Danielio (lot. Dama dama) mėsa vertinama kaip išskirtinės kokybės, natūrali ir itin maistinga produkcija, pagrįstai laikoma dietine. Tai vienas iš elegantiškiausių ir estetiškiausių kanopinių, paplitusių didelėje Europos dalyje. Lietuvoje danieliai yra sėslūs gyvūnai, o jų populiaciją sudaro apie 12 000 laukinių žvėrių bei keletas elninių žvėrių ūkių, kuriuose jie auginami aptvaruose.
Išvaizda, struktūra ir skonio savybės
Danielio mėsa pasižymi tamsiai raudona, sodria spalva. Jauno gyvūno žvėriena yra švelnesnė, minkštesnės struktūros, vyresnio - tvirtesnė, tačiau tinkamai išbrandinta tampa itin aromatinga ir subtilaus skonio. Raumeninių skaidulų struktūra smulki, jungiamojo audinio palyginti nedaug, todėl mėsa tinka tiek trumpam kepimui, tiek ilgesniam troškinimui. Skonis švelnus, šiek tiek salstelėjęs, be aštraus specifinio kvapo, kuris kartais būdingas kitų kanopinių žvėrienai.
Žvėrienos kokybė priklauso nuo maistinių ir sanitarinių rodiklių. Laisvėje gyvenusių gyvūnų mėsa yra vertingiausia, nes jie patiria mažiau streso prieš sumedžiojant, todėl joje beveik nerandama streso hormonų, medikamentų likučių ar hormoninių preparatų, kurie gali pasitaikyti intensyvioje gyvulininkystėje.
Maistinė vertė ir sveikata
Danielio mėsa laikoma dietine dėl didelio baltymų ir mažo riebalų kiekio. Vidutiniškai 100 gramų žvėrienos yra apie 20-22 gramai aukštos biologinės vertės baltymų ir tik 2-4 gramai riebalų.
| Maistinė medžiaga | Kiekis (100 g) |
|---|---|
| Baltymai | 20-22 g |
| Riebalai | 2-4 g |
| Vitaminai | B1, B2, B3, B6, B12 |
| Mineralai | Geležis, cinkas, fosforas, kalis, selenas |
Dėl mažo riebalų kiekio ir palankaus riebalų rūgščių santykio danielio mėsa atitinka šiuolaikinius subalansuotos mitybos principus ir dažnai rekomenduojama sergantiesiems širdies, kraujagyslių ligomis ar cukriniu diabetu.
Svarbu žinoti: kvapas ir kokybės atpažinimas
Net jei mėsa vizualiai atrodo šviežia, būtent kvapas gali atskleisti, jog ji jau pradėjo gesti. Prieš ruošiant mėsą, rekomenduojama ją pirmiausia užuosti - tai paprastas, bet efektyvus būdas patikrinti, ar produktas dar tinkamas vartoti. Be to, jei ant mėsos paviršiaus pastebite nenatūralų, gleivėtą arba lipnų sluoksnį, tai yra aiškus signalas, kad mėsa nebetinkama vartojimui.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios žvėriena gali įgauti nemalonų kvapą, yra mėsos sudusimas. Tai įvyksta, kai sumedžioto gyvūno kailis trukdo atvėsti kūnui ir laiku nepašalinami vidaus organai. Mėsos sudusimas - tai gilios autolizės procesas, kuomet dėl fermentų veiklos pasigamina sieros vandenilis, lemiantis specifinį rūgštų kvapą.
MAIDINA x Tautvydas Gurskas: Kaip įsirengti šiltnamio laistymo sistemą (žingsnis po žingsnio)
Optimalios laikymo ir konservavimo sąlygos
Šaldytuve laikoma mėsa turėtų būti saugoma ne aukštesnėje kaip +4°C temperatūroje. Siekiant išlaikyti mėsą šviežią kaip įmanoma ilgiau, būtina užtikrinti tinkamą temperatūrą ir įpakavimą.
- Vakuumavimas: Tai geriausias būdas pratęsti žvėrienos galiojimą. Vakuume supakuota mėsa išlaiko aromatą, skonį, vitaminus ir praranda perpus mažiau svorio po atšildymo.
- Užšaldymas: Gilus užšaldymas (-18°C) yra populiariausias konservavimo būdas. Svarbu nešaldyti mėsos pakartotinai ir vengti temperatūros svyravimų, sukeliančių „šaldiklio nudegimą“.
- Higiena: Griežtai draudžiama užšaldyti laukinius gyvūnus neišskrostus, su kailiu ar plunksnomis.
Lietuvoje sukurta „Elektroninė nosis“, veikianti dujinių jutiklių pagrindu, gali padėti pirkėjams atpažinti sugedusią ar pašvinkusią mėsą, parodydama, ar produktas tinkamas valgyti.
tags: #danieliaus #mesa #kvapas