Maldos žodžiais - tai tarsi duona, maitinanti sielą, suteikianti stiprybės ir įkvėpimo kasdieniniame gyvenime. Ši metafora turi gilią prasmę ir atspindi žodžių svarbą mūsų gyvenime. Žodžiai, kaip ir duona, yra būtini mūsų dvasiniam ir intelektualiniam maitinimui. Jie suteikia mums žinių, informacijos, idėjų ir įkvėpimo. Kaip duona palaiko mūsų fizinę energiją, taip žodžiai maitina mūsų protą ir sielą. Jie padeda mums augti, tobulėti ir suprasti save bei pasaulį. Lietuvių kalboje yra tikrų filologinių stebuklų: pavyzdžiui, žodis „duona“ yra kilęs iš žodžio „duoti“. Duona yra tai, kas duodama. Todėl jau pats žodis „duona“ nusako Eucharistijos esmę. Eucharistija yra tai, ką duonoje Dievas duoda mums.
Adelė Dirsytė: šviesulys Sibiro tamsoje
Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė yra išskirtinis pavyzdys, kaip žodis, viltis ir tikėjimas tapo išgyvenimo duona Sibiro lagerių tamsoje. Minėdami Gedulo ir vilties dieną, 1941 metais Sovietų Sąjungai pradėjus masinius Lietuvos gyventojų areštus ir tremtis į Sovietų Sąjungos gilumą, prisimename ir Adelės Dirsytės tremties draugių liudijimus. Iki 1953 m. buvo ištremta daugiau nei 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 91 tūkst. iš jų - moterys ir vaikai. Šiandien Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės vidinė laikysena žiaurių išbandymų akivaizdoje įkvepia gyventi tikėjimu, viltimi bei meile ir mus, į tremčių istoriją žvelgiančius iš dabarties perspektyvos.
Adelė Dirsytė, nors ir pati kentėdama, tapo dvasine atrama ir įkvėpimu likimo draugėms.
- Valerija Bernatavičiūtė-Kvedaravičienė, suimta 1949 m., prisimena: „Kai artimiau susipažinau, buvau maloniai nustebinta, kokia turtinga šios kuklios moters dvasia, kiek joje meilės Tėvynei, Dievui ir žmogui! Ir ji, nors tyliai, ramiai, stengėsi įskiepyti šį turtą ir į mūsų, jaunesnių sielas. Buvo labai jautri kito skausmui, visokiai neteisybei, bet viską išliedavo tyliai, o kitus mokėdavo paguost, patart, kaip pakilti virš tos žiaurios, alinančios kasdienybės, maldoje rasti nusiraminimą. Niekad nemačiau jos piktos. Nepaprastai kantri, visada tvirtų įsitikinimų.“
- Aleksandra Baranauskaitė-Čiurlienė, susitikusi su A. Dirsyte Vilniaus persiuntimo punkte, liudija apie jos ištvermę: „Ypač nuo jų kentėjo mokytoja - jos veidas ištino taip, kad ir akių beveik nesimatė. Rankos, kojos irgi baisiai sutinusios. Nors zonoje ir buvo medicinos punktas, bet jos niekas negydė, o į darbą varė. Tačiau mokytoja mokėjo ir tai iškęsti. Dar ir mus pamokydavo, kad nereikia dejuoti ir niekad nereikia galvoti, „jog mano skausmas yra didžiausias skausmas”, visada ir visur yra labiau kenčiančių. Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni, kaip darė šv. Teresė. […] Ji daug kentėjo ir savo kančias aukojo kitų labui, apie save niekad negalvojo.“
- Albina Grinevičiūtė-Ramonienė pasakoja: „Man būnant Magadane, 19-ame moterų lageryje, teko bendrauti su mokytoja Adele Dirsyte. […] Ji buvo tyli, dažnai susimąsčiusi ir nepaprastai dvasinga. Mums tai buvo tikra palaima, iš jos mes semdavomės dvasinės ir fizinės stiprybės. […] Prieš šv. Velykas A. Dirsytė mums atlikdavo rekolekcijas. Tuomet ji lankydavosi kone pas visas lietuvaites. Taip pat ir spalio mėnesį primindavo, kad nepamirštume sukalbėti Rožančių. Rožančių turėjome beveik visos atsivežusios iš tėvynės kalėjimų, buvome pasidariusios iš duonutės.“
- Aldona Šaukevičiūtė-Grinienė atsimena Mokytojos žodžius: „Mergaitės, - sakydavo mūsų geroji Mokytoja, - dabar jų valia, turime klausyti, o jei atodūsis veržiasi iš širdies, kalbėkit su Dievuliu… mintimis… Niekas nežinos, o Jis išgirs…“ Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švč. Eucharistiją.
