser­gan­tie­siems ko­ne vi­so­mis li­go­mis Fi­lo­me­na Tau­ny­tė pa­ta­ria iš­si­va­ly­ti žar­ny­ną - nevalgius išgerti lit­rą van­dens su šaukš­tu drus­kos ir dvie­jų cit­ri­nų sul­ti­mis bei nors vie­ną pa­rą pa­ba­dau­ti. At­ėju­sio kon­sul­tuo­tis li­go­nio ji pa­prašo at­neš­ti pa­ro­dy­ti at­lik­tų ty­ri­mų duo­me­nis ir iškišti lie­žu­vį - esą jis pui­kiai ro­do vi­sų or­ga­nų būk­lę. To pat bū­ti­nai pa­prašo ir ba­dau­ti pra­dė­ju­sių žmo­nių - liežuvio spal­va ir ap­našos ro­do, ar žmo­gus tik­rai ba­dau­ja, ar ką nors įsi­de­ga į bur­ną, ko­kia jo or­ga­nų būk­lė. Gar­baus am­žiaus gy­dy­to­ja ne­gai­li lai­ko li­go­niams, su kiek­vie­nu pa­si­kal­ba kaip su ge­ru bi­čiu­liu. Gy­dy­to­ja mie­ga 8-9 va­lan­das ir taip pa­ta­ria vi­siems, nes kiek­vie­nam pri­va­lu pail­sė­ti.

tags: #ciberzoles #gerimo #receptas #pagal #filomena #taunyte

• kaip iškepti purius blynus
• Apie žirnių sriubą
• Išsamus gidas apie Korėjos darbo laiką
• Geriausi receptai mėlynių varškės pyragui
• Išsamūs kefyro ir moliūgo pyragų gamybos patarimai