- Danutė Ulozaitė-Lašinskienė liudija: „Ada Dirsytė, mūsų mokytoja (mes taip ją ir vadinome), rašė maldų knygelę, kūrė maldas, kurios atspindėjo Tėvynės ilgesį, kančios ir meilės, pasiaukojimo Dievui ir Marijai mintis. Štai viena jos sukurtų maldų citata: „Viešpatie, priimki mano kančias, nuovargį, paniekinimą, ilgesio ašaras, alkį, šaltį, visas dvasios negales, mano pastangas už Tėvynės laisvę, už Lietuvos kovotojus, už žuvusių vėles. […] Lagerio administracija pastebėjo, kad ši moteris - tai šviesulys mūsų juodame gyvenime, ir pradėjo ją nuolatos kviesti „pokalbio“. […] Ant staliuko padėtas duonos gabalėlis ir vandens. Ji paėmė tą duoną ir duoda mums sakydama: „Mergaitės, jūs dirbate, tad jums duonelė reikalinga, o aš negaliu dirbti, tad ir valgyt man nebūtina.“
- Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė prisimena fizinį ir dvasinį kankinimą: „Vieną kartą kratos metu Dirsytę pašaukė į punktą ir ten liepė išvalyti tualetus, išplauti tą punktą. Paskui pasakė, kad nešvariai išplovė, ir labai primušė. […] Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą.“
Šių moterų liudijimai parodo, kad net atšiauriausiomis aplinkybėmis Sibiro kankinė savo ramybe, pasitikėjimu Dievu ir nepaliaujamu gyvenimu ne sau, o kitiems ir dėl kitų, buvo drąsinantis ir vilties įkvepiantis pavyzdys kartu kalėjusioms likimo bendražygėms. Adelės Dirsytės Sibiro maldaknygės žodžiai netgi pasiekė Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančią Lietuvių koplyčią.
Lietuvos gyventojų tremties liudijimai:
| Liudytojo vardas ir pavardė | Gimimo metai | Suėmimo metai | Nuosprendis |
|---|---|---|---|
| Valerija Bernatavičiūtė-Kvedaravičienė | 1929 | 1949 | 25 m. lagerio |
| Aleksandra Baranauskaitė-Čiurlienė | 1928 | 1946 | Drauge su bendraklasiais |
| Albina Grinevičiūtė-Ramonienė | 1929 | 1948 | 10 m. lagerio, 5 m. teisių ribojimo |
| Aldona Pakštytė | 1929 | 1949 | 10 m. lagerio, 5 m. teisių ribojimo |
| Elena Pavalkienė | 1921 | 1947 sausis | 5 m. lagerio, 3 m. teisių apribojimo |
| Aldona Šaukevičiūtė-Grinienė | 1928 | - | 10 m. lagerio, 5 m. teisių apribojimo |
| Danutė Ulozaitė-Lašinskienė | 1930 | 1946 | 10 m. lagerio, 5 m. teisių apribojimo |
| Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė | 1925 | 1949 | 10 m. lagerio |
Tikėjimo kelias: Dievo naujumas ir Giesmių giesmės prasmė
Mūsų Dievas - naujumo Dievas. Ne veltui gyvename Naujojoje Sandoroje arba Naujojo Testamento laikais - mūsų Dievas visa daro nauja. Gyvenimas tampa rutina, kai jame nėra naujų dalykų. Bet Dievas yra naujumo Dievas, ir Jis nori, kad mes atrastume gyvenimą vis naujai ir naujai. Pati tikėjimo prigimtis yra ėjimas. Tikėjimas nėra tai, ką galima turėti. Abraomas, mūsų tikėjimo patriarchas, yra tikinčio žmogaus pavyzdys. Jo tikėjimas buvo nuolatinis pasiruošimas atsiliepti Dievui žodžiais „štai aš“ (hebrajiškai - hineini).
Giesmių giesmė prasideda visiškai netikėtai, staiga, tarsi koks griaustinis. Jos pirmoji eilutė prasideda žodžiu „bučinys“, nurodančiu į Dievo meilės gestą ir santykį. Teologiškai galima sakyti, kad mūsų gyvenimas žemėje yra tarsi trys pirmosios Giesmių giesmės eilutės: žemėje jau ragaujame to, kas bus Danguje. Dangaus Karalystė nėra vieta, kur patenki po mirties; Dangus jau yra čia. Visada, kai išgyvename džiaugsmą, ramybę, meilę, kuri yra ne iš šio pasaulio, mes prisiliečiame prie Dangaus.
Giesmių giesmėje galima atpažinti ir keturias pakopas, vedančias Dangaus link: išsiskyrimo žiema, sužadėtuvių pavasaris, vestuvių vasara ir vaisingas ruduo.
- Išsiskyrimo žiema: tai ilgesio metas, kai mylimoji išsako giliausią troškimą žodžiais: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“. Kol gyvename šioje žemėje, pagrindinė mūsų laikysena yra trokšti. Kaip yra pasakęs šv. Augustinas: „Mano širdis yra nerami, ir ji bus tokia, kol neatras vėl ramybės, Dieve, tavyje.“
- Sužadėtuvių pavasaris: po ilgesio žiemos ateina sužadėtuvių pavasaris, kai mylimoji ragina: „Imk mane su savimi, skubėkime“. Mūsų nelaimė yra tai, kad pilnatvė, kurios ilgimės, gali mus pasiekti tik kaip dovana. Negalime pelnyti Dievo malonės, galime tik priimti šią bendrystę kaip dovaną.
- Vestuvių vasara: paskui ateina pilnatvės metas - vasara. Mylimasis skuba, ateina, pasiima su savimi ir veda į savo namus. Įžengimas į Karaliaus kambarius nurodo į Dievo Karalystės pilnatvę.
- Vaisingas ruduo: galiausiai, kai siela susivienija su Dievu, ateina vaisių - pilnatvės - metas, nusakytas žodžiais: „Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės“. Džiaugsmas ir linksmybė yra vienybės su Dievu pasekmė.
Kita filologinė žaismė matoma žodžiuose „trokšti“ ir „trykšti“. Gyvenimas iš nuolatinio laimės sau ieškojimo tampa gyvenimu, kuriame laime dalinamės, tampame versme, šaltiniu, kuris trykšta, kuris dovanoja, kuris duoda, kuris yra gyvas, kuris veda į amžinąjį gyvenimą. Tai yra gyvybės versmė, kuri trykšta į amžinybę.
Malda kaip bendrystės išraiška
Maldynų tradicija krikščioniškose tautose yra sena. Liturginis sąjūdis po Pirmojo pasaulinio karo siekė priartinti Bažnyčios liturgiją prie žmogaus kasdienybės. Nors mišiolėliai populiarėjo, jie nepakeitė maldynų, nes pastarųjų reikalavo įvairios pamaldos bažnyčiose bei maldinės progos šeimose, organizacijose, asmeniniame gyvenime. Šiuolaikinis maldynas apima mišias, dialogines mišias, mišių maldas privačiai vartosenai, mišiolines ir breviorines maldas, ypač laiko maldose ir liturginiuose metuose. „Didysis Šaltinis“ kvėpė mūsų liaudžiui tikėjimo stiprybę apie pusšimtį metų ir išlaikė gyvą meilę savam žodžiui, tačiau vėlesnėms kartoms buvo leista mažesnės, suprastintos maldaknygės, susiaurėjusios maldų apimtis siaurino ir tikėjimo akiračius.
Dienos ir savaitės maldos ritmas
Diena yra kelias, kūrinys, giesmė, visas tavo gyvenimas. Kiekviena dienos valanda turi savo atspalvį.
- Rytmetys: Rytmečio veidas spindi ypatingu skaidrumu. Tai - pradžia. Pakirdę iš miego, mes jaučiame: “Aš gyvenu, aš esu!” Ir šitas buvimo išgyvenimas tampa malda. „Dieve, tu mane sutvėrei. Aš dėkoju tau, kad gyvenu. Dėkoju už visa, ką turiu ir kas esu.“
- Vidurdienis: pačiame dienos želmenyje, yra nuostabus trumpas akimirksnis - vidurdienis. Jis stovi, ir tas stovėjimas kupinas pajėgumo lėkti. Vidurdienis - tai gryna dabartis. Tą paslaptį varpas byloja mūsų dienai: “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis.”
- Vakaras: Kiekvienas vakaras turi gyvenimui tikrąjį atbaigimą. Stovime prieš Dievą, jausdami, kad sykį atsistosime prieš jo veidą galutinai atsiskaityti. Kas buvo negera dieną, perkeičia gailestis; kas gera - įprasmina nuoširdi padėka.
Savaitė yra pašvęstas laikas, minintis pasaulio sutvėrimą ir kai kuriuos atpirkimo įvykius. Svarbiausia savaitės diena - sekmadienis, primenantis Jėzaus prisikėlimą, krikštą ir Šventosios Dvasios nužengimą. Krikščionys išskyrė ir trečiadienį bei penktadienį. Švenčiausiosios Trejybės garbinimas, sutelktas sekmadienyje, pratęsiamas dar tris dienas: pirmadienį garbinamas Dievas Tėvas ir jo angelai, antradienį - Dievas Sūnus, trečiadienį - Šventoji Dvasia. Ketvirtadienį garbinamas Eucharistinis Kristus, penktadienį - Švenčiausioji Jėzaus Širdis.
Aš-Tu santykis su Dievu ir žmonėmis
Dievas gali būti kaip „Jis“ arba kaip „Tu“. Esminis skirtumas tarp Jėzaus ir Rašto aiškintojų bei fariziejų, su kuriais Jėzus nuolatos barasi Evangelijose, yra tai, kad jiems Dievas buvo kažkas, dėl ko jie gyveno, o Jėzui Dievas buvo Abba - Tėtis, su kuriuo Jis turėjo labai gilų asmeninį ryšį. Visas Jėzaus kalbėjimas ir veikimas kilo iš santykio Aš-Tu, o ne Aš-Tai. Tuo ir skiriasi fariziejų religija nuo Jėzaus tikėjimo. Kai Dievas tampa Tu, atsiranda visai kitoks santykis. Jobas pasako labai esmingus žodžius: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, dabar mano akys regi Tave“ (Job 42, 5). Tai yra labai gilus ir esminis pasikeitimas nuo žinojimo apie Dievą iš kitų ir Jo pažinimo - tiesioginio ir gyvo santykio su Dievu.
Pasak žydų filosofo Martyno Buberio, viską šiame pasaulyje galima nusakyti dviem žodžių poromis: Aš-Tai ir Aš-Tu. Šitai galioja ne tik santykyje su Dievu, bet ir santykyje su žmonėmis. Koks yra mūsų santykis su Dievu, geriausiai parodo mūsų santykis su kitais žmonėmis. Jeigu mano santykis su Dievu Aš-Tu, toks mano santykis bus ir su kitais žmonėmis - jie man bus tikslas.
Malda leidžia būti Dievui ten, kur mes Jo net nejaučiame. Šią giliausią Jėzaus žodžių ant kryžiaus Eli, Eli, lema sabachtani („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“) prasmę atspindi žmogaus, kuris jaučiasi apleistas, malda. Net ir apleidimo akimirką, dėl paties kreipimosi į Dievą, Dievas jau yra čia.
Žodžių galia ir atsakingas vartojimas kasdienybėje
Žodžiai gali būti saldūs kaip pyragas, aštrūs kaip pipirai arba kartūs kaip tulžis. Jie gali paguosti, įkvėpti, motyvuoti arba įžeisti, įskaudinti ir sugniuždyti. Todėl svarbu atidžiai rinktis žodžius ir atsakingai juos vartoti. Žodžiai yra tarsi tešla, iš kurios galime minkyti įvairiausius kūrinius: eilėraščius, pasakojimus, straipsnius, kalbas. Kaip kepėjas iš tešlos kuria duoną, taip rašytojas ar kalbėtojas iš žodžių kuria tekstus, kurie gali paveikti žmonių mintis, jausmus ir veiksmus.
Žodžiai turi galią keisti pasaulį. Jie gali įkvėpti žmones kovoti už teisingumą, taiką ir laisvę. Jie gali suvienyti žmones bendram tikslui. Jie gali paskatinti žmones kurti, tobulėti ir siekti savo svajonių. Kauno Suzuki progimnazijos veikla, pradedant ekskursijomis į Trakus ir baigiant Japonijos ambasadoriaus vizitu, iliustruoja žodžių galią skleisti žinias, skatinti domėjimąsi kultūra ir istorija, bei vienyti bendruomenę.
Atsakingumas ir kūrybiškumas su žodžiais
Kaip ir su duona, su žodžiais reikia elgtis atsakingai. Turime rinktis žodžius, kurie kuria, o ne griauna, kurie vienija, o ne skaldo, kurie įkvepia, o ne slegia. Mokyklos pastangos organizuoti dienas be patyčių ir stiprinti sąmoningumą apie patyčių prevenciją rodo, kaip svarbu ugdyti atsakingą žodžių vartojimą. Tolerancijos dienos simbolis - namas - primena, kad pagarba, pakantumas ir supratingumas yra esminiai. Žodžiai yra svarbūs istorinės atminties išsaugojimui: Kovo 11-osios minėjimas, susitikimai su istorinėmis asmenybėmis, knygnešio savaitė - visa tai pabrėžia žodžių svarbą ugdant patriotiškumą ir pagarbą savo tautos istorijai.
Taip pat žodžiai yra svarbūs kultūrų dialogui ir tarpusavio supratimui. Susitikimai su įvairių kultūrų atstovais, tokiais kaip Kauno žydų bendruomenės vadovas, hebrajų kalbos, kultūros ir tradicijų pažinimas, japonistikos savaitė - visa tai rodo, kaip žodžiai gali būti naudojami skatinant kultūrų dialogą ir toleranciją. Žodžiai yra svarbūs kūrybiškumui ir saviraiškai. Projektai, tokie kaip „Kalėdų viešnia“ ir „Kauno žvėries mitas“, iliustruoja, kaip žodžiai gali būti naudojami kuriant meninius kūrinius, kurie įkvepia ir praturtina mūsų gyvenimą. Žodžiai yra svarbūs emocijų išreiškimui ir emocinei sveikatai. Jie leidžia mums dalintis savo jausmais su kitais, gauti palaikymą ir pagalbą, kaip tai atsispindi meno terapijos užsiėmimuose.